Kriminaliniai filmai yra vienas žiūrovų mėgiamiausių žanrų. Ir tai suprantama – gerai susuktas detektyvas visada imponuoja ir painia intriga, ir netikėtais siužeto posūkiais, ir galimybe pateikti daug nevienareikšmių charakterių. Ir iki finalinių kadrų išlaikyti atomazgą, kuri tiesiog privalo būti nebanali ir nenuspėjama.
Per daugiau nei šimtą metų trunkančią kino istoriją žanras patyrė daug transformacijų, kurias įtakojo ne tik nuolat besikeičiančios kino bei literatūros mados, bet ir globalūs pokyčiai pasaulyje. Pasauliniai karai, pokario permainos, atominio karo grėsmė ir kitokie sukrėtimai koregavo ir pačių kūrinių stilių, ir net nusikaltimų motyvacijas.
Čia dešimtukas labai skirtingų detektyvinių filmų, iliustruojančių didelę žanro įvairovę.
10. „MIRTIS ANT NILO“ (Death on the Nile, 2022)
Detektyvų karaliene tituluojama Agatha Christie prirašė begalę detektyvinių romanų, kurių pagrindinis herojus – ekscentriškos išvaizdos belgų seklys Erkiulio Puaro išsiskiria ne tik neįsivaizduojamu pedantiškumu bei į viršų užriestais smailais ūsais, bet ir neįtikėtinais sugebėjimais atsekti smulkiausias nusikaltimų detales, o finale visus piktadarius demaskuoti.
Šį personažą detektyvų klasikės ekranizacijose vaidino daug puikių aktorių, bet ko gero labiausiai šis personažas žiūrovų tapatinamas su britų aktoriumi Davidu Suchet (Deividu Sušė), kuris Erkiulį Puaro vaidino net ir Lietuvoje keletą metų rodytame TV serialo 70-tyje filmų.
Konkuruoti su juo neįmanoma. Tai suprato net britų teatro bei kino grandas Peteris Ustinovas, filmuose Erkiulį Puaro suvaidinęs šešis kartus. Būtent jis mus kadaise supažindino su istorija, aprašyta romane „Mirtis ant Nilo“, kuris virto filmu dar 1978-aisiais.
Ne taip seniai pasigalynėti su A. Christie suktomis istorijomis panūdo dar vienas britų teatro bei kino grandas Kennethas Branagh. Pirmą kartą jis garsų belgų detektyvą suvaidino filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (2017 m.), kurį pats ir režisavo.
Anot „7 meno dienų“ apžvalgininko Jono Ūbio, „šis Puaro ne tik pasižymi iki tol ekrane neregėtais vešliais ūsais, bet, regis, ir pabrėžia visus senų laikų stereotipus: lyriškai kalbasi su mylimosios nuotrauka, yra atlaidus žmonių silpnybėms, bet visiškai nepakantus blogiui bei melui. Kita vertus, šis Puaro ne tik liūdnesnis, bet ir žmogiškesnis, filosofiškesnis. Atrodo, jam svarbiau ne demaskuoti meluojančius bendrakeleivius ir rasti žudiką, o išsaugoti pasaulio pusiausvyrą, kuri bus pažeista, jei blogis liks nenubaustas“.
Žiūrovams patiko ir toks Erkiulis Puaro, ir tai, kad „Žmogžudystėje Rytų eksprese“ vaidino ištisas kino garsenybių žvaigždynas – Johnny Deppas, Penélope Cruz, Michelle Pfeiffer, Willemas Dafoe, Judi Dench, Derekas Jacobi, net Putino veidą ant krūtinės išsitatuiravęs rusas „balerūnas“ Sergejus Poluninas.
Panašiu principu sukurta ir naujoji „Mirties ant Nilo“ versija, kurioje Kennetho Branagh Erkliulį Puaro supa taip pat nemažai garsenybių.
Šį kartą seklys išsiruošė atostogas suderinti su prabangiu kruizu Nilo upe. Bet jau iš kitų istorijų apie Puaro žinome, kad ten, kur pasirodo šis seklys, ten būtinai įvyksta kas nors ekstremalaus. Tarsi nusikaltėliai specialiai savo kriminalinius planus derintų su jo dienotvarke.
Taip bus ir šį kartą. Jau pačioje kelionės pradžioje Erkiulį Puaro užkalbina žavi dama Linetė Ridžvei-Doil, kuri su sekliui pasidalija savo širdies skausmu: mat ji iš savo geriausios draugės Žaklinos nuviliojo sužadėtinį Simoną ir už jo ištekėjo. O dabar prisiekusi atkeršyti Žaklina yra šiame pačiame laive!
Atostogų nuotaikų apimtas Puaro iš pradžių neteikia daug reikšmės tokioms moteriškoms intrigoms, tačiau kitą rytą Linetė randama nužudyta. O Žaklina turi puikų alibi.
Iš pradžių tai atrodo kaip tobula žmogžudystė – jokių įkalčių ir jokių liudininkų. Tačiau akylasis seklys mato tai, ko nepastebi kiti. Žingsnelis po žingsnelio Puaro artėja prie paslaptingo nusikaltimo išaiškinimo… Detalių neatskleisime. (G.J.)
9. „AŠTUONIOS MOTERYS“ (8 femmes, 2002)
François Ozonas mėgsta eksperimentuoti. Su temomis (nors dažniausiai lieka ištikimas dominuojančiai erotinių santykių tematikai), su žanrais (jo filmotekoje yra ir trilerių, ir komedijų, ir detektyvų ir dramų) ir netgi su įprasta pasakojimo forma (kurdamas filmą „5×2“ pačią banaliausią pasauliniame kine situaciją „Vaikinas sutinka merginą“ režisierius rodo ne nuo pradžių, o laiko juostą nuo pabaigos suka atgal).
François Ozonas yra atidus stebėtojas ir jautrus pašnekovas, kai kuria dramas ir išradingas šelmis, kai į komedijos lankas leidžiasi lydimas puikių aktorių komandos („Žmonos maištas“, „Provokuojantys užrašai“). Prie pastarųjų priskiriamas ir kamerinio kino šedevras „Aštuonios moterys“ (2002 m.). Tai pagal Robert’o Thomas pjesę sukurta keista kriminalinė mįslė, visą laiką švytuojanti tarp Agathos Christie tipo psichologinio detektyvo ir klasikinio prancūziško farso tradicijų.
Prancūzai sako, kad dvi moterys po vienu stogu – tai ginčas, o trys – jau skandalas. Tačiau kaip tada apibrėžti situaciją, kai po vienu stogu komplikuotomis aplinkybėmis atsiduria net aštuonios skirtingo temperamento ir amžiaus gražuolės? – Žinoma, tai katastrofa!
Tikra katastrofa ir sudaro filmo pagrindą. Šv. Kalėdų išvakarėse viename Prancūzijos regiono nuošaliame dvare peilio dūriu į nugarą nužudytas pagyvenęs vyras. Šį nusikaltimą galėjo įvykdyti viena iš aštuonių moterų, susirinkusių pažymėti gražią šeimyninę šventę. Visos jos turėjo rimtų pretenzijų vieninteliam vyrui šeimoje. Tačiau kuri iš jų ryžosi tokiam žiauriam poelgiui? Kuri iš jų viską iki smulkmenų apskaičiavusi galėjo nupjauti visus telefono laidus, kad niekas neiškviestų policijos, sugadinti automobilio variklį, kad niekas neišvažiuotų, ir užblokuoti masyvių vartų atsidarymo mechanizmą, kad niekas nepabėgtų?
Štai jums ir klasikinis “cherchez la femme” (ieškokite moters). Rinktis tikrai yra iš ko. Potencialios žudikės yra viena už kitą įspūdingesnės. Ir vaidina jas ryškiausios skirtingų kartų atstovės, pradedant kino legenda Danielle Darrieux ir baigiant gražutėmis Prancūzų nacionalinio kino viltimis Virginie Ledoyen ir Ludivine Sagnier.
Prancūzų kino žinovai iš karto supras, kad vyresnės aktorės čia ne tik demonstruoja organišką ir virtuozišką ansamblio jausmą, bet ir įsigudrina savo vaidmens rėmuose sugroti savo garsiais vaidmenimis suformuotą temą. Visuomet graži ir elegantiška Catherine Deneuve vėl dvelkia nepasiekiamos viršukalnės šalčiu. Ryškius raudonus apdarus efektingai dėvinti Fanny Ardant vėl pateisina „nuodingos gebenės“ ir fatališkos moters įvaizdį. O Isabelle Huppert į šį filmą tarsi nužengė iš skandalingosios Michaelio Hanekės „Pianistės“.
Tiek spalvingų tariamųjų viename filme senokai neteko regėti. Išskirti kurią nors vieną tikrai neįmanoma. Tikriausiai, būtent todėl šių metų Berlyno festivalyje „Sidabro lokiu“ už geriausią moters vaidmenį apdovanotos visos aštuonios! Net pats karalius Saliamonas nebūtų nusprendęs išmintingiau…(G.J.)
8. „IŠTRAUKTI PEILIAI“ (Knives Out, 2019)
Šį detektyvų karalienės Agathos Christie vertą siužetą prieš trejus metus intriguojančiu reginiu pavertęs režisierius Rianas Johnsonas, savo „taupyklėje“ turi ir klasikinio „film noir“ tradicijas interpretuojančią veiksmo komediją („Plyta“/ Brick, 2005 m.), ir komediją apie apiplėšimą („Broliai Blumai“, 2008 m.), ir fantastinį trilerį su Bruce‘u Willisu („Laiko kilpa“, 2012 m.), ir aštuntąjį „Žvaigždžių karų“ epopėjos filmą „Paskutiniai džedajai“ (2017 m.).
Režisierius ne kartą įrodė, kad puikiai jaučiasi skirtingų stilių ir žanrų pasauliuose. Dar kartą sėkmė jį lydėjo ir kuriant „Ištrauktus peilius“. Rianas Johnsonas puikiai valdo ir painią intrigą, ir sumaniai valdo didelį kino žvaigždžių ansamblį (kiekvienas čia vaidinantis aktorius turi ir ryškių solo partijų, ir kartu yra darnaus kolektyvo dalis).
Nereikėtų pamiršti, kad filme yra ne vienas tikrai netikėtas veiksmo posūkis, kas detektyviniuose filmuose tikrai ne dažnai pasitaiko. O nuo pat pradžios gerą pagreitį įgavęs tempas neatslūgsta iki pabaigos.
Kaip dera geram klasikiniam detektyvui, veiksmas plėtojasi sėkmingo bei turtingo rašytojo Harlano Tombrio (akt. Christopheris Plummeris) namuose. Į patriarcho, švenčiančio 85-erių metų jubiliejų čia suvažiuoja didžiulė solenizanto šeima. O jau kitą rytą po audringo vakarėlio Harlanas randamas negyvas.
Bylą tiria keli policininkai, bet kažkas iš šeimos narių pasisamdo dar ir privatų detektyvą Blanką (akt. Danielis Craigas), kuris labai greitai ima įtarti, kad mirtis nebuvo tokia natūrali, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Uždraudęs gausiai susirinkusiems giminaičiams bei tarnams išeiti iš namo, jis ima aiškintis, kas ir kodėl galėjo padėti velioniui persikelti į tobulesnį pasaulį.
Kaip dera geram klasikiniam detektyvui, įtariami visi. Ir visi turėjo savo motyvų. Čia jau scenaristai tikrai pasistengė, charakterizuodami kiekvieną garbingos šeimynėlės atstovą. Regis, tik tyliai kamputyje sėdinti ir už kitus daugiau matanti velionio šimtametė motina galėtų būti, kaip sakė mūsų Prezidentė, „ne prie ko“. Bet kiekvienas detektyvų mėgėjas jums pasakys, kad, kaip dera geram klasikiniam detektyvui, nereikšmingų smulkmenų nebūna.
Rianas Johnsonas neslepia, kad kuria ne tik dar vieną kriminalinį filmą, bet ir tokio kino parodiją. Kai kurie personažai atsikvepianuo jų pečius užgulusių problemų, sekdami per TV rodomą serialą apie detektyvę ponią Marpl. O vieną svarbią liudytoją net pykina, kai ji sako netiesą.
Melo filme tikrai per akis. Jo tiek daug, kad Danielio Craigo detektyvui čia tikrai sunkiau, negu Džeimsui Bondui. Bondiadoje logikos nedaug, ten karaliauja grynas veiksmas.
Kad visas „Ištrauktų peilių“ kolektyvas puikiai susidorojo su nelengva užduotimi, liudija dar ir tai, kad antrasis filmas jau sukurtas (jis turėtų pasirodyti dar šiemet), o trečias pažadėtas 2024-iesiems. (G.J.)
7. „NUSIKALTIMAS MAŽAME MIESTELYJE“ (Small Town Crime, 2017)
Dar vienas šeimyninis tandemas – amerikiečiai broliai Eshomas ir Ianas Nelmsai atkreipė į save dėmesį jau pirmuoju pilnametražiu filmu „Voverės spąstai“ (Squirrel Trap, 2004 m.) – komedija apie penkis koledžo studentus (jauną tėvą su dviem vaikais, intravertą genijų, girtuoklį, feministę ir net princesę), kurie savaitgalį leidžia stovyklaudami kad rastų įkvėpimo įvykdyti kūrybinę užduotį – parašyti 10 puslapių tekstą apie Henry Davidą Thoreau.
Antrasis filmas „Tyčia pasimetę“ (Lost on Purpose , 2013 m.) pasakojo dramatišką istoriją apie ūkininkės kovą už savo šeimos verslo išlikimą.
„Vaflių gatvė“ (Waffle Street, 2015 m.)- realiais faktais paremta istorija apie gero darbo turtingoje investicinėje kompanijoje netekusį vyrą, kuris įsidarbino kiaurą parą dirbančioje užkandinėje ir čia susidraugavo su buvusiu kaliniu.
O „Nusikaltimas mažame miestelyje“ (2017 m.) – kriminalinis trileris, kuriuo svarbiausia puošmena – pagrindinio vaidmens atlikėjas Johnas Hawkesas, nominuotas Oskarui už vaidmenį mums žinomame filme „Vinterio kaulai“ (Winter’s Bone, 2010 m.), kuriame jo partnerė buvo dabar superpopuliari Jennifer Lawrence).
„Nusikaltime mažame miestelyje“ Johnas Hawkesas vaidina už alkoholizmą iš policijos atleistą pareigūną Maiką Kendalą. Galimybę atsitiesti jam pasiūlė atsitiktinumas: kartą Maikas šalikelėje pastebėjo leisgyvę merginą ir nuvežė ją į ligoninę. Mergina mirė nieko aiškaus nepasakiusi. Ir nors policija pradeda tirti šį paslaptingą reikalą, Maikas taip pat pasiryžta šią mįslę įminti. Jis pasivadina privačiu detektyvu ir pradeda liudytojų apklausą.
Gana greitai į Maiko akiratį pakliūva net keli pažįstami.
Nors „Nusikaltimas mažame miestelyje“ nespinduliuoja ypatingu originalumu, bet filmą žiūrėti įdomu.
Ypatingo dėmesio nusipelno aktorius Robertas Forsteris, kurio jau išblėsusią kino karjerą atgaivino Quentinas Tarantino: už vaidmenį jo „Džekėje Braun“ (1997 m.) jis pagaliau susilaukė Oskaro nominacijos.
Na, o „Nusikaltime mažame miestelyje“ jis suvaidino Stivą Jendelį, nužudytos merginos senelį, trokštantį surasti ir nubausti nusikaltėlį. (G.J.)
6. „VAIKIS DETEKTYVAS“ (The Kid Detective, 2020)
Dažniausiai kriminaliniai filmai būna labai rimti ir net žiaurūs, jei natūralistiškai akcentuoja nusikaltimų detales. Bet pasitaiko ir labai juokingų šio žanro komedijų. Tokių, kaip pavyzdžiui, prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ matyta prancūzų režisieriaus Bruno Dumont’o daugiau nei trijų valandų trukmės komediją „Mažasis Kenkenas“ (P’tit Quinquin, 2014 m.), kurioje puikiai vaidina didelis neprofesionalų kolektyvas.
„Mažylis Kenkenas“ pasakoja apie mažame miestelyje vykstančius keistus nusikaltimus ir dar keistesnę juos narpliojančių policininkų porą. Negana, kad pareigūnų duetui niekas nenori padėti, bet jiems dar koją vis kiša būrys nepraustaburnių paauglių, kuriems vadovauja mažasis Kenkenas.
Komedijoje „Vaikis detektyvas“ pagrindinis herojus yra toks pat smalsus ir išradingas paauglys Eibas Aplbaumas. Dar būdamas vaikas jis stebino gimtojo miestelio gyventojus neįtikėtinais seklio sugebėjimais. Jis akimirksniu išspręsdavo sudėtingas bylas ir atsakydavo į klausimus – kas pavogė saldainius arba kur pradingo kieno nors šuo.
Kai berniukui buvo dvylika, jo artima draugė Greisė Guliver pradingo, bet nei jam, nei policijai nepavyko pražuvėlės surasti, todėl „vaikis detektyvas“ patyrė ne tik pirmą skaudų pralaimėjimą, bet ir gilią psichologinę traumą.
Užaugęs Eibas ypatingų aukštumų taip nepasiekė, o ir jo detektyviniai sugebėjimai nespindi ryškiomis pergalėmis. Nors jis įkūrė privačią detektyvo kontorą, aplinkiniai iš jo tik pasijuokia, kad jis taip ir netapo rimtu suaugusiu žmogumi. Nenuostabu, kad vaikinas dažnai pasineria į savigraužos liūną ir vis dažniau pakilnoja stikliuką.
Naują jo gyvenimo (ir filmo siužeto) posūkį žada netikėta užduotis: našlaitė vidurinės mokyklos mokinė Karolina prašo Eibą ištirti, kas galėjo nužudyti jos vaikiną Patriką Čangą. Policija bandė šį reikalą tirti, bet tikslo nepasiekė ir kaltininkas nebuvo nubaustas.
Eibas sutinka padėti, nors jokios patirties žmogžudysčių bylose neturi. Prasideda keistų situacijų ir netikėtų atradimų pynė. Aiškėja, kad Patrikas nuo Karolinos daug ką slėpė – ir dalyvavimą narkotikų prekyboje, ir romaną su vyresne mergina, vardu Melody.
Ir Eibas, ir bylos iniciatorė sužino, kad Karoliną yra įsimylėjęs Patriko draugas Kalvinas, kuriam, žinoma, nepatiko Eibo ir Patriko santykiai.
Žodžiu, netikėtų atradimų daugėja, bet visi jie ne tik kad nepriartina prie tradicinės atomazgos, bet ir išprovokuoja naujus nesusipratimus.
Nelauktai ima ryškėti ir seniai pradingusios Greisės Guliver pradingimo ir išniekinimo aplinkybės. Panašu, kad abiejų bylų gijos veda į tą pačią vietą.
Tiesą sakant, sunku vienareikšmiškai „Vaikį detektyvą“ vadinti komedija. Greičiau tai kelių žanrų mišinys, arba kaip dabar įprasta sakyti, žanrų hibridizacijos pavyzdys. (G.J.)
5. „ENOLA HOLMES” (2020)
Garsus britų kino ir televizijos režisierius Harry Bradbeer dar kartą nustebino filmų mėgėjus. „Enola Holmes“ juosta paremta amerikiečių grožinės literatūros autorės Nancy Springer novelėmis „The Enola Holmes Mysteries“. Pavadinimas išduoda, kad filmas apie veikėją, vardu Enola Holmes, kuri žinoma dar kaip detektyvo Šerloko Holmso sesuo.
Kino fanatikus stebina pagrindinį vaidmenį atlikusi šešiolikmetė aktorė, vaidinusi seriale „Stranger Things“, Millie Bobby Brown, kuri sugebėjo įsikūnyti į atsiskyrusios, įdomios, netradicinių pažiūrų ir neapsakomai protingos mergaitės rolę. Viso filmo metu aktorė, žiūrėdama į kamerą, kreipdavosi į žiūrovus, taip suartindama veikėją su žiūrovu. Toks būdas bendrauti su publika gali atrodyti rizikingas ar net nuobodus, tačiau Millie Bobby Brown tai atliko labai netikėtais momentais, todėl žiūrovą suintriguoja.
Pagrindinę veikėją charakterizuoja neįprastas vardas. Vardas Enola yra atvirkščiai parašytas žodis „alone“ (vienas). Toks vardo parinkimas atskleidžia, kad mama mėgsta šifruoti žinutes, yra paslaptinga. Nepaisant vardo reikšmės, mergaitė niekada nesijautė vieniša. Mamos ir dukros santykiai buvo puikūs, mama ją auklėjo, mokė ir augino atskyrusi nuo išorinio pasaulio. Viskas pasikeičia ir veikėja pajaučia vienatvę, kai mama palieka Enolą per jos šešioliktąjį gimtadienį ir taip mergaitės priežiūra atitenka broliams Šerlokams, kuriuos vaidina Henry Cavillas, ir Mycrofto rolę atliekantis Sama Clafinas.
„Enola Holmes“ vaizduojamas konfliktas tarp brolių ir sesers. Enolą ir Šerlocką sieja artimesnis ryšys, nei Enolą ir Mycroftą. Viso filmo metu vis minima, kad Mycroftas nėra toks protingas ir gabus kaip jo brolis ir sesuo. Nors ir stengiantis išsaugoti Sherlockui Holmsui būdingą objektyvumą, aktorius Henry Cavillas perteikia brolio rūpestį, susidomėjimą sese, Enola taip pat parodo, kad jo ilgisi, laukė laiškų ir juo domisi. Būtent taip pastebima, kad Sherlockas ir Enola sieja artimesnis ryšys.
Broliai, ypač Mycroftas, nori išvežti seserį į mergaičių mokyklą, kur ją paverstų tikra jauna dama. Žinoma, Enola tam prieštarauja. Taip pat, būdama budri ir protinga, nujaučia, kad mamos dingimas iš namų turi priežastį, tad ryžtasi pabėgti iš namų ir ieškoti mamos. (A.G.)
4. „MELBURNAS“ (Melbourne, 2014)
Iš vakuminių kelioninių maišų su dailiai sulankstytais drabužiais lėtai lėtai išeina oras, o ekrano apačioje trumpam pasirodo ir palengva pranyksta režisierių ir pagrindinių aktorių pavardės – tokie pirmieji Irano režisieriaus Nima Javidi filmo „Melburnas“ kadrai, kuris šiemet atsidūręs „Metų atradimų“ programoje. Neprisimenu, kad kas nors tokiais buitiškais, tačiau tokiais estetiškais vaizdais pradėtų filmą. Pasakyčiau – beveik gražu, tačiau tik beveik. Tik vėliau įsitikinu, kokia ši oro trūkumo metafora gali būti skausminga.
Nima Javidi – lietuviškai auditorijai mažai pažįstamas jaunosios Irano kino kūrėjų kartos atstovas, iki šiol kūręs dokumentinius („Asmuo“, „Senoviškos profesijos pabaiga“) ir trumpametražius filmus („Įtrūkis“, „Pietų miegas“). Nors naujausia jo kino juosta paženklinta tolimos Australijos sostinės vardu, neapsigaukite – neišvysite nei šio miesto dangoraižių, nei auksinių paplūdimių. Melburnas – tai iš Teherano susiruošusių išvykti sužadėtinių – Amiro ir Saros kelionės tikslas, geresnės ateities paieškas simbolizuojantis taškas. Iki vakarinio poros skrydžio lieka vos kelios valandos, todėl ji skuba sutvarkyti paskutinius darbus – susipakuoti paskutinius daiktus, atiduoti baldus lombardininkui, atsisveikinti su draugais ir artimaisiais ir, žinoma, kaimynų auklė dar turėtų pasiimti miegantį kūdikį, kurį trumpam paliko jiems prižiūrėti. Deja. Vaikutis miršta.
Nors šis režisieriaus kūrinys apibūdinamas kaip drama, jį galima pavadinti hibridiniu žanru. Ženklų, bylojančių apie detektyvo kategoriją esama. Ir dėl to galima pagirti Nima Javidi už scenarijų. Taigi pagrindinis detektyvą apibrėžiantis elementas – nusikaltimas, kuris nurodo ir į nusikaltėlį, ir į auką, ir tyrėją, kuris jį išsiaiškintų. Nusikaltimo versijos šioje juostoje iškyla net trys. Pirma, auka – kūdikis. Nusikaltėlis – Amiras, aptinkantis kūdikį ir parodantis jį būsimai žmonai, kuri iš pradžių apkaltina vyrą nužudymu. („Amirai, ką tu padarei?“). Kitaip tariant, moteris susiduria su padariniu pirmiau, nei su veiksmu (nužudymu). Tačiau ji neatlieka detektyvo rolės, neieško įrodymų, o patiki vien tik vyro žodžiais, kad jis to nepadarė. Antra – nusikaltėle įtariama auklė. Detektyvais tampa pora. „Galbūt ji tau kūdikį jau atidavė negyvą? Sara, prisimink, ar miegodamas jis kvėpavo?“ – klausia Amiras. Sara nuo patirto šoko negali to prisiminti, tačiau abu neramina auklės skubėjimas prieš išeinant ir faktas, kad ji nėra profesionalė, taip pat šios ilgas negrįžimas namo. Visgi neseniai darytos poros nuotraukos tampa pastarosios alibi – keliose, antrame plane užfiksuotas ant jų lovos miegantis mažylis, kurio rankutės padėtis skirtinga, vadinasi, kūdikis dar judėjo.
Trečias galimas, tačiau neišsipildęs detektyvas – kai žudikais būtų pavadinta pora ar vienas iš judviejų, o detektyvais galėjo būti policininkai, kuriems Amiras taip ir nepaskambino. Sužadėtinius apkaltinti galėjo daugybė asmenų – lombardo ar greitosios pagalbos darbuotojai, vaiko tėvas, Amiro mama, draugė, auklė, kita senyva kaimynė. Tačiau niekas, išskyrus trumpam užbėgusios draugės mažylį neužfiksuoja tariamo nusikaltimo padarinių, visgi vaikas dar gerai nemoka šnekėti, kad galėtų išduoti judviejus. (G.V.)
3. „VROCLAVO MARAS“ (Plagi Breslau, 2018)
2005-aisiais metais, tarsi mėgdžiodamas Honkongo ir Holivudo kriminaliniuose trileriuose dažnai matomas „makedoniškas dvikovas“ (kai banditai šaudo vieno metu iš abiejose rankose laikomų pistoletų), jaunas lenkų kino režisierius Patrykas Vega kino prisistatė „dupletu: vienu metu žiūrovai pamatė jo sukurtą kriminalinį serialą „Pitbulis“ ir to paties pavadinimo kino teatrams skirtą versiją. Abu pasakojo apie nelengvą Žmogžudysčių skyriaus policininkų darbą Varšuvoje, kai kovoje su banditais „angelams sargams“ patiems dažnai tenka paminti įstatymus.
Žiūrovams tokie smurto kupini reginiai patiko, ir režisierius ėmė kaip blynus kepti panašius „Pitbulius“. Vėliau tą pačią schemą Patrykas Vega pakoregavo ir subalansavo moterišką variantą: filme ir seriale „Mafijos moterys“ (Kobiety mafii, 2018) kvaišalų platintojų tinklą sėkmingai ardė seksualios policininkės.
Kino salės buvo perpildytos, tokio kino fanai Patryką Vegą titulavo „liaudies režisieriumi“ ir socialiniuose tinkluose būrėsi į „veganistų“ grupes. Ir tik viskuo nepatenkinti kritikai režisierių lygino su jo kolega vokiečiu Uwe Bollu, dažnai vadinamo blogo skonio (paprasčiau kalbant, kičo) gamintoju.
Televizijai sukurtas „Vroclavo maras“ (2018 m.) – taip pat kriminalinis trileris. Jis net buvo reklamuojamas kaip „filmas, kurio jūs nepamatysite kino teatruose“ ir buvo žadama, kad žiūrovų laukia kažkas panašaus į Davido Fincherio „Septynis“.
Tik šį kartą „Vroclavo maro“ veiksmo geografija neapsiriboja gaujų ir policininkų karais Varšuvos Mokotowo rajone. Kaip ir teigia pavadinimas, šio filmo veiksmo vieta – kitas Lenkijos miestas, kurio gyventojus purto žiaurių nusikaltimų banga. Kasdien lygiai šeštą vakaro serijinis žudikas Vroclave susidoroja su nauja auka.
Į kovą su kol kas nežinomu nusikaltėliu išdrįsta stoti moteris policininkė Helena Ruš (Małgorzata Kożuchowska). Filmo autoriai iš pat pradžių sufleruoja, kad pati policininkė yra niūri ir depresuojanti moteris, kenčianti nuo praeityje patirtų traumų.
Kaip ir patys žiūrovai, policininkė įtaria, kad nusikaltimų autorius – tas pats žmogus. Belieka tik perprasti jo darbus įkvepiantį metodą, kad būtų galima nutraukti kruvinų nusikaltimų grandinę ir tada demaskuoti patį piktadarį. Nes kiekvienoje beprotybėje, kaip sako psichiatrai, yra sava metodika.
Davido Fincherio trileryje „Septyni“ (Se7en, 1995 m.) du detektyvai (juos suvaidino Morganas Freemanas ir Bradas Pittas) mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, anksti suprato, kad žudikas naikina tuos, kurie platina septynias mirtinas nuodėmes ir nusikaltimų rakto ieško klasikinės literatūros šedevruose.
Patrykas Vega eina panašiu keliu. Čia aukos taip pat atrenkamos pagal griežtai apibrėžtą raktą, tik vietoj septynių mirtinų nuodėmių įgyvendinama greičiausiai scenarijaus reikmėms sugalvota legenda apie XVII amžiaus kasdienes viešas egzekucijas nedorėliams, „atsakingiems“ už maro proveržius.
Filmas žiaurus ir natūralistiškas. Išsivadavęs iš kino cenzūros pančių, režisierius pasinėrė į kruviną kraujo karuselę: lavonai čia aptinkami įvynioti į gyvulių kailius, traiškomos aukų galvos ir laužomi kaulai, kūnai plėšomi į gabalus, deginami laužuose.
Čia jau labai priartėjama prie makabriškų „Pjūklų“ estetikos. Jeigu esate jos gerbėjai, „Vroclavo maras“ gali patikti. (G.J.)
2. „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of murder, 2003)
Filmo režisieriui – Bong Joon-ho tai tebuvo antrasis darbas. Pirmasis jo kūrinys buvo „Lojantys šunys nekanda” („Barking dogs never bite“). Ši aplinkybė nesutrukdė „Prisiminimams apie žmogžudystę“ susižerti 13 apdovanojimų ir patekti į 20-ies mėgstamiausių Quentino Tarantino filmų sąrašą. Viename interviu Q.Tarantino netgi pavadino Bong Joo-ho Korėjietiškuoju S. Spielbergu.
Kitaip, nei beveik visuose detektyviniuose filmuose siužetas koncentruotas ne į žudiką ar jo vykdomas žmogžudystes, tačiau į bylą tiriančius detektyvus, kuriems užkrauta didžiulė atsakomybė. Filmas prasideda saulės nupliekstuose laukuose, vietos ūkininkui vežant pagrindinį detektyvą Park Doo-man (Kang-ho Song) į pirmosios aukos žmogžudystės vietą. Pastarasis detektyvas, įkūnija nekompetetingą, savo darbo nelabai išmanantį policininką, nuovadoje, kurioje jis dirba – pastovi sumaištis ir chaosas. Režisierius balansuoja tarp parodijos, juodojo humoro ir tikrojo realizmo, kuris auga pačioje filmo pabaigoje.
Kuomet randama antroji serijinio žudiko auka – tyrimas įgauna pagreitį. Kadangi miestelis, kuriame vyksta veiksmas yra gan mažas, visos aukos žinomos, tai kelia žmonių paniką, pritraukią daug žiniasklaidos, o pareigūnai spaudžiami kuo greičiau surasti laisvėje besiblaškantį ir naujų aukų beieškantį nusikaltėlį.
Neilgai trukus pareigūnas Park Doo-man su kolega Cho Young-Koo (Kim Roi-ha) areštuoja vieną iš kaimo vaikų, turintį psichinę negalią, jis persekiodavo nužudytą merginą ir tai detektyvams kėlė įtarimą. Cho Young-Koo įkūnija blogąjį policininką, kuris nevengia naudoti fizinės jėgos, kuri jam teikia pasitenkinimą prieš bejėgį vaiką. Nusivežę vaiką į įvykio vietą prieš juos stebinčią minią verčia vaiką prisipažinti dėl nužudymų ir rodyti kokiu būdu jis tai padarė. Detektyvų tardymą sutrukdo berniuko tėvas, kuris išsiveda berniuką iš įvykio vietos nepakęsdamas tokio žeminimo.
Tyrimas pasisuka kita linkme į miestelį atvykus detektyvui iš Seulo. Seo Tae-yoon (Kim Sang-kyeong) – ramus, kompetetingas, savo darbą išmanantis tyrėjas profesionalas. Daugelyje scenų jis stovi šalia Doo-man, rūko cigaretę, galvoja, nesikiša į tyrimą, tačiau ieško dokumentų įrodančių vieną ar kitą įkaltį. Nuo filmo vietos, kurioje atsiranda Tae-yoon vyksta varžybos tar dviejų detektyvų, varžybos, tarp logikos, proto ir emocijų. (M.Ž.)
1. „TAMSŪS NUSIKALTIMAI“ (Dark Crimes, 2016)
Jim Carrey 2016-tais vėl užžiebė vos degančią kibirkštį savo blėstančioje aktoriaus karjere. Ir ne be reikalo. Originalus kriminalinis trileris, pateikdamas savotišką pasakojimą apie neišspręstą ir velniškai komplikuotą nužudymą, leidžia žiūrovams pasinerti į nenuspėjamą bei šokiruojantį sapną, išblukintą tamsios pilkos spalvos palete.
Taikliai pavadintas graikų kilmės režisieriaus Alexandros Avranas kriminalinis trileris dvelkia Rytų Europos dvasia dėl Lenkijoje vykstančio veiksmo ir specialiai aktorių laužiamo neaiškaus akcento, kuris, tiesą pasakius, veikiau primena airišką dialektą, pradeda filmo naratyvą dramatišku juodai-baltu kadru. Jame žiūrovas gali išvysti slapto Lenkijos sekso klubo tamsiuosius koridorius, kurių žemę „valo“ už virvių, be menkiausio gailesčio kruopelės grubiai tempiamos prostitutės.
Pagrindinis Jim Carrey įkūnytas veikėjo Tadeko personažas ahetipiškai atitinka nusivylusio, buvusio tyrėjo paveikslą, norinčio įrodyti visam pasauliui savo vertę principinėje kovoje. Tadeko išvaizda, galima sakyti, išduoda jo psichologinę būseną. Pastarasis kiekvieną dieną vilki tą patį pilką kostiumą, kuris lyg uniforma, įstato veikėją į tam tikrus rėmus. Jo galvą puošia pražilę plaukai, o retai pasirodančią šypseną slepia neprižiūrėta barzda. Dėl tokių subtilių detalių žiūrovas nori primygtinai sužinoti daugiau apie pati Tadeką ir jo šeimą bei nesėkmingai susiklosčiusios karjeros nuopuolio priežastis.
„Tamsių nusikaltimų“ (Dark Crimes) idėja buvo inspiruota žymaus Amerikos žurnalisto ir bestselerių autoriaus David Grann dėka, kurio detektyvinio pobūdžio straipsnis „Tikrasis nusikalstamumas: postmodernioji nužudymo paslaptis“ buvo patalpintas 2008 m. „New Yorker“ žurnale. Grann susilaukė didžiulio skaitytojų dėmesio dėl lengvai įtraukiančio rašymo stiliaus ir provokuojančios istorijos apie nuteistąjį žmogžudį Krystian Bala. Ši tikrais faktais paremta istorija apie šaltakraujišką susidorojimą gali skaitytojui pasirodyti kaip vienas iš tipiškų, bet gerai perkamų romanų. Būtent dėl šios priežasties „Tamsūs nusikaltimai“ adaptacijos autorius Jeremy Brock nepraleido progos įdomų pasakojimą pateikti kitu formatu.
Vis dėlto, Jim Carrey įkūnytas personažas filme labiau primena ne spalvigą, įvairialypį veikėją, o leisgyvę žuvį, plaukiančią pasroviui. Ir tai yra neabejotinai keista, atsižvelgiant į Carrey istoriją, kurios sąrašo viršūnėje puikuojasi legendinės aktoriaus draminės juostos (pavyzdžiui, „Jausmų galia“ arba „Trumeno šou“). Carrey, rodos, specialiai slopinamas šiame filme dėl nepaaiškinamų priežasčių, prisitaiko prie aplinkos ir nepaisant savo žvaigždės statuso išnyksta bendro paveikslo fone. Iš kitos pusės, tai nėra sunku padaryti, kuomet dauguma filmo scenų yra ribojamos tik dviejų žmonių dialogais.
Mes matome Tadeką niūriai slampinėjantį požeminio sekso klubo koridoriais. Kitoje scenoje matome veikėją su ta pačia abejinga išraiška veide, sėdintį prie pusryčių stalo. Šalia – jo žmona Marta (Agata Kulesza), už kurios nugaros nežymiai matomas, virtuvėje ant pilkos mūrinės sienos pakabintas, simbolinis kryžius. Tokiu kontrastu akivaizdžiai bandoma provokuoti, neatskleidžiant visų tolimesnių siužeto detalių, tačiau Marta, lygiai taip pat kaip ir Tadekas nenoriai į paviršių kelia savo tikrąsias emocijas. Keliuose epizoduose išvystame ir pagrindinio veikėjo senyvo amžiaus motiną – ypatingai vienišą bei aiškiai skaičiuojančią savo paskutinius varganus gyvenimo metus. Sekantis ir vienintelis jos pasirodymas filme, primenantis apie senolės egzistavimą, ironiškai, yra jos mirtis, kuri galiausiai išprovokuoja ilgai intriga laikytas Tadeko emocijas.
Gediminas Jankauskas, Austėja Grabauskaitė, Gintarė Visockytė, Monika Žilaitytė
