Instagram archyvo nuotr.

Šiais laikais žiūrovai taip priprato prie dinamiškų veiksmo filmų, kuriuose vaizdai ekrane keičiasi kaleidoskopiniu greičiu, kad bet koks veiksmo stabtelėjimas jau vadinamas nuobodybe.

Kinas iš tikrųjų yra dinamiškas menas. Jis visada toks buvo. Bet susimąstyti žiūrovui jis leidžia tik tada, kai veiksmas nustoja lėkti lyg pašėlęs, o laikas tarsi sustoja.

Niekas nesiginčys, kad joks teatro spektaklis negali pertekti tokios epinės didybės, kokią neretai matome istorinės tematikos filmuose, kai vienu metu ekrane matome tūkstantinių minių judėjimus.

Tačiau ne mažiau dramatizmo kartais slypi kamerinėse dramose, kuriose gali būti vienintelis veikėjas, o nuo ekrano negali atitraukti akių nė akimirkai.

Prisiminkime 10 išties puikių filmų su vieninteliu pagrindiniu veikėju.

10. „SEKLUMA“ (The Shallows, 2016)

Šis režisieriaus Jaume Collet-Serra trileris, perspėjantis apie vandens ekstremalus tykančius pavojus, iškart po premjeros buvo pavadintas naujosios kartos „Nasrais“.

Kiekvieną vasarą girdime pranešimų apie ryklius, kurių aukomis tampa maudymosi taisyklių nepaisantys žmonės. Ačiū Dievui ir Baltijos jūrai, tokių tragedijų mūsų paplūdimiuose niekada nebūna. O štai saulėtuose Havajuose ir kituose jūrų rezervatuose panašių istorijų nors vežimu vežk.

Vienos jų atgarsiai buvo pasakojami pagal tikrus įvykius sukurtame filme „Bangų medžiotoja“, kurį matėme prieš kelerius metus. Didelę seanso dalį žiūrovo akį maloniai glostę gražūs vaizdai, skambant nuostabiai muzikai, buvo staiga brutaliai sujaukti netikėtos atomazgos – dvi ramaus vandens paviršiuje plūduriuojančias ir didelių bangų belaukiančias drauges iš gelmių netikėtai atakuoja ryklys, trylikametei merginai nukandęs kairią ranką.

Bet šoką pergyvenusi mergina liko gyva. Taip prasidėjo tikras himnas žmogaus užsispyrimui ir valiai. Ir nors nedaug kas tikėjo, kad Betanei pavyks sugrįžti prie mėgstamiausio užsiėmimo, mergina įrodė, kad jeigu žmogus turi gražų tikslą ir tiki juo, jokie likimo smūgiai negali šios svajonės sudaužyti į šipulius.

„Seklumos“ autoriai į panašius apibendrinimus nepretenduoja. Jų tikslai kuklesni ir konkretesni – iš paprasto siužeto išspausti kuo daugiau emocijų, derinant nuostabaus grožio marinistinius peizažus ir jiems ryškų kontrastą sudarančius siaubingus vaizdus. Ir šio tikslo siekiama nuo pirmų kadrų, iš kurių dar sunku suprasti, kas vyksta, bet bauginamai kunkuliuojantis vanduo jau signalizuoja apie jūros gelmėse slypintį mirtiną pavojų.

Tolimesnių įvykių vieta (gal greičiau čia tiktų pasakyti arena) tampa Meksikos pakrantė, į kurią atvyksta profesionali banglentininkė Nensė Adams (akt. Blake Lively), nuolat provokuojanti naujus iššūkius ir ieškanti sudėtingoms treniruotėms tinkamų vietų. Kartą mergina atranda tobulą paplūdimį: idealios bangos, puikus oras ir vos keli žmonės ant kranto bei pora banglentininkų vandenyje. Apsidžiaugusi savo sėkme, Nensė nieko nelaukdama puola į bangas. Tačiau po poros dienų jos atrastas rojus virsta tikru pragaru.

Besitreniruojančią merginą ryklys atakuoja gana greitai. Pirma – bandomoji – ataka nėra nuožmi: nors ir perplėšta šlaunimi, Nensė sugeba nusiirti ant uolos, stūksančios maždaug už 183 metrų nuo kranto (dėl šios aplinkybės lenkai šį filmą pavadino „183 baimės metrais“), netoli nuo akmenų masyvo, kurį mergina filmo pradžioje pavadino Gulinčia nėščia moterimi.

Kitą dieną kraują pajutęs ir pasipriešinimo nesulaukęs ryklys puola naujuosius merginos treniruočių draugus. Šie neišgirsta Nensės perspėjimo šauksmų ir tampa žmogėdros aukomis. O paklaikusi iš baimės mergina suvokia, kad liko visiškai viena ant nedidelio akmens, kuriuo netrukus nebus galima pasikliauti dėl neišvengiamai artėjančio potvynio.

Apie Nensę sužinome nedaug: ji medicinos studentė, dievina vandens sportą ir į Meksiką atvyko ne tik iš meilės ekstremalioms maudynėms, bet ir dėl to, kad šias vietas buvo pamėgusi jos vėžiu mirusi motina.

O paskutinis filmo trečdalis skirtas atviroms Nensės ir ryklio kautynėms, kuriose laukinei gamtos stichijai priešpastatomas žmogaus išgyvenimo instinktas, kuris ekstremaliomis sąlygomis gali virsti viską nugalinčia jėga. (G.J.)

9. „VISKAS PRARASTA“ (All Is Lost, 2013)

Prieš dešimtį metų ši įtempto siužeto monodrama mūsų didžiuosiuose ekranuose taip ir nepasirodė, nes platintojai matyt pagalvojo, kad beveik dvi valandas trunkantis filmas apie Indijos vandenyne bangų blaškomą vienišą jūreivį mūsų jaunuosius žiūrovus (o būtent jie sudaro didžiausią kino salių lankytojų dalį) nesudomins. O ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Holivudo veteranas Robertas Redfordas geriau žinomas ir mylimas vyresnių kartų žiūrovų

Esu tikras, kad dabar šis filmas būtų įgijęs visai naują prasmę. Mat visai neseniai iškilmingai pasitikome per Atlantą irkline valtimi perplaukusį Aurimą Valujavičių ir visi žavėjomės jaunuolio ryžtu bei drąsa.
Režisieriaus J.C. Chandoro filmo „Viskas prarasta“ herojus – ne toks jaunas, bet energijos bei ryžto septyniasdešimtmečiui vyrui (tai, kad jis neturi vardo, yra labai simboliška) tikrai netrūksta.

Toli į Indijos vandenyną nuklydęs vienišas jūreivis atsipeikėja savo 11 metrų ilgio jachtoje, kurią po susidūrimo su į vandenyną išmestu prekybiniu konteineriu pradeda semti vanduo. Navigacinė ir radijo įranga sugadinta, bet visgi vyrui pavyko užlopyti pažeistą korpusą, o jūreiviški įgūdžiai bei intuicija padeda nelaimėliui išgyventi audrą.

Naudodamasis tik sekstantu ir jūriniais žemėlapiais savo nuplauktam keliui pažymėti, vyras priverstas pasikliauti vandenyno srovėmis, kad šios nuneštų jį į laivybos kelią, kuriame jis tikisi sutikti kokį nors praplaukiantį laivą. Tačiau saulė negailestingai kepina, rykliai suka ratus, o jo menki maisto bei vandens ištekliai senka, ir niekada neprarandantis sumanumo jūreivis netrunka suvokti, jog žvelgia mirčiai į akis.

„Viskas prarasta“ yra antrasis režisieriaus J.C. Chandoras filmas. Kiek anksčiau jis debiutavo aktualia drama „Rizikos riba“ (Margin Call, 2011 m.), kurioje stambios investicijų įmonės analitikas, nagrinėdamas nuo pareigų nušalinto boso finansinį projektą, atskleidžia slaptą informaciją, galinčią įstumti visą verslo pasaulį į didžiulį pavojų, sužlugdant jo kolegų gyvenimus ir karjeras.

Be kitų privalumų „Rizikos riba“ yra ne tik bręstančios finansinės katastrofos studija, bet istorija apie visai kitą visuotinę krizę – moralinių vertybių krizę. O ją įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą.
Ekstremali išlikimo drama „Viskas prarasta“ nepretenduoja į panašius globalius apibendrinimus, bet filmo, kaip dabar madinga sakyti, pagrindinė „žinutė“ yra paprasta, nors labai svarbi – niekada neprarask vilties. Kovok iki paskutinių jėgų ir būtinai laimėsi!
Tik gaila, kad tokias žinutes aiškiai transliuojantis filmas pavadintas labai pesimistiškai „Viskas prarasta“ (All Is Lost). Todėl pritariu tiems filmų platintojams, kurie savo šalyse jį rodė kitu pavadinimu – „Viltis neužges“.

Iš tikrųjų, viltis neturi užgesti niekada. Nes paprasti žmonės dažniausiai linkę sakyti: „Kol gyveni, tol turi viltį“. Ir tik filosofai sako: „Kol turi viltį, tol gyveni“. (G. J.)

 

8. „PALAIDOTAS GYVAS“ (Buried, 2010)

Režisieriaus Rodrigo Cortéso mistinis trileris „Palaidotas gyvas“ šiurpina ne hipernatūralistiniais kankinimų vaizdais, o kur kas baisesniu psichologiniu siaubu.

Viskas bėga, viskas keičiasi. Panašu, kad kinematografininkai pagaliau atsipeikėjo ir suprato, jog tolesnis „Pjūklų“ tematikos eskalavimas veda į aklavietę. Tokio kino dėka kai kurių filmų turinys maksimaliai priartėjo prie šviežios skerdienos vaizdų mėsos parduotuvių virtinose. Nieko, išskyrus, natūralią pasišlykštėjimo reakciją (arba iškrypusios sąmonės pasitenkinimą) panašūs filmai negali provokuoti. O štai psichologinio siaubo raiškos galimybės toli gražu neišsemtos.

Ko gero, nėra visiškas atsitiktinumas, kad pasaulio ekranuose vienas paskui kitą pasirodė du filmai, kuriuose ne spekuliatyviai nagrinėjama ta pati šiurpi situacija. Britų režisieriaus Joby Haroldo filme „Pabudimas“ (2007 m.), žiūrovai dar pradiniuose titruose perspėjami, kad „maždaug 700 žmonių pasaulyje prabunda iš narkotinio miego medicininių operacijų metu“. Galite įsivaizduoti, ką tokie pacientai mąsto tuo metu, kai jaučia kiekvieną chirurgo skalpelio rėžį ir nieko negali pasakyti? Aktoriaus Haydeno Christenseno suvaidintas jaunas milijonierius Klėjus Beresfordas, atsigulęs į kliniką planinei širdies operacijai, kaip tik ir tapo tokio, anot medikų, „anestetinio sąmoningumo“ auka.

Į dar baisesnę situaciją pakliuvo mistinio trilerio „Palaidotas gyvas“ herojus Polas Konrojus, kurį vaidinantis aktorius Ryanas Reynoldsas net išoriškai panašus į kolegą H. Christenseną. Kartą Polas Konrojus pabunda ne savo lovoje, bet šešios pėdos po žeme esančiame karste. Baisesnį prabudimą gyvam žmogui, ko gero, sunku ir įsivaizduoti.

Gyvo žmogaus palaidojimas, be abejonės, yra pats šiurpiausias iš visų siaubų, kuriuos gali patirti mirtingasis… Riba, skirianti Gyvybę nuo Mirties, geriausiu atveju, yra apgaulinga ir neapibrėžta. Kas gali pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita?“.

Akivaizdu, kad šiuos žodžius parašęs E.A. Poe bijojo to, apie ką rašė, ir tuo pat metu jautė irgi suprantamą „saldų skausmą“. Bet filmo „Palaidotas gyvas“ herojui Polui Konrojui abstrakčiai samprotauti ir filosofuoti nėra kada. Dar neprasidėjus pirmiesiems filmo vaizdams mes girdime jo sunkų alsavimą ir suprantame, kad žmogus prabudo ir dar negali susivokti, kur esąs.

Po kelių akimirkų žiebtuvėlio šviesa labai tiksliai apibrėš veiksmo vietą – pailgą medinę dėžę, kurioje dūsta ir blaškosi siaubingos nevilties apimtas jaunas žmogus. Įveikęs pirmąją panikos bangą, ankštame karste vyrukas randa mobilųjį telefoną, tačiau desperatiški bandymai kam nors prisiskambinti tik dar labiau sustiprina klaustrofobiškos baimės priepuolį.

Blėstanti sąmonė, sparčiai senkanti mobiliojo baterija ir kas sekundę mažėjantis deguonies kiekis kapo duobėje tampa didžiausiais Polo priešais kraupiose lenktynėse su laiku.

Kaip Irake sunkvežimio vairuotoju dirbęs amerikietis galėjo gyvas atsidurti kape? Per siaubingą nesusipratimą? O gal buvo įkalintas kažkieno piktos valios? Jeigu taip, tai kam tai naudingą ir už kokius nusikaltimus gyvam žmogui skirtas toks neišpasakytai žiaurus nuosprendis?

Panašūs klausimai, tarsi sniego lavina kaupiasi Polo sąmonėje, kol jis bando palaikyti kaskart vis silpnėjantį ryšį su išoriniu pasauliu, o žiūrovai tiesiog fiziškai pradeda jausti herojaus bejėgiškumą ką nors pakeisti. (G. J.)

7. „PI GYVENIMAS“  (Life of Pi, 2012)

Nuotykių dramos „Pi gyvenimas“ platintojai šį kūrinį buvo pavadinę gražiausiu metų filmu. Nors panašūs teiginiai visada atrodo pretenzingai, šį kartą ginčytis nesinori.

Pagal Yanno Martelio romaną sukurtame filme iš tikrųjų viskas gražu. Dar prieš pasirodant pavadinimui ekrano erdve praplaukia baltų flamingų būrys, juos keičia gražiai „pozuojančių“ zebrų kompanija, o vėliau iki titrų pabaigos matome kitokias floros ir faunos grožybes, primenančias apie žmogaus neužteršto prarastojo rojaus stebuklą. Apie jo ilgesį liudija ir pagrindinio herojaus, jauno indo vardu Pi, zoologijos sodo prižiūrėtojo sūnaus prisipažinimas: „Kai aš buvau dar negimęs, vienas draugas pasakė mano tėvui – jei nori, kad tavo sūnus turėtų tyrą sielą, bent kartą nusivesk jį į Molitoro baseiną Paryžiuje“.

Dėl keisto vardo Pi berniuko vaikystė buvo aptemdyta nuolatinėmis pašaipomis, kurios baigėsi tada, kai jis pribloškė klasiokus fenomenaliais matematiniais sugebėjimais ir įrodė, kad jo vardas reiškia iracionalų skaičių „π“, naudojamą apskritimo perimetrui bei plotui paskaičiuoti. Taip visų ujamas berniukas iš parijų būrio perėjo į neliečiamųjų kastą.

Užaugusio Pi Patelio pasakojimas apie savo gyvenimą po vaikystės epizodų persikelia į Indijos pietryčiuose vandenyno pakrantėje esantį miestą Pondicherry. Indams šis kurortas toks pat svarbus, kaip prancūzams – jų Rivjera. Miestą į dvi dalis perskiria kanalas. Musulmonai gyvena vakarinėje miesto pusėje, o indai – rytinėje.

Abu Pi tėvai laikė save Naujosios Indijos piliečiais. Abiejų gyvenimuose didelę reikšmę turėjo religija. Tik motinai buvo svarbios indų tikėjimo tradicijos, o tėvas religiją vadino tamsiu reikalu. Juk Indijoje egzistuoja 33 milijonai dievų, ir joks žmogus negali žinoti visų jų vardų.

Pi nuo vaikystės žavėjosi gražiomis legendomis apie indų dievų žygdarbius ir labiausiai pamilo Aukščiausią dvasią įkūnijantį Krišną. Bet kai berniukui sukako dvylika, jis sužinojo apie Kristaus pasiaukojimą ir savanorišką mirtį už žmonijos nuodėmes. Kiek vėliau Pi susipažino ir su musulmonų tikėjimu.

Didžiulė sumaištis, kilusi paauglio sąmonėje, pagimdė jo dar nesubrendusioje galvoje mintį apie tai, kaip galima būtų apjungti visas tris religijas.

Filmo autoriai nebijo pasirodyti perdėtai sentimentalūs arba lengvai pažeidžiami. Atvirkščiai, jie daro viską, kad nuvalytų visas apnašas nuo šimtmečiais susiklosčiusių religinių stereotipų. Taip pasiekiamas dvigubas efektas: žiūrovai neįkyriai raginami moderniame pasaulyje skirtingų religijų gimdomus konfliktus keisti taikaus jų sugyvenimo galimybe. Tada nuo dogmų išlaisvinta žmogaus sąmonė taps ta tabula rasa, į kurią galima bus rašyti visai naujus hieroglifus.

Bet tam, kad suvoktum panašius dalykus, privalai išlaikyti savo tikėjimo tvirtumo testą. Jis prasideda tada, kai šeima nusprendžia palikti gimtąją Indiją ir įsikurti Kanadoje. Sudužus laivui Pi atsiduria gelbėjimosi valtyje kartu su bengališkuoju tigru, hiena, zebru ir orangutangu. Nojui, dievaži, panaši kelionė laivu nebuvo tokia pavojinga. (G.J.)

 

6. „127 VALANDOS“ (127 Hours, 2010)

Filmo pabaigoje žiūrovai pamato pagrindinio veikėjo prototipą –  patyrusį alpinistą Aroną Ralstoną ir išgirsta, kad po to, ką jis patyrė kartą kalnuose, visada kam nors praneša, jei kur nors išvyksta vienas.

Apie tai, kodėl jam dabar tai taip svarbu, ir pasakoja britų režisieriaus Danny Boyle’o ekstremalaus išlikimo drama.

2003 metais balandžio dvidešimt penktąją dvidešimt aštuonerių metų alpinistas kalnų dviračiu važiuoja į nacionalinį parką Jutoje, kad galėtų pasimėgauti Kanjonų žemės suteikiamomis galimybėmis pasikarstyti po kalnus.

Deja, svaigaus aukščio romantika Mėlynojo Džono kanjone pasibaigia tą akimirką, kai netikėtai atskilęs pusę tonos sveriantis akmuo prispaudžia vyruko dešinę ranką ir įkalina tarpeklyje.

Ralstonas greitai supranta, kad šauktis pagalbos yra beprasmiška ir kad čia jo niekas nesuras, nes apie savo kelionę jis nieko neperspėjo. Vienintelė galimybė kaip nors neišprotėti iš siaubo yra videokamera, kuria galima filmuoti desperatišką dienoraštį.

Kišeniniu peiliuku Aronas kurį laiką dar bando suskaldyti ranką prispaudusį riedulį, bet tokie veiksmai, aišku, jokio rezultato neduoda.

Toliau bus dar liūdniau: kameros baterija senka, vaizdo reportažai darosi vis liūdnesni ir nuspalvinti artėjančios mirties nuojauta. Kai pasibaigia vandens atsargos, tenka gerti savo šlapimą. Galiausiai lieka vienintelė išeitis – atbukusiu peiliu nusipjauti į akmeninius spąstus pakliuvusią ranką…

Filmo pavadinimas „127 valandos“ ir reiškia tą laiką, kurį Ralstonas praleido, kybodamas virš dangaus ir žemės. Apie tai jis vėliau parašė knygą „Between a Rock and a Hard Place“, o Danny Boyle‘o filme Ralstoną suvaidino aktorius Jamesas Franco.

Kadangi ankstesni Danny Boyle‘o filmai pasižymėjo kietai susuktais siužetais ir dinamiškai (neretai kaleidoskopiškai greitai) plėtojamu ritmu, šį kartą režisieriui kažkaip reikėjo įveikti daugiau nei pusę filmo iš ekrano dvelkiančią statiką. Ją režisierius bando sklaidyti gerai įsisavintais metodais – poliekrano teikiamomis galimybėmis, Ralstono nufilmuotų videosiužetų montažu, sugrįžimo į praeitį epizodais, temstančio proto gimdomomis vizijomis ir panašiais vaizdais.

Paradoksalu, bet tokias moralines ir fizines kančias išgyvenęs Aronas Ralstonas neprarado noro karstytis kalnuose, žinoma, dabar jau ne tokiuose sudėtingose maršrutuose. O laisvalaikiu jis ilgai važinėjo pristatydamas savo knygą ir visur buvo sutinkamas kaip tikras, o ne išgalvotas superdidvyris.

Filmas, nors ir žiaurus, bet labai pozityvus. Nes perspėja apie tai, kaip elgtis nereikia. Ir verčiantis susimąstyti – o kaip aš pasielgčiau panašioje situacijoje? (G.J.)

locke Tom Hardy

5. „LOKAS“ (Locke, 2013)

Šios dramos scenarijų parašė ir režisavo Stevenas Knightas. Filmas pasakoja apie statybų meistrą Ivaną Lo (aktorius Tomas Hardy), kai jis viską metęs važiuoja į Londoną. Nors jis ir turi prižiūrėti savo darbą Birmingeme, o sūnus su žmona namuose laukia jo sugrįžtant ​​- tai, kas jo tyko Londone, yra neišvengiamaLokas priima svarbų sprendimą nuvykti į Londoną, nes jo kolegė Bethan‘i, su kurią jis turėjo vienos nakties nuotykį prieš septynis mėnesius, šiuo metu patiria priešlaikinį gimdymą.

Žinodamas ką reiškia augti be tėvo, jis yra pasiryžęs atskleisti visą tiesą, įtikinti Bethan‘ijog nors ir vaikas gimsta anksčiau – viskas bus gerai. Na, ir užtikrinti, kad Birmingeme trumpam paliktas darbas nesugriaus jo karjeros. Išskyrus filmo atidarymo kadrą, kur Lockas patenka į savo BMW automobilį, filmas yra vieno žmogaus pasirodymas.

Ivanas Lokas uoliai dirbo, kad turėtų tokį gyvenimą, kokį įsivaizdavo, pasišvęsdamas mylimam darbui ir brangiai šeimynai. Jo didžiausio karjeros išbandymo išvakarėse Ivanas gauna skambutį, kuris nudriekia eilę įvykių, užvaldančių jo šeimą, darbą ir sielą. Visas veiksmas vyksta viename labai jaudinančiame pasivažinėjime, “Lokas” yra ispūdingas tyrinėjimas kaip vienas sprendimas gali privesti prie visiškos gyvenimo griūties.

Filmas praktiškai susideda iš scenos, kurioje vyras įstringa mašinoje daugiau nei valandą ir jis nieko kito nedaro tik kalbasi su žmonėmis per laisvų rankų įrangą važiuodamas iš Birminghamo į Londoną apie savo asmenines problemas. Faktiškai pats paprastumas, prie kurio rašytojas/režisierius Stevenas Naitas prieina, padaro šį filmą tokiu prikaustančiu. Lokas visiškai įkalintas savo transporto priemonėje, tikroji varomoji jėga yra jo dialogas. Hardžio išraiškingos manieros tiesiog užvaldo ekraną.

Jis vienintelis asmuo pasirodantis ekrane (visi kiti veikėjai skambina), tai tik pabrėžia jo išskirtinę ir užburiančią vaidybą. Kas yra dar įspūdingiau, tai yra faktas, kad Hardis per visą filmą vaidino nežinodamas nė vieno žodžio iš scenarijaus. Jis tiesiogine to žodžio prasme skaitė kiekvieną žodį iš suflerio. Filmavimas buvo atliktas mažiau nei per savaitę. Šiam filmui itin svarbus veikėjo vystymasis. Ivano tikslai, pasiekimai ir moralė yra išbandomi su kiekvienu pokalbiu, į kurį jis įsitraukia. Klaustrofobiškos kameros kūrinys kvestionuoja didžiųjų kinostudijų pranašumą ir yra geras pavyzdys, kaip mažiau gali būti daugiau.

4MARSIETIS“ (TheMartian, 2015)

Kad neatitrūktų nuo kosminės tematikos „Prometėjaus“ režisierius Ridley Scottas ekranizavo garsią Andy Weiro knygą „Marsietis“, kurią jau seniai galime skaityti ir lietuviškai.

Kurdamas šį filmą režisierius bendradarbiavo su NASA, todėl „Marsietyje“ gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties. Įspūdingo pasakojimo centre – ambicingą NASA misiją Marse, kurią nutraukia galinga kosminė audra, todėl astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja nuo įgulos atsiskyręs astronautas Markas Votnis (akt. Mattas Damonas) pasilieka Raudonojoje planetoje, o ekspedicijos vadovams tenka pranešti liūdną žinią, kad Votnis žuvo. Išgyvenęs kosminę audrą astronautas supranta, kad net ir užmezgus ryšį su Žeme, pagalba atkeliautų tik po ketverių metų. Bet net ir tokiu atveju ateities ekipažas nusileis visai kitoje Marso vietoje.

Marsietį“ parašęs Andy Weiras yra naujokas literatūroje. Rašytoju tapęs buvęs programuotojas mažiausiai rūpinasi tuo, ką paprastai panašiuose siužetuose vadiname žodžiu „fantastika“. Anot knygos autoriaus, neįtikėtinai gali atrodyti tik smėlio audra, gerokai stipresnė, negu ji galėtų būti Marso sąlygomis. Bet nieko geresnio, kad galėtų pateisinti skubią evakuaciją, jis, atsieit, tiesiog nesugalvojęs.

Užtai ir knygoje, ir filme svarbiausias dėmesys skiriamas gelbėjimo operacijai (ji vaizduojama laikantis tradicinių amerikietiško kino kanonų) ir neįtikėtinam paties kosminio „Robinzono“ išradingumui. Sakoma, kad dabar NASA rekomenduoja visiems astronautams Andy Weiro knygą kaip išlikimo vadovėlį.

Ridley Scotto filmas vienu metu yra panašus į kvapą gniaužiančią pramogą ir į pažintinį reginį, mokanti nugalėti intelektu ir žiniomis, o ne kumščio jėga.

Marsietiški“ peizažai buvo filmuojami Wadi Rum dykumoje Jordanijoje. Ši vietovė dėl raudonos spalvos kalnų dažnai „vaidina“ Raudonosios planetos paviršių. Beveik prieš dešimtmetį matėme šioje dykumoje (60 kilometrų nuo Irako pasienio) nufilmuotas „Paskutines dienas Marse“ (2013 m., rež. Ruairi Robinsonas) – kvailą filmą apie tai, kaip amerikiečiai Marse susidūrė su… zombiais.

Jokių panašių kvailysčių „Marsietyje“ tikrai nėra. Užtai apstu situacijų, kuriose kosminiam „Robinzonui“ prireikia ne tik mokslininko žinių, bet ir botaniko įgūdžių (be jų bulvės Marse tikrai neužaugtų!), ir mediko sugebėjimų, ir paprastos buitinės nuovokos išplėsti lipnios juostos panaudojimo galimybes.

Sudėtingose beprecedentės gelbėjimo misijos peripetijose filmo autoriai nepamiršta pasvarstyti apie moralinį pasirinkimą: kas svarbiau – proveržis moksle ar vieno žmogaus gyvybė? Dėl atsakymo galime neabejoti. Jis suformuluotas Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašo“ finale – „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį“. „Marsietyje“ panaši mintis suformuluota dar globaliau: „Su manimi visa intelektuali planetos galia“.

Ši patoso nestokojanti frazė galėtų būti puikus „Marsiečio“ reklaminis šūkis. (G.J.)

 

gravity-movie-sandra-bullock

3. „Gravitacija“ (Gravity, 2013)

„Gravitacija“ – stulbinantis mokslinės fantastikos trileris su dramos elementais.  Tai išlikimo kova, kurioje kovojama ne su demonais, žudikais ar prievartautojais, tai kova, kurioje pagrindinis priešas – neaprėpiama kosmoso didybė.

Pagrindiniai filmo aktoriai Sandra Bullock ir George Clooney‘s (ekrane jis matomas itin mažai) įkūnija astronautus, bandančius išgyventi kosmoso platybėse jų erdvėlaiviui patyrus avariją po susidūrimo su kosmoso šiukšlėmis. Įdomu tai, jog filme aktorių daugiau beveik nėra, išskyrus jų kolegą, kuris apsireiškia pirmosiomis filmo minutėmis ir balsus, kuriuos girdime per radijo ryšį.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti dar viena išgyvenimo istorija, tačiau taip nėra. Visgi „Gravitacija“ tai herojės kelionė atgimimo link. Tai kelionė į nežinomybę, baimę, skausmą, kurioje jai tenka susidurti akis į akį su savo vienatve, kurią ji stengėsi užgožti vaikščiodama žemės paviršiumi. Tai nuostabi istorija apie išlikimą, sukaustanti iki kaulų smegenų ir neleidžianti atsikvėpti net akimirkai.

Kiekvienas momentas filme – nepakartojama patirtis. Žmonėms kenčiantiems nuo klaustrofobijos, ar priešingai – agorafobijos gali pradėti trūkti oro ar be perstojo prakaituoti delnai. Šios dvi pagrindinės baimės persipina filme – arba liksi įkalintas savo ankštame kostiume, su mažu likučiu deguonies arba skrajosi po atvirą kosmosą, kaip tikrų tikriausia adata šieno kupetoje. (I.G.)

 

1

2. „Mėnulis“ (Moon, 2009)

Netolimoje ateityje, Žemės užterštumo krizė išsprendžiama pasitelkus Helium-3, kuris suteikia nekenksmingus energijos išteklius naudojant branduolines sintezes. Energija yra išgaunama ir apdorojama iš mėnulio uolienų. Procedūrą prižiūri įgulos narys, kuris net trejus metus gyvena vienas Mėnulyje. Filmas pasakoja istoriją apie Samo Bell’o (Samas Rockwellas) paskutines trejų metų kontrakto dienas. Vienintelis draugas kurį turi – robotas Gerty (įgarsinta Kevino Spacey).

Nepaisant Spacey balso ir poros haliucinacijų, bei kai kurių vaizdo intarpų apie savo žmoną, Rokvell’as veikia vienas. Jis puikiai išlaiko dėmesį su savo intensyviais, individualistiniais dialogais ir painiavomis, kurios iš lėto pasireiškia nuo vienišumo per pastaruosius trejus metus. Kosmose vienišo Sam‘o komunikacijos poreikis, Lunar Industries korporacijai nekelia didelio susidomėjimo.

Režisieriaus Duncan Jones‘o debiutas nustebino kritikus ir žiūrovus. Mokslinės fantastikos drama buvo itin nedidelio biudžeto – apie 5 milijonus dolerių. Na, o uždirbo  gerokai daugiauSundance“ debiutavęs filmas iškovojo nominacijas ir apdovanojimus įvairiuose festivaliuose, taip pat BAFTA apdovanojimą. (G.J.)

 

1. „Prarastasis“ (Cast Away, 2000)

Roberto Zemeckio filmuose  aktorius Tomas Hanksas vaidino tris kartus. Šešiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, pagrindinį vaidmenį, adaptuotą scenarijų, montažą bei vizualinius efektus) apdovanotas filmas „Forestas Gampas (1994) buvo milijonus žmonių visame pasaulyje sujaudinusi amerikietiško Jonelio kvailelio istorija. Dar vienas Roberto Zemeckio ir Tomo Hankso filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) skirtas tradicinei Kalėdų stebuklo tematikai. Panašių filmų Amerikoje kuriama kasmet, tačiau „Svajonių traukinys“ iš visų jų skiriasi tuo, kad tai pagal modernias technologijas animuotas filmas, kuriame į pasakų šalį kažkur Šiaurės ašigalyje vežančio poliarinio ekspreso konduktorius nuostabiai panašus į Tomą Hanksą.

Dar kartą režisierius ir aktorius susitiko filmuodami dramą „Prarastasis“, kurios siužetas susišaukia su klasikine istorija apie Robinzoną Kruzą.

Tarptautinių pervežimų agentūros “Federal Express” inspektorius Čakas Nolanas (Tomas Hanksas) gyvenime kaip ir visi veiklūs žmonės vadovaujasi principu “Laikas – pinigai”.  Jam svarbiausia, kad jo kontroliuojamas siuntinys kuo greičiau pasiektų adresatą. Čakas yra tikras savo darbo fanatikas, kuris be menkiausios abejonės aukoja asmeninį gyvenimą vardan pareigos. Žinoma, jo draugei Keli (Helen Hunt) toks pedantiškumas ne itin patinka, nes ji retai mato mylimąjį namuose. Vos grįžęs iš vieno miesto, Čakas skuba į kitą. Ir tą lemtingąjį vakarą jis kaip visada sėdo į lėktuvą, ketindamas kitą rytą būti Malaizijos oro uoste. Tačiau kelionės metu prasideda didžiulė audra, lėktuvas patiria siaubingą katastrofą ir prasmenga vandenyno bangose.

O ryte Čakas atsiduria ant negyvenamos salos kranto. Taip jis tampa tikru Robinzonu ir mokosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Iš buvusio gyvenimo jam liko tik mažas pakabukas su Kelės nuotrauka. Panašiomis aplinkybėmis atsidūręs negyvenamoje saloje Danielio Dafoe klasikinio romano herojus Robinzonas Kruzas neilgai buvo vienas: jis susitiko ištikimą draugą Penktadienį. Čako gyvenime taip pat atsiranda draugas. Tik nė už ką neįspėsite, kas tai…

Premjeros išvakarėse Robertas Zemeckis sakė: „Žmonės nori tiksliai žinoti, ką jie pamatys kine, anksčiau nei pažiūrės patį filmą. Makdonaldsas fantastiškai populiarus visame pasaulyje būtent todėl, kad jo valgiaraštyje nebūna siurprizų, ir jūs visada žinote, ką ten valgysite“.

Tai buvo pasakyta anksčiau, negu įsivyravo visai priešinga nuomonė, kad žiūrovui nereikia nieko spoilinti apie filmo siužetą, nes tada neva nebus įdomu žiūrėti. Dar visai neseniai iš tokios nuomonės būtų paprasčiausia pasijuokta. Fenomenali „Titaniko“ (1996) sėkmė viso pasaulio ekranuose yra puikus įrodymas, kad šio filmo žiūrovų tarpe tikrai nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsią XX a., keleivinio laivo žūtį.

Svarbiausių paslapčių nuo žiūrovų „Prarastojo“ autoriai nė neketina slėpti. Tai, kad pagrindinis herojus atsiduria negyvenamoje saloje, paaiškėja gana anksti. Bet kaip tik nuo šio momento prasideda įtampa ir atomazgos laukimas, nes panašiais atvejais žiūrovą labiausiai domina išlikimo istorija. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Ieva Gabrėnaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: