Ar pastebėjote, kad siaubo filmų ekranuose žymiai padaugėja tada, kai pasaulyje ima dominuoti įtampa, sukrėtimai, karo grėsmė ar suintensyvėja karo veiksmai?
Filmų kūrėjai ne veltui dar senais laikais buvo prilyginti jautriems barometrams, kurie grėsmingas oro permainas fiksuoja ne tada, kai jos tampa akivaizdžios visiems, o gerokai anksčiau.
Atsižvelgiant į labai dramatišką pasaulio įvykių foną yra visai ne nuostabu, kad vienas populiariausių ir mūsų didžiuosiuose ekranuose žanras yra siaubo trileris. Nes net psichologai žino, kad siaubo filmai žiūrovų psichikai yra tarsi savotiška terapija, leidžianti seanso metu patirti gilų stresą ir taip jį nors kuriam laikui įveikti.
Štai 10 puikių pastarojo dešimtmečio siaubo filmų.
10. „BJAURIOJI SESUO” (The Ugly Stepsister, 2025)
Šį debiutinį režisierės Emilie Blichfeldt filmą netrukus parodys Scanorama. Atidūs žiūrovai filmo siužete atpažins chrestomatinę pasakos apie Pelenę istorija (greičiau artimą brolių Grimų nei Šarlio Pero versijai), bet ji bus perdirbta pagal šiuolaikinio kino standartus, atsisakant pasakoje užprogramuoto romantinio užtaiso ir labiausiai išnaudojant dabar pasauliniame kine populiarią „kūno trilerio“ (body horror) estetiką.
Pastaruoju metu vienas po kito matėme naujausius „kūno trilerio“ pavyzdžius – „Substanciją“ ir „Mudu“. Su jais lengva lyginti „Bjauriąją seserį“, bet tik pagal kelis išorinius požymus: gabi debiutantė Emilie Blichfeldt eina savo pasirinktu keliu.
Nuskurdusi našlė Rebeka (akt. Ane Dahl Torp) drauge su dukromis Alma (Flo Fagerli) ir Elvira (Lea Myren) atvyksta į pilį, kur motinos, regis, laukia išties pasakiškas gyvenimas su turtingu jaunikiu. Bet jau pirmąjį vakarą pilies šeimininkas miršta, o Rebekai vietoj pasakiškų turtų atitenka begalė neplanuotų problemų – anksčiau slėptos skolos ir gražuolė podukra Agnė (Thea Sofie Loch Næss).
Geriausia išeitis būtų kuo greičiau sėkmingai ištekinti vieną iš dukterų, bet čia, kaip sakoma, yra šiokių tokių niuansų. Jaunesnioji Alma dar pernelyg jauna tapti nuotaka. Agnė puikiausiaui tiktų, nors mergina pasižymi nevaldomu charakteriu, bet Rebekai ji svetima. Agnė, beje, jaustųsi visai laiminga, jei galėtų ištekėti už dvaro arklininko, nors puikiai supranta, kad tokia santuoka šeimyninę laimę ir gyvenimą be problemų vargu ar gali atnešti. Abi šios kandidatės atkrenta. Lieka tik kuklioji Elvyra, svajojanti apie pasakų Princą.
Kadangi princo Džulijano (Isacas Calmrothas) širdį gali pelnyti tik pati gražiausia mergina, tai Elvyra pasmerkiama grožio standartus atitinkančioms procedūroms. Nekalčiausios jų tradicinės – gerų manierų, etiketo ir šokių pamokos. Kur kas baisesnės yra „kosmetinės“ ir chirurginės korekcijos, kurių imasi daktaras Estetikas (!) su savo viduramžiškų instrumentų arsenalu.
Bet ko nepadarysi kovoje dėl princo meilės ir kad šioje kovoje pranoktum savo kur kas gražesnę konkurentę! Kad kojos galėtų tilpti į mažą kurpaitę Elvyra pasiryžusi nusikapoti kojų pirštus, krūtis padailinti virtuviniu peiliu, o nosį pasikoreguti… plaktuku. Jau nekalbant apie kirminą, iš vidaus graužiantį ne tik perteklines kalorijas, bet ir organizmui būtinus mikroelementus.
Nors filme matysime tikrai daug siaubingų vaizdų, „Bjaurioji sesuo“ visgi yra komedija. Tiksliau, juodoji satyra, kurios piktas geluonis nukreiptas į milijonus panelių ir ponių, pamišusių dėl madų pasaulio primestų grožio standartų, kuriems norisi atitikti nesiskaitant su kaina ir priemonėmis. (Gediminas Jankauskas).
9. „IŠNYKIMO VALANDA“ (Weapons, 2025)
Kino kritikai pasaulyje jau rašo apie renesansą, kurį išgyvena siaubo filmų žanras. Apie tai liudija ir paprasčiausia statistika. Nereikia daryti ypatingo tyrimo, kad pastebėtum, kad iš trijų naujausių filmų bent vienas priklauso šiam žanrui. Ir gana dažnai tai nėra vien buki primityviais siaubais gąsdinantys vienkartiniai produktai.
Kartais filmuose pasakojamų siaubingų istorijų turinys susiejamas su sena literatūros klasika.
Pavyzdžiui, režisieriaus Zacho Creggero „Išnykimo valandoje“ nesunku atpažinti žymiausio Viktorijos epochos anglų poeto Roberto Browningo perdirbtą seną vokiečių legendą apie tai, kaip keliaujantis muzikantas, pūsdamas dūdele, iš miesto išsivedė apie 130 mažylių. Tik vienas – raišas vaikas Aleksas – atsiliko nuo šios procesijos ir sugrįžęs papasakojo, kas iš tikrųjų nutiko.
Panašūs siaubingi įvykiai prasidėjo trečiadienio rytą, kai mažo Pensilvanijos Meibruko miestelio pradinių klasių mokytoja Justina Gandi (akt. Julia Garner), kaip ir kiekvieną darbo dieną, atėjo į darbą ir apstulbusi sustojo tarpdury: iš aštuoniolikos jos klasėje besimokančių vaikų tąsyk atėjo vos vienas. Iš pradžių pagalvojusi, kad tai – kažkoks ne itin skoningas pokštas, mokytoja pamažu ima suprasti, kad realybė kur kas kraupesnė.
Pastarąją naktį, 17 minučių po antros valandos, septyniolika mokytojos Justinos klasės mokinių visi lyg vienas pakilo iš savo lovų, išėjo pro lauko duris ir dingo. Kai kuriuos užfiksavo lauko stebėjimo kameros, bet jų įrašai, žinoma, negali paaiškinti, kodėl tai atsitiko.
Nespėjusi gerai atitokti nuo naujienų ir patirto šoko, mokytoja turi paaiškinti situaciją įpykusiems mokinių tėvams. Deja, atsakymų kol kas niekas neturi. O netrukus mokytoja ima regėti šiurpias vizijas, kuriose pasirodo dingę mokiniai. O gal tai visai ne jie, o kažkas, kas atrodo kaip jos dingę mokiniai.
Filmą sukūręs Zachas Creggeris debiutavo sukūręs romantinę komediją „Mis Kovas“ (2009 m.), vėliau režisavo „Pilietinį narkotikų karą“ (The Civil War on Drugs, 2011 m.) ir 2022-aisiais – psichologinį trilerį „Barbaras“ (Barbarian).
Ketvirtąjį – čia apžvelgiamą filmą – režisierius pavadino labai abstrakčiai – „Weapons“, kas reiškia „Ginklai“. Apie kokius ginklus bus pasakojama iš pavadinimo tikrai nieko negalima pasakyti. Bet čia ir yra pirmoji filmo mįslė, priverčianti žiūrovus spėlioti. Antroji – jau paminėta Roberto Browningo legenda, apie kurią dauguma šiuolaikinių žiūrovų, ypač jaunų, tikriausiai, nenutuokia.
Baimės atmosfera kuriama nuo pirmųjų kadrų. Kamera rodo vaikų siluetus, skrendančius virš ištuštėjusio miesto gatvių, o už kadro skamba „bitlo“ George‘o Harrisono daina „Beware of Darkness“, perspėjanti: „Saugokitės tamsos“.
Po pradinio komentaro įvykius toliau pakaitomis pasakos šeši personažai – klasės auklėtoja, vieno dingusio vaiko sielvartaujantis tėvas, jautrus mokyklos direktorius, nevykėlis policininkas, benamis narkomanas ir pagaliau tas vienintelis pasilikęs berniukas Aleksas. Bet kiekvienam jų žinoma tik nedidelė dalis tiesos. Todėl ją teks kaip žaislinėje dėlionėje formuoti iš atskirų ir ne itin patikimų liudijimų. (G.J.)
8. „MUDU” (Together, 2025)
Vienas paskui kitą mūsų didžiuosiuose ekranuose buvo parodyti du dabar populiaraus žanro body horror filmai. Anksčiau šį natūralistinį stilių ilgai ir nuosekliai plėtojo klasiku seniai tapęs kanadietis Davidas Cronenbergas, o dabar šioje pievelėje pasiganyti norinčių nors vežimu vežk. Tik ne visiems pavyksta išbalansuoti ant pavojingo lyno ir nenuvirsti į vieną ar kitą pusę.
Žinome, kad minties turėti tobulą kūną yra apsėstos milijonai panelių ir ponių visame pasaulyje. O kaip gi kitaip – reikia atitikti mados agresyviai primetamus standartus. Ir šioje kovoje dėl amžino jaunystės grožio kai kurios moterys ryžtasi protu nesuvokiamiems eksperimentams.
Pavyzdžiui, filme „Substancija“ (The Substance, 2024 m., rež. Coralie Fargeat) Demi Moore vaidinama kadaise garsi Holivudo žvaigždė Elizabet Sparkl, norėdama susigražinti prarastas pozicija televizijoje, po automobilio avarijos ryžtasi išbandyti stebuklingą injekciją, kuri leistų laikinai pabūti vėl jaunesne ir geresne savo pačios versija.
Geruoju tokie eksperimentai ir savo kūno žalojimai negali baigtis. Taip atsitinka ir šį kartą, tik „Substancijos“ seansas pavirto kančia ne tik pagrindinei herojei, bet ir žiūrovams, sutrikusiems nuo fiziologinių detalių gausos. Iš tikrųjų sunku suprasti, kokio tikslo siekė filmo autoriai – pasmerkti savo kūno tobulinimo maniją bet kokiomis priemonėmis, pakritikuoti visagalę reklamą, siūlančią visokiausius atjaunėjimo stebuklus, ar sukurti juodą komediją.
Gerai reziumavo „Substanciją“ „Septyniose meno dienose“ recenzavusi Santa Lingevičiūtė: „Taigi žiūrint alinančiai ištęstą filmą ir laukiant galutinio šauktuko kilo abejonių: ar kūrėja turi humoro jausmą, ar vis dėlto į tai, ką vaizduoja ir apie ką bando kalbėti, žiūri rimtai, mat justi moralistės pozicija? Galiausiai filmas virto tuo, kuo jo pabaigoje virto Demi Moore ir Margaret Qualley tobuli kūnai – išsigimusiu padaru“.
Keistų išsigimusių padarų bus ir režisieriaus Michaelo Shankso filme „Mudu“. Vieną jų akimirką blykstelėjusiame kadre pamatysime dar prologe į pagrindinę istoriją likus sekundei iki filmo pavadinimo.
Nieko gera nežada ir filmo pradžioje rodomi paieškos būrio nariai, naktiniame miške ieškantys pradingusios turistų poros. Labai svarbus vaidmuo čia tenka miško vidury esanti smegduobė, į kurią lengva įkristi ir gyvūnams, ir neapdairiems žmonėms. Iš šios duobės išsigelbėti galima, bet ne tai yra didžiausias pavojus. Kur kas pavojingiau pagerti vandens iš požeminio šaltinio…
Pasaulinė filmo „Mudu“ premjera įvyko Sundance Nepriklausomojo kino festivalyje. Ypatingo prieskonio šiam šiurpiam, kandžiam ir labai atmosferiškam siaubo kūriniui suteikia tai, jog pagrindinius vaidmenis jame atlieka tikra sutuoktinių pora Dave‘as Franco ir Alison Brie.
Po kelerių bendro gyvenimo metų Timas ir Milė pabėga iš miesto į nuošalią užmiesčio sodybą, tikėdamiesi atgaivinti blėstančius jausmus. Tačiau tarp jų tvyranti įtampa netrukus perauga į siaubą, kai aplink ima dėtis keisti ir bauginantys reiškiniai. Paslaptinga, nepaaiškinama jėga pamažu ardo jų kasdienybę, iškreipdama meilę ir sąmonę, o kas keisčiausia ir siaubingiausia – net jų pačių kūnus. Realybė ima trūkinėti, o viskas, kas atrodė įprasta, pavirsta kažkuo svetimu ir bauginančiu.
Tikrai ne kartą girdėjome kalbant apie tai, kad idealūs poros santykiai būna tada, kai dvi puselės suranda viena kitą ir po kurio laiko tampa vienu kūnu, kaip parašyta Biblijoje (Mt 19,4-6).
Kaip poetinė metafora toks posakis labai gražus. O filmo „Mudu“ autoriai negaili pastangų įrodyti, kad kartais toks virsmas gali tapti protu nesuvokiamu košmaru. (G.J.)
Filmo “Eretikas” kadras / “A24” studio
7. „Eretikas“ (Heretic, 2024)
„Eretikas – (lot. haereticus < gr. hairetikos – sektantas Platonas (Plato; 427-347 pr. m.e.)) – erezijos išpažinėjas, skelbėjas; klaidatikis, atskalūnas.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
Eretikas (2024 metų filmų industrijoje) – žavusis romantinių filmų etatinis darbuotojas Hju Grantas, t. y. bevardis eretikas ponas Rydas garsiosios kino studijos „A24” išleistame filme „Eretikas“, kuris lyg Marvel herojus bando išgelbėti pasaulį nuo religijos ir atversti geruosius samariečius į ateizmą. O gal… ne?
Abejonėms šiame filme, kaip ir gyvenime, žinoma, lieka vietos, nes nagrinėjama religinė tematika, kuri (surprise surprise) pristato dvi konfrontuojančias barikadų puses. Vienoje pusėje – giliai tikinčios (o gal… ne?) mormonės, o kitoje – giliai netikintis (o gal… ne?) ateistas.
Jei atvirai, tikėjausi iš šio filmo ateistams taip įprasto loginio pasipriešinimo religijų siūlomoms doktrinoms. Taip ir buvo. Tačiau galvojau, gal šįkart argumentai mane sukrės ir mano tikėjimas susiūbuos? Gal ateizmo šalininkai pasakys ką nors naujo?
Bet nieko naujo ant šios Žemės jau nebeišrasim. Hju Grantas su savo žavia šypsena, juokeliais ir gera nuotaika tik pakartojo seną, visiems gerai žinomą dainelę „regilija – tai masių valdymas“, o jo oponentės, dvi jaunos mormonės, kurios pasirodo jo namuose norėdamos parganyti paklydusią avelę atgal į pievas, kartojo kitą įprastą dainelę – „ne ne ne“. Nė viena pusė manęs nenustebino.
Verta paminėti, kad tai siaubo trileris. Pusę filmo abejojau, ar bus žudynių, ar vis dėlto Hju Grantas filme taip ir liks galantišku inteligentu, kuriam rūpi tik filosofiniai kazusai. Tačiau kraujo ir siaubo trileriams įprastų žiaurumo elementų pasitaikė, ir ne vienas. O nepaisant to, kad kai kurios filmo detalės yra visiškai neįtikimos ir absurdiškos (ne realybės, o filmo scenarijaus tikroviškumo atžvilgiu), tik papasakotos rimtu veidu (fake it until you make it), ši kino juosta vis tiek prikausto dėmesį.
Tenka pripažinti, kad tai lemia keli veiksniai. Visų pirma, idėja parašyti siaubo filmo scenarijų apie mormonus, sutinkančius ateistą, kuris bando joms „parduoti“ savo išpažįstamą tikėjimą (netikėdami į Dievą tikime, kad Dievo nėra), gan paprasta, bet geniali. Žinoma, filmo autoriai Skotas Bekas ir Brajenas Vudas rizikavo kabindami religijos temą, tačiau kitas jų sėkmės elementas – jie nieko neįžeidė. Kažkaip sugebėjo išlaviruoti, kad ir tikėjimas yra puiku, ir netikėjimas (gal netgi šiek tiek labiau pasviro į tikėjimo pusę, nors būta ir pasiteisinimų, kodėl tas ateizmas irgi neblogas).
Kita stiprioji šio filmo pusė – dialogai ir charakteriai. Personažų charakteriai – aiškūs ir ryškūs, jų skirtumai sąveikauja tarpusavyje ir išeina geras konfliktas. Ir vis dėlto juk visada yra įdomu išgirsti argumentus, na ir kodėl ta religija neverta tikėti? O kodėl verta? Kas čia meluoja, o kas sako tiesą? Politika ir religija – dvi įdomiausios ir daugiausiai aistrų žmonių širdyse įžiebiančios temos.
„A24” studija, garsėjanti siaubo filmais, turi polinkį į religines, psichologines temas. Kiti garsūs studijos filmai, susiję su panašia tematika – „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023), “Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023), “Vidurvasaris“ (Midsommar, 2019) ir kt.
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Bekas ir Vudas teigė, kad „Eretiką“ įkvėpė 1997 metų mokslinės fantastikos filmas „Kontaktas“ (Contact) ir 1960 metų kino juosta „Paveldėti vėją“ (Inherit the Wind), kurie rimtai nagrinėja religines temas, tačiau taip, kad „galėtume jas sutriauškinti lyg spragintus kukurūzus“, t. y. šiek tiek šelmiškai ir lengvai, pernelyg neapsunkinant galvos teologiniais išvedžiojimais. Tai ir jaučiasi žiūrint filmą – teologiniai argumentai tikrai nebuvo pagrindinis jo elementas. Visų pirma, tai pramoga žiūrovams, kuri yra šiek tiek kitokia ir todėl dar įdomesnė. (Dora Žibaitė)
6. „Valdytojas“ (Possessor, 2020)
Tai nuostabi ir žiauri siaubo filmų režisieriaus Brandono Cronenbergo („Antiviral“) protą stimuliuojanti patirtis. Brandonas – nuo obels netoli nuriedėjęs obuolys (tiems, kurie nežino – jo tėvas yra Davidas Cronenbergas). „Possesor“ veiksmas vyksta labai gerai pažįstamame, bet tuo pačiu šaltame, susvetimėjusiame bei pilname įtampos pasaulyje.
Filme futuristinės technologijos susilieja su nusidėvėjusia vintažine estetika ir samdomos žudikės Tasya Vos (Andrea Riseborough) istorija. Ji yra korporacijos agentė, dirbanti Girder (Jennifer Jason Leigh), kuri aukoms žudyti naudoja pažangiausias smegenų implantų technologijas. Samdoma žudikė Vos, užima subjektų kūnus prieš jų valią, vykdydama žmogžudystes per juos. Po to, verčia šiuos asmenis baigti savo pačių gyvenimą pagal tobulą nusikaltimo scenarijų.
Veiksmui rutuliojantis, Vos po savęs palieka tik niūrias mirtis. Ji vėl ir vėl stebi aukas, kurias netrukus valdys, perims jų manieras ir kalbėjimo įpročius savo abejotiniems tikslams. Ar ji parodo kovos ženklus? Sąžinės graužatį? Ar yra kokia sąmokslo teorija, kuri greit paaiškės?
Cronenbergas režisuoja taikliai, visiškai kontroliuodamas ir nebijodamas šokiruoti savo auditorijos. Jo tamsi ir mirtina istorija intensyvėja lyg krovininio traukinio garsas vėlai vakare. Filme naudojama stilinga, bet dažnai griežta Karimo Hussaino kinematografiją (jis taip pat įamžino ankstesnius Cronenbergo kūrinius), taip pat talentingas produkcijos dizaineris Rupertas Lazarus kartu su žiauriais praktiniais efektais. „Valdytojas“ yra nelengva, bet vis dėlto nepaprasta patirtis.
Filmo “Substancija” kadras5. „Substancija“ (Substance, 2024)
Kino pasaulyje naujai sužibusios žvaigždės prancūzų režisierės Korali Farža (Coralie Fargeat) ką tik išėjęs filmas „Substancija“ (Substance, 2024) – naujasis „Švytėjimas“ (The Shining, 1980), tik moteriška versija. Siaubas, kraujotvyniai, beprotybė, grožis, jaunystė, senatvė, mirtis… Farža, atrodo, perprato šiuolaikinės moters sąmonę ir derindama estetiką su bufonada perteikė jos suskilusią asmenybę.
Išties ši režisierė, galima sakyti, naujokė kino industrijoje. Per savo karjerą ji buvo režisavusi tik vieną ilgametražį filmą, kelis trumpametražius ir serialo epizodą, pati rašo scenarijus savo ekranizacijoms. Ji gimė Paryžiuje ir, baigusi vidurinę, Prancūzijos sostinėje mokėsi prestižinėje kino mokykloje, buvo išrinkta dalyvauti metus trunkusiose kino scenarijų rašymo dirbtuvėse, o ten to meto kino autoritetai jai išpranašavo, kad jos scenarijai niekada nebus ekranizuoti, nes žiaurumas juose per daug vizualus.
Ir štai dabar Farža ne tik išleido savo parašytą ir režisuotą filmą, kuris, beje, lygiai toks pat žiaurus, kaip jos dėstytojai ir sakė, bet dar ir sugebėjo pasirašyti sutartis su tokiomis aktorėmis kaip Demi Mūr (Demi Moor) ir Margaret Kuali (Margaret Qualley). „Substancija“ debiutavo Kanų festivalyje ir laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą.
Elizabet Sparkl (Demi Moor) – išblėsusi kino žvaigždė, sulaukusi brandos, o jei tiksliau – Elizabet jau 50. Televizijoje ji veda aerobikos pamokas, kurias savo televizoriaus ekranuose stebi žiūrovai, tačiau reitingai krenta – žmonės atsimena Elizabet buvusią šlovę, bet jos prisiminimas jau apsiblausęs. Moteris gyvena prabangiame dangoraižyje, finansiškai jai nieko netrūksta, tačiau ji visiškai viena: gerbėjai – jos vienintelė paguoda.
Vadybininkas Harvis (Dennis Quaid) Elizabet aiškiai leidžia suprasti, kad jos amžiaus moteris jau niekam nebeįdomi. Jo šou reikia naujos žvaigždės – jaunesnės, gražesnės, seksualesnės. Elizabet klausosi jo išplėtusi akis ir pamažu jose žiebiasi tikėjimas, kad taip ir yra – be savo jaunystės ji niekam nereikalinga.
Kaip tik tuo metu moteris patenka į autoavariją. Jokių sužalojimų nėra, tačiau ją pastebi jaunas slaugas – įteikia paslaptingą įrašą, pavadinimu „Substancija“, ir pareiškia, kad tai pakeitė jo gyvenimą.
Elizabet namie peržiūri įrašą. Jame pristatomas naujas vaistas, kuris padeda iš naujo atgimti, o jei tiksliau, iš pirminio kūno matricos sukurti jo tąsą – naują, jauną, gražų kūną, kuris negali egzistuoti be savo motinėlės. Elizabet iš pradžių nusiteikusi skeptiškai, tačiau pasaulis vis įžūliau jai bado akis, kad ji, tokia, kokia yra dabar, niekam nereikalinga. Taip atsiranda Sju (Margaret Qualley).
Sju kaip tik yra ta, kurios reikia visiems. Ji seksuali, šiek tiek naivi ir mergaitiška, tačiau žinanti, ką daro. Ir Sju patinka jos gyvenimas. Ji nenori sustoti. Tačiau pagrindinė „Substancijos“ vartojimo sąlyga – Elizabet ir Sju turi keistis gyvenimais lygiai kas savaitę…
Filme galima atrasti daug temų, tačiau pagrindinė yra nemeilė. Nemeilė sau. Dabar jau prirašyta pilna saviugdos knygų, išleista begelės motyvacinių vaizdo įrašų, kaip svarbu mylėti save, kaip svarbu neužmiršti savo poreikių, tačiau šiame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, atrodo, visi tik už meilę ir taiką, atsiranda parodoksas – mylėti save galima tik tokį, kokį tave užprogramuoja visuomenė.
Nors pagrindiniai veikėjai šioje kino juostoje yra Elizabet ir Sju, Harvis, jų vadybininkas, pasirodo trumpai, tačiau transliuoja labai svarbias šios istorijos žinutes. „Mergaitės turi būti gražios ir laimingos“, „Mergaitės turi šypsotis“ ir galiausiai „Ji mano pats gražiausias kūrinys“. Tai, kuo tapo Elizabet, yra Harvio kūrinys. O Harvis simbolizuoja visą šiuolaikinį jaunystės ir grožio kultą, dėl kurio yra pamišusi kiekviena moteris, kuriam vergauja kiekvienas vyras. Tačiau priešingai, nei mano Harvis, grožis ir laimė ne visada yra suderinami.
Todėl nieko nuostabaus, kad netrukus atsiranda konfliktas tarp to, kas gražu, ir to, kad iš tikrųjų gali suteikti laimės. Elizabet grožis tampa svarbesnis už laimę.
Maža to, sulaužoma pagrindinė „Substancijos“ taisyklė – matrica ir jos tęsinys yra nedalomos, jos – vienas ir tas pats. Tačiau neįmanoma savęs suvokti kaip nedalomo, jei pusę laiko ant šios žemės vaikšto tavo kopija. Na ir kas, kad jaunesnė. Elizabet darosi sunku neatskirti Sju nuo savęs. Nors moterys nesusitinka, tarp jų auga priešiškumas.
Ir tai yra simboliška, nes iš tiesų Elizabet pykstasi su savimi. Užvis labiausiai ji ilgisi meilės, tačiau tam, kas nekenčia savęs, meilė yra nepasiekiama. O neapykanta yra bjauri. Pyktis yra bjaurus. Todėl įvykiams toliau klostantis Elizabet vidus pradeda virsti jos išore. Pamažu, laipsniškai, tačiau užtikrintai.
Visas šitas farsas eina per pasikartojimus. Tokių, kurie būdingi liaudies pasakose, kai trečiasis brolis Jonas eina tris kartus pas raganą ir kiekvienąkart įtampai augant jam nutinka vis skirtingi dalykai. Šiame kontekste mes galime iš arti stebėti, kaip gražuolės virsta pabaisomis.
4. „TTRAUKINYS Į BUSANĄ“ (Train to Busan, 2016)
Pietų Korėjos režisieriaus Sang-ho Yeon sukurtas zombių veiksmo filmas – kiek kitoks kūrinys itin populiaria zombių tematika. Nors pastarieji neretai tampa banalių siaubo filmų arba komedijų atributu, tačiau šioje kino juostoje jie puikiai dera su režisieriaus sumanymais ir norima perduoti žinute. „Traukinys į Busaną“ debiutavo Kanų kino festivalyje, tačiau nesivaržė dėl jokių nominacijų. To užteko – kino juosta netruko išpopuliarėti ir sulaukti pripažinimo. Tais pačiais metais režisierius Sang-ho Yeon pristatė ir animacinį filmą panašia tematika, o šiandien jis jau laikomas kone geriausiu zombių režisieriumi Pietų Korėjoje.
Filmas pradedamas scena, kurioje – karantino zona. Dėl esą nedidelio pavojingų medžiagų nutekėjimo žmonės neįleidžiami į teritoriją, dėl to skubąs sunkvežimio vairuotojas, vykdamas aplink, nepastebi ir partrenkia stirną. Ją, nerodančią jokių gyvybės ženklų, palieka tįsoti ant kelio, ir jam nuvažiavus, stirna pabalusiomis akimis pašoka ir pasileidžia tolyn…
Siužeto centre – savanaudis darboholikas Seok-woo (akt. Yoo Gongas), dirbantis finansų sferoje. Išsiskyręs su žmona, jis augina jųdviejų dukrą Su-an (akt. Kim Su-an), tačiau šiai beveik neskiria dėmesio, pastovų savo laiko trūkumą bando atpirkti dovanomis, kurios pradeda kartotis, mergaitę prižiūri jo motina. Savo gimimo dienos proga dukra nori praleisti dieną su mama, kuri gyvena Busano mieste. Seok-woo teigia, kad turi daugybę darbo, o išleisti dukros vienos nenori, tad pažada, kad vyks kitą dieną. Jiems vis tik susiruošus į kelionę, kuri greituoju traukiniu turėjo trukti tik apie valandą, pakeliui į stotį pro juos pralekia keletas ugniagesių brigadų – netoliese užsiliepsnojo dangoraižis. Įsėdus į traukinį, tėvas užmiega, o geležinkelio darbuotojai susirūpina galimai be bilieto keliaujančiu apskretėliu, nekreipdami dėmesio į merginą su žaizda kojoje. Užsikrėtusi mergina užpuola ją pastebėjusią darbuotoją, ir taip prasideda traukinyje esančiųjų kova už būvį…
3. „Velnias ateina naktį“ (Late Night With The Devil, 2023)
Žiniasklaidos galia ir moralės ribos yra temos, kurios aštriai iškyla siaubo filme „Velnias ateina naktį“. Režisieriai Cameron ir Colin Cairnes kurdami septintojo dešimtmečio televizijos laidos formatą, kelia klausimą — kaip toli televizijos žiniasklaida gali nueiti, siekdama pritraukti ir išlaikyti auditorijos dėmesį. Šis filmas, tai ne tik siaubo filmas, bet ir istorija, kurioje parodoma , kokios moralės normos gali būti paaukotos dėl pramogos ir kaip tai pavirsta siaubu žiūrovams.
Žiniasklaidos galia išlieka galinga, nes ji formuoja mūsų pasaulio suvokimą, turi tiesioginę įtaką visuomenės nuomonei, emocijoms ir net elgesiui. Žiniasklaida turi gebėjimą skleisti informaciją, kurti nuotaiką ir dažnai iššaukia stiprius jausmus, tokius kaip baimė, nerimas, o, gal net susižavėjimą, todėl, visuomenei žiniasklaidos televizija tampa ,ne tik informacijos, bet ir emocinio potyrio kanalu. Režisieriai Cameron ir Colin Cairnes sukūrė „Velnias ateina naktį“ filmą siekdami perteikti kelias svarbias temas – žiniasklaidos galios ir moralinių ribų klausimą ir mūsų visuomenės potraukį sensacijoms ir antgamtiniams reiškiniams. Jie norėjo paryškinti, kaip žiniasklaida gali manipuliuoti žmonių emocijomis ir kaip ši įtaka gali virsti pavojinga, kai pramogos tikslai nusveria moralės normas.
Pats filmo pavadinimas „Velnias ateina naktį“ (Late Night With The Devil“, 2023) yra aliuzija į šiandien populiarių Amerikos televizijos pokalbių laidų šou kaip „Late Night With Jimmy Kimmel“, „Late Night With Jimmy Fallon“ ir t.t. Filmo laidos formatas yra įkvėptas 1977 metų laikotarpio. Tai pasirinkta, dėl autentiškumo ir galimybės atskleisti, kaip žmonės tuo laikotarpiu aklai pasitikėjo tuo, ką matė ekranuose. Filmo kontekste pokalbių laida yra platforma ne tik informacijos sklaidai, bet ir manipuliacijai žiūrovų jausmais bei baimėmis. Šis televizijos formatas taip pat atspindi septintojo dešimtmečio laikmečio kultūrinį susidomėjimą antgamtiniais reiškiniais ir mistika, kai žmonės siekė atsakymų įvairiems nepaaiškinamiems dalykams ir televizija jiems tapo galingas įrankis išreikšti šį smalsumą.
Režisieriai sukūrė siaubo filmą, kuris gilinasi į žmogaus psichologiją ir parodo, kaip stipriai mes reaguojame į tai, kas atrodo antgamtiška ar pavojinga. Pasak jų, šis filmas yra daugiau nei siaubo pasakojimas – tai ir socialinė kritika, klausianti, kiek toli televizija dėl šlovės gali nueiti, ir ką žmonės yra pasirengę patikėti, jei tai pateikiama įtikinamai.
Filmas nukelia žiūrovus į 1977-uosius metus, kai garsioje pokalbių laidoje vyksta eksperimentas, skirtas įrodyti antgamtinių reiškinių tikrumą. Vedėjas Jackas Delroy, trokštantis sužavėti žiūrovus ir pakelti laidos reitingus, kviečia studijoje dalyvauti spiritizmo sesijoje, pritraukdamas netikėtų ir siaubingų įvykių grandinę. Filmas vyksta beveik visiškai uždaroje aplinkoje – televizijos studijoje, o siaubas pasireiškia ne tik antgamtiniais elementais, bet ir pradeda reikštis antgamtinės būtybės, įtraukdamos į siaubo atmosferą studijos auditoriją, televizijos žiūrovus ir pačius laidos dalyvius.
Šiame filme stipriai juntamas psichologinio siaubo ir antgamtinių reiškinių deriniai, kuris leidžia nuolat jausti įtampą ir nerimą. Kūrėjai išmaniai naudoja specialiuosius efektus, kurie nėra pernelyg iššaukiantys, bet labai tinkamai priderinti prie senovinio televizijos laidos formato, todėl filme nėra naudojami pernelyg modernūs vaizdo triukai, tam kad tai nesugadintų filmo nuotaikos.Kinematografija ir kostiumai įtaigiai sukuria septintojo dešimtmečio televizijos atmosferą. Filme yra naudojama estetikai paryškinti efektai t.y prislopintos spalvos ir senovinių kamerų technika, žiūrovai iškart įtraukiami į šį „gyvą“ televizijos transliacijos potyrį. Tai suteikia filmui išskirtinumo ir leidžia patirti retro stiliaus pojūtį. (Milena Kosilovskytė)
2. „Verksmas“ (The Wailing / Na Hong-jin, 2016)
Juosta pasakoja apie mažą kaimelį Goksung (iš kurio ir kilo filmo pavadinimas, kadangi užrašius vietovės pavadinimą kiniškais rašmenimis, gaunamas žodis, kuris reiškia raudojimą), kurio gyventojai kenčia nuo paslaptingos baisios ligos. Pagrindinis filmo veikėjas, policijos seržantas Jong Goo (akt. Kwak Dowon), kartu su vietinės policijos pajėgomis yra sukrėstas šios „ligos“ pasėkmių – kaimas nuolat kenčia nuo itin žiaurių ir nepaaiškinamų žmogžudysčių, o jų kaltininkai demonstruoja simptomus, panašius į zombių. Aukų skaičius auga ir paties Jong Goo dukra suserga mįslingąja liga, todėl pastarasis nusprendžia suvienyti jėgas su paslaptinga moterimi ir vietiniu šamanu tam, kad išvaduotų kaimo žmones nuo keisto prakeiksmo.
Šis filmas yra tarsi kelių kino žanrų mišinys, kupinas įtampos bei sujungiantis nejaukią atmosferą su kruvinomis scenomis, komediją policijos tematika ir klasikinius siaubo filmų elementus, stebinantis savo unikalumu. Filme šiek tiek paliečiama ir ksenofobijos problema, kadangi iš pradžių įtarimas dėl žmogžudysčių krenta ant neseniai į kaimelį atsikrausčiusio japono, kuris dėl savo keisto gyvenimo būdo kaimo senbuviams atrodo įtartinas iki tol, kol galiausiai suprantama, kad už šių žmogžudysčių slypi kažkas daugiau.
Tokie filmai kaip„Verksmas“ yra kuriami tam, kad tarsi įlįstų į žiūrovo smegenis ir ten sėtų baimę ir nerimą. Režisierius Na Hongjin savo istoriją žiūrovams pateikia tarsi policijos procesą, užpildydamas dviejų su puse valandos trukmės juostą intrigomis ir įtampa.
1. „SIELŲ KOLEKCIONIERIUS” (Longlegs, 2024)
Neseniai geriausių siaubo trilerių kolekcijoje pristatėme JAV režisieriaus Osgoodo Perkinso filmą „Beždžionė“ The Monkey), sukurtą pagal siaubų meistro Stepheno Kingo apsakymą.
O dabar prisimename kiek anksčiau didžiuosiuose ekranuose matytą trilerį „Sielų kolekcionierių“.
Ir ankstesni šio režisieriaus sukurti filmai pasakojo siaubingas istorijas. Todėl retas jo filmų apžvalgininkas nepamini svarbaus režisieriaus asmenybę formavusio fakto. Osgoodo Perkinso tėvas garsus aktorius Anthony Perkinsas 1960-aisiais metais Alfredo Hitchcocko trileryje „Psichopatas“ (Psycho) suvaidino vieną šiurpiausių pasauliniame kine serijinių žudikų Normaną Beitsą, vėliau vaidino dar trijuose tęsiniuose ir daug kartų persikūnijo į didelę galeriją piktadarių, o 1992-aisiais mirė nuo AIDS…
Ko gera, tai tikrai svarbi aplinkybė, palikusi stiprų pėdsaką režisieriaus gyvenime, charakteryje ir, žinoma, kinematografiniuose pomėgiuose.
Trilerio žanro filmų, kurie ne tik pasakoja apie nusikaltimus ir žudikų paieškas, bet ir bando įsibrauti į žiaurių nusikaltėlių pasąmonę, žinome nemažai. Savotiški kamertonai čia yra „Avinėlių tylėjimas“ (1991 m.) ir „Zodiakas“ (2007 m.). Būtent į juos orientuojasi ir Osgoodo Perkinso filme „Sielų kolekcionierius“.
Kaip ir garsiajame „Avinėlių tylėjime“ pagrindiniai personažai yra du. Talentinga FTB naujokė Li Harker (akt. Maika Monroe) gauna užduotį išnarplioti serijinio žudiko, praminto Ilgakoju“ (Longlegs, toks yra ir originalus filmo pavadinimas) bylą.
Visus šio maniako nužudymus sieja keisti sutapimai (dauguma mirčių atrodo kaip savižudybės) ir dar keistesni simboliai, primenantys okultinius ženklus, kurių iki šiol niekam nepavyko perprasti. Lyg to būtų maža, Li netrukus suvokia, kad tam tikri ženklai rodo ir jos pačios sąsają su žudiku, kurį suvaidino Nicolas Cage‘as (jis yra ir filmo prodiuseris). Aišku viena: jeigu jo nepavyks sustabdyti, yra tik laiko klausimas, kuomet žudikas smogs ir vėl.
Žudiko paieškose vienišai merginai turėtų padėti jos neįprasta intuicija bei parapsichologiniai sugebėjimai ir… vienas šiurpus vaikystės prisiminimas. Kadaise aštuntajame dešimtmetyje mažoji Li buvo sutikusi ilgakojį išblyškusį nepažįstamąjį, kuris mergaitę užkalbino.
Kad žudiko ieškančią merginą persekios visokiausi satanistiniai siaubai, filmo režisierius pabrėžia įvairiais būdais, net tradiciniai titrai čia ekrane slenka atbulai.
Tenka pripažinti, kad kurį laiką filmo autoriams pavyksta klaidinti žiūrovus apgaulingais siužeto posūkiais detalėmis ar įspūdingais rakursais (pagirkime operatorių Andresą Arochi). Pagirkime ir režisieriaus brolį Elvisą Perkinsą, kuris Zilgio pseudonimu sukūrė tikrai įspūdingą, nuotaikas meistriškai keičiančią siaubo atmosferą. Jai puikiai tinka ir Marko Bolano folk muzikos kompozicijos.
Viskas būtų puiku, jeigu tokią bendrą temperatūrą ir gerą ritmą filmo autoriai išlaikytų iki galo. Deja, taip neįvyksta. Gal todėl, kad išsigąsta, jog pernelyg supainiotas siužetas gali atbaidyti tuos žiūrovus, kurie pripratę prie paprastesnių ir aiškių sprendimų. Tokių antroje filmo dalyje tikrai netruks.
„Sielų kolekcionierius“ sukurtas naujoje kino platformoje „Neon“, kuri pastebimai didina apsukas ir jau pradeda konkuruoti su kino rinkoje įsitvirtinusiais konkurentais. Savo darbą padarė ir reklama, pristačiusį filmą kaip „siaubingiausią dešimtmečio trilerį“. Rezultatas įspūdingas – per dvi savaites vien Amerikoje filmas uždirbo 22 mln. dolerių (biudžetas buvo vos 10 mln.). (G.J.)
