Filmo "Sound of Metal" kadras

2020 metai, toli gražu, nebuvo puikūs. Kai po šaltos žiemos atslinkus gaivinančiam pavasariui žemė, o kartu su ja ir žmonės turėtų nubusti, atgyti, mūsų pasaulis staiga sustojo. Na, sustojo ne viskas – gamta ir toliau žydėjo, skleidėsi – tačiau mes buvome priversti sulėtinti tempą. Namai, anksčiau atstoję poilsio ir ramybės kampelį, tapo mūsų darboviete, restoranu, sporto sale ir net kino teatru.

Kino industriją, kaip ir daugelį kitų sričių, 2020, o dabar jau ir 2021 metai kaip reikiant sudrebino. Uždarius kino teatrus, teko ieškoti kitų būdų, kaip ir toliau suteikti žmonėms galimybę išvysti naujus kūrinius. Atsirado lauko kino teatrai, kuriuose filmas žiūrimas iš savo automobilio, tačiau prieinama vieta šiai veiklai tapo internetinės transliacijos platformos. O, kad pasirinkimų platybėse beieškodami filmo nenueitumėte klystkeliais, mes atrinkome jums 10 puikiausių 2020 metų filmų, kuriems ekranus pasiekti nesutrukdė net visuotinė pandemija, o kai kuriuos filmus kino platintojai šiemet žada atgabenti ir į didžiuosius ekranus.

10. „Metalo garsas“ (Sound of Metal)

Tai amerikietiška drama, kurią režisavo ir kartu su broliu Abrahamu Marderiu parašė Darius Marderis. Tačiau daugiausiai liaupsių sulaukė pagrindinis filmo aktorius Rizas Ahmedas ir garsinė filmo pusė. Be Ahmedo filme dar vaidino Olivia Cooke, Paulas Racis, Lauren Ridloff, o taip pat suvaidinti buvo pakviesta ir didelė dalis kurčiųjų bendruomenės. Amerikos kino institutas įtraukė šį filmą į geriausiųjų dešimtuką.

Filmo siužetas sukasi aplink sunkiojo metalo būgnininką Rubeną, kuris akompanuoja savo dainininkei merginai Lou. Vieną dieną Rubenas supranta, kad jo klausa drastiškai prastėja, o apsilankęs pas gydytoją sužino, jog jau neteko apie 80% savo klausos, o likusi greitu metu irgi pradings. Iš pradžių Rubenas į viską reaguoja ramiai ir toliau planuoja artėjantį pasirodymą, manydamas, kad tiesiog pasidarys operaciją ir viskas bus kaip buvę.

Lou bijodama, kad Rubenas po keturių metų blaivumo nepultų į narkotikų liūną, nuveža jį į tam tikrą įstaigą, kuriai vadovauja Joe. Vyriškis perspėja Joe, jog čia niekas jo nesutvarkys ir klausos negrąžins, nes ši vieta skirta tam, kad padėtų išmokti susigyventi su kurtumu, o ne jį „ištaisytų“.

„Metalo garsas“ tai proga šiek tiek iš arčiau pamatyti kurčiųjų pasaulį ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Tą mums padeda padaryti puikiai sukurtas garso takelis, kuriame girdime tokius pačius prislopintus garsus ir lyg tolumoje skambančius pokalbius, kaip ir filmo herojus. Aktorius Ahmedas prieš filmavimą šešis mėnesius mokėsi groti būgnais ir bendrauti amerikietiška gestų kalba. Tai tik įrodo, kad norint pilnai perteikti savo veikėjo emocijas bei išgyvenimus, reikia kaip galima labiau įsijausti į jo gyvenimą. Tada viskas gausis taip natūraliai ir užburiančiai, kaip gavosi Rizui Ahmedui.

9. „Possesor”

Šis režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Brandono Cronenbergo mokslinės fantastikos siaubo filmas didžiuosiuose ekranuose pirmą kartą pasirodė „Sundance“ kino festivalyje ir, greičiausiai ne vieną žiūrovą privertė bent porą kartų užsidengti akis. Tačiau kalbant apie siaubo filmus, tai tik įrodo, koks geras yra šio filmo siužetas. Kino juosta buvo itin giriama už savo originalumą bei puikius aktorių Andrea Riseborough, Christopherio Abboto, Jennifer Jason Leigh ir Gabrielle Graham pasirodymus.

Filmo veiksmas vyksta 21-ojo amžiaus viduryje, Toronto mieste, kuriame įsikūrusi itin slapta korporacija, valdoma Grider, siūlo įgaliotinio, atliekančio samdomas žmogžudystes, paslaugas. Tačiau tai toli gražu ne paprasti, visiem puikiai žinomi samdomi žudikai, kaip kad „Agentas 47“ iš filmo „Hitmanas“ ar Chevas Cheliosas iš „ Adrenalino“. Ši korporacija apsvaigina ir pagrobia žmogų iš artimo jų taikinio žmonių rato ir pasitelkdami paslaptingą technologiją prisijungia prie jų smegenų ir užvaldo pagrobtojo kūną bei protą. Žudikas valdo šį kūną 48 valandas, lyg kokiame vaizdo žaidime, kol prisiartina pakankamai arti savo taikinio, kad galėtų jį nužudyti.

Aktorė Riseborough vaidina Tasyą Vos – geriausią korporacijos žudikę – kuria itin domisi Grider ir nori, kad moteris pilnai įsitrauktų į darbą. Tačiau Tasya turi šeimą, o toks darbas stipriai veikia jos šeimyninį gyvenimą: kartais ji nebeskiria ribos tarp buvimo žudike ir mama ar žmona; ji jaučiasi atsiribojusi nuo vyro ir savo sūnaus.

Viskas pasikeičia, kai Vos gauna naują užduotį – nužudyti pasiturintį Johną Parsą ir jo dukrą Avą, tam kad užsakovas, kuris yra šios šeimos narys, galėtų perimti pelningo verslo kontrolę. Nors moters emocinė būklė ne itin stabili ir ji jaučiasi pavargusi nuo darbo, Vos sutinka įsikūnyti į Avos sužadėtinio, buvusio narkotikų prekeivio, Colino Tate‘o kūną. Tačiau pasikėsinimas pavyksta tik iš dalies, nes Parse‘as išgyvena. Vos bando pabėgti iš įvykio vietos priversdama Tate‘ą nusišauti, tačiau supranta, jog ji negali nuspausti gaiduko. Užmigdyta Tate‘o sąmonė bando priešintis ir jis duria sau į smegenis, tokiu būdu pažeisdamas implantą, dėl kurio gedimo Vos užstringa vyro kūne. Atgavęs kontrolę Tate‘as nesupranta, kodėl nužudė savo sužadėtinę ir kodėl galvoje šmėžuoja kito žmogaus – Vos – prisiminimai. Čia ir prasideda nuožmi kova už savo kūną bei protą, kupina siaubo ir atsitiktinių aukų.

Šis filmas savo originalumu ir žiaurumu pranoksta daugybę iki šiol matytų tokio žanro filmų. Jame pilna itin žiaurių, sunkiai protu suvokiamų, keistų bei siaubą keliančių scenų. Jame nagrinėjamos ribos tarp žmogaus savasties ir dirbtinio intelekto, tarp darbo ir šeimos, o taip pat filmas nepraleidžia progos sukelti mums šiek tiek paranojos dėl to, kokią galią iš tiesų turi didžiųjų korporacijų valdytojai. Jeigu pasiilgote gero mokslinės fantastikos filmo su gardžiu siaubo prieskoniu, nepraleiskite progos pažiūrėti „Valdytoją“.

8. „Mangrove“

Tai istorinė, tikrais įvykiais paremta, drama, kurią režisavo ir kartu su Alastairu Siddonsu parašė Steve‘as McQueenas. Filmas yra pirmoji „Small Axe“ antologijos dalis, kurios premjera įvyko Niujorko kino festivalyje. Filme vaidina tokie aktoriai, kaip Letitia Wright, Shaunas Parkesas, Malachis Kirbys ir Jackas Lowdenas.

Filmas paremtas 1971 metais vakarų Londone vykusiu „Mangrove Nine“ teismu. „Mangrove Nine“, tai devyni juodaodžiai britų aktyvistai 1970 metais bandę sukelti riaušes prieš policiją, norėdami išsaugoti „Mangrove“ restoraną, kuris buvo juodaodžių bendruomenės susitikimų vieta. Policija restorane dažnai rengdavo reidus, ieškodami narkotikų, kuriais neva ten prekiaujama. Nebeiškentę tokio policijos elgesio, 1970 metų rugpjūtį juodaodžių bendruomenė įžygiavo į policijos nuovadą, kurioje dėl smurto tarp policininkų ir protestuotojų buvo suimta daugybė žmonių. Tarp jų ir „Mangrove Nine“ vadinama grupelė.

Filmo siužetas sukasi aplink juodaodį restorano „Mangrove“ savininką Franką Crichlową ir apskritai apie visą juodaodžių bendruomenę. „Mangrove“ restoranas juodaodžių bendruomenei nėra tik vieta, kur galima pavalgyti ar smagiai praleisti laiką su savo bendraminčiais, ši vieta tai prieglobstis, saugantis nuo žiauraus ir neteisingo juos supančio pasaulio. Tačiau dėl praeityje turėto naktinio klubo ir dėl to, kad Frankas atsisako tiekti restorane anglišką maistą, policija nuolat randa būdų, kaip prikibti prie restorano ir jo šeimininko. O tai priveda prie streiko policijos nuovadoje, kuris netikėtai tampa smurtiniu. Policija suima Franką ir dar aštuonis dalyvius, o valdžia, norėdama pamokyti visus juodaodžius, padaro iš devintuko pavyzdį bei pateikia kaltinimus už riaušių sukėlimą. Filmo scena persikelia į teismo salę, kurioje sprendžiamas „Mangrove Nine“ likimas.

Pagrindinė „Mangrove“ filmo tema iki šiol yra neišsemiama. Ji buvo aktuali dar prieš įvykstant tikrajam „Mangrove Nine“ protestui ir teismui, ji buvo aktuali šio įvykio, kuris britų pilietinių teisių istorijoje padarė rimtą pokytį, metu, ji buvo aktuali, kai Steve‘as McQueenas ir Alastairas Siddonsas rašė filmo scenarijų ir apmaudu, bet net ir dabartiniame, naujų technologijų ir dirbtinio intelekto pilname pasaulyje, rasizmo tema yra vis dar aktuali.

7. „Nakties priešingybė“ (The Vast of Night)

Tai režisieriaus Andrewso Pattersono debiutinis mokslinės fantastikos filmas, kuris 2019 metų „Slamdance“ kino festivalyje laimėjo apdovanojimą už geriausią pasakojimą. Prisidengęs Jameso Montague slapyvardžiu, režisierius, kartu su Craigu W. Sangeriu parašė ir šio filmo scenarijų. Filmo istorija apytiksliai paremta 1965 metų Kecksburgo NSO įvykiu, kai žmonės iš šešių Amerikos valstijų pranešė apie danguje šmėžuojantį ugnies kamuolį, ir Foss Lake ežero dugne rastus du 1960-1970 metų automobilius su žmonių skeletais viduje.

Filmo siužetas vyksta 1950 metais išgalvotame Naujosios Meksikos mieste Cayuga, kuriame vyksta vidurinės mokyklos krepšinio rungtynės. Vienas iš pagrindinių veikėjų, Everetas (Jake‘as Horowitzas), visažinis vietinis didžėjus, varžybų metu transliuoja savo naktinę radijo laidą, tačiau įrašo ir varžybų komentavimą, kad galėtų transliuoti jį kitą dieną. Jo draugė Fay (sierra McCormick), kita pagrindinė veikėja, yra telefonų stoties operatorė. Vieną dieną, Fay eteryje išgirsta itin keistus garsus, apie kuriuos praneša Everetui. Šis transliuoja Fay įrašytus garsus savo laidoje ir prašo žmonių, žinančių šio garso kilmę su jais susisiekti. Ieškodami informacijos apie galimai antgamtiškų garsų šaltinį, Fay ir Everetas atranda dalykų, kurie sukelia pavojų ne tik jiems, bet ir visam miesteliui.

Režisierius Pattersonas buvo vienintelis filmo rėmėjas. Tai reiškia, kad šį filmą jis ne tik režisavo, parašė jam scenarijų, bet ir už viską sumokėjo iš savo kišenės. Ir nors šio filmo biudžetas buvo ganėtinai mažas – 700 tūkst. dolerių – tačiau režisierius sugebėjo paversti šį kūrinį įtraukiančiu, puikiai savo siužeto laikmetį atspindinčiu mokslinės fantastikos filmu. Taigi, jei pasiilgote gero, tačiau ne per daug ateiviško filmo apie antgamtinius reiškinius, sąmokslo teorijas ir jaunimo santykius, nepraleiskite progos pažiūrėti „Nakties priešingybė“.


6. „Lapsis“

„Lapsis“, tai režisieriaus, o kartu ir scenarijaus autoriaus, Noah Huttono mokslinės fantazijos filmas pagrįstas ankstesnėmis režisieriaus dokumentikomis apie naftos industriją, tik šįkart tai istorija apie kitokios rūšies išteklių gavybą ir darbuotojų išnaudojimą. Filme vaidina tokie aktoriai, kaip Deanas Imperialas, Madeline Wise, Dora Madison, Frankas Woodas ir kiti.

Pagrindinis filmo veikėjas nėra tipiškas mokslinės fantastikos filmų herojus. Ray yra kresnas, vidutinio amžiaus niujorkietis, kuris apie technologijas ne tik, kad mažai išmano, bet jų net prisibijo. Tačiau gyvenimas priverčia Ray suprasti, kad šiame technologijų valdomame amžiuje, be jų išgyventi, praktiškai, neįmanoma.

Ray turi brolį Jamie, sergantį paslaptinga chroniško nuovargio liga, kuriam reikalinga itin brangi medicininė priežiūra. Ieškodamas būdų sumokėti už brolio gydymą, Ray pasiryžta išbandyti „kabelių tiesėjo“ darbą, kuriame net ir jokių specialių įgūdžių neturintis naujokas gali per savaitgalį užsidirbti tūkstančius dolerių. Kad gautų šį darbą, Ray prireikia tam tikro medaliono, kurį jis gauna iš ne itin patikimo vyruko, mainais už paslaugą pažadėdamas tam tikrą procentą nuo uždirbtos sumos.

Darbo tikslas – tiesti kabelius specialioje programėlėje nustatytu maršrutu, kuris kartais veda per vos peržengiamas miško vietoves ir, negana to, saugotis robotų, besikėsnančių nugvelbti tavo kabelį, kol miegi. Konkurencija šiame darbe didelė ir tarp žmogiškų darbuotojų, tačiau Ray visgi susipažįsta su daug labiau patyrusia „kabelininke“, kuri papasakoja jam apie šį naujos kartos verslą.

Šio filmo istorija įtraukiančiai ir su humoru perteikia šiuolaikines pasaulio problemas. Pavyzdžiui, programėlė, kurioje „kabelininkas“ mato savo maršrutą taip pat fiksuoja ir jo ėjimo greitį, o šią informaciją perduoda darbdaviui. Programėlė sukurta taip, kad motyvuojančiais šūkiais skatintų žmogų, kuo daugiau dirbti ir kuo mažiau ilsėtis – kai Ray eina per lėtai, programėlė sako „tęskite savo nuotykį“, o kai jis stabteli, kad atgautų kvapą, programėlė atšauna „poilsis neleistinas“. Tai rodo, kad didžiosios kompanijos vis labiau ir labiau valdo kiekvieną žmogaus žingsnį ir kas žino, galbūt ši mokslinė fantastika greitu metu nebus tokia jau fantastinė.

5. „Niekada, retai, kartais, visada“ (Never Rarely Sometimes Always)

Tai amerikietiška drama, kurios režisierė ir scenarijau autorė – Eliza Hittman. Režisierė savo filmografijoje turi tokius filmus, kaip „Beach Rats“ ir „It Felt Like Love“, o taip pat režisavo dvi populiaraus serialo „13 priežasčių kodėl“ serijas. Tačiau „Niekada, retai, kartais, visada“ yra kol kas geriausias Hittman kūrinys.

Filmo siužetas sukasi aplink ramią paauglę vardu Autumn (Sidney Flanigan), kuri, rodos, ant savo pečių nešioja viso pasaulio naštą. Mergina išsiskiria iš savo bendraamžių, o vienintelė draugė, tai jos pusseserė ir bendradarbė Skylar (Talia Ryder). Filmo pradžioje suprantame, kodėl Autumn atrodo tokia prislėgta; merginai dar tik 17 ir ji sužino, kad laukiasi. Supratusi, kad Pensilvanijoje, savo gimtojoje valstijoje, mergina negalės nutraukti nėštumo, Autumn apie savo padėtį pasako Skyler, kuri, savo ruožtu, iš maisto prekių parduotuvės, kurioje dirba abi merginos, pavogia šiek tiek pinigų, kad galėtų kartu nuvykti į Niujorką.

Pasiekus kliniką Autumn sužino, kad laukiasi ilgiau, nei manė, tačiau abortą atlikti ji vis dar gali. Po nepatogios nakties važinėjant metro ir kitais būdais leidžiant naktį, merginos atvyksta į kitą kliniką, kurioje darbuotoja užduoda Autumn daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti ji turi: niekada, retai, kartais arba dažnai – scena, pagal kurią buvo pavadintas filmas. Atsakinėdama į klausimus mergina susiduria su giliai savyje užslėptais jausmais ir emocijomis.

Drama puikiai vertinama dėl savo natūralaus, neperspausto siužeto ir nuostabaus aktorių pasirodymo. Nors filme dialogo tarp merginų nėra itin daug, tačiau jų veidai ir kūno kalba dažnai pasako daugiau nei būtų galima išreikšti žodžiais. Merginos puikiai dera viena prie kitos, bet ir nėra per daug panašios. Dažnai filmuose apie paauglius ar vaikus bandoma manipuliuoti žiūrovais vaizduojant trapią ir tyrą jaunystę, o pokalbiai labiau panašūs į tai, kaip pagyvenę žmonės mano, jog jaunimas kalba, kitaip sakant, dirbtinai. Tačiau Hittman viską rodo taip, kaip yra. Pasaulis yra žiaurus. Pasaulis ypač pavojingas jaunoms merginoms, keliaujančioms po Ameriką ir ne tik. Merginos dažnai matomos kaip daiktai, kaip grobis, nesvarbu, ar tai per daug lipšnus vadybininkas, mėgstantis bučiuoti savo darbuotojoms rankas, ar gašlus vyriškis, sutiktas autobuse. Tačiau ši istorija, visų pirma, yra apie merginų tarpusavio ryšį. Apie draugystę, nugalinčią viską ir apie dalykus, su kuriais kasdien susiduria daugybė ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio moterų.

4. „Pirmoji karvė“ (First Cow)

Tai režisierės Kelly Reichardt amerikietiška drama, paremta Jonathano Raymondo novele „The Half Life“. Filme vaidina Johnas Magaro, Orionas Lee, Toby Jones, Scotas Shepherdas ir kiti. Kino juostos premjera įvyko „Telluride“ kino festivalyje, o vėliau pelnė „New York Film Critics Circle“ apdovanojimą už Geriausią filmą ir buvo įtraukta į geriausių 2020 metų filmų dešimtuką.

Filmas prasideda scena, kurioje moteris, vedžiojanti šunį, atranda dviejų, vienas šalia kito gulinčių ir rankomis susikibusių vyrų kaulus (tai vienintelė scena, kurioje yra moteris). Vėliau siužetas persikelia į 1820 metus.

Otis Figowitzas, dar vadinamas Cookie, yra gan neblogas virėjas, su triukšmingais kailinių žvėrelių medžiotojais keliaujantis į Oregoną. Vieną naktį, vyras sutinka kinų imigrantą King-Lu, kuris slapstosi už ruso nužudymą. Cookie leidžia Lu pasislėpti jo palapinėje, o kitą dieną stebi, kaip šis persikelia per upę ir bėga toliau. Tačiau vėliau Cookie ir Lu vėl susitinka ir tarp vyrų užsimezga rimta draugystė. Vyrai kalbasi apie savo svajones ir Cookie išsiaiškina, kad vienas pasiturintis anglas turi pieno duodančią karvę – vienintelę visame rajone. Vyrai įsigudrina naktimis vogti karvės pieną ir prikepti pyragėlių, kuriuos vėliau pardavinėja. Tačiau vieną dieną jų paprašoma iškepti pyragėlių pačiam karvės šeimininkui, o nuo čia ir prasideda visos linksmybės.

Šiais laikais mes maisto nebevertiname. Pienas parduodamas litrais, sausainių ir pyragėlių galima nusipirkti ant kiekvieno kampo, todėl retai kas varginasi gaminti juos pats. Tačiau režisierė Reichardt vaizduoja tokius laikus, kai stiklinė pieno ar vienas pyragėlis buvo verti aukso. Režisierė puikiai perteikia kasdienį to meto Amerikos kaimo gyvenimą. Taip pat, filme matome draugystę tarp dviejų vyrų, kas, šiais laikais, o gal ir apskritai, nėra itin įprasta. Cookie ir Lu sieja stiprus tarpusavio ryšys, jie padeda, motyvuoja ir moko vienas kitą. Pirmoji filmo scena, kuri galėtų būti ir paskutinė tik įrodo, kad draugystė kartais visgi būna amžina.

3. „Nuopolis“ (Falling)

„Nuopolis“ tai drama, kurią parašė, režisavo ir pagrindinį vaidmenį atliko Viggo Mortensenas. Šis filmas buvo režisieriaus debiutas ir pirmą kartą parodytas „Sundance“ kino festivalyje. O tarptautiniame „San Sebastian“ kino festivalyje pelnė apdovanojimą už Geriausią filmą. Iš pradžių Viggo neplanavo atlikti pagrindinio vaidmens, tačiau supratęs, kad aktorių sąraše, iš esmės nėra nei vienos didelės žvaigždės, privalėjo imtis pagrindinio vaidmens, jog užtikrintų finansavimą.

Filme pasakojama apie Johną ir jo tėvą Willisą. Tėvas visada buvo užsispyręs, senamadiškas, naujų vėjų į gyvenimą nenorintis įsileisti vyras. Jis įvairiais būdais skatino sūnų būti vyrišku, vesdavosi jį medžioti ir net leisdavo nuspausti gaiduką. Dėl ūmaus Williso būdo jį paliko žmona Gwen, o sūnus Johnas ir dukra Sarah visai atitolo nuo tėvo.

Kai Willisas pasensta ir pasirodo pirmieji dimensijos ženklai, Johnas nusprendžia parsivežti tėvą į savo namus, kuriuose gyvena su vyru Ericu ir įvaikinta dukra, kad galėtų juo pasirūpinti. Tačiau su metais Willis tapo tik žiauresnis. Jis kasdien apipila savo sūnų ir aplinkinius rasistiškų ir homofobiškų komentarų bei įžeidinėjimų lavina, kelia balsą, dažnai nesivaldo. Tačiau Johnas, nepaisant siaubingų potyrių, kuriuos tėvas sukėlė vaikystėje, vis dar jaučia pareigą juo rūpintis.

Šioje dramoje nagrinėjamos net kelios svarbios temos: vienos lyties atstovų šeimos kūrimas, homofobija, tėvų ir vaikų santykiai, pareigos jausmas ir dimensija. Siužete visa tai susilieja į vienos šeimos istoriją, kurią pagyvina natūrali ir puikiai atlikta aktorių vaidyba.

2. „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (I‘m Thinking of Ending Things)

Naujausias režisieriaus Čarlio Kaufmano darbas peržengia įprastus kino filmų rėmus ir iš žiūrovo reikalauja daug mąstymo. Šis psichologinis siaubo trileris sukurtas pagal 2016 m. Iano Reido romaną tokiu pačiu pavadinimu. Siužetas gali pasirodyti gana banalus – mergina su savo mylimuoju keliauja pas jo tėvus susipažinti, bet tai tik paviršutiniškas įspūdis. Filme kinta laikas, erdvė ir mintys, tai filmui ir suteikia išskirtinumo, o ir žiūrovas privalo apmąstyti įvykius, kurie nėra tokie paprasti. Į svarbiausius klausimus, atsakymą rasite čia.

Juostos pradžioje pateikiamas jaunos moters monologas, kuriai filmo metu suteikiami keli vardai: Liusė, Luiza, Liučija ir Eimė, o taip pat su skirtingu vardu personažui suteikiamos ir skirtingos profesijos: poetė, tapytoja ar fizikė. Po kelių savaičių bendravimo su vaikinu Džeiku, nauja pora kartu leidžiasi į kelionę, pas vaikino tėvus. Kelionė vyksta automobilių, žiemą, per pūgą. Didelė filmo dalis nufilmuota mašinoje. Tačiau, tai šiek tiek netinkamas laikas susitikimui su tėvais – mergina svarsto, ar nori tęsti santykius su Džeiku ir apskirtai, ji pati kovoja su savimi bei realybės suvokimas yra visiškai iškreiptas.

Nauja pažintis su tėvais bei vakarienė ne tik labai nejauki, bet ir be proto keista. Mergina su Džeiko tėvais susipažįsta, prisistato, nors kitame kadre juos mato jau pasenusius, ligotus ir arti mirties, bet staiga jie vėl jauni – maždaug tokio amžiaus, kai jie susilaukė savo sūnaus Džeiko. Tarp šių nesuprastų įvykių retkarčiais matome mokyklos sargą, dirbantį savo darbą, bet vis dar neaišku, kaip ir kodėl jis susijęs su Džeiku ir jo mergina.

Banalaus siužeto tikėtis iš režisieriaus Čarlio Kaufmano nereikėtų. Šio režisieriaus darbuose pastebima metafizikos ir parapsichologijos aspektai, kuriais nagrinėja žmogaus tapatybės krizę, mirtingumą ir gyvenimo prasmę. Filmas „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ tokiomis temomis ir pasižymi, tad aišku, kad scenarijus bus pateiktas, kaip dėlionė, kurią žiūrovas pats savarankiškai turi surinkti. Č. Kaufmanas – vienas žymiausių epochos scenaristų, jis buvo nominuotas keturiems „Oskarų“ apdovanojimams: dukart už geriausią originalų scenarijų, už adaptuotą scenarijų ir už geriausią animacinį filmą. Režisierius laimėjo du Didžiosios Britanijos kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimus už savo scenarijus.

Pasirodo visa tai, kas vaizduojama – iliuzija. Džeikas yra mokyklos sargas, o mergina, kurios tikrojo vardo viso filmo metu nesužinome – Džeiko vaizduotės vaisius. Vakarienės metu tėvams pasakota pažinties istorija, kad pora susipažino bare ir vaikinas paprašė Liusės numerio – netiesa. Iš tikro Džeikas niekada taip ir nepaprašė merginos numerio, jie nesusitikinėjo ir net nekalbėjo tą vakarą, dėl to merginos vardo bei profesijos nežinome, tai tik galimos Džeiko spėlionės. Filme pasakojama, kas galėjo nutikti, jei pora būtų susitikinėjusi.

Mergina siužete daug kartų sako: „galvoju, kaip visa tai nutraukti“, ji kalba apie tai, kaip nori užbaigti santykius ir nemato jokios ateities su vaikinu. Bet pats Džeikas galvodamas, kaip visa tai nutraukti, svarsto apie savižudybę. Jis bando įsivaizduoti, kad kažkada buvo būdas gyvenimą pakreipti į geresnę pusę, bet supranta, jog tai neįmanoma, nes net vaizduotėje Liusė su Džeiku planuoja išsiskirti.

„Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ susitelkia į pagrindinius keturis veikėjus Džeiką, jo merginą bei tėvus Siuzę ir Dyną. Džeiką įkūnija aktorius Džesis Plemonsas, kuris dažniausiai vertinamas kaip puikus komedijų aktorius. Seriale „Juodasis Veidrodis“ Dž. Plemonsas parodė savo puikias siaubo vaidybos galimybes, dėl kurių gavo vaidmenis kituose siaubo filmuose. Iliuzijos vaisių, jauną merginą vadina Džesi Bakli, tai jos debiutas siaubo filmų. Šią aktorę išvysti galima populiariajame seriale „Černobylis“.

Keistus, fiziškai besikeičiančius tėvus įkūnija jau gerai žinomi ir ilgą karjeros kelią nuėję aktoriai. Mama – Toni Kolet, kuri jau daugiau nei 30 metų vaidina ir pastebima daugybėje garsių filmų, tokiuose kaip „Paveldėtas“ ar „Šeštasis Pojūtis“. Džeiko tėvas – Davidas Tyvlis, labiausiai žinomas dėl vaidmens Hario Poterio serijose, nors atliko vaidmenis ir kituose siaubo, istoriniuose ir net animaciniuose filmuose. Filme pastebimi „Oklahoma!” miuziklo elementai – pagrindinių veikėjų Džeiko ir išsvajotos merginos šokis bei senojo Džeiko atliekama miuziklo daina atsiimant apdovanojimą.

1. „Klajoklių žemė“ (Nomadland)

Tai amerikietiška drama, kurią režisavo, parašė ir montavo kinų kilmės kino kūrėja Chloe Zhao, dar žinoma už tokius filmus, kaip „Songs My Brothers Taught Me“ ir „Raitelis“. Filmas paremtas to paties pavadinimo 2017 metų autorės Jessicos Bruder knyga. Šioje dramoje pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai, iš tiesų, yra nuoširdūs klajokliai, pavyzdžiui, Davidas Strathairnas vaidina Davidą, Linda May atlieka Lindos vaidmenį, Bobas Wellsas – Bobo, ir taip toliau. Todėl galima sakyti, jog aktoriai vaidina patys save – net vardai nepakeisti. Būtent dėl to šio filmo riba tarp biografijos ir pramanytos istorijos yra itin siaura, o ją išlaiko tik tai, jog Fern, pagrindinė filmo veikėja, yra išgalvota.

Kino juostos siužetas sukasi aplink garbaus amžiaus moterį vardu Fern, kuri užsidarius gamyklai, kurioje moteris dirbo nusprendžia parduoti didžiąją dalį savo turto ir nusipirkti furgoną, kuriame galėtų gyventi ir keliauti po pasaulį ieškodama naujo darbo. Sezoniniame darbe, kuriame Fern dirba per žiemą, ji susipažįsta su kolege Linda. Moteris pakviečia Fern apsilankyti susibūrime, kurio organizatorius Bobas Wellsas teikia palaikymą bei pagalbą klajoklių bendruomenei. Iš pradžių pasiūlymo ji atsisako, tačiau dėl nepalankių sąlygų darbo ieškojimui, Fern galiausiai nuvyksta į susibūrimą, kuriame susipažįsta su klajokliais ir įgyja esminių išgyvenimo kelyje žinių. Po šio susibūrimo prasideda įvairių emocijų, keblumų ir nuotykių kupinas Fern klajoklės gyvenimas.

Ši drama atspindi daugybės amerikiečių, kurie pastovios gyvenamosios vietos, paprasčiausiai, negali sau leisti, gyvenimus. Vienus į klajones pastūmėjo asmeninės problemos, kitus 2008 metų finansinė krizė. Dauguma jų jau pagyvenę, nestokojantys humoro bei stoicizmo žmonės, kurie atsikratę nekilnojamojo turto naštos, nusprendžia neberiboti savęs gyvenamaja vieta ir prisijungia prie „ratuotųjų“ gretų. Šie žmonės keliauja po šalį ieškodami laikinų darbų, kurie kartais suteikia parkavimo vietą bei prieigą prie elektros ir vandens.

„Klajoklių žemė“ 2020 metais pelnė „Golden Lion“ apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, o Tarptautiniame Toronto kino festivalyje laimėjo „People‘s Choice“ apdovanojimą. Viso, per 2020 ir 2021 metus ši drama buvo nominuota 38 skirtingų festivalių apdovanojimams, iš kurių net 30 laimėjo.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausi serialai startavę 2020-aisiais

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: