„Buvau pavargęs, išprotėjęs, užguitas ir kas kartą lipdamas į lėktuvą trokšdavau, kad jis sudužtų. Pavydėjau nuo vėžio mirštantiems žmonėms. Nekenčiau savo gyvenimo. Buvau pavargęs, bodėjausi savo darbu, baldais ir neišmaniau, kaip galėčiau ką nors pakeisti.”
Chuck Palahniuk „Kovos klubas”
Dėl tikro vyriškumo, kaip, beje, ir moteriškumo standartų bei idealų žmonija niekada neturės vieningos nuomonės. Ir tai puiku, nes apie šias sąvokas galima iki užkimimo ginčytis, argumentuotai diskutuoti, net filosofuoti pasitelkus begalę pavyzdžių.
Kinas praktiškai nuo pirmųjų savo sąmoningų žingsnių taip pat bando nuomones formuoti. Jos irgi kinta priklausomai nuo besikeičiančių pasaulio realijų.
Ypač dažnai filmų kūrėjų dėmesio susilaukia vadinamoji „vidutinio amžiaus krizė“ (dailiajai lyčiai skirtą atitikmenį suformulavo Pedro Almodóvaras vieno savo filmo pavadinimu „Moterys ant nervų krizės ribos“).
Prisiminkime 10 puikių filmų apie vyriškumą ir vyrų problemas.
10. „NUOPUOLIS“ (Falling Down, 1993)
Tik po to, kai per pasaulį nuvilnijo siaubinga žinia, kad 2014-ųjų metų rugpjūčio vienuoliktąją savo namuose Kalifornijoje nesusidorojęs su sunkia depresija nusižudė vienas linksmiausių Holivudo aktorių Robinas Williamsas, visi puolė šią tragediją komentuoti.
Tada daug kas prisiminė vieną paskutinių aktoriaus vaidmenų – filme „Pikčiausias žmogus Brukline“ (The Angriest Man in Brooklyn, 2014 m.) jis suvaidino amžinai viskuo nepatenkintą Henrį Altmaną, kuris sužino, kad jam nustatyta pavojinga smegenų liga ir jam teliko gyventi 90 minučių. Nuo šio momento vyras tampa ne tik pikčiausiu, bet ir pavojingiausiu žmogumi.
Panašią būseną režisieriaus Joelio Schumacherio filme „Nuopuolis“ (Falling Down, 1993 m.) vaizduoja aktorius Michaelas Douglas.
Viljamo Fosterio nemalonumai prasidėjo nuo ankstyvo ryto. Įstrigęs automobilių kamštyje, jis pastebėjo, kad mašinos kondicionierius neveikia, langas neatsidaro, o įkyri musė zuja aplink nosį. Tačiau šie nesklandumai tėra tik menkos, nors ir nemalonios, smulkmenos, palyginus su tikrosiomis vyriškio problemomis.
Atleistas iš darbo, išsiskyręs ir teismo sprendimu netekęs teisės matytis su dukrele Viljamas griebiasi desperatiško akto – jis keliauja į dukters gimtadienį, pasiryžęs šluote nušluoti visus, kurie pasipainios jo kelyje.
Kelyje į tikslą savitvardą praradusiam vyrui tenka susidurti su įvairiausiais į jo žmogišką orumą pasikėsinusiais pavojais – iš tolimos Korėjos atvykusiu nesąžiningu parduotuvėlės savininku, į Viljamo lagaminėlį pasikėsinusiais gatvės gaujos nariais, karingu bei agresyviu neonacistu, korumpuotais valdininkais, nuobodžiaujančiais dykaduoniais turtuoliais.
O paskutiniu lašu, perpildžiusiu vyro kantrybės taure tapo buvusi žmona, draudžiančia pasimatyti su dukra. Va tada Viljamas Fosteris ir pasakė: „Gana!“. Ir pavirto negailestinga keršto mašina.
Tik patyręs detektyvas Martinas Pendergastas (akt. Robertas Duvallis), aplinkybių priverstas anksčiau laiko išeiti pensijon, supranta jo bėdas. Padorus teisėsaugos tarnas taip pat gyvena nepavydėtinai: namuose nesibaigiančios žmonos isterijos, darbe – kolegų patyčios.
Matyt, tik ramesnis charakteris, o gal ir valdytis išmokusi policininko profesija, sergsti Pendergastą nuo nekontroliuojamų įtūžio protrūkių.
Du ryškūs personažai, du kontrastingi likimai, dvi medalio pusės, du puikūs aktoriai, kuriuos stebėti – tikras malonumas! (G.J.)
9. „IEŠKANTYS LAIMĖS“ (The Pursuit of Happyness, 2006)
Keliais įsimintinais filmais Europoje gerai užsirekomendavęs jaunas italų režisierius Gabrielis Mučinas (jo komiška drama “Prisimink mane” su Monica Bellucci buvo rodoma “Kino pavasaryje”) gavo pasiūlymą sukurti komediją Amerikoje. Taip gimė juokingas, lyriškas, o vietomis pakankamai dramatiškas filmas “Besivaikant laimę” su sąmoninga gramatine klaida pavadinime (žodis “laimė” čia rašomas “Happyness”). Režisieriui ši maža klaidelė turi principinę reikšmę.
Filmo pagrindą sudaro mums visai nežinomo JAV rašytojo Christopherio Gardnerio memuarai, kuriuose autorius prisimena sunkiausią gyvenimo laikotarpį ir nelengvą kelią į sėkmę. Filme šį likimo visokiausiems išmėginimams pasmerktą talentingą afroamerikietį suvaidino populiarus aktorius Willas Smithas. Kartu su savo septynerių metų sūnumi Jadenu jiedu sudaro visai neprastą duetą, vertą rimtos nominacijos “įsimintiniausia metų pora”.
Kai dėl nelemtų nesusipratimų ir nenumatytų aplinkybių Kristoferis Gardneris praranda darbą ir atsiduria tiesiog gatvėje, žmonos atstumtas tėvas kartu su sūneliu privalo išgyventi iš vaiko priežiūrai skirtos pašalpos. Visais įmanomais būdais tėtis stengiasi užtikrinti mažyliui kuo geresnę ateitį. Jie abu mindo benamių prieglaudos slenksčius, stoja į eiles prie nemokamos sriubos, desperatiškai ieško pastogės ir prausiasi traukinių stoties tualete.
Jautresni žiūrovai tikrai neliks abejingi “pažemintųjų ir nuskriaustųjų” porelės kančioms, užtai finale bus apdovanoti dar vienos “amerikietiškos svajonės” įsikūnijimo patosu. Jis šiuo atveju tikrai logiškas, nes Christopheris Gardneris – ne išradingų scenaristų sugalvotas personažas, o tikrų tikriausias amerikietis, tapęs 2005–ųjų metų sensacija. Žmogumi, be tėvo užaugusiu neturtingoje šeimoje ir neįtikėtinos valios pastangomis padariusiu įspūdingą karjerą Volstryte. Paprasčiau kalbant, “save sukūrusiu žmogumi” (self-made man). O tai visais laikais Jungtinėse Valstijose buvo pati garbingiausia amerikiečio charakteristika. (G.J.)
8. „LARSAS IR TIKRA MERGINA“ (Lars and the Real Girl, 2007)
„Meilė akla“, „meilė visada užklumpa netikėtai“, „meilei pavaldus bet kokis amžius“ – tokius ir panašius iki skausmo pažįstamus štampus girdime dažnai. Ir filmuose esame matę begalę šių aksiomų iliustracijų.
Žinome, kad įsimylėti galima ne tik priešingos lyties atstovus. Pačią radikaliausią įsimylėjimo istoriją kadaise mačiau italų kino režisieriaus Marco Ferrerio filme banaliu pavadinimu „Aš tave myliu“ (1986 m.). Amžinas buržuazinių bei religinių dogmų kritikas čia įkūnijo vieną iš moterų bijančių vyrų fobiją: filmo herojaus jaunuolio Mišelio (jį suvaidino prancūzas Christopheris Lambert’as) erotinio geismo objektu tapo dykvietėje rastas raktų pakabukas su moters galva, į kurios geidulingas lūpas pūstelėjus pasigirsta gundantis šnabždesys „Aš tave myliu“.
Šį filmą prisiminiau žiūrėdamas kur kas naujesnį kūrinį – režisieriaus Craigo Gillespie filmą „Larsas ir tikra mergina“.
Ryanas Goslingas čia vaidina Šiaurės Amerikoje nedideliame miestelyje gyvenantį labai drovų vaikiną Larsą Lindstromą, kuris kartą (kaip jam atrodo) surado savo svajonių merginą. Galima būtų tik pasidžiaugti tokia permaina viengungio vyruko gyvenime, jei ne viena, švelniai kalbant, keista aplinkybė. Mat Larso įsikūnijusių svajonių objektas yra… sekso žaidimams skirta pripučiama lėlė, kurią vaikinas užsisakė internetu.
Kartą su savo naująja drauge Larsas ateina į svečius pas brolį ir jo žmoną. Galite įsivaizduoti, kaip artimiausi giminaičiai sureagavo, kai Larsas pasakė, jog atėjo su… misioniere iš Brazilijos vardu Bjanka ir kad nuo šiol ji gyvens čia.
Siužetas išties vertas nelabai padoraus anekdoto, iš kurio būtų galima padaryti gerą ekscentrinę komediją. Bet panašu, kad autoriai pasiryžę ištrūkti iš stereotipų ir rimtai pasamprotauti apie normalumo ir keistumo ribas šiuolaikiniame pasaulyje.
Kai ekscentriški Larso ir Bjankos santykiai išeina už vienos šeimos rato, padaugėja nuomonių įvairovė apie visokias žmonių keistenybes. Iš tikrųjų, apsidairykime aplinkui ir pamatysime nemažai pavyzdžių. Net kunigas parapijiečių sueigoje garsiai pamąsto: „Pagalvokime, kaip mūsų vietoje būdamas pasielgtų Jėzus?“.
Akivaizdu, kad net aktoriaus Ryano Goslingo filmų kontekste „Larsas ir tikra mergina“ nėra kažkoks ypatingas pasiekimas. Bet juk ne vien šedevrais gyvas kinas… (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/lars-and-the-real-girl
7. „Vienišas vyras“ (angl. A Single Man, 2009)
„Vienišas vyras“ – žinomų Holivudo aktorių rinkinys, kupinas dramos, jausmingų išgyvenimų bei asmeninių atradimų. Istoriją pasakoja George‘as (akt. Colin Firth) – vienišas vyras. Kodėl vienišas? Galbūt dėl to, kad nevedęs, o galbūt todėl, kad netradicinės orientacijos. Ši frazė minima tik kartą. Su pakeltu antakiu. Jis vis dar gedi prieš aštuonis mėnesius mirusio mylimojo, jaučiasi tuščias, vienišas, nelaimingas. Vienintelė jo draugė – alkoholikė moteris vardu Charley (akt. Julianne Moore). Colin Firth – nepaprasto talento aktorius, sugebantis atskleisti bet kokio personažo vidinį pasaulį. Ar tai emocionalus asmuo, ar žmogus, kurio veidas yra tuščias ir nieko nesakantis (kaip šios juostos veikėjo) – vyras užduotį atliekama nepriekaištingai ir įtikinamai, nepalikdamas nė vieno abejingo.
Tai istorija apie širdgėlą, gyvenimo prasmės ieškojimus bei pavojingą įstrigimą praeities šešėliuose, kurie palengva iš žmogaus išsurbia paskutinius gyvybės lašus, palikdami tik tuščią, bejausmį kevalą. Kamuojami dėl ateities nežinomybės veikėjai pasineria į vidinę savidestrukciją, atsiremdami tik vienas į kitą, neturėdami daugiau nieko šalia. Tai juosta, sukurta pagal rašytojo Christopher‘io Isherwood‘o 1964-ųjų metų romaną, pasakojanti vienos dienos įvykius apie britą, praradusį vienintelį gerą dalyką savo gyvenime ir nebegalintį sugrįšti į skaudžią realybę. Tai tikrai vertas dėmesio, vizualiai sudėtingas, melancholija dvelkiantis filmas, skatinantis asmenybės augimą, tobulėjimą bei padeda labiau suvokti gyvenimo kompleksiškumą.
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/vienisas-vyras
6. „Gėda” (Shame, 2011)
Britų režisieriaus Steve McQueen drama, pasakojanti klestinčio verslininko, priklausomo nuo sekso ir pornografijos, istoriją. Visuomenėje apsimetinėjantis šaltakrauju vienišiu, iš tiesų išgyvena vidinę kovą su pačiu savimi, pyktį, skausmą, pasišlykštėjimą.
Brendonas (akt. Michael Fassbender) – išvaizdus, pasiturintis vyras, gyvenantis nuosavame bute Manhatene, mėgstantis tvarką bei klasikinę muziką. Retkarčiais po darbo su viršininku nueina į barą, tačiau niekada nešoka, santūriai sėdi prie stalo ir medžioja moteris žvilgsniu. Iš pažiūros jis – vienišas vilkas, intravertas. Netgi darbe, bendradarbiui naikinus virusą iš Brendono kompiuterio ir aptikus kietajame diske galybę pornografijos, bendradarbis neturėjo nei minties, jog tai – Brendono failai. Taip, jis visiškai kitoks negu žmonėms atrodo.
Filmas prasideda Brendonui gulint lovoje ir žvelgiant tuščiu žvilgsniu į niekur. Rodos, išsekusi gyvybinė energija, dingęs stimulas keltis, apėmusi apatija. Brendonui niekas – išskyrus seserį – neskambina. Dienos slenka vienodu ritmu: darbas – seksas – darbas ir t.t. Jis blaškosi tarp trumpalaikių (tiksliau, vienos nakties) nuotykių, perka intymias paslaugas, kaupia pornografiją ir stebi kompromituojančiu žvilgsniu kone kiekvieną nepažįstamąją. Jam to reikia it oro. Visi santykiai su moterimis – bevardžiai, nebylūs, nėra susidomėjimo asmeniu. Moteris – tik kūnas mechaniškui veiksmui atlikti, patenkinti savo potraukį, kuriuo stengiasi užpildyti vidinę tuštumą. Kuo daugiau Brendonas šiam potraukiui nuolaidžiauja, tuo labiau kenčia. Nimfomanija nėra iškrypimas, tai – tokia pati priklausomybė kaip alkoholis narkotikai ar azartiniai lošimai; palūžusių žmonių bėgimas nuo savęs, nuo praeities ar dabarties klaidų, kelias į pasidavimą.
Naują prieskonį filmui suteikia netikėtas Sisi (akt. Carey Mulligan), Brendono sesers, vizitas, sugriaunantis nusistovėjusią rutiną. Brolio ir sesers santykiai komplikuoti. Brendonas nevengia mestelėti grubių žodžių, jog Sisi pas jį nekviesta ir nepageidaujama, vengia prisilietimų, atmosfera tarp jų tarytum įelektrinta. Visa tai dėl Brendono sutrikusios asmenybės; jam reikia privatumo ir taisyklių, kurias pats susikūrė, o ne žmogaus – liudininko – sujauksiančio nusistovėjusią tvarką. Sisi atvirkščiai – ji nori brolio palaikymo, artumo, bet yra nuolat atstumiama pykčiu ar abejingumu. Nejučia kyla mintis, jog galbūt tarp šių dviejų žmonių tvyro seksualinis potraukis, nors filme ir neperžengta riba, kuri tokią mintį patvirtintų. Sisi suartėja su Brendono viršininku, lyg atsakydamas į tai, Brendonas ima susitikinėti su savo bendradarbe Mariana. Po keleto pasimatymų atsidūrus intymioje aplinkoje, vos užsimezgę santykiai subyra: užsimezgęs emocinis ryšys neleidžia Brendonui net permiegoti su Mariana. Ji – asmenybė, o ne dar viena atsitiktinė praeivė, kurios daugiau niekada nesutiktų, nesijaustų įpareigotas tęsti bendravimą. Nieko nelaukęs, pasikvietė merginą už pinigus, o tai tik dar kartą įrodo kaip toli progresavusi Brendono priklausomybė, kaip smarkiai jis izoliuoja save nuo bet kokių galimų jausmų, jei jų dar apskritai likę. Nesijaučia galįs elgtis kitaip, keistis ir toliau maitina savo maniją, kankina save. (T.R.)
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/shame
5. „Kitapus kandeliabro“ (Behind the candelabra, 2013)
Šiame filme anksčiau kaip moterų širdžių ėdikas garsėjęs aktorius Maiklas Duglasas pasirodo netikėtu, drąsiu, ir dėl to, pagarbos vertu amplua. Jis įkūnija garsųjį šeštojo – devintojo dešimtmečių Amerikos pianistą Wladziu Valentino Liberačė, kurio biografiniais motyvais ir buvo sukurta ši juosta. Tačiau čia maestro vaizduojamas jau pasiekęs savo karjeros olimpą, kurio papėdėje šliejasi daugybė jaunų, pinigų ir šlovės išalkusių jaunuolių. Vienas jų – simpatiškas šviesiaplaukis Skotas Torsonas (akt. Matas Damonas), lemtingo atsitiktinumo dėka susipažinęs su garsiu ir įtakingu gėjumi pianistu. Liberačė, viešumoje atkakliai neigiantis savo homoseksualumą, įsimyli Skotą iš pirmo žvilgsnio. Bet Skotas, pasirodo, dar nėra tikras dėl savo lytinės orientacijos. Ir nors vaikinas bodisi susenusiu ir raukšlėtu aštuoniasdešimtųjų blizgučiais ir plunksnomis išsidabinusiu ekstravagantišku Maiklo Duglaso puikiai įkūnytu personažu, pinigai čia, atrodo, gali nupirkti viską.
Šis režisieriaus Styveno Sodebergo filmas – puiki įžvalga į devintojo dešimtmečio homoseksualių garsenybių gyvenimo užkulisius, kuomet homoseksualumas viešumoje buvo suvokiamas kaip socialinė stigma (Liberačė iš tiesų laimėjo bylą prieš „Daily Mirror“, padavęs juos į teismą už skleidžiamus „gandus“ apie maestro homoseksualumą). Plastinės operacijos, liekninamieji vaistai, lytinių organų implantai, alkoholis, kokainas, amžinas troškimas degti geismo liepsnose ir istoriškai svarbūs pirmieji, anuomet itin gėdingais laikyti, AIDS protrūkiai. Tai begėdiškai prabangus bet kiču atsiduodantis gėjų pasaulis, kur atsibodęs meilužis berniukas-žaisliukas tuoj pat pakeičiamas nauju, o senajam parodomos durys. Istorija kapanojantis šlovės laiptais, tokia kokia yra, net galima būtų sakyti – kiek nuvalkiota, tačiau užuot kaltinus scenarijaus autorių intelektualinės gelmės stoka, viską galima pateisinti autentiškumu: filmas paremtas Skoto Torsono (Liberačės vairuotojas ir slaptas meilužis) memuarų knyga „Anapus kandeliabro: mano gyvenimas su Liberačė“ (1988m.) pasakojančia apie paskutinį Liberačės gyvenimo dešimtmetį.
Gelmės čia tikėtis nereikia, kaip ir nereikės per daug sukti galvos – siužetas nevarginantis ir nekeliantis mintinių iššūkių, tačiau žiūrisi smagiai ir įtraukia – tiek gėjų šou pasaulio blizgučiais, tiek ir mirkstant burbulinėje vonioje vykstančiais pokalbiais. Man įdomiausia čia pasirodė psichologiškai sudėtinga, bet gal kiek per mažai išplėtota, sublimuota tėvo ir sūnaus santykių linija. Ilgainiui tarp Liberačės ir Skoto užsimezga keistas ir įdomus ryšys, kuomet jiedu elgiasi ne tik kaip meilužiai, bet ir atlieka antraeilius tėvo ir sūnaus vaidmenis. Neturėdamas palikuonių Liberačė net įsigeidžia, kad plastinių operacijų dėka Skotas taptų panašus į savo globėją… Filme kiek paviršutiniškai paliečiama ir pati meilės kilmė, prisirišimo pasekmės, ir galios santykiai Holivudinio blizgesio fone; ir nors pabaigą galima nuspėti paisant „po kiekvieno pakilimo seka smukimas“ dėsnio, vis tiek įdomu žiūrėti, nes neaišku – kuris pasiduos? (V.R.)
Kur galima pažiūrėti legaliai:
4. „AMERIKOS GROŽYBĖS“ (American Beauty, 1999)
Visi girdėjo apie jau keletą metų garsųjį Holivudo aktorių Keviną Spacey lydintį seksualinį skandalą. Kevinas Spacey buvo nubaustas – jis skubiai buvo pašalintas iš TV serialo „Kortų namelis“ sezono ir išmestas iš Ridley Scotto „Visų pasaulio pinigų“ (All the Money in the World, 2017): likus kelioms dienoms iki numatytos filmo premjeros visi epizodai, kuriuose Kevinas Spacey vaidino blogos reputacijos JAV milijardierių J. Paulą Getty buvo skubiai perfilmuoti su kitu aktoriumi Christopheriu Plummeriu).
Atrodo, kad Kevino Spacey karjerai suduotas mirtinas smūgis, po kurio atgimti regis jau negalima. Tačiau jau paskelbta, kad režisierius Michaelas Hoffmanas komplektuoja komandą, su kuria kurs biografinį filmą „Gore‘as“ ir pagrindinį istoriko bei rašytojo Gore‘o Vidalo vaidmenį turėtų vaidinti būtent Kevinas Spacey.
O štai režisieriaus Samo Mendeso „Amerikietiškos grožybės“ (American Beauty, 1999) ženkliną vieną aukščiausių aktoriaus pasiekimų kine. Penkiais Oskarais apdovanotas filmas suduoda negailestingą smūgį respektabiliam gyvenimo būdui, kuris iš išorės atrodo tarsi sterili ir ideali “amerikietiška svajonė”, bet už jos slypi didelė tuštuma. Ją pajuto vidutinio amžiaus žmonių krizės laikotarpyje įstrigęs keturiasdešimtmetis Lesteris Bernhemas (Kevinas Spacey). Sutikęs savo dukros draugę Andželą (Mena Suvari) ir ja nejuokais susižavėjęs vyrukas pasiryžta tapti visai kitu žmogumi. Tik ar jam nebus lemta pakartoti panašioje situacijoje atsidūrusio Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ herojaus golgotą?
Tūkstantmečio paskutiniais metais sukurtos „Amerikietiškos grožybės“ įkūnija anuometinės sočios Amerikos atmosferą, kai iki koktumo atsibodęs komfortiškas gyvenimas skatino tokiu gyvenimo būdu nepatenkintus amerikiečius (ypač artėjančios prie vadinamosios „vidutinio amžiaus krizės“ ribos) griebtis kraštutinumų – išbandyti „žolytės“ dūmo teikiamą kaifą, mesti iššūkį padorioms bendrabūvio taisyklėms arba nerti į rizikingus seksualinius eksperimentus.
Visas šias pagundas vienu metu savo kailiu išmėginęs Lesteris Bernhemas akimirksniu tampa persona non grata, tuo patvirtindamas seną tiesą – žmogus, niekinantis visuomenėje priimtus santykius yra pavadinamas bepročiu ir pasmerkiamas vienatvei. O kartais tokio „išsišokėlio“ laukia ir kur kas liūdnesnis likimas, apie kurį Lesteris signalizuoja jau filmo pradžioje. (G.J.)
Kur galima pažiūrėti legaliai:
3. „OPTIMISTO ISTORIJA“ (Silver Linings Playbook, 2012)
Dabar kaip niekad žmonėms reikalingas optimizmo užkratas, ir jį kino salėse bando paskleisti nuotaikingi filmai. Vienas jų taip ir vadinasi „Optimisto istorija“. Originalus pavadinimas, kaip dažniausiai būna, nesutampa su lietuvišku. Tiesa, šį kartą vertėjams buvo tikrai nelengva surasti atitikmenį angliškai frazei „Silver Linings Playbook“. Pažodinis vertimas būtų beprasmis žodžių rinkinys. O pagal prasmę, kylančią iš paties siužeto konteksto, geriausiai tiktų „Vilties spindulėlių knyga“.
Pagrindinis „Optimisto istorijos“ herojus, buvęs mokytojas Patas Solitano (jį vaidina Bradley Cooperis) net košmariškiausiame sapne negalėjo regėti to, kas jam atsitiko realybėje. Vyras prarado viską – namą, darbą, netgi žmoną. Už tai, kad primušė žmonos Nikės meilužį, aptikęs porelę nedviprasmiškoje situacijoje, impulsyvusis Patas išvengė įkalinimo už akivaizdų smurtą. Šią kardomąją priemonę pakeitė kur kas „švelnesnis“ variantas – izoliavimas nuo visuomenės specifinėje įstaigoje, kurią Keno Kesey knygos ir pagal ją sukurto režisieriaus Milošo Formano filmo dėka seniai vadiname „gegutės lizdu“. Paprasčiau kalbant, tai yra banalus beprotnamis, kuriame Patas praleido aštuonerius mėnesius ir iš kurio rašė žmonai graudžius laiškus.
Anksčiau laiko sugrįžti į namus Petui padeda tėvai, laidavę už tai, kad sūnus paklydėlis daugiau iš doros kelio nepasuks į šunkelius. Tiesa, vien tėvų (kuriuos net pradedantis teisininkas pavadintų suinteresuotais asmenimis) garantijų nepakako. Teko susitaikyti su viena specifine aplinkybe – nuo šiol Petas nuo buvusios žmonos turi laikytis saugiu atstumu.
Norėdamas išgelbėti Patą nuo depresijos geriausias draugas supažindina jį su vieniša moterimi Tifane (aktorė Jennifer Lawrence), kuriai mirus vyrui taip pat sunku prisitaikyti prie naujos realybės. „Štai ir susitiko dvi vienatvės“, – pasakytų poetas. „Banalus ir spekuliatyvus holivudinis triukas“, – paprieštarautų skeptikas. O kai kas pagirtų autorius už tikrai išradingą meilės romaną, susiejusį du šizofrenikus.
Tik dviejų vienišų širdžių sąjunga čia gimsta ne iš abi puses užvaldžiusių jausmų, o sudaroma kaip racionali sutartis abiem pusėm naudingomis sąlygomis: Tifanė pažada sutaikyti Petą su žmona mainais už tai, kad šis taps jos partneriu šokių konkurse. (G.J.)
2. „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005)
Filmas „Kuprotas kalnas“ pasakoja dviejų kaubojų, Jack‘o (akt. Jake Gyllenhaal) ir Ennis‘o (akt. Heath Ledger), meilės istoriją, kupiną visuomenės pasipiktinimo ir sielvarto. Juostos tikslas – parodyti kiekvienam, kiek sunkumų bei abejonių turi patirti homoseksualios orientacijos žmonės, gyvendami tokioje konservatizmo ir griežtos struktūros pilnoje visuomenėje, kur vyriškumo sąvokoje nėra tokio dalyko, kaip vieno vyro meilė kitam, kur toks žmogus yra laikomas plėšrūnu, nešančiu grėsmę visai žmonijai. Filmas laužo stereotipus ir žmonių prototipus, dar kartą įrodantis, jog žmogus negali tilpti į griežtus rėmus, jam reikia laisvės ir galimybių atrasti savo pačio troškimus.
Ennis nuo pat vaikystės buvo mokomas neapykantos neheteroseksualios orientacijos žmonėms, todėl, bėgant metams, jis pats pradėjo savęs nekęsti. Siaubinga, kaip tėvas gali daryti tokią žalingą įtaką savo vaikui ir tikėti, jog jis užaugs doriu, sąžiningu bei laimingu individu. Pasaulyje, kuriame žmogus negali atrasti laimės ir yra smerkiamas, jis jausis nevertas ir nevisavertis, nekęs visų, o ypač savęs, nesupras, kodėl būtent jis toks nenormalus. Filmas mus moko, jog problema slypi visuomenės požiūryje, ne individų troškimuose būti savimi. Tai nuostabiai sukurta juosta, kurią privaloma pamatyti.
Džeikas Gilenholas buvo nominuotas oskarui už šį vaidmenį. Veikėjo Džeko supratingumo ir naivumo mišinys yra pribloškiantis: Džekas nuramina Enį sakydamas „atsiprašau“, kai šie pirmą kartą suartėja. Kad ir koks tyras bebūtų jų meilės nuotykis, Džekas privalo palenkti Enį į savo pusę, kad šie santykiai įvyktų. Dž. Gilenholas sužiba, kuomet jis niūriai bei šiek tiek vaikiškai prabyla Eniui jog: „Kartais aš tavęs taip pasiilgstu, kad vos ištveriu savo kailyje.“ Šis „pažeidžiamumas“ atsiduria filmo įvykių centre.
Enis Del Maras – veikėjas, pasimetęs savo geismuose, nuolat murmantis bei nesugebantis susitvarkyti su savo žmona Alma. Aktorius puikiai pavaizdavo Enio susikaustymą bei geidulio slopinimą savo veido bruožais. Ko gero, tai vienas iš labiausiai savo jausmus slėpusių filmo veikėjų visoje kino istorijoje. Atrodo, kad jo tariami žodžiai yra užstrigę po jo Adomo obuoliu.
Annie Proulx novelė „Kuprotas kalnas“ atrodė per trumpa jog taptų ekranizuota, tačiau kino juostoje viskas vaizduojama detaliai, nepamirštant ir dialogų. Pati autorė teigė, kad ji ko gero yra pirma rašytoja Amerikoje, kurios kūrinys buvo perteikiamas taip smulkmeniškai. „Kuomet pirmą kartą pamačiau ši filmą, aš buvau priblokšta, kad Džeko ir Enio veikėjai manyje vėl atgijo.“ Būtų galima teigti, jog filmų režisieriams derėtų adaptuoti daugiau novelių kuriant filmus.
1. „KRAMER PRIEŠ KRAMERĮ“ (Kramer vs Kramer, 1979)
Šis režisieriaus Roberto Bentono filmas ekranuose pasirodė 1979, kai triumfavo triukšminga bei plačiaformatė F.F. Coppolos „Mūsų dienų apokalipsė“, juodai baltas Martino Scorsese‘s šedevras „Įsiutęs bulius“, paskutinis Bobo Fosse‘o kino šedevras „Visas tas džiazas“, šiurpą ir šleikštulį keliantis Ridley Scotto fantastinis trileris „Svetimas“.
Šių plačiai skambėjusių kino hitų fone tikrai nepasimetė jokių specialiųjų efektų neturėjusi šeimyninė drama „Kramer prieš Kramerį“, tapusi reikšmingu kinematografiniu įvykiu ir žiaurios konkurencijos sąlygomis net išsikovojusi penkis Oskarus – už geriausią metų filmą, režisūrą, scenarijų ir aktorystę (Dustinas Hoffmanas už pagrindinį vaidmenį, o Meryl Streep – už antraplanį).
Amerikiečiai tada juokavo, kad aštuntasis dešimtmetis prasidėjo sentimentalia melodrama „Meilės istorija“ (Love story, 1970, rež. Arthuras Hilleris), o baigėsi panašia sentimentalia (tik ne taip tragiškai pasibaigiančia juosta „Kramer prieš Kramerį“.
„Meilės istorijoje“, kaip pamename, dviejų romantiškų širdžių sąjungą brutaliai perbraukia merginos mirtis nuo leukemijos. „Krameryje“ jauną šeimą išardo kur kas banalesnės priežastys.
Amžinai užsiėmusio Tedo Kramerio žmonai Džoanai (M. Streep) kartą pabosta ramus šeimyninis gyvenimas ir ji lengvabūdiškai nusprendžia palikti vyrą su penkiamečiu sūnumi “vienus namuose”. Tik dabar Tedas (D. Hoffmanas) pajunta tikrą tėviškos atsakomybės jausmą ir visokiais būdais bando stiprinti savo autoritetą mažojo Bilio akyse. Savarankiškumo egzaminą Tedas išlaiko puikiai ir tampa tikru savo sūnaus draugu, bet kaip tik tuomet Džoana kreipiasi į teismą ir pareikalauja sūnaus sau. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė, Toma Rotautaitė
