Nors kinas daugelio žmonių vis dar laikomas pramoga (šiais fantastikos ir komiksų laikais tokia nuostata darosi vis populiaresnė), nesunku išvardinti didelį skaičių kino režisierių, kuriems kinas buvo priemonė iškelti svarbius žmonių egzistencijos klausimus, pasamprotauti apie religijos svarbą nuolat kintančiame pasaulyje, išprovokuoti ginčus aktualiomis humanizmo bei tolerancijos temomis.
Švedas Ingmaras Bergmanas, rusas Andrejus Tarkovskis, prancūzas Robertas Bressonas, japonai Akira Kurosawa bei Yasujirô Ozu, iranietis Abbasas Kiarostami, lenkai Krzysztofas Zanussi bei Krzysztofas Kiešlowski ir kiti ryškų pėdsaką pasauliniame kine palikę menininkai dažnai kalbėjo apie amžinus dalykus.
Pasitaiko tokio kino ir šiais laikais.
Prisiminkime ne taip seniai garsių režisierių sukurtus filmus, kuriems visai tinka filosofinių kino kūrinių apibudinimas.
10. „SEPTINTASIS ANTSPAUDAS“ (Det sjunde inseglet, 1957)
Specialiuoju žiuri prizu Kanų kino festivalyje apdovanoto filmo veiksmas vyksta XIV a. Švedijoje. Knygoje „Vaizdiniai“ I. Bergmanas prisimena, kad sumanymas gimė klausantis Carlo Orffo “Carmina Burana”. Šios muzikinės misterijos įkvėptas režisierius parašė pjesę, o vėliau jos pagrindu ir kino scenarijų.
Kita priežastis imtis šio siužeto ataidėjo dar iš vaikystės: būdamas paauglys Ingmaras vienoje bažnyčioje ant sienos pamatė seną freską, kurioje buvo pavaizduotas žmogus žaidžiantis šachmatais su Mirtimi.
Riteris Antonijus Blokas (jį suvaidino įspūdingo stoto ir išraiškingo mąstytojo veido aktorius Maxas von Sydowas, vėliau jis taps vienu svarbiausiu I. Bergmano idėjų „transliuotoju“ jo filmuose) iš kryžiaus žygių grįžta į Švediją drauge su ištikimu ginklanešiu Jonsu (Gunnaras Björnstrandas). Pavargusius nuo karo kasdienybės ir nusivylusius ilgai trukusios kovos prasme keliauninkus pasitinka žmones apėmęs siaubas dėl greitai plintančio maro ir religinis viduramžių fanatizmas, kuriame viskuo nusivylę nelaimėliai dar bando rasti laikiną nusiraminimą.
Jau pirmoje filmo scenoje ant jūros kranto keliauninkų porą pasitinka pati Mirtis, ilgai sekusi iš paskos. Bandydamas pergudrauti giltinę, riteris pasiūlo nekviestai viešniai sužaisti šachmatais: kol žaidimas nesibaigs Mirtis paliks Bloką ramybėje. Abi pusės sutinka su tokiomis sąlygomis. Tokiu būdu riteris ketina laimėti laiko ir pasiekti savo kelionės tikslą – namus, kuriuose jo kantriai laukia žmona Karina, su kuria Blokas nesimatė dešimt metų.
Karas išsklaidė visas riterio iliuzijas ir sujaukė tikėjimą. Svarbi čia scena bažnyčioje, kur riteris per išpažintį pasakoja apie savo abejones Dievo egzistavimu, prisipažįsta, kad metė Mirčiai iššūkį ir atskleidžia savo strategiją. Ir pakraupsta iš siaubo kitoje klausyklos pusėje pamatęs visai ne kunigą, o Mirtį.
Ne mažiau svarbi ir kita riterį sukrėtusi scena, kurioje jis bando prakalbinti jauną merginą už raganavimą pasmerktą sudeginti ant laužo. Valstietiškai išmintingas aštrialiežuvis Jonsas padeda šeimininkui išspręsti pagrindinį Bloką kankinantį egzistencinį klausimą: „Pažvelkite jai į akis, pone. Paskutinę akimirką jai atsivėrė siaubinga tiesa. Ji mato ne Dievą ir ne Šėtoną, o begalinę tuštumą“.
„Septintasis antspaudas“ – ko gero, pats pesimistiškiausias I. Bergmano filmas, pasibaigiantis biblinės Jono pranašystės teksto skaitymu, po kurio seka ritualinis „mirties šokis“, tačiau ir po šio pesimistinio finalo nušvinta vilties kibirkštėlė: trijų personažų I. Bergmanas visgi pasigailėjo. (G.J.)
9. „SALDUS GYVENIMAS“ (La dolce vita, 1960)
Prieš šešis dešimtmečius įvyko šio Federico Fellinio filmo premjera. Tai vienas geriausių režisieriaus kūrinių, taikliai įvardijęs svarbiausias šeštojo dešimtmečio Italijos problemas.
Pagrindiniu prizu Kanuose apdovanotame „Saldžiame gyvenime“ lengvai sugyvena lyrika ir satyra, drama ir tragedija, komiški apibendrinimai ir filosofinė rimtis. Po daugelį metų trukusios fašistinės diktatūros ir pokario skurdo šalis išgyvena “ekonominio stebuklo” bumą. Vieniems šis laikotarpis – puikiausia proga pasijusti pasaulio viešpačiu ir linksmintis kartu su bohema, kitiems – galimybė susimąstyti apie amžinas vertybes puotos maro metu. O apsukrus žurnalistas Marčelas Rubinis (Marcello Mastroiannis) tiesiog plaukia pasroviui, viską atidžiai stebėdamas, bet neskubėdamas daryti išvadų ar kištis į natūralią įvykių eigą.
Anot paties režisieriaus, įkvėpimo šiam filmui jis sėmėsi iš ano meto madingų gausiai iliustruotų „gyvenimo būdo“ žurnalų, tokių, kaip „Europeo“, „Oggi“ (liet. „Šiandien“ ir kt.), kuriuose pramogų pasaulio garsenybių nuotraukos buvo spausdinamos greta informacijos apie madas ir naujienų iš Vatikano (pastarąsias italai vadino žiniomis iš „juodosios aukštuomenės“ gyvenimo, nes kunigai tradiciškai dėvi juodas sutanas).
Italijos gyvenime tada buvo juntami vadinamojo „ekonominio stebuklo“ pasiekimai, o kartu su jais stiprėjo ir akivaizdūs moralinio degradavimo ženklai.
„Saldus gyvenimas“ – tai į visumą jungiami anuometinės Romos gyvenimo epizodai (gal tiksliau būtų pasakyti – novelės), kuriuos kaip tik ir tarpusavyje ir susieja M. Mastroiannio personažas.
Filme yra daug chrestomatiniais kino mitologijos vaizdiniais tapusių kadrų: pvz. filmo pradžioje malūnsparnis gabena virš Romos ant lyno pakabintą Kristaus statulą, o kamera rodo amžinąjį miestą laiminantį Kristaus rankų šešėlį. Dar garsesnėje scenoje Marcello Mastroiannis ir Anita Ekberg naktį šėlioja Trevi fontane. Įžymybes persekiojančio bulvarinio reporterio pavardė Paparacis po šio filmo tapo net specifinės profesijos apibudinimu. Bohemos vakarėlio epizode tarp svečių galime pamatyti lietuvių kilmės aktorių Jacques Sernas (Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno sūnų, dalyvavusį Prancūzijos pasipriešinimo judėjime ir kalėjusį Buchenvaldo koncentracijos stovykloje, po karo daug vaidinusio pokario Europos filmuose, ypač Italijoje ir Prancūzijoje).
O vienoje trumpoje scenelėje matome dainuojantį Adrianą Celentaną (jam tada buvo vos dvidešimt dveji).
8. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS“ (Blade Runner, 1982)
Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų…
„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Lietuviškai verčiamas „Likvidatoriaus“ pavadinimu, tačiau plačiausiai žinomas originaliu anglišku pavadinimu Blade Runner. Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.
„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ premjeros neišvydo Filipas Dikas, kurio romano motyvais pastatytas šis filmas, mirė iki jos likus keliems mėnesiams. Hamptonas Fančeris rašė filmui scenarijų. Prodiuseris Maiklas Dylis (‘Michael Deeley) finansavimu pasirūpino iš įvairių šaltinių (biudžetas 28 mln. USD) ir sugebėjo įtikinti režisierių Ridlį Skotą pirmąkart sukurti filmą Amerikoje. Kūrėjai idėjų sėmėsi iš įvairių anksčiau pastatytų filmų. Yra šešios šio filmo versijos, tačiau žinomiausios dvi – originali (1982 m.) versija ir per televiziją transliuojama versija. Kitos versijos – JAV kino teatruose rodyta („vietinė versija“ – domestic cut), dvi darbinės versijos, rodytos išankstinėse peržiūrose ir (kartais) kino festivaliuose. Viena iš jų 1991 m. be Skoto sutikimo išleista kaip „Režisieriaus versija“ (Director’s Cut), 1992 m. režisieriaus versija. Oficialiojoje režisieriaus versijoje gerokai pakeista pabaiga. Tai nepatiko Skotui, todėl 2000–2002 m. dar šiek tiek ją pakeitė. Tačiau pastarojo filmo varianto dėl teisinių ginčų žiūrovai taip ir neišvydo.
Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).
Iš pradžių filmas kritikų sutiktas santūriai. Šiaurės Amerikos žiūrovai nelabai buvo juo susižavėję. Nepaisant to, kad iš pradžių filmas priimtas šaltai, jis greitai įgijo daug fanų ir tapo klasikiniu kultiniu filmu. Vėlesniais metais išpopuliarėjo video nuomoje ir taip užsitikrino savo pozicijas žiūrovų tarpe.
Filme vyrauja tamsus kiberpankinis stilius ir futuristinė aplinka. Šie dalykai įkvėpė vėlesnius fantastinius filmus tokius kaip „Betmeną“, „Robotą policininką“, „Penktąjį elementą“, „Ghost in the Shell“, „Matricą“. Netgi kai kurios „Žvaigždžių karų“ filmų dalys skolinosi specialiųjų efektų idėjas. Į ekranus praėjus 30-čiai metų po šio filmo premjeros itin sėkmingai įsiveržė Režisieriaus Denis Villeneuve tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. (A.Ž.)
7. „PASKUTINIS KRISTAUS GUNDYMAS“ (The Last Temptation of Christ, 1988)
Ši pagal mums žinomą graikų rašytojo Nikoso Kazantzakio romaną sukurta drama savo metu išprovokavo milžinišką Katalikų bažnyčios pasipriešinimą, bet aistroms aprimus buvo pripažinta modernaus kino šedevru.
Ortodoksus papiktino tai, kad Kristuje režisierius akcentuoja pernelyg „žmogišką“ pradą: Willemas Dafoe vaidino jautrų, silpną, prieštaravimų bei vidinių konfliktų draskomą abejojantį Kristų, pernelyg reflektuojantį dėl žemiškų pagundų.
Ko gera, labiausiai fanatiškus Kristaus garbinimus papiktino scena, kurioje savo misija suabejojusiam nukryžiuotam Kristui angelas suteikia galimybę įsivaizduoti, kad jo gyvenimas galėjo būtų pakrypęs visai kitaip, jeigu jis būtį vedęs Mariją Magdalietę, susilauktų vaikų ir žilos senatvės. Pilotą suvaidino roko dainininkas Davidas Bowie, Mariją Magdalietę – Barbara Hershey. O nuostabų filmo garso takelį skirtingų stilistikų melodijomis prisodrino Peteris Gabrielis.
Nereikėtų stebėtis, kad šį filmą sukūrė JAV režisierius Martinas Scorsese, kurio pavardė dažniausiais asocijuojasi su filmais apie gangsterius. Tokių filmų režisierius sukūrė išties nemažai.
Tačiau mažai kas žino, kad kriminalinės reputacijos Niujorko rajone, pramintame „Mažąja Italija“ (Little Italy), užaugęs M. Scorsese religingų tėvų raginamas buvo įstojęs į kunigų seminariją, bet po pirmo kurso ją metė. Tačiau polinkį žmonių charakterius ir jų poelgius derinti su Dekalogu režisierius išsaugojo visam gyvenimui ir progai pasitaikius tokias galimybes vykusiai išnaudoja.
Pirmasis tokių motyvų „transliuotoju“ dar ankstyvuose M. Scorsese‘s filmuose tapo režisieriaus nuolatinis pagalbininkas Harvey Keitelis. Apie brendimą, gyvenimą „bjauriose“ gatvėse ir smurtą pasakojusioje dramoje „Kas beldžiasi į mano duris?“ (Who’s That Knocking at My Door, 1967) jis suvaidino italų amerikietį, religingą jaunuolį, kuris nutraukia santykius su mergina, sužinojęs, kad ji buvo tapusi seksualinio smurto auka.
Šias temas aktorius tęsia ir „Bjauriose gatvėse“ (Mean Streets, 1973). Veiksmas čia plėtojosi „Mažojoje Italijoje“, kur į kriminalinės veiklos sūkurius įsitraukia du draugai: H. Keitelis vaidina vietinės mafijos boso sūnėną Čarlį, kuris svajoja apie nuosavą restoraną ir stengiasi įtikti dėdei, tačiau šie planai prieštarauja vaikino giliam religingumui ir troškimui vadovautis Šv. Pranciškaus Asyžiečio priesakais. O Robertas De Niro suvaidino jokių stabdžių nepripažįstantį Džonį, kurio beatodairiški veiksmai aiškiai liudija apie jo psichopatinę prigimtį.
„Paskutiniame Kristaus gundyme“ H. Keitelis suvaidino Judą. Paprastai šiam Biblijos personažui filmuose skiriamas antraplanis ir aiškiai neigiamas vaidmuo, neveltui nuo senų laikų Judo pabučiavimu vadinama bet kokia artimo draugo išdavystė.
Beje, Judas – paslaptinga asmenybė, apie kurią iš visų keturių Evangelijų sužinome labai nedaug. Ne iki galo aiškūs ir išdavystės motyvai (užvaldytas godumo ar šėtono sugundytas?). Abejonių kelia ir pačios išdavystės prasmė – juk Kristus su mokiniais niekur nesislapstė, galima buvo jį suimti bet kada – viešai pamokslaujantį minioms ar vaikantį prekijus iš bažnyčių.
Judo asmenybė nuo senų laikų domino mąstytojus ir rašytojus. Dažniausiai kaip tik todėl, kad oficialiuose krikščionių šaltiniuose apie šį veikėją yra labai mažai žinių. Todėl literatai bandė šias spragas užpildyti savo išmąstytu turiniu. Štai rusų rašytojo Leonido Andrejevo apysakoje „Judas Iskariotas“ (žinome šį veikalą iš puikaus Kauno Kamerinio teatro spektaklio) Judas išduoda Kristų romėnams trokšdamas išprovokuoti žmones maištui prieš okupantus.
„Paskutiniame Kristaus gundyme“ H. Keitelis vaidina Judą taip pat kaip Jėzaus politinį oponentą. O tai jau drąsi ir labai aktuali paralelė su mūsų audringos politinės kovos įvairove. (G.J.)
6. „TRUMENO ŠOU“ (The Truman Show, 1998)
Panašu, kad tik dabar pradedame suvokti tikrąją prasmę, slypėjusią sename anekdote: pažvelgęs iš pragaro į dabartinį pasaulį Hitleris su nuostaba konstatuoja – jeigu aš savo metu būčiau turėjęs tokią televiziją, tai niekas iki šiol nežinotų, kad aš karą pralaimėjau!
Ne taip seniai miręs garsus kultūrologas Karlas Poperis šį pokštą komentavo jau be jokios ironijos: „Hitlerio laikais televizijos nebuvo, bet propaganda buvo organizuota taip tobulai, kad išpranašavo televizijos galimybes. Dabar jaunasis Hitleris, kontroliuojantis palydovinę televiziją, įgautų neribojamą valdžią“. Kokie jau čia juokai…
Beveik vienu metu pasaulio ekranuose pasirodė trys filmai, kuriuos vienija kasmet vis aktualesnė tema. „Beprotiškas miestas“ (Mad City, 1997, rež. Costa-Gavras), „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog, 1997, rež. Barry Levinsonas) ir „Trumeno šou“ skiriasi stiliumi, intonacijomis ir fantazijos lygiu, tačiau visų išvados identiškos: televizija jau seniai peržengė ribą, skiriančią informaciją nuo įžūlios propagandos ir vis labiau stiprina galingiausio psichinio poveikio priemonės pozicijas.
Dėl televizijos reklamos dabar milijonai žmonių pasaulyje pradeda dieną nuo šiuo metu reklamuojamos kavos puodelio, o savo šalies prezidentu renka tą kandidatą, kurį TV sugeba gražiausiai „įpakuoti“.
Beje, per ilgus dabar vykstančio futbolo čempionato reklaminius blokus girdėdamas nesibaigiančiu raginimus lošti (lažybose, kazino, kortomis, rulete ir pan.) rimtai pradedu galvoti apie tokios įžūlios invazijos į mūsų tautiečių pasąmonę pasekmes.
Australų režisierius Peteris Weiras Amerikoje sukurtame filme „Trumeno šou“, regis, idealiai realizavo tai, ką kažkada pranašavo vienas stagnacijos laikų rusų kino herojus filme „Maskva ašaromis netiki“: „Artimoje ateityje neliks teatro ir kino, juos pakeis viską apimanti televiziją“. Rusų televizijoje dirbančiam naivuoliui toks pasaulis, matyt, tada buvo panašus šviesios žmonijos ateities viziją.
Kaip tik tokį žemiškąjį rojų ir regime filme „Trumeno šou“. Šioje kandžioje satyroje TV manipuliavimas žmonėmis įgauna klaikaus absurdo pavidalus.
Televizijos šiais laikais nekeikia tik aistringi serialų, „muilo operų“ ir realybės šou mėgėjai. Tačiau vis dažniau pasigirsta balsų apie tai, kad ši masiškiausia komunikacijos priemonė įžūliai manipuliuoja žiūrovų sąmone, primesdama žmonėms primityvaus mąstymo šablonus ir įkaldama į pasąmonę reklamuojamų prekių pavadinimus.
Jimo Carrey suvaidintas Trumenas Berbankas gimė prieš dvidešimt devynerius metus ir jį įsisūnijo TV kompanija. Beveik trisdešimt metų jaunuolis pragyveno nė neįtardamas, kad kiekvieną sekundę yra filmuojamas kamerų, o vaizdai non stop transliuojami milijonams TV žiūrovų beprotiškai populiariame realybės šou.
Trumenas nežino, kad saulėtas miestelis, kuriame jis gyvena – tai didžiulė dekoracija, o jį supantis žmonės – aktoriai. Net jo švelni žmona ir ištikimas draugas – pasamdyti aktoriai dirbantys pagal kontraktą.
Trumenas gal net būtų laimingas vaikinas, jeigu ne tas kankinamas jausmas, kad jį kažkas stebi. Pamažu vaikinas pradeda suvokti klastą… Tik ar ne per vėlai? (G.J.)
5. „MATRICA“ (The Matrix, 1999 m.)
Šis plačiai išreklamuotas Holivudo blokbasteris, baigiantis XX amžiui, tapo rimtu kinematografiniu įvykiu. Specialistai iš karto jį praminė naujausiu „kiberpankiniu“ šedevru.
Anksčiau niūrios futuristinės vizijos didelės komercinės sėkmės neturėjo (prisiminkime kad ir „Džonį Mnemoniką“). O „Matrica“ (joje taip pat pagrindinį vaidmenį suvaidino „Džonio Mnemoniko“ žvaigždė Keanu Reevesas) susišlavė fantastiškas pajamas. Ir ne tik dėl dar neregėtų specialiųjų efektų.
Autoriams pavyko surasti aukso vidurį tarp kvapą gniaužiančio veiksmo kino ir išmintingos antiutopijos. Ko gero, ir virtualios realybės tema čia pirmą kartą balansuoja tarp ranka pasiekiamos ateities ir toli į praeitį nusidriekusios budizmo filosofijos. Puikiai įkūnyta bene svarbiausia modernaus pasaulio problema – visai ne fantastinė žmogaus priklausomybė nuo dirbtinio intelekto. O kai kas filmo siužete įžvelgs neužmaskuotas paraleles su Kristaus istorija. Turintis akis tepamato.
Masinis ažiotažas, kurį „Matrica“ išprovokavo visame pasaulyje, susijęs, žinoma, visai ne su filosofiniais kontekstais (dabar būtų madinga pasakyti- diskursais), o visų pirma su tuo, kad filmo autoriams pavyko surasti puikų vidurkį tarp rimto turinio ir veiksmo filmams gerai pažįstamomis gaudynių ir ypač susišaudymų scenomis (kai kurios jų nufilmuotos taip virtuoziškai, kad tiesiog pasmerktos tapti klasika ir begaliniams pamėgdžiojimams).
Antrąjį filmą „Matricą. Perkrauta“ (The Matrix Reloaded, 2003) broliai Wachowskiai vėl stengėsi padaryti universalia istorija ir dar sykį ieškojo optimalaus santykio tarp reginio ir rimtų problemų. Paaugliams skirtos efektingos kautynių ir gaudynių scenos, komiksų situacijos, japonų animacijos stilistika ir vaizdo klipų montažas. Rimtesni žiūrovai taip pat neliks be peno ir biblijinių asociacijų.
Trečiojo filmo „Matrica. Revoliucijos“ (The Matrix Revolutions, 2003) premjerą autoriai buvo užsimoję pradėti visose pasaulio šalyse tą pačią dieną ir net valandą. Bet tai tikrai nepadėjo filmui padaryti tikros revoliucijos kino mene, nors pagrindinio herojaus Neo kova su amžinu priešu agentu Smitu Mašinų mieste nufilmuota tikrai įspūdingai.
Iki paskutinės minutės sugebėję išsaugoti paslaptyje filmo turinį autoriai intrigavo žiūrovus svarbiausiu koziriu: „Tai bus nenutrūkstantis karas tarp žmonių ir mašinų, o kulminacinis momentas – įspūdingas finalinis mūšis, kuris truks net 14 minučių ir kuris kainavo 40 milijonų JAV dolerių“.
Į Gineso rekordų knygą šis pasiekimas tikrai bus įrašytas. O ar to pakanka, kad būtum įrašytas į pasaulinio kino meno istoriją? Kiekvienas lai atsako į šį klausimą pats. (G.J.)
4. „JAUSMŲ GALIA“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004 m.)
Jau esame įpratę aktorių Jimą Carrey matyti ekscentriškose komedijose. O šį kartą bus proga susipažinti su kita populiaraus komiko talento puse. Nes Oskaru už originalų scenarijų apdovanota „Jausmų galia“ – tai melodramatiška komedija apie Džoelį ir Klementiną, kažkada aistringai mylėjusius vienas kitą, bet dabar atsidūrusius prie dramatiškų išbandymų slenksčio.
Seni jausmai išblėso, ir buvę įsimylėjėliai griebėsi naujausio modernios medicinos išradimo – atminties korekcijos. Abu nori ištrinti iš atminties bendrus prisiminimus. Pirmoji psichoterapeutų pagalbos paprašė Klementina (Kate Winslet). Jos pavyzdžiu pasekė ir Džoelis. Tačiau “prisiminimų amputavimo” operacijos metu vaikinas pradeda suprasti, kad daro tikrą nusikaltimą. Ir tada Džoelis griebiasi klastos.
Atminties ištrynimo temą kino kūrėjai jau seniai pavertė beveik privalomu fantastinių filmų atributu – nuo komiksinių „Vyrų juodais drabužiais“ iki filosofinės fantastikos (ypač dažnai ši tema skambėjo Philipo K. Dicko originalios fantastikos rašiniuose ir jų ekranizacijose, prisiminkime kad ir abi versijas „Prisiminti viską“ – pirmąją su Arnoldu Schwarzeneggeriu, antrąją su Colinu Farrellu.
Bet Michelio Gondry „Jausmų galia“ visai ne tokia fantastika. Čia siužeto posūkių ne taip jau daug, o fantastiškumas slypi paprastoje kasdienybės banalybėje. Kaip tik „juodai“ užknisusi kasdienybės banalybė ir išprovokuoja sutuoktinių porą permainoms.
Kelis metus besikaupusi įtampa Džoelio ir Klementinos gyvenimą pakeičia iš esmės. Kartą neapsikentusi moteris kreipiasi į medikus, kad jie iš jos atminties vyrą visai ištrintų. Gavęs apie tai mobiliąją žinutę Džoelis pasielgia lygiai taip pat.
O paskui atsitiko tai, ką amerikiečiai seniai pavadino populiaraus filmo užuomazga „Vaikinas susitiko merginą“. Džoelis ir Klementina vės susitiko, bet jau nieko vienas apie kitą neprisiminė.
Galima buvo į šią „tabula rasą“ surašyti dar vieną sentimentalią meilės istoriją, savotišką „alternatyvinę“ Džoelio ir Klementinos gyvenimo versiją, kitokį „gyvenimo ruletės“ variantą. Tačiau režisieriui Micheliui Gondry tai būtų pernelyg paprasta. Hiperaktyvia vaizduote pasižymintis režisierius mėgsta tokius pat personažus, su malonumu iškeičiančius realybę į svajonių pasaulį.
Toks yra meniškos sielos vaikinas Stefanas (Gaelis García Bernalis kitame Michelio Gondry filme „Miego mokslas“, 2006) ar svajoklių porelė – keistos ligos kamuojama mergina Chloja ir plevėsa Kolinas (Audrey Tautou ir Romainas Duris „Gėlėtuose sapnuose“, 2013).
Visi Michelio Gondry filmai turi tą patį vardiklį, kurią kažkas vakaruose labai taikliai pavadino „kvantine dramaturgija“, kurioje realybės dėsniai redukuojami iki dažnai neatpažįstamų pavidalų.
Tai yra tikrai originalus metodas, kurio ištikimai laikosi ir kai kurie kiti originalūs menininkai. Pavyzdžiui, Christopheris Nolanas, filmuose (ypač „Pradžioje“ ir kol kas naujausiame darbe „Tenet“) pateikęs itin įspūdingas „kvantinės dramaturgijos“ pavyzdžius. (G.J.)
3. „VERSMĖ“ (The Fountain, 2006)
Jaunas režisierius Darrenas Aronofsky kinematografiniame pasaulyje išgarsėjo po to, kai jo juodai balta ir moksliškai nuobodoka fantastinė drama lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998) susilaukė visai nelauktos komercinės sėkmės. Kainavusi vos 60 tūkst. dolerių kukli kino juosta sugebėjo surinkti penkiasdešimt kartų daugiau pinigų.
Tai tikras avangardinio kino šedevras, istorija apie fanatiškai mokslui atsidavusį matematiką ir kompiuterių genijų, kuris yra per žingsnį nuo stulbinamo išradimo. Jis daug laiko praleido gilindamasis į skaičių paslaptis, nes ieško matematinio kodo, kuris leistų atskleisti ir materialaus, ir dvasinio pasaulių slėpinius. Jei šis darbas pavyktų, galima būtų valdyti Volstryto biržų rodiklius, šifruoti Talmudą, o gal net ir išvesti paties Dievo formulę. Laimė, vaikinas laiku supranta, kad tokios puikybės apsėstas žmogus rizikuoja peržengti tą trapią ribą, už kurios dievišką pasaulio sampratą keičia pragaro jėgoms palankus masinis proto aptemimas.
Po šio įsimintino debiuto D. Aronofsky pasinėrė į narkotinio svaigulio pasaulį ir susuko „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000) – vieną stipriausių filmų apie narkomanijos provokuojamas tragedijas. Filmas sąmoningai šokiruoja, sukelia siaubą ir pasišlykštėjimą kvaišalais.
Pradžioje kai kurie epizodai net sukelia juoką, tačiau greitai tokias intonacijas keičia hipernatūralistiškai vaizduojami narkotinio kvaitulio košmarai ir net agonija.
O filme „Versmė“ režisierius stengiasi sužavėti mąstančius žiūrovus filosofine prielaida, kad žmogus gali gyventi amžinai, kaip kad tuo tiki reinkarnacijos išpažintojai.
Venecijos ir Toronto tarptautiniuose kino festivaliuose debiutavusi fantastinė drama „Versmė“ yra išskirtinė tuo, kad joje (kaip teigiama) nėra panaudota nė vieno kompiuterinio efekto, o sudėtingiausios scenos buvo filmuojamos naudojant miniatiūrinius modelius. Režisierius D. Aronofsky norėjo atsiriboti nuo kompiuterio ir sukurti kiek įmanoma tikroviškesnį filmą.
Filmas susideda iš trijų siužetinių linijų, kurios apima tris skirtingus laikotarpius – šiandieninę dabartį, šešioliktąjį amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį. Fantastinėje dramoje pasakojama apie meilę, mirtį, atgimimą, jausmus, reinkarnaciją ir gyvybės medį. Visa tai papildo jausmingai energinga kompozitoriaus Clinto Mansello muzika ir unikalūs vizualiniai efektai.
„Iksmenuose“ ir „Van Helsinge“ populiarumo bagažą susikrovęs aktorius Hugh Jackmanas stebina fenomenaliai įkūnydamas tris personažus.
Savo profesijai atsidavęs gydytojas Tomis Kreo mėgina išplėšti iš mirties gniaužtų beprotiškai mylimą ir sunkiai sergančią žmoną Izzi.
Ispanijos karžygys konkistadoras Tomasas Kreo išlieka ištikimas inkvizitorių apkaltintai šalies karalienei Izabelei ir mėgina desperatiškai ieškoti gyvybės medžio.
26-ajame amžiuje dėl mylimos žmonos mirties gedintis astronautas Tomas stengiasi išgelbėti ir išsaugoti gyvybės medį, kurio žievėje esančiose sultyse slypi nemirtingumo eliksyras, o kartu ieško tikrosios gyvenimo prasmės.
Trys skirtingos novelės skiriasi ir realybės vaizdavimo stilistika. Štai viduramžių atmosfera prisodrinta inkvizicijos siaubo, purvo, kraujo, prakaito ir sodriai vaizduojamo kūniškumo. Dabartis banali ir niekuo neįsimenama. O kosminė ateitis panaši į spalvingos mozaikos atskirų fragmentų dėlionę.
Kažkas labai taikliai pastebėjo, kad režisierius vienu metu nori būti panašus ir į vizualumo genijų George‘ą Lucasą, ir į filosofą Andrejų Tarkovskį. Norai gal ir neblogi, tačiau net aritmetinį vidurkį tokiu atveju apskaičiuoti sunku. Gal net neįmanoma. (G.J.)
2. „GYVENIMO MEDIS“ (The Tree of Life, 2011)
JAV režisierius Terrence‘as Malickas per 45 metus trukusią karjerą sukūrė tik aštuonis pilnametražius vaidybinius filmus (naujausios dramos „Paslėptas gyvenimas“ premjera šiemet įvyko Kanų kino festivalyje). Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Keistuolio ir perfekcionisto reputaciją turintis režisierius „Gyvenimo medį“ kelis metus iki premjeros komentavo lakoniškai: tai būsianti istorija apie berniuko, vardu Džekas, brendimą ir svarbius jo gyvenimo atradimus. Pažiūrėjus filmą paaiškėjo, kad šią vyriškėjimo problematiką T. Malickas projektuoja į pokario laikus ir dar platesnius filosofinius bei teologinius egzistencijos kontekstus. Todėl žiūrėti „Gyvenimo medį“ nelengva. Užtai kantriausieji tikrai bus apdovanoti šiandieniniame kine vis rečiau pasitaikančia galimybe pamąstyti apie amžinus žmogiškosios egzistencijos dalykus.
Filmo epigrafu paimti „Jobo knygos“ žodžiai iš Senojo testamento: „Kur tu buvai, kai dėjau Žemės pamatus, kai mane drauge šlovino rytmečio žvaigždės ir džiaugės visi Dievo sūnūs?“ (Job, 38: 4,7).
Toks epigrafas, žinoma, įpareigoja atitinkamai stilistikai ir pakilioms intonacijoms. Šiuos uždavinius režisierius sinchroniškai sprendžia nuo pirmųjų kadrų. Filme persipina dvi istorijos ir du laiko klodai, kurie susiejami su globalinėmis koordinatėmis. Džekas Obrajenas (Seanas Pennas) prisimena apie savo nerūpestingą vaikystę tėvų namuose priemiestyje Teksase praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kurį amerikiečiai vadina paskutiniąją Amerikos istorijoje „nekaltybės epocha“. Džeko šeima – tėtis, mama, trys berniukai ir šuo – taip pat pateikiami kaip miniatiūrinė „Žemės – žmonių planetos“ ląstelė. Nuo pat pradžių paėmęs aukštą natą T. Malickas stengiasi Džeko vaikystės epizodus nuspalvinti patriarchalinės ramybės intonacijomis ir „žemiškojo rojaus“ simbolika. Biblinės asociacijos iliustruos ir tolimesnius įvykius – Džeko paauglišką maištą prieš despotą tėvą (Bradas Pittas), tėvo konfliktus su begalinės kantrybės ir moteriškos tobulybės įsikūnijimu – angeliško charakterio žmona (Jessica Chastain), kruviną šeimos auką nepermaldaujamam likimui ir, pagaliau, neišvengiamą „išvarymą iš Rojaus“.
„Gyvenimo medis“ – tai labai neįprastas filmas, griaunantis tradicinio kino dėsnius. Jį, kaip ir kai kuriuos rusų kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio kūrinius, galima pavadinti „kino meditacija“. Panašumą dar labiau didina Bacho ir Mahlerio muzika ir, panašus kaip „Soliaryje“, troškimas iš Žemės traukos zonos ištrūkti į bekraštes kosmines platybes.
„Gyvenimo medyje“ stipriai jaučiama ir Stanley Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ įtaka. Čia taip pat apstu netikėtų ekskursų ne tik į žmogaus pasąmonės gelmes, bet ir į prieštvaninius laikus su gyvais dinozaurais: pasaulio evoliucijoje visos grandys yra vienodai svarbios. Ši mintis, ko gera, yra tas „Gyvenimo medžio“ kamienas, nuo kurio atsišakoja tiek daug didesnių ir visai mažų šakelių, kad suskaičiuoti jas visas neįmanoma. Bet to ir nereikia daryti. Režisierius T. Malickas siūlo jo taisykles priimantiems žiūrovams sudalyvauti beveik dvi su puse valandos trunkančiame sakraliniame maldos ir meditacijos seanse, kurio metu žmogaus sąmonėje stulbinamais greičiais viena kitą keičia geometrine progresija atsišakojančios asociacijos, aliuzijos, prisiminimai ir potyriai, kad net imi painiotis vienas ant kito sluoksniuojamų paralelinių pasaulių labirintuose. (G.J.)
1. „Motina!“ 2017 (mother!)
Šio filmo scenarijų režisierius Darrenas Aronofsky parašė vos per penkias dienas. „Mane tiesiog pagavo įkvėpimas“, – tikina jis. Iki šiol vyras idėjas filmams brandindavo po kelerius metus, pavyzdžiui „Juodąją gulbę“ režisierius kūrė dešimtmetį. Venecijos kino festivalyje „motina!“ pelnė ypač dviprasmiškus vertinimus – po pirmosios peržiūros vieni žiūrovai įnirtingai švilpė, kuomet kiti net kelias minutes aktyviai plojo ir reiškė simpatijas.
Filme nėra garso takelio. Režisieriaus teigimu tai – J. Lawrence nuopelnas. „Ji tokia puiki ir taip natūraliai užpildo visą filmą, jog jai nebereikia jokio garso takelio“, – mylimąją liaupsina režisierius. Filmuojant šią juostą 27-erių aktorė Jennifer Lawrence ir 48-erių režisierius D. Aronofsky ėmė susitikinėti.
Viso filmo metu jokiomis formomis nėra minimas nei vieno personažo vardas.
Jaunavedžiams (akt. Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (akt. Edas Harris ir Michelle Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
„Jie trykšta džiaugsmu. Jie viską suprato, bet skirtingai.“ Sakė Javiero Bardemo veikėjas apie skaitytojų reakciją į jo knygą. Tą patį galėtume pasakyti ir apie žmones, kurie žiūrėjo šį filmą. Po Dareno Aronofskio psichologinio trilerio išleidimo, internetas buvo kupinas skirtingų požiūrių ir interpretacijų apie filmo pabaigą. Beveik visi šio režisieriaus filmai yra kupini simbolizmo ir „Motina!“ nėra išimtis. Istorijos esminė idėja – žmonių žiaurumas gamtai, o pats filmas yra lyg iš Biblijos išimtas pasakojimas.
„Variety“ interviu metu Darenas Aronofskis paaiškino, kad Javieras Bardemas filme pavaizdavo Dievą, Dženifer Lorens yra gamta, o jų namas – Žemė. Gamta yra išnaudojama ir kankinama. Apokalipsė filmo pabaigoje (kai jų namas sudega) yra mūsų smurto prieš mūsų planetą rezultatas.
Gediminas Jankauskas, Austėja Žostautaitė
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI amžiaus aktorių vyrų
