Filmo "The assassination of Jesse James by coward Robert Ford" kadras

Pagrindinis rodiklis, pagal kurį žmonės dažnai įvertina filmo sėkmę, tai pinigų kiekis, kurį filmas uždirba pasauliniu mastu ir tai visiškai suprantama. Šiaip ar taip, jei vienas filmas uždirbo daugiau už kitą, vadinasi daugiau žmonių matė tą filmą ir todėl jis turėtų būti geresnis, ar ne? Na, ne visada. Kartais itin nuostabūs filmai sulaukia visiškos finansinės nesėkmės, tad žemiau pateikiame keletą įstabių pavyzdžių.

10. „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (2007) / „The assassination of Jesse James by coward Robert Ford“

Džesis Džeimsas yra vienas garsiausių įstatymų nesilaikiusių žmonių visoje Amerikos istorijoje, o jo nužudymas, kurį įvykdė jo gaujos narys Robertas Fordas tikriausiai toks pats garsus kaip ir patys nusikaltėliai. Savo filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“, paremtame to paties pavadinimo Rono Hanseno romanu, Endrius Dominikas nusprendė papasakoti šio dueto istoriją ir jų santykius, kurie privedė prie įsimintinos žmogžudystės.

Veiksmas koncentruojasi aplink paskutiniuosius Džesio Džeimso gyvenimo metus. 1881-ųjų rudenį legendinis plėšikas susipažino su savo žudiku. Džesis – toks, kokį jį vaidina Bradas Pittas – jau nebeprimena romantiškos aureolės apgaubtą „svieto lygintoją“. Greičiau tai – savo pasmerktumą vis ryškiau jaučiantis tragiškas antiherojus. Jis norėtų visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Deja, kruvinų nusikaltimų šleifas jau neleidžia tikėtis laimingo finalo.

„Bailiu“ pavadintas Robertas Fordas (jį suvaidino Casey Affleckas) – ne tokia jau vienspalvė figūra. Prie gaujos jis prisidėjo todėl, kad nuoširdžiai simpatizavo Džesiui, tačiau netrukus nusivylė lyderiu ir pats užsimanė užimti jo vietą.

Neskaitant užburiančių Bredo Pito ir Keisio Afleko pasirodymų įkūnijant Džesį Džeimsą ir Robertą Fordą, filmas išsiskiria ir savo ypatinga kinematografija –ir visa tai tik legendinio operatoriaus Rodžerio Dikinso dėka. Jei nenorite žiūrėti viso filmo, kad suprastumėte apie ką kalbame, užtenka pažiūrėti nuostabią traukinio apiplėšimo sceną. Ji atskleidžia tikrą meistrystę ir tik dar kartą įrodo, kad kino kūryba grynas menas.

Net ir su visais šiais pranašumais – puikia aktorių komanda, išskirtiniu garso takeliu, nuostabiais vaizdais ir meistriška režisūra – filmui nepavyko surinkti daugiau nei pusės gamybos biudžeto, kuris siekė 30 mln. dolerių. Vis dėlto, filmas išlieka kritikų numylėtiniu; tiesą sakant, kai kurie kritikai netgi laiko jį vienu geriausių kada nors sukurtų Vesternų.

9. „Kelias“ (2009) / „The road“

Pasibaigus „Žiedų valdovui“ Vigo Mortensenas sugrįžo prie vaidybos mažesnio masto filmuose, pavyzdžiui, „Smurto istorija“ ir „Rytietiški pažadai“. Per daugybę metų jis buvo nominuotas ne vienam apdovanojimui, įskaitant ir Geriausio aktoriaus kategoriją Oskaruose, tačiau vienas geriausių jo pasirodymų buvo atliktas viename iš labiausiai neįvertintų filmų „Kelias“, kurį režisavo Džonas Hilkoutas, o jo istorija paremta to paties pavadinimo Kormako Makarčio romanu. Išleistas 2009 metais jis uždirbo tik 27.6 mln. dolerių su 25 mln. gamybos biudžetu. Bet vien faktas, kad filmas apskritai pasirodė yra tikras stebuklas – bet kas, kas yra skaitęs bent vieną Makarčio romaną žino, kaip sunku perteikti jo kūrinius ekrane.

Košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį. Mumijomis pavirtę lavonai yra vieninteliai palankūs jų kelionės kompanionai. Sėdintys mašinose ir ant namų slenksčių suledijusiose siaubo ir agonijos pozose, lyg sušalę asfalto gabalai jie sukuria niūrią mirties atmosferą. Berniuko ir jo tėvo prieglobstis ir turtas – jų kūnus šildantys skarmalai, keli maisto likučiai bei meilė vienas kitam. Jiedu išgyvena kontrastingų įvykių seriją, kurioje reikia priimti sunkių sprendimų lemsiančių gyvenimą arba mirtį.

Kaip parodyti žiūrovams, jog filmo, kurį jie žiūri veiksmas vyksta po apokaliptiniame pasaulyje? Paprastai, nuspalvinti viską pilkai. Hilkoutas ir operatorius Havieras Agiresarobė filme „Kelias“ pritaikė šią nerašytą taisyklę, bet padarė tai tokiu būdu, jog tai tik pagražino istoriją. Anksčiau tokia užburianti po apokaliptinio pasaulio vizualizacija dar nebuvo sukurta ir būtent dėl to šis filmas itin svarbus pačiam žanrui. Jis nėra apie tai, kodėl pasaulis yra toks, koks yra ir jis nesukuria spektaklio dažnai matomo kituose distopiniuose filmuose. Jis veikiau apie pagrindinių veikėjų tėvo ir sūnaus santykius, tai kas išlieka kai visas pasaulis griūva.

Pagal komiksus sukurti filmai šiuo metu Holivude yra itin populiarūs, o superherojai viešpatauja ne tik naujienų srautuose, bet ir bilietų kasose. Tačiau ne visi pagal komiksus sukurti filmai yra tokie sėkmingi, kaip atrodo. Kaip pavyzdį paimkime Piterio Treviso filmą „Dredas“, paremtą „2000 AD“ antologijos komikso veikėju Teisėju Dredu.

Ateities Amerika pavirtusi pragaištingais radiacijos spinduliais apšvitinta dykviete. Jos rytinėje pakrantėje nuo Bostono iki Vašingtono driekiasi Mega Miestas Vienas – milžiniškas metropolis, kuriame klesti smurtas, o 400 milijonų jo gyventojai gyvena pastovioje baimėje. Vienintelė jų viltis – tvarką miesto chaose bandantys įvesti Teisėjai. Jie yra ir įstatymo sergėtojai, ir prisiekusieji, ir teisėjai ir budeliai.

Jų trape išsiskiria Dredas (Karlas Urbanas), įkūnijantis geriausias ateities pasaulio įstatymo sargo savybes. Vyriausiasis Teisėjas skiria Dredui užduotį – išmokyti naujokę Kasandrą Anderson (Olivia Thirlby), dėl genų mutacijos turinčią aiškiaregystės gebėjimą, o ši savybė ir sugebėjimas skaityti kitų mintis yra didelis pranašumas tiriant nusikaltimus.

Įvykus siaubingam trigubam nusikaltimui, Teisėjų porelė išvyksta į Abrikosmedžio kvartalą, į kurį retai kas drįsta įžengti – tai 200 aukštų vertikalūs lūšnynai, kuriuos valdo nuožmusis Ma-Ma klanas. 

Vietoj to, kad grįstų istoriją priimtinais realybės aspektais, „Dredas“ pilnai išnaudoja paties komikso esmę ir ją lydintį absurdiškumą, o taip pat ir žiaurų smurtą. Kaip ir visose komiksų adaptacijose, Treviso filme pastebima tam tikrų nukrypimų nuo originalaus šaltinio, tačiau nepaneigsime, jog komiksų atmosfera jame jaučiama gan neblogai. Dar geriau tai, kad visas tas smurtas, persekiojimai ir kruopštumas sukuria poetišką įvaizdį. Be to, filme yra gaudynių motociklais scena, konkuruojanti su tokias filmais kaip „Matrica. Perkrauta“ ir „Penktasis elementas“.

Nors filmas kainavo ne tokius įspūdingus 50 mln. kino teatruose juosta surinko dar mažiau, apie 41 mln., kas yra visiška nesėkmė.

Praėjus keletui metų nuo išleidimo, filmas sukūrė reikšmingą kultą, o gerbėjai vis dar prašo tęsinio. Deja, nepanašu, kad „Lionsgate“ norėtų kurti dar vieną „Dredo“ filmą, tačiau „Netflix“, rodos, susidomėjo galimu Teisėjo Dredo istorijos pratęsimu mažesniuose ekranuose su pačiu Karlu Urbanu pagrindiniame vaidmenyje.

Zodiac

7. „Zodiakas“ (2007) / „Zodiac“

Net po tiek metų, žudiko Zodiako paslaptis vis dar neatskleista. Vėlyvaisiais 1960-iais ir ankstyvaisiais 1970-iais serijinis žudikas nužudė penkis žmones ir dar du sužeidė – bent jau tiek žinome mes – tyčiodamasis iš policijos užkoduotomis žinutėmis. Tikima, kad jis nužudė dar bent porą dešimčių vyrų ir moterų, nors tai ir nebuvo patvirtinta. Šis detektyvinis trileris yra neabejotinai toks pat intriguojantis ir stulbinantis kaip Džeko Skerdiko istorija, ir būtent dėl to tiek daug žmonių bandė inscenizuoti šią detektyvinę intrigą – tarp jų ir Deividas Finčeris, 2007 metais adaptavęs Roberto Greismito kriminalinę knygą „Zodiakas“.

Pateikti tokią plačią ir nuodugnią bylą kaip Zodiako bendrai auditorijai yra sudėtinga, bet jei kas ir buvo pasiruošęs šiai užduočiai, tai Finčeris. Jo reziumė įrodo, jog jis puikiai sugeba režisuoti painias istorijas ir „Zodiakas“ iš šios pusės tikrai nenuvilia – tai įtraukiantis perpasakojimas ne tik apie žmogžudystes, bet ir apie pačią medžioklę. Sujunkite tai su tokių garsenybių kaip Robertas Daunis jaunesnysis, Markas Rufalo, Džeikobas Džilenholas, Brajanas Koksas ir Džonas Karolis Linčas sąrašu ir turėsite įtraukiančią dramą.

Deja, net ir su puikių aktorių komanda, puikiu režisieriumi ir gan patenkinamais atsiliepimais, filmas uždirbo tik 84.8 mln. dolerių, kai gamybai buvo išleista 65 mln. Kaip bebūtų, vien dėl to, kad kino teatruose sėkmė nebuvo įspūdinga, tai dar nereiškia, kad filmas nenusisekė ir namų kino srityje: kadangi filmas buvo išleistas kaip „DVD“ ir „Blue-ray“, „Zodiakas“ surinko papildomus 20 mln. dolerių, taip pasiekdamas bendras 100 mln. dolerių pajamas.

6. „Hugo išradimas“ (2011) / „Hugo“

Režisierius, atsakingas už tokius R indeksu (filmai suaugusiems) pažymėtus filmus kaip „Geri vyrukai“, „Infiltruoti“ ir „Volstryto vilkas“ tikrai nebus tas žmogus, iš kurio tikėtumėmės PG indeksu (filmai skirti visai šeimai) pažymėto filmo, kaip kad „Hugo išradimas“, bet taip jau nutiko. Martinas Skorsezė garsus dėl savo filmuose naudojimo išskirtinio smurto ir nešvankybių, bet 2011 metais jis padarė nuo viso to pertrauką su dramatišku nuotykių filmu „Hugo išradimas“, kuriame vaidina tokie aktoriai kaip Asa Buterfyldas, Chloja Greis Morec, Benas Kingslis, Saša Baronas Kohenas ir Kristoferis Li.

1931-ieji, Paryžius. Hugo Cabretas – dvylikametis berniukas, gyvenantis su savo našliu tėvu, kuris gamina laikrodžius ir dirba muziejuje. Iš tėvo ir dėdės jis pramoko įvairių įtaisų remonto ypatybių. Tėvas randa sugedusį automatoną, kurį kartu su sūnumi bando sutaisyti, darbų eigą žymėdamas užrašų knygelėje. Nelaimingo atsitikimo metu žūva Hugo tėvas, ir našlaičiu likęs berniukas apsigyvena su alkoholiku dėde Klaudu, kuris prižiūri traukinių stoties laikrodžius. Kone vienintelis prisiminimas, laikantis Hugo pririštą prie savo tėvo, tai automatonas. Tačiau tam, kad jis veiktų, reikalingas specialus raktas. Raktas reikalingas tam, kad būtų atskleistos paslaptys, kurias, kaip tiki Hugo, laiko mažasis robotukas. Pasileidęs į rakto paieškas berniukas susipažįsta su parduotuvės savininku George‘u Meliesu, kuris dirba traukinių stotyje, ir jo krikšto dukra, kuri taip pat svajoja leistis į nuotykius. Ar šiuos žmones jis sutiko neatsitiktinai? Galbūt jie padės Hugo atskleisti automatono saugomas paslaptis?

Iš kritikų „Hugo išradimas“ sulaukė puikių atsiliepimų. „Hugo išradimas“ tai nepaprastai elegantiška fantazija su nekaltumu, kurio trūksta daugelyje šiuolaikinių filmų vaikams, ir kuri sukelia nenuslepiamą meilę kino magijai. Deja, nei atsiliepimai, nei puikiausių aktorių komanda nesuteikė filmui didelės finansinės sėkmės. Filmas pasauliniu mastu uždirbo 185.8 mln. dolerių, o gamybai buvo išleista maždaug 150-170 mln. Su tokiu biudžetu „Hugo išradimas“ turėjo pasirodyti vasarą, bet didžiuosiuose ekranuose jis pasirodė tik artėjant 2011 metų Padėkos dienai.

Nors „Hugo išradimui“ ir nepasisekė pelnyti finansinės šlovės, filmas vis tiek itin puikus ir suteikia nuostabią galimybę pažvelgti į įsibėgėjusią ankstyvojo 20-ojo amžiaus automatizaciją. Skorsezė į istorinį filmą su paryžietišku fonu įmaišė „steampunk“ žanro elementų – tokių dalykų kombinacija, kuri Holivude pasitaiko itin retai. Kartais žmonės žino labai mažai informacijos apie ankstyvąsias kino kūrybos stadijas. Nors „Hugo išradimas“ yra 21-ojo amžiaus filmas, jis labiau panašus į tokius filmus kaip „Kelionė į Mėnulį“ ir „Neįmanoma kelionė“, o ne į šiuolaikinius filmus apie superherojus – bet būtent dėl to jis tik dar gražesnis.

5. „Komandoras: tolimoji pasaulio pusė“ (2003) / „Master and Commander: The far side of the world“

Kariniai filmai Holivude gan dažn, kita vertus, istoriniai kariniai epai pasitaiko pakankamai retai. „Narsioji širdis“ 1990-iais buvo itin rimtas kūrinys, toks 2000-iais turėjo būti ir režisieriaus Piterio Veiro „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“, paremtas to paties pavadinimo Patriko Obrajano romanu. Raselo Krou, kuris vaidina dažnai užmirštame filme, nelaimei, „Komandoras“ buvo išleistas tais pačiais metas kaip Goro Verbinskio „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“, kuris pristatė pasauliui Džonio Depo įkūnijamą Kapitoną Džeką Sperou. Tikriausiai dėl to žmonės nesirikiavo eilėje, kad galėtų pamatyti kaip Krou leidžiasi į atvirus vandenis.

„Komandoras“ yra tikras malonumas akims ir tikrai vertas pažiūrėti, jei bent kiek domitės Napoleono era. Jis atvaizduoja dažnai pamirštamą istorinį Europos laikotarpį ir padaro tai neįtikėtinai puikiai. Priešingai nei dauguma kitų istorinių dramų, „Komandoras“ istorines detales išlaiko gan tikslias, o Krou džiugina išskirtine vaidyba. Faktas, kad filmas pelnė net dešimt Oskaro nominacijų (iš kurių dvi laimėjo) pabrėžia jo puikumą ir nepelnytą nuvertinimą. Legendinis kino kritikas Rodžeris Ebertas suteikė filmui aukščiausią įvertinimą sakydamas, kad „epiškumo filmas pasiekia neprarasdamas žmogiškumo“. Krou žinojo, kad šis filmas yra itin nuvertinamas ir 2010 metais jis pakvietė gerbėjus prisijungti prie agitacijos antrai daliai sukurti.

4. „Rytojaus žemė“ (2015) / „Tomorrowland“

Disnėjus gerai žinomas dėl savo animuotos klasikos, tačiau kalbant apie originalius gyvo veiksmo filmus, ne viskas vyksta pagal planą. 2015 metais jie stengėsi tai pakeisti su Bredo Birdo filmu „Rytojaus žemė“, pavadintu Disneilende esančios vietovės vardu bei paremtu Deimono Lindelofo scenarijumi.

„Rytojaus žemė“ tai mokslinės fantastikos gerbėjų svajonės išsipildymas. Jame yra alternatyvių visatų, futuristinės įrangos bei užslėptų kiberpanko temų ir visa tai įgyvendinta su tokiu vizualiniu stiliumi, kokį pasiekti gali tik Birdas, įsuktu į pakilios dvasios nuotykius, transliuojančius moralinę žinutę apie planetos išgelbėjimą ir mūsų ateities išsaugojimą. Nepaisant to (ir pirminės išleidimo datos), filmas pasauliniu mastu sugebėjo uždirbti tik 200 mln. dolerių – kas būtų labai gerai, jei tik pats gamybos biudžetas nesiektų beveik 200 mln. dolerių.

Visa „Rytojaus žemės“ esmė pastatyta ant paties Volto Disnėjaus idėjų, išreikštų prieš kelis dešimtmečius. Todėl visai nesuprantama kodėl kūrėjai nusprendė atsisakyti vienintelio ryšio su Disnėjumi ir Disneilendu ir palikti visa tai ant montavimo kambario grindų, nepaisant to, kad tokių ryšių atskleidimas filmo treileryje būtų tikras įvykis.

3. „Spidas Reiseris“ (2008) / „Speed Racer“

Lana ir Lilė Vachovski išgarsėjo parašydamos ir režisuodamos „Matricos“ trilogiją. Kai atėjo laikas seserims imtis naujo projekto, jos nusprendė perkelti klasikines „Spido Reiserio“ serijas į didįjį ekraną. Su Vachovski už vairo ir legendiniais prodiuseriais remiančiais projektą, sunku patikėti, kad „Spidas Reiseris“ patyrė tikrą finansinę nesėkmę ir uždirbo 93.9 mln. dolerių, kai gamybos biudžetas siekė net 120 mln.

Vis dėlto, „Spidas Reiseris“ daugumos laikomas per mažai giriamu šedevru. Bet kas matęs japoniškus animė filmukus ar skaitęs japonų mangą žino, kaip sunku perteikti šias istorijas vakarietiškame kine. Vachovski istorija su „Matrica“ įrodė, kad jos tinkamos tokiai užduočiai ir rezultatas išėjo puikus. Filmo vaizdinių užteko kritikams nugesinti, bet franšizės gerbėjų nuomone, būtent to filmui ir reikėjo, kad būtų atvaizduotas originaliojo animė stilius. Tačiau labai įdomu ir tai, kad filme nagrinėjamos politinės bei korupcijos temos, o taip pat ir bendros visuomeninės problemos, ir šios temos atsiskleidžia įvairiais pavidalais – tačiau niekada nepamirštama, jog tai filmas vaikams.

„Spidas Reiseris“ nepasidavė drąsių atvaizdavimų madai, kopijuojančiai 2000-ius, bet vietoj to išlaikė humorą, sąmojingumą ir lengvabūdišką žavesį, kuriais ir garsėjo animė serijos. Retai kada pamatysime tikrą itin mėgstamo produkto adaptaciją, tačiau Vachovskės būtent tai ir suteikė žiūrovams – nepaisant stipraus pasipriešinimo.

2. „Didysis gerulis milžinas“ arba „DGM“ (2016) / „The BFG“

Londonas. Nemigos kankinama našlaitė Sofi trečią valandą nakties negali sudėti bluosto, bijodama raganavimo valandos. Žvilgtelėjusi pro langą, šalia jo išvysta milžiną, ir išsigandusi pasislepia savo lovoje. Tačiau milžinas vis tiek pasiima mergaitę su savimi ir nusigabena į tolimą milžinų šalį. Jis Sofi pasako, kad ši privalo visą gyvenimą likti su juo, kadangi išvydo jį. Milžinas paaiškina, kad jis dirba gaudydamas sapnus, ir jam duoda pavadinimą „Didysis gerulis milžinas“, arba, sutrumpinus, DGM. Jis paskaito Sofi knygą, ir mergaitė užmiega; tuomet pasinaudoja košmaru, kad ją išgąsdintų, mat jei ji pabėgs, ją suės blogasis milžinas. Tiesa, neilgai trukus, į DGM urvą išties įsiveržia blogasis milžinas, ir čia užuodžia svetimą kvapą. Sofi pasislepia, ir supranta, kad ne visi milžinai yra geri – kai kurie iš jų ėda žmones. Supratęs pavojų, DGM ruošiasi mergaitę nugabenti atgal į prieglaudą Londone, tačiau ji primygtinai prašo leisti jai pasilikti. Tuo tarpu milžinų šalyje jau pradėta Sofi medžioklė. Ar gėriui pavyks nugalėti alkaną blogį?

Stivenas Spilbergas laikomas vienu geriausių kada nors gyvavusių kino kūrėjų ir faktas, kad jis yra daugiausiai iš visų uždirbantis režisierius tik sustiprina šį įspūdį. Bet visa tai nepadėjo „DGM“ 2016 metais pasauliniu mastu uždirbti daugiau nei 183.2 mln. dolerių, kai gamybos biudžetas siekė maždaug 140 mln. Filmas buvo tikras sėkmės receptas: jį režisavo Spilbergas, prodiusavo ir platino „Disney” ir yra paremtas žymia Roaldo Dalio to paties pavadinimo romanu. Todėl nesuprantama, kodėl filmui nepavyko uždirbti 200 mln. dolerių.

Palikus pinigines problemas nuošalyje, „DGM“ yra nusikalstamai nuvertintas filmas. Nepaisant savo didelio biudžeto, fantastinių elementų ir išleidimo vasaros laikotarpiu, jis nepaiso nustatytų idėjų, koks turėtų būti vasaros blokbasteris. Jame yra nuotykių ir komedijos elementų, tačiau tai ne visai nuotykių filmas ar komedija – tai didelio biudžeto fantasmagoriška istoria. Filmas tarsi kelionė, kurios metu žiūrovai bus įtraukti nepaprastai žavingą nuotykį, kuriam neįmanoma atsispirti.

1. „Ties riba į rytojų“ (2014) / „Edge of tomorrow“

Kino anonsai dažnai kritikuojami dėl to, kad atskleidžia per daug siužeto detalių. Pavyzdžiui, ar mums tikrai reikėjo sužinoti, kad piktadarys Doomsday pasirodys filme „Betmenas prieš Supermeną“, prieš filmui pasiiekiant kino teatrus? Tikriausiai ne, bet tiesa ta, kad anonsai dažnai nulemia ar filmų sėkmę. Be tinkamos rinkodaros strategijos, priversiančios žiūrovus pirkti bilietus į kiną, filmai gali patirti didelę finansinę nesėkmę – būtent tai nutiko ir Dago Limano filmui „Ties riba į rytojų“, kuris paremtas Hiroši Sakurazakos novele „Viskas, ko tau reikia – žudyti“.

Jei būtų žiūrima tik į filmų anonsus, greičiausiai matytume tik dar vieną bendrinį mokslinės fantastikos filmą, tik kad šįkart į šį mišinį įsilietų „Švilpiko dienos“ elementai.

Filme „Ties riba į rytojų“ netolimos ateities Žemei vėl iškilo mirtinas pavojus. Dar iki pradinių titrų autoriai meistriškai kuria siaubo atmosferą, manipuliuodami televizinės žiniasklaidos reportažų fragmentais, kaip tai buvo daromą 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją, viso pasaulio geros valios žmonėms pateikiant šiurpą keliančių stambaus masto agresijos prieš Jungtines Valstijas kronikos kadrus. Tik dabar iššūkį pasauliui paskelbė ne radikalūs teroristai, o žiauri ateivių rasė, provokuojanti naujos rūšies pasaulinį (o gal net tarpgalaktinį) karą ir tarsi maro epidemija stulbinamu greičiu plintanti per Europą.

Karišką uniformą dėvintis Tomo Cruise‘o herojus pulkininkas Bilas Keidžas, iš TV ekranų ramina tautiečius, teigdamas, kad kosminiams agresoriams pasiryžę efektingai priešintis vadinamieji „Verdeno angelai“ – moderniausi superkareiviai. Reikšmingos kovos prieš nekviestus agresorius turėtų įsiplieksti ten, kur dar 1944-aisiais metais plėtojosi reikšmingi II Pasaulinio karo įvykiai. Ten, operacijos „Įsiveržimas“ išvakarėse paslaptingomis aplinkybėmis atsiduria ir pulkininkas Bilas Keidžas, kažkodėl paskelbtas dezertyru ir pažemintas iki eilinio. Rytojaus mūšyje jam suteikiama galimybė reabilituotis ir, kaip anksčiau buvo sakoma, „krauju išpirkti savo kaltę“.

Absoliučiai absurdiška situacija, kurios Keidžas kol kas nesuvokia, baigiasi jo žūtimi jau pirmajame mūšyje bei … stebuklingu prisikėlimu ir nauju įsakymu vėl vykti į kovos lauką. Netrukus vyras ima suvokti, kad jis pateko į laiko kilpą, todėl mirti ir prisikelti jam teks dar ne kartą. 

Vietoj to, kad sektų panašių laiką atkuriančių filmų pėdomis, „Ties riba į rytojų“ labiau panašus į vaizdo žaidimą ir šį panašumą jis panaudoja savo naudai. Užimk vietą, pulk, mirk, pakartok.

Nepaisant to, kad buvo visuotinai pripažintas, „Ties riba į rytojų“ nepavyko pelnyti finansinės šlovės. Bet nesuklyskite, didžioji filmo nepasisekimo našta guli ant prastos rinkodaros kampanijos pečių. Tiek daug žmonių manė, kad filmo pavadinimas yra „Gyvenk, mirk, pakartok“, kad išleidus filmą kaip namų vaizdo įrašą, „Warner Bros.“ vos nepakeitė jo šia eilute. Jei tai neparodo niekam tikusios rinkodaros, tada mes nežinoma, kas gali parodyti.

Taip pat skaitykite: 10 puikių aktorių, kurie niekada nelaimėjo Oskaro

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: