Seniai literatūroje gyvavusios gotikinio siaubo romano tradicijos niekur nedingo. Ilgaamžiškumo receptas paprastas – mat, tuose kūriniuose buvo daug paslapčių, mistikos ir psichologinio siaubo.
Geriausi klasikiniai gotikinio siaubo romanai seniai ekranizuoti, bet šiuolaikiniai kino režisieriai neretai naudojasi šio žanro pamokomis.
Kertinis gotikinio siaubo romanas yra daug kartų ekranizuota airių rašytojo Bramo Stokerio (1847–1912) knyga apie grafą Drakulą (1897, lietuvių kalba 1992, 2015 m.), padariusi didžiausią poveikį vampyrų temos plėtotei.
Šioje apžvalgoje, žinoma, niekaip negalėjome apsieiti be grandiozinio filmo BRAMO STOKERIO DRAKULA, kurį 1992 metais realizavo Francis Fordas Coppola, priešistorės, filmai apie vampyrus šiame sąraše dominuoja.
Be šios juostos prisimename dar devynias puikias gotikines istorijas kine.
10. „RAITELIS BE GALVOS“ (Sleepy Hollow, 1999)
Lietuvių platintojų sugalvotas šio filmo pavadinimas klaidina. Mat pavadinimas „Raitelis be galvos“ žmonėms jau seniai asocijuojasi su gerai žinomu britų rašytojo Tomo Main Rydo (Thomas Mayne Reid) romanu ir puikia sovietmečiu matyta ekranizacija (1972, rež. V. Vainštokas).
Timo Burtono gi filmas originale vadinasi „Sleepy Hollow“ ir yra sukurtas pagal 1820 metais parašytą JAV rašytojo Washingtono Irvingo novelę „Legenda apie Tykųjį Klonį“ (The Legend of Sleepy Hollow), beje, lietuviškai išleistą 2000 metais.
Filmas atkuria siaubingą 1799-ųjų metų atmosferą. Nežmoniška baimė kausto Niujorko valstijos mažo kaimelio gyventojus. Vienas po kito dingsta žmonės, o kūnai vėliau randami nukirstomis galvomis. Sklinda legendos apie piktąją dvasią, kuri begalvio raitelio pavidalu siautėja amžinai rūko gaubiamuose miškuose. Neva siaubą apylinkėse sėja per Nepriklausomybės karą mūšiuose galvos netekęs ir niekaip nurimti negalintis vokietis samdinys.
Išsiaiškinti kraupius nusikaltimus Niujorko burmistras į šiurpių įvykių centrą, kuriame gyvena atvykėliai iš Olandijos, siunčia jauną konsteblį Ichabodą Kreiną (jį, kaip visada ekscentriškai suvaidino Johnny Deppas).
Atvykęs į įvykių vietą Kreinas pašiurpsta dėl čia nuo viduramžių vis dar gyvuojančios praktikos kankinti suimtuosius. Jis gi jau įpratęs naudotis moderniais tyrimo metodais ir kol kas dar naujomis seklių tik įsisavinamomis mokslininkų sugalvotomis priemonėmis.
Pradžioje šį projektą ketino realizuoti garsus Holivudo grimo ir specialiųjų vizualinių efektų meistras Kevinas Yagheris, kuris ir parašė pradinį scenarijų.
Tačiau studijos vadovai nusprendė nerizikuoti ir atidavė projektą patyrusiam režisieriui Timui Burtonui, kuris pasikvietė į pagalba kitus plunksnos meistrus – Andrew Keviną Walkerį (netrukus jis parašys Davido Fincherio „Septynių“ scenarijų) ir net garsų britų dramaturgą Tomą Stoppardą) ir pasinėrė į režisieriui mielus beprotiškų fantazijų sūkurius.
Jei kartais kiltų noras palyginti filmą su lietuvišku novelės tekstu, pamatysite, kad filmo siužetas labai skiriasi nuo literatūrinio šaltinio. Todėl Timo Burtono filmą drąsiai galima laikyti originaliu kūriniu.
Filme pilna specifinių – „burtoniškų“ – detalių, kurios visada jo filmuose kuria fantastinio sapno atmosferą. Pats Tykusis Klonis, gotikinė bažnyčia, tiltas, šiurpą keliantis Mirusiųjų medis, miško raganos lūšnelė, sudegusio Arčerių namo liekanos – visa tai giliai įsirėžia į žiūrovų pasąmonę ir leidžia suprasti, kad Oskaras už dekoracijas uždirbtas tikrai pelnytai.
Būtina pažymėti ir nuostabiai filmo stilistikai tinkančią Danny Elfmano, pastovaus Timo Burtono bendradarbio, muziką.
Apie aktorius nėra ką nė kalbėti. Ko vertas vien Johnny Deppas! O kai jam talkina tokie kino grandai, kaip Miranda Richardson, Michaelas Gambonas ir net Christopheris Lee su Christopheriu Walkenu, džiaugsmo lygį sunku pamatuoti kokiu nors prietaisu. (Gediminas Jankauskas)
9. „ĮSILEISK MANE“ (Låt den rätte komma in, 2008)
Per daugiau nei šimtmetį, praėjusį po Bramo Stokerio romano „Drakula“ pasirodymo, kinematografas išsiurbė visus syvus iš originalios istorijos apie vampyrą, kuriam nemirtingumas tapo tikru prakeiksmu. Dabar istorijomis apie iltimis apsiginklavusius kraujasiurbius padarus neįmanoma išgąsdinti nei suaugusių, nei vaikų. Ypač pastarųjų, kurie japoniškų mangų ir kibernetinių žaidimų dėka panašiai velniavai įgijo tvirtą imunitetą. Matyt, todėl vampyrinė tematika ir literatūroje ir ypač šiuolaikiniame kine patyrė ryškias mutacijas.
Dar visai neseniai superpopuliariame romantiškame trileryje „Saulėlydis“, sukurtame pagal Stephanie Meyer romaną, nuskambėjo labai originali ir, be abejonės, perspektyvi tendencija – adresuoti tokį siaubo kiną… jaunoms panelėms ir subtilioms pagyvenusioms moterims. Ir jokio paradokso čia nėra. Juk dar B.Stokeris šiurpiame Transilvanijos monstre įžvelgė jautrią sielą, net keturis šimtus metų kenčiančią nuo nelaimingos meilės.
„Saulėlydžio“ esmę taip pat sudaro ne vampyriškos specifikos siaubai, o istorija apie romantišką pirmąją meilę. Filmą kūrusi režisierė Catherine Hardwicke pasistengė, kad kadre viskas būtų gražu – modernūs interjerų dizainai ir stilinga herojų apranga provokuoja gilius susižavėjimo atodūsius, stambiu planu nufilmuoti veidai iš ekrano žvelgia lygiai taip pat, kaip iš madų žurnalų viršelių, ir viskas nuspalvinta kiek prislopintu koloritu. O jauno aktoriaus Roberto Pattinsono blyškiaveidis vampyras-vegetaras (!) atrodė taip romantiškai, kad milijonai panelių pasaulyje jį įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, jau nebeskirdamos, kam šis širdies nerimas adresuojamas – pačiam aktoriui ar jo personažui.
Labai netradicinius vampyrus matysime ir švedų filme „Įsileisk mane“. Intriguoja jau tai, kad šis labai originalus siaubo trileris surinko begalę prizų ir ne viename kino festivalyje buvo vadinamas geriausiu Europos fantastiniu metų filmu. O Göteborgo (Švedija) kino festivalio žiuri geriausio Šiaurės šalių filmo laureatui su prizu įteikė tokią formuluotę: „Už sėkmingą vampyriško filmo transformaciją į tikrai originalią, jaudinančią ir nuostabiai žmogišką istoriją apie draugystę ir vienatvę“.
Sukurtas šis filmas pagal Johno Ajvide Lindqvisto romaną. Šioje knygoje buvo dvi radikalios naujovės – veiksmas iš nuvalkiotos Transilvanijos buvo perkeltas į šiuolaikinę Švediją, o nemirtingo vampyro reinkarnacija tapo dvylikametis berniukas Oskaras. Tiesa, romane tai buvo mergaitė vampyrė, kuri pasirodė esanti berniukas, iškastruotas prieš keletą metų. Montuojant filmą ši šokiruojanti detalė pradingo, bet esmę galime suprasti iš antrinių požymių.
Oskaras ne toks, kaip visi aplinkiniai. Net išoriškai jis primena albinosą. Mokykloje jis pravardžiuojamas paršeliu. Namuose išsiskyrę tėvai jo nepastebi, ir berniukas visą laiką vienas. Nenuostabu, kad jis dažnai slampinėja su peiliu rankoje ir įsivaizduoja, kaip kada nors atsiteis su visais savo skriaudikais. Aplinkiniam pasauliui Oskaras atsilygina tuo, ką pats patiria kiekviename žingsnyje – abejingumu.
Ryški transformacija berniuko vidiniame pasaulyje prasideda tuomet, kai kaimynystėje apsigyvena mergina Elė. Ji išblyškusi, tarsi pati Mirtis, vaikščioja basa per sniegą, skleidžia keistą aromatą ir tikina Oskarą, kad ji visai ne tas draugas, kuris jam reikalingas. O kartą ši keista mergina prisipažins, kad jos jai tenka spręsti sunkią dilemą – „pasilikti, kad numirtum, arba išeiti, kad gyventum“.
Nors filme bus nemažai smurto aukų, bet autoriams kur kas įdomiau kurti slogią atmosferą, kupiną lengvų užuominų, kai tikrą skandinavišką realybę galima transformuoti į hipnotizuojantį mistinės paslapties pasaulį.
Kažkas labai gerai pasakė, kad „Įsileisk mane“ – visai ne siaubo filmas, o tikra poema, kurioje juodas kraujas ir baltas sniegas susidėlioja į žodį „Amžinybė“.
Nieko panašaus anksčiau tikrai nesame matę. Tad pabandykime įsileisti šį netikėtą filmą į savo pasaulį.
8. „PURPURINĖ KALVA“ (Crimson Peak, 2015)
Garsiausiu kino vizionieriumi dažnai vadinamas meksikietis Guillermo del Toro ne taip seniai pradžiugino savo fanus TV serialu apie vampyrus „Padermė“.
O filmų fanams režisierius tuo pat metu pristatė siaubo trilerį „Purpurinė kalva“. Jo šiurpą keliantys įvykiai plėtojasi blogos reputacijos dvare, įsikūrusiame XIX a. šiaurės Anglijoje virš miesto ant kalvos. Kai ateina žiemą, dvaras skendi kruvinai nudažytame sniege. Vieni vietiniai gyventojai sako, kad taip iš po žemės veržiasi raudonas molis, o kiti šnabždasi apie mirtiną prakeiksmą.
Šiame dvare po vestuvių su vyru seru Tomu Šarpu ir jo seserimi Liusile apsigyvena jauna rašytoja Edita, kuri pasižymi ypatinga galia regėti kito pasaulio būtybes. Geresnės vietos nė negali būti, nes dvaras „Purpurinė kalva“ tiesiog pertekęs šiurpių paslapčių, nusikaltimų ir tragedijų.
Jau pirmi „Purpurinės kalvos“ kadrai dvelkia lediniu šalčiu ir primena klasikinių gotikinių siaubo romanų atmosferą, kuria G. del Toro moka meistriškai valdyti.
Turtingo pramonininko dukra Edita Kašing (Mia Wasikowska) filmo prologe teigia, kad vaiduokliai egzistuoja, ir tai tikrai žinanti. Tolimesni filmo įvykiai šią kategorišką tezę įrodinėja.
O didelis klasikinių gotikinių siaubo romanų gerbėjas Guillermo del Toro įrodinėja, kad moka adaptuoti perskaitytų ir gerai įsisavintų knygų specifiką. Tiems, kurie mėgsta žvelgti giliau režisierius parengė daug stilingų nuorodų į tokios literatūros pradininkų kūrinius.
Savo siaubų mozaiką G. del Toro papildo ir kitais akivaizdžiais įkvėpimo šaltiniais – seniai pamėgto rašytojo Sheridano Le Fanu makabriško romano „Dėdė Sailas“ detalėmis ir Alfredo Hitchcocko trileriu „Rebeka“, sukurtu pagal Daphne Du Maurier romaną. Režisierius prisipažino, kad istorijas apie vaiduoklius ir giminės prakeikimus pamėgo po to, kai būdamas keturiolikos pirmą kartą pamatė Emily Brontë romano „Vėtrų kalnas“ ekranizaciją (1939 m., rež. Williamas Wyleris).
Nesunku pastebėti dar vieną G. Toro kūrybos ypatybę – jo siaubo filmų vizualinis pasaulis dažnai primena režisieriaus mylimiausių dailininkų paveikslus. Filme „Pano labirintas“ (2006 m.) akivaizdžiai dominavo flamandų dailininkų šedevrus primenančios kompozicijos, tuo tarpu kai kurios „Purpurinės kalvos“ scenos panašios į Francisco Goya‘os ofortus ar Albrechto Dürerio graviūras. O pati Edita dažnai filmuojama taip, kad tampa panaši į prerafaelitų modelį.
Edita Kašing išbandė jėgas literatūroje – ji parašė mistinį siaubo romaną, nors aplinkiniai jai pataria geriau sekti Jane Austin pėdomis ir kurti romantines meilės istorijas. Bet britų verslininkas Tomas Šarpas (Tomas Hiddlestonas) susidomi ir pačia mergina, ir jos knyga („Ten, iš kur aš kilęs į vaiduoklius įprasta žiūrėti rimtai“).
Tomo Šarpo seserį Liusilę suvaidinusi amerikietė Jessika Chastain režisierių charakterizavo taip: „Jis reto talento fantazuotojas: banaliausiame ir nuobodžiausiame gyvenime jis būtinai suras begalę slaptų durų, vedančių į paralelinius pasaulius, kur pasaka tampa realybe, o realybė – pasaka, ir ne taip lengva pasakyti, kas baisiau“. (G.J.)
7. „ALKIS“ (The Hunger, 1983)
Jei tikite, kad vampyrai gyvena ne tik siaubo filmuose ar Stiveno Kingo romanuose, būtinai pažiūrėkite šį kraują gyslose stingdantį trilerį. Juolab kad pagrindiniuose vaidmenyse išvysite du „rafinuotus blondinus mįslingais žvilgsniais“. Taip charakterizuotus demoniško pasaulio veikėjus vaidina intelektualioji Catherine Deneuve ir garsus dainininkas Davidas Bowie. Abu jie žino amžinos jaunystės paslaptį, bet jiems tai pavirto tikru prakeikimu.
Amerikiečiui prodiuseriui Richardui Shepherdui taip patiko dar rankraštyje perskaitytas rašytojo Whitley Strieberio romanas „Alkis“, kad jis iš karto įsigijo ekranizavimo teises. Ir pasiūlė filmą sukurti britų režisieriui Alanui Parkeriui. Bet šis, susipažinęs su knygos siužetu, atsisakė ir savo ruožtu pasiūlė savo kolegą Ridley Scottą. Bet ir šis pasiūlymo atsisakė, manydamas, kad su roko žvaigžde Davidu Bowie bus daug problemų.
Taip filmavimo aikštelėje atsirado Ridley jaunesnysis brolis Tony Scottas, kuris tada filmų dar nekūrė, bet buvo žinomas kaip puikus reklaminių ir muzikinių klipų kūrėjas brolio įsteigtoje kino studijoje. Jam tai buvo puikus kino debiutas, nors estetams labai patikęs filmas didelės komercinės sėkmės nesusilaukė – vampyrų tema tada dar nebuvo išpopuliarėjusi.
Užtai antras T. Scotto filmas „Asai“ (Top Gun, 1996) tapo tikru hitu: kainavęs penkiolika milijonų dolerių jis pasaulyje uždirbo daugiau nei 350 mln. Ir padarė tada dar mažai kam žinomą Tomą Cruise‘ą tikra kino žvaigžde.
Po to sekė dar 14 T. Scotto filmų (beveik visus juos matėme!), bet puikią karjerą staiga nutraukė režisieriaus savižudybė.
2012 m. rugpjūčio devynioliktąją būdamas 68-erių metų T. Scottas nušoko nuo Vincento Tomo tilto San Pedro uosto rajone Los Andžele. Netoli paliktame automobilyje buvo trumpas atsisveikinimo laiškelis su meilės žodžiais šeimos nariams.
Filmo „Alkis“ užuomazga žada tradicinį detektyvą, kuriame policijos leitenantas Alegreka (akt. Danas Hedaya) apsilanko ponios Miriam Beilok (ją ir suvaidino Catherine Deneuve), norėdamas sužinoti kur dingo jauna mergina Elis, kurią namų šeimininkė mokė groti fortepijonu.
Panašia siužeto užuomazga prasidėjo ne vienas tuzinas klasikinių kino detektyvų. Bet tik „Alkyje“ tyrimo pėdsakai nuveda į… senovės Egiptą. Būtent ten nusidriekia paslaptingos gražuolės Miriam genealoginio medžio šakos. Mat Miriam priklauso prieš kelis tūkstančius metų senovės Egipte gyvenusiai genčiai, apie kurią sklido gandai, jog jos atstovai yra pusiau žmonės, pusiau ateiviai iš kito pasaulio. Juos imta medžioti, nes buvo manoma, kad šios būtybės išniekino šventą simbolį, gyvybės raktą, kurį naudojo kaip žmogžudystės ginklą. Po kelis šimtmečius trukusių pogromų išgyveno tik keli Miriam gentainiai.
O jau XVII amžiuje Miriam „nemirtingumo genu“ užkrėtė savo meilužį Džoną, kuris Miriam pastangų dėka nugyveno beveik tris šimtus metų. Bet, deja, gamtos neįmanoma apgaudinėti amžinai. Dabar Niujorke gyvenantis Džonas pradeda pastebimai senti, ir Miriam iškyla labai aktuali problema – kaip pratęsti mylimojo gyvenimą, kad jiems nebereikėtų skirtis.
Ieškodama problemos sprendimo vampyrė sutinka Sara Roberts (akt. Susan Sarandon), kuri tyrinėja senėjimo procesą…
„Alkis“ tiesiog užburia rafinuotu vaizdo kompozicijų grožiu. Kai kurios scenos, skambant puikiai parinktai roko ir klasikinio repertuaro muzikai, primena tobulus muzikinius klipus.
Na, o Džono vaidmens atlikėjui Davidui Bowie vaidinti ne šio pasaulio būtybę – ne naujieną. Jis jau savo muzikinės karjeros pradžioje išgarsėjo scenoje sukūręs vieną ekstravagantiškiausių estrados personažų Zigį Stardastą.
Ir pirmajame savo vaidybiniame filme „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ (1976 m., rež. N. Roegas) jis tarsi nužengė dar apsigaubęs savo Zigio „ufonautiška“ aura. Čia garsus rokeris vaidina… ateivį, kuris atvyko į mūsų planetą ir beregint pateko į žemiškąjį priklausomybių nuo valdžios, pinigų, alkoholio, sekso ir televizijos pragarą. Auksiniai plaukai, pavargusios akys, liesas kūnas, įspraustas į tamsų kostiumą – Tomas atrodo visai kaip žmogus. Bet jis ne žmogus, o puolęs angelas, tiesiog nukritęs ant Žemės. (G.J.)
6. „Paskutinė Demetros kelionė“ (The Last Voyage of the Demeter, 2023)
Visai nesenai kino teatruose pasirodė filmas „Paskutinė Demetros kelionė“, kurio siužetas ir įvykių eiga yra panaši į Bremo Stokerio romano „Drakula“ septintąjį skyrių. Tad trumpam nusikelkime į jūrinę kelionę bei apžvelkime esminius filmo aspektus.
Trumpai aptarkime filmo siužetą, kuris mus nukelia į laivą „Demetra“ ir ten vykstančias keistenybes. Kapitono Elioto sprendimas plukdyti 50 dėžių iš Varnos uosto į Londoną tampa lemtingu. Sutikęs su neįprastai didele suma ir nepaklausęs vieno iš atsisakiusio plaukti laivu samdinio perspėjimo dėl drakono emblemos ant dėžių, laivas vis tiek išplaukia į mirtiną kelionę. Paskutinę minutę į laivą priimtas daktaras Klemensas tampa savotišku lyderiu tuomet, kai reikia priimti sprendimus kovojant su demonišku padaru, kurį vienoje iš dėžių rasta mergina pavadino „Drakula“. Ši papasakoja istoriją apie Drakulos istoriją ir jo ketinimus. Naktimis pabundantis ir kraują siurbiantis padaras pradeda kėsintis į visus gyvus organizmus laive. Nužudyti gyvūnai ir sukandžioti laivo įgulos nariai tampa kasdienybe su kuria tenka susitaikyti. Nei šautuvai, nei peiliai nepadeda sustabdyti pabaisos, kurios įkandimas tampa mirtinu dalyku ir saulei patekant aukos kūnas paprasčiausiai sudega.
Galiausiai artėjant link Anglijos krantų įgula surengia paskutinį šturmą ir parengia pasalą pabaisai. Bendru sutarimu yra nusprendžiama paskandinti laivą tam, jog Drakula nepasiektų kranto. Galiausiai visa likusi įgula kyla į paskutinę kovą, kuri baigiasi tuo, jog vienintelis Klemensas išgyvena, o pabaisa vis dėlto lieka gyva Filmo pabaigoje yra paliekama intriga ir galimybė išvysti dar vieną filmo dalį ateityje, nes Klemensas pasiryžta sumedžioti pabaisą, kuri Londone siekia ieškoti naujų aukų.
Šio filmo idėja jau kilo prieš kelis dešimtmečius, tačiau pats filmas buvo pradėtas statyti tik prieš dvejus metus. Susitarus su filmų kūrimo įmonė „Universal Pictures“ filmo idėja pasidarė reali ir jau šių metų rugpjūčio 11 d. filmas pasirodė JAV kino teatruose. Pats filmas labiausiai išsiskiria savo įtemptu siužetu ir fantastiniais elementais, kurie sukuria intrigą iki pat filmo pabaigos, o įvykių eiga yra gana nenuspėjama ir tai priverčia žiūrovą nenuleisti akių. Scenarijus ir įvykių eiga yra vystoma tolygiai ir taip yra nuolat artėjama prie kulminacijos. Garso takelis padeda sukurti dar didesnę įtampą ir bauginantį jausmą. Patys vaizdiniai elementai sukuria tikroviškumo iliuziją, o fantastiniai elementai pasitelkus CGI efektus yra išpildyti gana gerai. Pats filmas nėra perspaustas daugybės nereikalingų fantastinių elementų, o tai yra didelis pliusas, nes yra sukuriamas didesnis tikroviškumo jausmas. Didelį įspūdį paliko Drakulos atvaizdavimas. Filme Bremo Stokerio „Drakula“ vampyras turėjo žmogaus bruožus, o šiame filme tai buvo labiau panašu į demoną. Toks Drakulos apipavidalinimas iš dalies atrodo dar įspūdingiau ir dar labiau baugina žiūrovus.
Vis dėlto didžiausią įspūdį palieką veikėjų dialogai, kurie yra įvairiapusiški ir sukelia teigiamą emociją. Visa tai sukuria gerai parinktas aktorių kolektyvas, kurio pagrindine žvaigžde tampa aktorius Corey Hawkinsas. Šis laivo daktarą įkūnijęs aktorius turbūt daugeliui žmonių yra labiausiai žinomas iš serialo „The Walking Dead“ ir filmo „Straight Outta Compton“. Aktorius šiame filme parodė puikius aktorinius sugebėjimus, kurie labiausiai atsiskleidė dialogų metu. Taip pat šiame filme yra ir kitų puikių bei žinomų aktorių. Pagrindinio kapitono Elioto vaidmenį suvaidino Liamas Cunninghamas, kuris yra žinomas iš serialo „Sostų karai“. Antrąjį laivo kapitoną įkūnijo Davidas Dastmalchianas, kuris yra žinomas iš tokių filmų kaip „Prisoners“ ar „Ant-Man and the Wasp: Quantumania“. Reikia pripažinti, jog aktorių kolektyvas tikrai padarė gerą darbą įkūnydami savo personažus.
Filmo režisierius André Øvredalis jau anksčiau yra pasižymėjęs kaip siaubo filmų kūrėjas, kuris sulaukė nemenko pripažinimo ir daugybės apdovanojimų. Tokie filmai kaip “The Autopsy of Jane Doe” ar „Scary Stories to Tell in the Dark“ sulaukė didelio susidomėjimo ir parodė šio režisieriaus savitą braižą. Įvertinus esminius filmo aspektus galima teigti, jog šis įtempto siužeto kūrinys yra neblogas knygos Bremo Stokerio „Drakula“ perteikimas. Vampyrų mėgėjai tikrai turėtų pajausti ir pamatyti visai kitaip atrodančią kraujo ištroškusią pabaisą ir fantastinius elementus, kurie susikerta su siaubą keliančiu siužetu. (Mantas Ulčickas)
5. „Mergina naktį namo grįžta viena“ (A Girl Walks Home Alone at Night, 2014)
„Mergina naktį namo grįžta viena“ – juodai baltas gaivaus oro gurkšnis, žavintis savo stilingumu ir nuostabia kinematografija. Deja, Anos Lily Amirpour debiutinis pilnametražis filmas savo pažadų visgi pilnai nepateisina, aukodamas turinį dėl stiliaus, o potencialių naratyvų tyrinėjimą iškeisdamas į elementarumą. Gerai pagalvojus, šiam filmui labiau rūpi mėgavimasis visa apimančia, dramatiška amerikietiška romantika, o ne mergina, naktį namo grįžtančia viena.
Filmo pradžia – tarsi paimta iš klasikinių XX a. vidurio amerikietiškų filmų: Arašas (akt. Arash Marandi), vaikinas, kone identiškas ikoniškajam James Dean, užbaigia savo cigaretę ir, peršokęs medinę tvorą, pavogia storą baltą katę. Arašas žingsniais valdo ryškiai apšviestas Blogo Miesto gatves, vesdamas mus pro šią industrinę dykvietę, išsyk primenančią David Lynch kūrinį „Eraserhead“. Šis pasitikintis Arašo žingsniavimas ir maištinga katino vagystė – kontrastas jo bejėgiškumui gyvenimiškuose socialiniuose kontekstuose. Namie jo laukia jo tėvas Hoseinas (akt. Marshall Manesh), klaustrofobiškame kambaryje blankiai stebintis televizoriaus ekraną ir besileidžiantis heroiną į kojų tarpupirščius; darbe – kone pernelyg tradicinė neturtingo sodininko, kurio geidžia ir iš kurio šaiposi turtinga namo šeimininkė Shaydah (akt. Rome Shadanloo) rolė. Siužeto ekspozicija baigiasi lemtingu Saeedo (akt. Dominic Rains), stereotipiškai agresyvaus ir tradiciškai „macho“ sutenerio bei prekeivio narkotikais apsilankymu Arašo namuose: pareikalavęs pinigų už Hoseino skolas, Saeedas pasiima antikvarinį Arašo automobilį.
Saeedo ir pagrindinės filmo veikėjos Merginos (akt. Sheila Vand) susitikimo išdava – itin kitokia, išsyk iškelianti potencialiai subversyvią Merginos, Einančios Namo Naktį Viena santykių dinamiką. Tamsioje gatvėje susikirtus jų keliams, ji, užuot nuolankiai žvelgusi šalin, žiūri jam tiesiai į akis. Šis, užuodęs lengvą laimikį, pajuda link namų ir išsyk užsiima jos gundymu šokiais, prisilietimais, kokainu. Šis manevras – ir ankstesni jo poelgiai – suteneriui kainuoja jo gyvybę, Merginai parodžius savo dantis. Taigi, Mergina, kuri, kaip sufleruoja filmo pavadinimas, link namų judėjo naktį viena – ganėtinai pavojingas pasirinkimas moteriai – iš grobio tampa grobuonimi. Naktinės Blogo Miesto gatvės ir užkaboriai – jos nuosavybė. Tai – nuostabus šių viešųjų erdvių sugrąžinimas moterims, kurioms tokios vietos dažnai tampa neprieinamomis dėl nuolatinės smurto ir priekabiavimo grėsmės. Iš kitos pusės, verta pagalvoti apie tai, kad šioje situacijoje superherojė-vampyrė yra vienintelis kovojimo prieš seksizmą bei viešųjų erdvių sugrąžinimo moterims būdas.
Šiame kontekste Merginos čadra tarsi tampa jos, kaip superherojės, uniforma bei apsiaustu, suteikiančiu jai paslaptingumo ir galios. Naktį, prieš išeidama medžioti misoginistų, Mergina ja apsigaubia ir taip atrodo nepažeidžiama. Tai – vienas stipriausių šio filmo subversyvių galios dinamikų aspektų.
Daugybė šio filmo apžvalgų argumentuotai išvedė sąsajas tarp pirmųjų keturių žanrų ir režisierių, bet, mano nuomone, šio filmo vizualinis ir kontekstualus ryšys su Lyncho kūryba – itin gilus. Kaip jau minėjau, juodai balta Blogo Miesto dykynė ir klaustrofobiniai jo interjerai galėtų ramiai koegzistuoti kinematografinėje „Eraserhead“ visatoje. Šiame filme taipogi jaučiamas fantasmagoriško bemiegio sapno atmosfera, randama geriausiuose Lyncho darbuose; tarsi būtum nekviestas svečias filmo veikėjų namuose, matantis kažką, ko regėti nederėtų. Scena, kurioje Hoseinas pamažu pasiduoda paranojai ir plėšriai šoka link baltojo katino tiesiog spirga psichozės ir smurto grėsme, kitaip tariant, Lyncho specialybe.
Galbūt tai yra jos pasirinkimas; galbūt šis siužetinis mechanizmas būtent ir yra jo didžiausias pokštas, Merginai tampant mažai kalbančia, bevarde Clint Eastwoodiška vesternų figūra, kuri įsimyli „panelę pavojuje“ Arašą, ir išgelbsti ją nuo blogiečio Saeedo. Tai – gaivus pirmasis šio unikalaus žanro filmas, nutiesiantis kelią itin įdomiai jo ateičiai. Tačiau, skambant filmo pabaigos muzikai, aš visgi galvoju apie įvairias istorijas ir filmus, kuriais galėjo virsti „Merginos, Einančios Namo Vienai“ pažadai. (Paulina Drėgvaitė)
4. „Džeikobo žmona“ (Jakobs wife, 2021)
Barbara Krempton per beveik 40 savo karjeros ekranuose metų suvaidino ne viename sudėtingame ir meistriškai sukurtame siaubo filme, pavyzdžiui „Re-animatorius“, „Tu kitas“ ir „Salemo valdovai“. Tačiau tokiame kaip „Džeikobo žmona“ filme vaidinti jai dar nebuvo tekę. Šią vampyrišką istoriją ji ne tik kad padėjo sukurti, tačiau į savo įkūnijamą heroję Anę, mažo miestelio pastoriaus žmoną, kurios susidūrimas su demoniškomis jėgomis tampa itin išlaisvinančiu, įdėjo daug savo pačios jausmų.
Laris Fesendenas – dar viena siaubo filmų legenda tiek už kameros, tiek prieš ją – vaidina Džeikobą, pasipūtusį, konservatyvių bruožų pamokslautoją. Ilgos santuokos metu Džeikobas gerokai sumenkino moterį, kuri gimtajame miestelyje buvo žinoma kaip „pašėlusi Anė“. Būtent apie šią moterį, ištekėjusią už miesto pastoriaus, kuriai iki gyvo kaulo nusibosta kasdienė vedybinio gyvenimo rutina, ir sukasi „Džeikobo žmonos“ siužetas. Anei įgyjant tam tikrų gebėjimų jos gyvenimas dramatiškai pasikeičia. Nuobodi jos santuoka tampa gyvesne, o gyvenimas pagaliau įgauna prasmę, tačiau yra viena sąlyga: ji trokšta kraujo.
Trevisas Stivensas, kuris anksčiau režisavo gerai vertinamą „Girl on the third floor“, pasirenka gan įprastą istorijos dėstymo būdą ir kaip reikiant su juo pasilinksmina. Čia praktiškai kaip „Santa Claritos dieta“ tik su vampyrais vietoj zombių, tačiau žiūrisi išties puikiai. Šmaikštūs dialogai ir žavūs aktoriai suteikia žiūrovams „lengvai suvirškinamą“ puikų kino nuotykį.
Nors filme „Džeikobo žmona“ atskleidžiama ne viena aktuali mintis apie santuokos monotoniškumą, tai nėra toks filmas, kuris nuolat verčia susimąstyti, kokių tikrai bus šiame sąraše. Akivaizdu, kad pramoga yra šio retkarčiais beprotiško siaubo filmo apie vampyrus tikslas, kurį kūrėjams tikrai pavyko pasiekti.
3. „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013)
2013-aisiais pasirodęs vieno įtakingiausių nepriklausomo Amerikos kino kūrėjų, Jimo Jarmuscho, darbas – filmas apie meilę, nepaprastą ir neblėstančią, tokią, kuriai nebaisios jokios kliūtys. Tačiau neapsigaukite – savitu stiliumi garsėjančio režisieriaus kūrinys tikrai ne eilinė romantinė drama. Fantastiniame filme „Išgyvena tik mylintys“ karaliauja vampyrai.
Akiniai nuo saulės naktį, odinės pirštinės, slepiančios šaltas rankas, retų, šimtmečius skaičiuojančių muzikinių instrumentų kolekcionavimas bei daugybė įvairiausiomis kalbomis perskaitytų knygų – štai taip režisierius J. Jarmuschas įsivaizduoja šių dienų vampyrus. Tikrąjį jų gyvenimo būdą išduoda tik nepaprastas veikėjų miklumas bei šviežio kraujo gėrimas tam, kad išgyventų – tiesa, ne iš kaklo, o iš krištolinių chereso taurių.
Adamas (Tomas Hiddlestonas) ir Eva (Tilda Swinton), pagrindiniai filmo veikėjai – išsilavinęs ir rafinuotas duetas. Pasak paties J. Jarmuscho, ši porelė – tipiški bohemiško gyvenimo atstovai. Jie jau kelis šimtus metų susituokę, tačiau gyvena atskirai – meilei atstumas ne kliūtis ir jų ryšys niekada nebuvo nutrūkęs dėl juos skiriančių kilometrų.
Adamas gyvena vienas didingame, tačiau kiek apleistame name Detroite, kolekcionuoja senus instrumentus, kuriais muzikuoja bei pats kuria muziką. Kartais naktimis jis keliauja į ligoninę, kurioje už didelius pinigus gauna tai, be ko gyventi negali – kraujo atsargų, kurių vartojimas sukelia nepaprastai stiprų laimės ir svaigulio jausmą, peržengiantį visas protu suvokiamas ribas. Vis dėlto nei patiriama euforija geriant kraują, nei numylėtų vinilinių plokštelių klausymasis ar pokalbiai telefonu su žmona nenuspalvina niūraus jo gyvenimo – Adamas vengia kitų žmonių draugijos, nes negali susitaikyti su visuomenės kvailumu ir abejingumu. Šių minčių kamuojamas veikėjas grimzta į depresiją ir net svarsto apie galimybę nusižudyti.
Norėdama paguosti ir pralinksminti vyrą, iš spalvingojo Maroko miesto Tanžero, kuriame gyvena, į Detroitą parskrenda jo žmona Eva. Išsiilgę vienas kito sutuoktiniai visą laiką praleidžią kartu – mylimosios grįžimas kiek praskaidrina Adamo gyvenimą. O kai atrodo, kad geriau ir būti nebegali, vampyrų porą netikėtai aplanko nekviesta viešnia – maištinga ir nenuspėjama Evos jaunesnioji sesuo Eiva (Mia Wasikowska), kuri pakreipia istoriją netikėta linkme…
„Išgyvena tik mylintys“ – stebinantis ir neįprastas, stereotipus laužantis ir visiškai naują vampyro įvaizdį kine formuojantis kūrinys. Vaizdo estetika ir pasakojimo maniera suteiks daug malonumo žiūrovui, o magiškas aktorių derinys ir jų kuriama grakšti bei jausminga meilės istorija pakerės įtaigumu. (Beatričė Serpauskaitė)
2. „Troškulys“ (Thirst, 2009)
Šiais laikais susidomėjimas vampyrų tematika jau gerokai išblėsęs, tačiau 2009 metais, kuomet buvo išleistas filmas „Troškulys“, vampyrai buvo „ant bangos“. Visi žavėjosi kraują geriančiais, amžinai gyvuojančiais, išbalusiais, ryškius skruostikaulius turinčiais kraujasiurbiais. Tačiau „Troškulys“ šiuos padarus vaizduoja visai kitaip nei populiarieji Stephenie Meyer filmai paaugliams „Saulėlydis“, „Užtemimas“ ir „Jaunatis“. Ir jeigu ieškote ko nors labiau tinkamo suaugusiems, kažko ne tokio banalaus ir paaugliško, tuomet šis baisiojo žanro meistro iš Pietų Korėjos Parko Chan-Wooko filmas kaip tik jums.
Filmo siužetas sukasi aplink atsidavusį Pietų Korėjos dvasininką Hyo-Sungą (Song Kang-ho), kuris pasisiūlo dirbti prie ypatingo tyrimo, tiriančio mirtiną virusą, kuris veikia tik baltaodžius ir azijiečius. Deja, atlikdamas savanorystę dvasininkas užsikrečia virusu ir miršta, tačiau po kraujo perpylimo jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu išgyvena ir yra pradedamas garbinti kaip šventasis. Vėliau Hyo-Sungas sužino, kad kraujo perpylimui buvo panaudotas vampyro kraujas ir dabar jis jaučia didelį kraujo bei seksualinių malonumų troškulį.
Dvasininkas randa būdą kaip gauti jam taip reikalingo kraujo nieko nežudant. Kai Hyo-Sungas pamato Tae-ju (Kim Ok-bin), merginą, kurią sutiko dar būdamas paauglys, jis išsiaiškina, kad ji patiria smurtą tiek iš vyro, tiek iš savo pamotės. Dvasininkas atsiduoda savo aistroms su Tae-ju ir vėliau jie kartu sukuria planą, kaip atsikratyti smurtaujančio moters vyro. Tuomet Hyo-Sungas paverčia Tae-ju vampyre, tačiau jos juntamas kraujo troškimas priverčia Hyo-Sungą priimti itin sudėtingus, prieštaraujančius visai jo prigimčiai bei tikėjimui sprendimus.
„Troškulys“ vienu metu yra juodai komiškas, juokingas, romantiškas, keliantis siaubą bei liūdinantis ir priverčiantis susimąstyti filmas. Režisierius Parkas žvelgia į savo filmo subjektą iš unikalios perspektyvos. Kad apsunkintų ir taip keblią Sang-hyuno padėtį, režisierius pasitelkia religinį simbolizmą ir esminių principų rinkinį, kuris paverčia veikėją dinamišku, o ypač scenose, kuriose matomas vampyrų smurtas. Galima sakyti, kad veikėjai yra daugiadimensiai, o aktoriai šį aspektą perteikia išties puikiai. Filmas taip pat kupinas smurtinių scenų, kraujo, erotikos ir yra išties gąsdinantis, nepaprastai sujaudinantis ir stulbinančiai įtaigus. Ir kaip ir daugelis Parko filmų, jis nesibaigia tuomet, kai to tikisi žiūrovai. Galima teigti, jog „Troškulys“ yra vienas geriausių filmų apie vampyrus.
1. „Bizantija“ (Byzantium, 2012)
Dvi paslaptingos moterys ieško prieglobsčio apleistame pakrantės kurorte. Klara (akt. Gemma Arterton) susipažįsta su vienišu Noeliu akt. (Daniel Mays), kuris suteikia prieglobstį savo apleistuose svečių namuose „Bizantija“. Moksleivė Eleonora (akt. Saoirse Ronan) susidraugauja su Frenku (akt. Caleb Landry Jones) ir atskleidžia jam savo mirtiną paslaptį: jos gimė prieš 200 metų ir išgyvena iš žmogaus kraujo. Žinioms apie jų paslaptį pasklidus, jų praeitis juos pasivys ir turės mirtinų pasekmių.
Siužetas čia beveik nesvarbus, tačiau tai, kaip scenaristė Moira Buffini (ekranizavusi savo pjesę „Vampyro istorija“) supina istorijos, folkloro, feministinės dvasios ir universalių temų gijas, pribloškia. Vampyrai, kuriais privalome rūpintis, čia yra keliaujančių moteriškų šulų pora, šimtmečius praleidusi vyrų pasaulyje, žiauriai tiksliai naudojasi savo protu ir gudrumu. Vyresnioji iš dueto, Klara (akt. Gemma Arterton), dirba dar senesne už vampyrizmą profesija. Ji tam sukurta… Klara – žavi amazonė, kuriai nereikia pragaro galių, kad įvarytų vyrus į transą.
Superherojų, kurie mėto dangoraižius, eroje pamirštame žmogaus grožio, nufotografuoto aistringai, vizualinę galią. Čia N. Džordanas, kostiumų dailininkė Consolota Boyle, scenografas Simonas Elliotas ir genialus operatorius Seanas Bobbitas sąmokslu siekia, kad kiekvieną kartą, kai pasirodo Arterton, mes būtume pakerėti. Nesvarbu, ar ji vilkėtų korsetą ir šaliką, ar aptemptą kostiumėlį ir aukštakulnius, ji ne tiek juda per kadrą, kiek į jį įsispraudžia ir švelniai veda, taip pat kaip įkalbinėja vyrus atiduoti savo pinigus ir gyvenimus. Arterton sarkastiškas lėkštumas yra stebuklas.
Na, o aktorės Saoirse Ronan angeliškas jaunesnės vampyrės Eleonoros vaidmuo, stambiu planu rodomi sielvarto, ilgesio ar gilių apmąstymų apimti vaizdai tiesiog pribloškia. Viename kadre, kuriame ją užklumpa vizija, jos žydros akys, kaštoniniai plaukai ir raudonas gobtuvas, regis, išlieka ir pasibaigus kadrui.
Kūrėjo Neilo Džordano aktorių parinkti vaidmenys iki pat mažiausio vaidmens yra įkvepiantys savo tikroviškumu, ypač Calebas Landry Jonesas, vaidinantis Frenką, drovų, sergantį kaimynystės vaikinuką, kurį Eleonora įsimyli ir nepaklūsta savo šimtmečių nuosprendžiui. Frenkas – blyškus ir trapus, žaviai šeimyniškas ir graudus, tačiau jo veidas atgyja, kai tik Eleonora būna šalia. Ronan ir Džounsas mus supažindina su švelniomis jaunos meilės apeigomis, susikertančiais signalais ir troškimais. Tai nepaprastai mielas, liūdnas dviejų atstumtųjų, beviltiškai trokštančių užmegzti ryšį, portretas. Džordanas leidžia tokioms įspūdingoms akimirkoms kvėpuoti, o jo aktoriai nesiekia natų, tiesiog randa jas vienas kito akyse.
„Bizantija“ yra toks nuostabus filmas, kuris sukelia tokį keistą jautrumą. Tai priminimas, kad net neįmanomos fantazijos pasiekia realų gyvenimą, nesvarbu, ar jos duoda, ar vagia.
