Tikrai ne vienam iš galybės televizijos serialų nusišypso laimė ir sėkmė tęstis daugelį metų, o kai kurie jų rodomi net dešimtmečius. Nuo „Grey‘s Anatomy“ iki „It’s Always Sunny in Philadelphia“ – kai kurie serialai, nepaisydami jokių lūkesčių, metai iš metų stebina ir džiugina žiūrovus. Tokie serialai tikrai pritraukia pakankamai žiūrovų, todėl be vargo gali ilgai ir vaisingai gyvuoti mažajame ekrane. Tačiau ne kiekvienam serialui taip pasiseka, kai kurie jų sulaukia vos antrojo savo sezono pasirodymo.
Šiame sąraše jums pristatomi serialai yra puikūs pasiekimai savo žanruose, tačiau jie neįgyvendino daugiau nei dviejų egzistuojančių, publikai prieinamų sezonų. Kai kurie buvo atšaukti, o kiti nusprendė, kad dviejų sezonų pakaks. Faktas išlieka faktu – tai geriausi televizijos serialai, trukę tik du sezonus, kurie, nepaisant riboto gyvavimo laiko, pasiūlė įspūdingą pramogą ir pelnytai užėmė vietą televizijos klasikos panteone.
10. „Carnivàle“ (2003 – 2005)
„Prieš visa ko pradžią, po didžiojo karo tarp rojaus ir pragaro, Dievas sukūrė Žemę, ir atidavė ją valdyti klastingai beždžionei, kurią vadino žmogumi. Kiekviena karta sulaukdavo tiek šviesos būtybės, tiek tamsumų padaro. Ir didžiausios armijos nakty susiremdavo, senovės kare tarp gėrio ir blogio. Magija, kilnumas ir neįsivaizduojamas žiaurumas tuomet viešpatavo. Taip ir buvo, kol netikra saulė susprogo virš Trejybės ir žmogus amžiams iškeitė stebuklą į supratimą.“
„HBO“ – televizija, neabejotinai užsitarnavusi kokybiškos pramogos statusą, 2003 – 2005 metais pristatė du sezonus trukusį Daniel Knauf kurtą serialą „Carnivàle“. Savotiškas „True Detective“ pirmtakas: kalbant apie siužeto painumą, kur nusikaltimo tematiką pakeičia nežemiška fantazija. 1930-tųjų Amerikos „Didžiosios depresijos“, skurdo, nepritekliaus ir nevilties fone iškyla amžina kova tarp gėrio ir blogio. Rojaus ir pragaro konfliktas tiek individualiai asmenine, tiek visuomenine prasme.
Dviejų skirtingų pusių reprezentacijomis tampa du pagrindiniai veikėjai. Pirmasis jų – Benas, netikėtai prie keistuolių, apsigimėlių ir šiaip nepritapėlių karnavalo prisijungęs vaikėzas, savo sumišusioje sąmonėje beieškantis atsakymų, kuriuos nepažįstamieji jo pakeleiviai, panašu, gali suteikti. Antrasis – charizmatiškasis pastorius Džastinas, taip pat palaipsniui suvokiantis turįs išskirtinių gebėjimų, bei besąlygiškai tikintis, jog tie gebėjimai yra Dievo siųsti. Tiesa, kuris iš jų priklauso šviesiajai, o kuris tamsiajai pusei, taip ir lieka miglotai nutylėta.
Purvina pastelė tampa nepaaiškinamų nutikimų, intrigų ir paslapčių fonu, pagardintu pernelyg neišsišokančiu muzikiniu takeliu, netikėtai išnyrančiomis vizijomis ir iki šiurpų gąsdinančiais sapnais. Kaip ir įprasta, neretam žiūrovui dėl efektingo veiksmo trūkumo siužetas gali pasirodyti kiek ištęstas, tačiau žiūrovas subtiliai įtraukiamas į metaforų ir simbolių perpildytą labirintą, kuriame, iš tiesų, klausimų žymiai daugiau negu atsakymų.
Didžiajai masei populiariu produktu netapęs serialas vis dėlto surado savo tikslinę auditoriją, kurią sužavėjo būtent kitoks pasakojimo būdas, tamsesnis žiūrėjimo kampas. Todėl nenuostabu, jog serialo rodymo nutraukimas vos po dviejų sezonų, sukėlė pasipiktinimo bangą, kurią sekė peticijos, protestai ir kitos iniciatyvos, su viltimi serialą atgaivinti. Teigiama, jog televizijos elektroninį paštą pasiekė 50 tūkstančių laiškų, po to, kai 2005 metais gegužės 11 dieną buvo paskelbta apie serialo nutraukimą. Serialo kūrėjas, atsakydamas nepasitenkinusiems gerbėjams teigė, jog nežada mesti akmens į „HBO“ daržą: „Tiesa ta, kad niekas, ir turiu omenyje tikrai niekas, niekada nebūtų finansavęs tokio brangaus, techniškai sudėtingo projekto <…>. Buvo ne viena spekuliacija, kiek kainuoja viena serija ir, patikėkite manimi, tos spekuliacijos per žemos. Šis serialas reprezentavo vieną iš didžiausių, jei ne didžiausią biudžetą, kada nors skirtą savaitiniams televizijos epizodams“.
Provokuojančiai tamsus ir painiai įtraukiantis. Nepriekaištinga aktorių vaidyba, nepaisant to ar tai pagrindiniai charakteriai ar šalutiniai veikėjai, viskas susideda į nenutrūkstamą ir hipnotizuojančią legendą, kuri išgąsdins, intriguos ir privers spėlioti. (Greta Rozenbergaitė)
9. „Terminatorius: Saros Konor kronikos“ (Terminator: The Sarah Connor Chronicles, 2008 – 2009)
Dėl pasirodžiusio filmo „Terminatorius 5“ dabar blogų filmų apie Terminatorių yra daugiau nei gerų. Geriausi (du Džeimso Kamerono filmai) – tai gerai išlaikytos gaudynės, pagardintos įdomiomis idėjomis apie robotiką ir keliones laiku, kurios pateikiamos iš karto. Na, o šiame nepakankamai įvertintame 2008 – 2009 m. rodytame televizijos seriale buvo laiko nuodugniai išnagrinėti įdomesnius aspektus ir kartu su nedideliu ekrano biudžetu pateikti Terminatoriaus stiliaus veiksmo seką.
Praėjus ketveriems metams po „Terminatoriaus 2“ įvykių vėl susitinkame su Sara Konor (akt. Lena Headey) ir jos sūnumi Džonu (akt. Thomas Dekkeris). Jie vis dar bėga nuo robotų žudikų iš ateities, tik dabar jų pusėje yra robotas žudikas, įžūliai pavadintas Kameron (akt. Summer Glau). Ateities Džonas, matyt, perprogramavo Kameron ir pasiuntė ją atgal laiku, kad apsaugotų savo paauglystę – šiame seriale daug keliaujama laiku, kai net galva gali susisukti. Pirmajame epizode jie pabėga nuo terminatoriaus, apsimetusio Džono vidurinės mokyklos mokytojo pavaduotoju, peršokdami aštuonerius metus į ateitį. Dėl to jie nesusitvarko su aplinka ir padidėja jų siekio sustabdyti „Skynet“, superkompiuterio, kuris lemia terminatorių atsiradimą ateityje, sukūrimą, skubumas. Daugiau pagalbos sulaukia dar vienas pasipriešinimo kovotojas, kuris buvo nusiųstas į praeitį – būsimasis Džono dėdė Derekas Risas (akt. Brian Austin Greene).
Daug laiko jie praleidžia sekdami besikuriančius dirbtinio intelekto projektus, tokius kaip „The Turk“ – šachmatų kompiuteris, kuris, jų manymu, yra technologija, kuria vieną dieną bus paremtas „Skynet“.
Šis serialas jau nuo pat pradžių buvo su peiliais. Kai jis buvo pradėtas rodyti, Headey dar nebuvo sukūrusi išskirtinių vaidmenų filmuose „Sostų karai“ ir „Dredas“, o geriausiai buvo žinoma dėl vaidmens spartiečių epe „300“, todėl nedaugelis buvo pasirengę suteikti jai šansą. Jos Sara Konor nėra tokia intensyvi ar pažeista kaip Lindos Hamilton filmo versija, tačiau jai neblogai tinka sausas, tamsus humoras.
Čia daug protingų dalykų apie intelekto ir būties prigimtį. Kompiuteriai ir robotai netgi analizuojami psichoanalitiškai, o laikinai amneziją praradusiam Kameron ironiškai diagnozuojamas spektras. Mitas praplečiamas, kai iš ateities ima rodytis konkuruojančios grupuotės, o kai kurios mašinos pasisako prieš žmonijos sunaikinimą. Sužinome, kokie lengvai prisitaikantys ir praktiški gali būti šie infiltruoti robotai, kai vienas iš jų peržengia kelionės laiku ribas ir atsiduria XX a. trečiajame dešimtmetyje. Jis gaišta laiką vadovaudamas statybų įmonei, kuri gerai moka savo darbuotojams ir su visais elgiasi vienodai, taip pranokdamas ne tokius sąžiningus to meto žmonių statybininkus.
Tai nėra vien tik kalbos ir dialogai – seriale yra ir išskirtinių kovos scenų. Scenos, kuriose veiksmas vyksta už ekrano ribų, taip pat pasiteisina. „Terminatorius: Saros Konor kronikos“ truko tik 31 epizodą ir baigėsi dviprasmišku, bet tinkamu finalu. Jis daug kuo papildo terminatorių istoriją, kam filmuose paprasčiausiai neužteko laiko. Jis dažnai primena keistą, bet maloniai paranojišką muilo operą, kai mes praleidžiame laiką su disfunkcine, netinkamai veikiančia šeima: motina, sūnumi ir robotu.
8. „Nekaltas melas“ (Big Little Lies, 2017 – 2019)
Prabangus aukštuomenės gyvenimas ir geram detektyvui prilygstančios intrigos yra pastebimos beveik kiekviename melodraminiame televizijos seriale. Iš pirmo žvilgsnio „Nekaltas melas“ taip pat gali pasirodyti, kaip dar viena paviršutiniška istorija apie prašmatniose vilose įsikūrusius ir tuštybei pasidavusius žmones, tačiau neskubėkime klijuoti etikečių. Jean–Marc Vallee mums pateikia esmines vertybes puoselėjančių herojų portretus ir tik dar kartą patvirtina seniai žinomą tiesą, kad ištaigingi rūmai ir milijoninė suma banko sąskaitoje nėra laimingo gyvenimo garantas.
Seriale glaudžiai susipina trys siužetinės linijos, kurių centre trijų skirtingų moterų gyvenimai. Madeline (Reese Witerspoon) – aštrų liežuvį ir gerą širdį turinti prašmatni namų ponia, su nevaldomais vyro pykčio protrūkiais kovojanti Selestė (Nicole Kidman) ir neseniai į miestelį atsikrausčiusi vieniša mama Džeinė (Shailene Woodley), po savo drovia išvaizda slepianti siaubingos patirties randus.
Serialas „Nekaltas melas“ prasideda įvykdyta žmogžudyste labdaros pobūvio metu. Iš pradžių negalime nustatyti aukos ar kaltininko tapatybės, tačiau viso serialo metu žvilgsniai į praeitį, grįžimas į liudininkų parodymus, nors ir neteikia konkrečios informacijos, leidžia suprasti, kad įtariamas gali būti bet kuris Monterey miestelio gyventojas. Kone kiekvienas turėjo priežastį tai padaryti. Liudininkų parodymai artina mus prie tikrųjų nužudymo nakties įvykių, tačiau paslaptis išlieka iki pat pabaigos.
Pirmasis sezonas savo išpildyta istorija nustebino daugelį. Dauguma žiūrovų sutinka, kad serialui „Nekaltas melas“ net nereikėjo tęsinio. Vertindamas antrąjį sezoną, „The Atlantic“ žurnalistas sakė: „Juk dabar yra daugiau serialų nei bet kada anksčiau, todėl serialas, kuriame vaidina gausus būrys talentingų aktorių, turi daug šansų tapti nevykusiu.“
Kaip ir pirmasis sezonas, antrasis yra sensacingai sklandus ir gražus. Jame vis dar smagiai pasitelkiama šiuolaikinės motinystės, moteriškumo ir mokyklos vartų politikos (sau primestų) reikalavimų beprotybė. Taip pat serialas neprarado savo pagrindinio centro – moterų gyvenimo sudėtingumo ir smulkmenų ir to, kaip radikaliai jas veikia vyrų veiksmai, nepriklausomai nuo jų privilegijų lygio. Tai tikrai nėra didaktiškas ar savanaudiškas serialas, jis – tiesiog neišvengiamai puikus.
7. „Flight of the Conchords“ (2007 – 2009)
„Flight of the Conchords“ – amerikiečių komedija, pirmą kartą parodyta 2007 m. per HBO. Seriale pasakojama apie dviejų žmonių grupės iš Naujosios Zelandijos „Flight of the Conchords“ nuotykius, kai jos nariai siekia šlovės ir sėkmės Niujorke. Seriale vaidina realybėje egzistuojantis Jemaine’o Clemento ir Breto McKenzie duetas, kuris vaidina išgalvotas savo pačių versijas.
Per visą savo gyvavimo laikotarpį „Flight of the Conchords“ sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų, o antrasis sezonas „Metacritic“ portale buvo įvertintas 80/100 balų. Serialas gavo 10 „Emmy“ apdovanojimų nominacijų.
Serialo centre – dviejų muzikantais tapusių piemenų Jemaine‘o ir Breto, kurie išsikraustė iš gimtojo Velingtono ir bando išgarsėti kaip folkloro duetas Niujorke, kasdienybė ir meilė. Abu jie dažnai susitinka su savo valdingu ir neveiksmingu grupės vadybininku Mūrėjumi Hevitu (akt. Rhys Darby), Naujosios Zelandijos konsulato kultūros pavaduotoju. Jemaine‘as ir Bretas nuolat atremia Mel (akt. Kristen Schaal), ištekėjusios moters, kuri yra vienintelė jų gerbėja ir persekiotoja, meilės dėmesį. Jų draugas Deivas Mohumbhajus (akt. Arj Barker) dirba lombarde ir duoda jiems patarimų, kaip elgtis su amerikiečių moterimis ir kultūra.
Jemaine’as arba Bretas kiekviename epizode užtraukia vis naują dainą. Dainos į serialo pasakojimo struktūrą įterpiamos keliais skirtingais būdais. Kai kurios dainos yra laidos siužeto dalis. Tokiais atvejais Bretas arba Jemaine‘as dainuoja kitam veikėjui. Kitos dainos tarnauja kaip vidinis vieno iš jų monologas. Paprastai bent kartą per laidą daina nufilmuojama kaip muzikinis vaizdo klipas.
Šis serialas puikus nuo pradžios iki pabaigos. Visi, kuriems pasisekė klausytis „Conchords“ radijo serijų Jungtinėje Karalystėje arba yra matę jų HBO vienos nakties laidą, neliks nusivylę. Humoras čia subtilus ir kartais jį galima būtų prilyginti britų „Biuro“ versijai. Bretas ir Jemaine‘as džiugina publiką savo šmaikščiu dainų repertuaru ir beprasmiškais juokeliais, o juos supantis pasaulis atrodo vis mažiau ir mažiau prasmingas. Puikus. Būtina pamatyti.
6. „Sports Night“ (1998 – 2000)
Aarono Sorkino sukurtas serialas „Sports Night“ (1998 – 2000 m.) pasakoja apie išgalvotos to paties pavadinimo sporto naujienų laidos kūrybinio personalo užkulisius. Jame Piteris Krauzas vaidina laidos vedėją Keisį Makalą, kuris kartu su ilgamečiu kolega laidos vedėju Danu Rydellu (akt. Josh Charles), vyriausiuoju redaktoriumi Izaoku Džafu (akt. Robert Guillaume), vykdančiąja prodiusere Dana Vitaker (akt. Felicity Huffman) ir prodiuserių asistentais Natali Hurley (akt. Sabrina Lloyd) bei Džeremiu Gudvinu (akt. Joshua Malina) kuria kokybišką laidą, galinčią išstumti juos iš trečiosios reitingų vietos. Jie sunkiai dirba ir myli tai, ką daro, tačiau dėl televizijos tinklo daromo spaudimo susidaro sudėtingos asmeninės ir profesinės situacijos.
„Sports Night“, įkvėpė tokios laidos kaip „ESPN SportsCenter“. Čia jungiamas humoras ir drama, nagrinėjamos su šiuolaikiniu sportu susijusios temos ir dažnai keliami kai kurių žiniasklaidos pasirinkimų, priimamų kuriant televiziją, etikos klausimai. Tarp aktorių kylančios santykių problemos sukelia ir komiškų, ir ne tokių juokingų akimirkų, įskaitant aktoriaus Roberto Guillame’o plačiai nuskambėjusį insultą, kuris buvo įtrauktas į siužetą.
Įdomu tai, kad serialas įėjo į istoriją kaip situacijų komedija, kuri nutolo nuo tradicinių to meto televizijos komedijų elementų. Lėtai atsisakyta iš anksto įrašyto juoko takelio, į ją įtraukti unikalūs metodai, kurie dabar laikomi Sorkino prekių ženklais, įskaitant greitus sarkastiškus pasikeitimus nuomonėmis ir „vaikščiojimą ir kalbėjimą“ (personažai greitai vaikšto ir kalba). Dėl to daugelis kritikų teigia, kad serialas buvo atšauktas per anksti. Nepaisant to, šiandienos žiūrovai įvertins serialo rafinuotumą ir čia pasakojamas istorijas.
Rašymas yra pagrindinė serialo kokybės priežastis. Aštrūs ir šmaikštūs dialogai daugiausia nelėmė laidą, tačiau greitas tempas būtų bevertis be žodžių intelekto. Aarono Sorkino vadovaujama scenaristų komanda sukūrė pagrindinių veikėjų sekstetą – du vedėjus ir keturis skirtingos atsakomybės prodiuserius, kurie visi yra išsilavinę ir greitai mąstantys. Jų burnos neatsilieka nuo proto, nes dialogai yra tokie pat greiti ar greitesni nei realiame gyvenime ir daug protingesni. Žodžiai kuria protingą, seksualų ir juokingą pasaulį, pasaulį, kuris iš tiesų verčia ilgėtis tokios vietos.
Kaip ir jų personažai šiame seriale, aktoriai (bent jau tuo metu) plačiajai visuomenei buvo beveik nežinomi. Tai sustiprino komandinę atmosferą tiek pačiame seriale, tiek šou seriale. Atrodė, kad abiejuose pasauliuose visi pasikliauja kitais, o kaip ir daugelyje ansamblio aktorių, anonimiškumas taip pat leido aktoriams tapti savo personažais žiūrovams. Dar viena patrauklumo priežastis yra ta, kad kiekvienas iš personažų turi akivaizdžių trūkumų ir keistenybių. Daugelis šių trūkumų yra suprantami, atpažįstami ar lengvai susiejami, todėl personažai dar labiau patinka žiūrovams. Tikrai puikus ir dėmesio vertas serialas.
5. „Pushing Daisies“ (2007 – 2009)
„Pushing Daisies“ turi aršų pasakotoją ir daug ryškių, saldainių spalvų, kompiuteriu sukurtų bukolikos peizažų, ir vien tai gali atbaidyti žiūrovus, alergiškus net menkiausioms magiškojo realizmo užuominoms. Barry Sonnenfeldas („Vyrai juodais drabužiais“ kūrėjas) yra jo režisierius, o istorija pasakoja apie Nedą (akt. Lee Pace), jaunuolį, kuris gali atgaivinti mirusiuosius, yra saldžiai keista, bet ir keistai žavinga.
„Pushing Daisies“ prasideda preliudija, kurioje Nedas rodomas kaip devynmetis berniukas mažame Coeur d’Coeurs miestelyje. Kai automobilis partrenkia jo šunį, Nedas sužino, kad vienu prisilietimu gali atgaivinti mirusius daiktus. Jis taip pat sužino, kad jo talentas turi du baisius trūkumus: jei jis per 60 sekundžių neatgaivina žmogaus, kuris miršta, tai kas nors kitas, esantis šalia jo, miršta akimirksniu. Ir net šis kompromisas nėra be jokių sąlygų. Ir jei Nedas dar kartą palies prikeltą žmogų, jis mirs visam laikui.
Nedas yra įsimylėjęs savo kaimynę, mergaitę, vardu Šarlotė, tačiau ji dar vadinama Čak (akt. Anna Friel). Netrukus po to, kai jis atranda savo dovaną, Čak išsiunčiama auginti pas tetas Lili (akt. Swoosie Kurtz) ir Vivian (akt. Ellen Greene), į pensiją išėjusias sinchroninio plaukimo sportininkes, gyvenančias ekscentriškoje izoliacijoje ir, kaip paaiškina pasakotojas, turinčias „panašių asmenybės sutrikimų“ bei mėgstančias puikų sūrį.
Jau suaugęs Nedas yra vienišius, gyvenantis tikrai ne iš savo egzotiško talento. Jis įkūręs savo kepyklėlę „Pyragų skylė“, ir jam darbuotis padeda įkyriai įsimylėjusi padavėja Olive Snook (akt. Kristin Chenoweth), nesuprantanti, kodėl jos vadybininkas niekada jos neliečia.
Vienintelis tikras Nedo draugas yra Digbis, vaikystės šuo, kurį jis išgelbėjo nuo mirties, bet jis negali jo paliesti ar paglostyti. Vienintelis žmogus, žinantis Nedo paslaptį, yra Emersonas Kodas (akt. Chi McBride’as,), privatus detektyvas, kuris įdarbina Nedą, kad šis padėtų jam išaiškinti žmogžudystes. Emersonas supranta, kad Nedas gali atgaivinti auką tiek, kad galėtų paklausti žudiko vardo, o paskui leisti aukai vėl numirti. Tuomet jie gali pasidalyti piniginį atlygį ir jiems nereikės šnipinėti ar tirti netvarkingų teismo medicinos įrodymų.
Kai Čak sugrįžta į Nedo gyvenimą ir jo dėka – į gyvenimą, Nedas susiduria su lemtinga mįsle: Čak yra jo vienintelė tikroji meilė, o jis niekada negali jos net pabučiuoti. Įžūlų serialo toną ir keistą sumanymą gali būti sunku išlaikyti, tačiau tempas greitas, dialogai protingi, o aktorių parinkimas puikus. Herojus Pace’as yra žavus, bet ne per daug mielas. Ponia Kurtz yra nuostabi kiekviename vaidmenyje, taip pat ir šiame. O Anglijos aktorė Friel iš tiesų yra labai patraukli: ji graži, bet ne tokia bendrinė, kaip dauguma televizijos aktorių, šiek tiek panaši į jaunąją Samantą Eggar ir pasižymi lengva, žaisminga maniera.
Nors techniškai Čak yra nemirtingoji, ji nė kiek nėra liūdna ar niūri – ji linksma ir išdykusi kaip Marion Kerby, vaiduoklis, kurį 1937 m. filme „Topper“ suvaidino Constance Bennett. Serialas turi 1930-ųjų komedijos elementų, jis gudrus ir turi rafinuotą pasakotoją. Šis serialas tikrai nepanašus į jokį kada matytą ankščiau.
4. „Enlightened“ (2011 – 2013)
Kas nutinka, kai įkyrūs narcizai patiria dvasinį pabudimą? Ar jie tampa kitokie? Geresniais? O gal tikriesiems pokyčiams reikia kur kas daugiau nei išmokti medituoti?
Serialas „Enlightened“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Laura Dern, 2011 – 2013 m. du sezonus buvo rodomas per HBO. Kritikams jis patiko, buvo planuojamas trečiasis sezonas, tačiau jis taip ir nesulaukė tiek žiūrovų, kiek buvo vertas, ir dėl prastų reitingų buvo atšauktas.
Atrodo, kad tuomet didžiausias jo nusikaltimas buvo tai, kad jis gimė per anksti. Dabar Australijoje rodomas per „Binge“, jis atlaikė laiko išbandymą.
Kai „Enlightened“ buvo rodomas pirmą kartą, transliacijos paslaugos dar tik kūrėsi, o televizijos kraštovaizdis buvo konservatyvesnis ir jame vyravo rizikuoti vengiantis tinklo modelis. Šiais laikais moterys antiherojės ir laidos, kuriose komedija derinama su drama, yra norma. Todėl serialas su laiku tapo puikus.
Serialo esmė paprasta: savigraužos apimta moteris Amy Jellicoe (akt. Dern) užmezga romaną su savo viršininku ir biure patiria nervinį sukrėtimą. Didelėje įmonėje dirbanti, pardavimų skyriuje, ji pažeminama pareigose iš sveikatos ir grožio skyriaus į valymo priemonių skyrių ir yra įsiutusi. Kai susitinkame su Amy, jos skruostais teka blakstienų tušas, ji verkia tualete, o paskui, pasitelkusi iš įniršio kylančią jėgą, sugeba praplėšti lifto duris ir pasipriešinti bailiam viršininkui.
Mėnesiui išvykusi į sveikatingumo kursus Havajuose, ji grįžta „nušvitusi“ ir rami. Grįžusi į banaliai blogą korporaciją, kurioje kadaise turėjo biurą ir asistentę, Amy dirba rūsyje kartu su kitais korporacijos nevykėliais ir atlieka juodą duomenų suvedinėjimo darbą. Taip, jos „nušvitusi“ būsena išnyksta beveik iš karto.
Daugeliu atžvilgių „Enlightened“ vaizduoja, kokie žmonės yra darbe. Galime manyti, kad pasikeitėme, bet naujas iššūkis ar senas dirgiklis gali mus sugrąžinti į senąją būseną. Dern vaidina sudėtingą personažą, kurį sunku pamilti taip, kaip buvo sunku pamilti merginos Hanos Horvath heroję. Amy nori gero, bet dirgikliai tokie stiprūs, kad ji negali išsigelbėti. Nepaisant visų savipagalbos knygų, jos ego nuolat trukdo. Ji nori išgelbėti pasaulį, bet aplinkinius žmones laiko nereikalingais. Kai kuriose bjauresnėse scenose ji atrodo kaip ankstyvasis „Karen“ (Karen – tai žargoninis terminas viduriniosios klasės baltajai amerikietei nusakyti, kuri suvokiama kaip turinti teisę arba pernelyg reikli, viršijanti normalaus elgesio ir padorumo ribas.) prototipas.
Noras pakeisti pasaulį nesušvelnina tavo charakterio trūkumų. Gali manyti, kad nori dirbti benamių prieglaudoje (kaip Amy pirmajame sezone), bet vis tiek sukiosi nosį į atlyginimą.
„Enlightened“ tikrai išskirtinis Dern karjeros pasirodymas ir puiki vaidmenų serijos pradžia. Amy vaidmenį specialiai jai sukūrė rašytojas ir vienas iš žvaigždžių Mike’as White’as, būtent dėl Dern vaidybos ir to, ką ji gali padaryti su savo išraiškingu veidu, šį serialą būtina žiūrėti.
Nors serialas didžiąją dalį satyros skiria įmonių pasauliui, abu sezonai pasižymi subtilesne sveikatingumo pramonės kritika. Idiliškas (ir brangus) poilsis Havajuose kuriam laikui atitolins jus nuo rūpesčių, bet netrukus spindesys išblės. Tokios rekolekcijos dažnai neparuošia jūsų gyvenimui išorėje: jūsų erzinančiam bendradarbiui (akt. Mike’as White’as), nuo narkotikų priklausomam buvusiam vyrui (akt. Luke’as Wilsonas), sumuštai motinai (ją vaidina tikroji Dern motina Diane Ladd). Ir jie tikrai nepanaikins visuomenės socialinių problemų ar struktūrinės nelygybės.
Per du trumpučius sezonus Amy virsta ne pralaimėtoja ir sėkmės istorija – arba neapsišvietusia ir dvasinga – o pilnatvės ieškančia asmenybe ir socialinio teisingumo kovotoja, kuri bando pakeisti sistemą iš vidaus. Tai, kad jos ieškojimai ir transformacija vyksta, nors veikėja vis dar išlieka erzinanti, yra serialo intelekto ir drąsos dalis. Žiūrovai vis labiau pripranta prie serialų, kuriose rodomi sudėtingi personažai ir realistiškesnės pabaigos. Tikėkimės, kad šis suras auditoriją, kurios nusipelnė iš pirmo karto.
3. „Proto medžiotojai“ (Mindhunter, 2017 – 2019)
„Proto medžiotojus“ pamils kiekvienas kriminalinio žanro mylėtojas, kadangi serialas siekia atskleisti ir padėti suprasti žiūrovams kaip veikia siaubingų nusikaltėlių protai. Žiūrovai stebi kaip du FBI agentai – jaunasis tyrėjas Holdenas Ford (Džonatanas Groff) ir patyręs agentas Bilas Tench (Holtas McCallany) bando sukurti sistemą, kuri padėtų geriau suprasti nusikaltėlius. 1977 metais jie pradeda savo kelionę po JAV apklausdami pačius siaubingiausius visų laikų žudikus.
Besivystant veiksmui, susiduriame su dažnai pasitaikančiu klausimu – ar serijiniu žudiku tiesiog gimstama, ar tokius juos paverčia gyvenimas ir juos supanti aplinka? Ar žmonės turėtų stengtis suprasti žudikus, o gal tiesiog jiems visiems klijuoti „blogio“ etiketes? Prie žudikų prieinama užsimaskavus, ir ši maskuotė padeda pagrindiniam veikėjui kalbėti žudikui suprantama kalba ir tokiu būdu išgauti iš jo daugiau informacijos. Tai ir proto žaidimas – galbūt abejotinas, bet tuo pačiu genialus. Kitą vertus, gebėjimas taip natūraliai bendrauti su žudikais kelia nerimą. Jis verčia mus susimąstyti ar žmogus su tokiu ypatingu gebėjimu gali būti laikomas „normaliu“.
Yra žinoma, kad serijiniai žudikai dažnai tampa įkvėpimu kūrėjams, kadangi žmonės turi ši žiaurų susižavėjimą baisiomis bei dramatiškomis mirtimis. Pačios įdomiausios scenos tos, kuriose galime pamatyti žudikus – kaip, kad pirmąjį apklaustąjį – Edą Kemper (Kameronas Britton), pramintu Co-Ed žudiku. Jis pasirodo esantis sąžiningas sau ir gyvenimui – ramaus būdo ir atviras personažas.
Daugelis serialų su panašiomis tematikomis mėgsta įtraukti praeities intarpus ar pakartotinai rodyti nusikaltimo įvykdymo sceną, šitaip iššvaistydami dalį biudžeto tik tam, kad bereikalingai prailginti serijos trukmę. „Proto medžiotojai“ yra kiek paprastesnis serialas tuo atžvilgiu. Kiekvieno epizodo veiksmo vieta – tardymo kambarys, kuriame būna žudikas ir du agentai apklausinėjantys nusikaltėlį. Taip apibūdinus skamba pakankamai nuobodžiai, bet kažkokiu būdu „Proto medžiotojai“ vis tiek sugeba prikaustyti prie ekrano – tikriausiai vykdančiojo prodiuserio Deivido Fincher dėka.
Davidas Fincheris slypi ir už tokių įžymių filmų kaip „Kovos klubas“ ir „Dingusi“, todėl galim pastebėti panašius elementus „proto medžiotojuose“. Serialas turi netgi tą patį šaltakraujišką, šiurkščią atmosferą, o veiksmas vystosi šaltu, lėtu žingsniu. Per dešimt serijų nenutinka praktiškai nieko įspūdingo šiame pasaulyje kovojančiame su nusikalstamumu, tačiau serialai tai suteikia realizmo pojūtį, kitaip nei Fincher filme „kortų namelis“. Serialas nesiremia veiksmu ar kruvinomis scenomis, bei jame nėra kažkokios kvapą gniaužančios kulminacijos. Atvirkščiai, tempas atrodo metodiškas, apskaičiuotas – tarsi šnekant apie niekšišką žmogžudystę visiškai abejingu veidu ir bejausmiu balsu. Labai ramu, lyg stebint Bundy paskutinį interviu prieš jam sulaukiant mirties bausmės.
„Proto medžiotojai“ – tai visiškai subalansuotas, realistiškas ir savotiškai klaikus kino šedevras, kurio negali žiūrėti jautrūs žmonės. Lėtas tempas atsisakant sekso tematikos bei kraujo gali neigiamai paveikti kai kuriuos serialus, tačiau atrodo, kad „proto medžiotojus“ toks pobūdis tik papildo. Yra akivaizdu, kad pirmasis sezonas tėra pati istorijos pradžia… (Martyna Šalčiūtė)
Na, serialas plečia savo pasakojimo horizontus, nepamiršdamas detalių, dėl kurių pirmasis sezonas buvo toks turtingas, ir sukuria šaltą antrąjį sezoną, kuris yra ne tik nerimą keliantis, bet ir visiškai įtraukiantis. Jame, daugiausia dėmesio skiriama Atlantos vaikų žudynėms, pasirodo garsiausi Amerikos istorijoje serijiniai žudikai, įskaitant Čarlzą Mansoną, Semo sūnų, Veiną Viljamsą, Viljamą „Jaunėlį“ Pirsą ir BTK smaugėją Denisą Raderį. Taigi, kaip ir pirmasis sezonas, šis lygiai toks pat puikus ir visiškai įtraukiantis.
2. „The Comeback“ (2005 – 2014)
Emmy laureatė Lisa Kudrow gali būti geriausiai žinoma dėl savo linksmo ir karjerą nulėmusio Phoebe Buffay vaidmens dabar jau kultiniame komiškame seriale „Draugai“. Tačiau geriausias jos vaidmuo atsirado netrukus po to, kai šis serialas buvo baigtas, bendradarbiaujant su televizijos magijos kūrėju Michaelu Patricku Kingu. Seriale „The Comeback“ Kudrow vaidina Valerie Cherish, B sąrašo komedijų žvaigždę, kuri sugrįžta dėl naujo vaidmens komedijoje, kurioje rodomas jos sugrįžimas į dėmesio centrą.
Serialas yra įdomus, tai toks žvilgsnis į save iš šalies ir, žinoma, juokas iš savęs. Čia pasenusi (pagal TV standartus) aktorė gauna pasiūlymą vaidinti, atlikti nedidelį vaidmenį naujame TV šou. Žinoma, ji sutinka.
Dabar galime stebėti, kaip Kudrow herojė bando būti traukos centru, kol supranta, kad nėra šios visatos centras, kaip buvo prieš 20 metų rodytame šou. Įdomu stebėti, kaip ši aktorė vaidina aktorę, kuri evoliucionuoja ir greitai prisitaiko prie naujos situacijos. Pakeliui ji sugeria daugybę pašaipų – daugiau nei dauguma žmonių galėtų ištverti. Užuot užsiplieskusi ir rizikavusi savo pasirodymu, ji šypsosi, apsimeta, kad sutinka su kartais skaudžiais juokeliais, kuriuose ji yra pagrindinis pajuokos objektas, o paskui šiek tiek pakoreguoja savo vaidmenį naujame pasaulyje, kuriame ji nebėra žvaigždė, o tik komedijos atlikėja.
Kudrow, būdama ir žvaigždė, ir laidos prodiuserė, turi per daug laiko triukšmauti ir per daug laiko ekrane sakyti monologus. Tačiau net ir blogiausiu atveju ji nėra tokia egoistė maniakė kaip Allenas, todėl blogiausiu atveju jos šiek tiek per daug, bet ji tokia puiki, kad tai seriale nevargina.
Kad ir kokia yra šio šou baigtis, Kudrow įrodė, kad jos diapazonas ir talentas gerokai pranoksta tai, ką dauguma žmonių manė, kad ji turi ir sugeba.
„The Comeback“ buvo drąsus, puikus ir pernelyg pralenkė savo laiką. Kudrow suvaidino savimi susižavėjusią, save apgaudinėjančią, nepalaužiamą Valerie ir sukūrė giliai paveikų užsispyrusios atkaklumo portretą, net kai visi ir viskas yra prieš ją. Valerija yra vienas iš tikrai išskirtinių HBO personažų, vienintelė tokia operos diva, kurią galėjo sukurti tik komedijos genijus Lisa Kudrow.
1. „Fleabag“ (2016 – 2019)
Šis TV šou pasakoja apie aukštą, iki skausmo vidutinėje klasėje užstrigusią moterį, kuri patiria sunkumus šeimoje bei darbe. Darbas jos nuomone nepakankamai apmokamas, kad galėtų pilnai aprūpinti laisvą gyvenseną.
Iš pirmo žvilgsnio turbūt net neturėtų kilti noras žiūrėti šio serialo, kadangi ši maža istorija yra apie nesisekantį gyvenimą. Pagrindinei serialo veikėjai priklauso kavinė, kuri baigia bankrutuoti. Jos vaikinas ją vis palieka, dėl jos keisto įpročio masturbuotis žiūrint Baracko Obamos kalbas, o savo seksualinę tuštumą ji papildo bereikšmiais lytiniais santykiais su baisiais žmonėmis.
Mirus jos mamai, tėvas išsikėlė gyventi su baisia pamote. Jos geriausia draugė ką tik mirė pusiau tyčinėje avarijoje. Pagrindinė veikėja vis prisimena šiuos įvykius, kurie ją žlugdo ir traumuoja iš vidaus.
Jeigu turėsite drąsos pradėti žiūrėti šį serialą, tai atsipirks su kaupu. Phoebe Waller Bridge, yra ne tik šio serialo pagrindinė aktorė, bet ir šio serialo pagrindinė kūrėja ir rašytoja, kuri sukūrė kažką tikrai nepamirštamo. Nei vieno iš veikėjų rimtai neįmanoma pamėgti.
Aktorių grupė, įskaitant Olivia Colman, Bill Paterson ir Brett Gelman yra pagirtinai atsidavę šiam serialui. Na, bet be abejo, labiausiai išsiskirianti aktorė yra pati Waller Bridge. Jos neapykanta sau yra neapsakomai stipri ir pasireiškia pačiais netikėčiausiais būdais. Ji atrodo tokia šmaikšti ir žavinga – tai lyg nepadorumo ir garbingumo mišinys, kurį sunku žodžiais apibūdinti, tikriausiai būtent todėl, taip sunku atplėšti akis nuo šios aktorės. (Alius Bingelis)
Daugelis kritikų ir žiūrovų jį vadina vienu geriausių visų laikų komedijų serialų. Už pirmąjį sezoną Waller Bridge pelnė Britų televizijos akademijos apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį komedijoje. Na, o antrasis sezonas gavo 11 „Primetime Emmy“ apdovanojimų nominacijų ir laimėjo šešias, iš kurių Waller Bridge pelnė šiuos apdovanojimus: išskirtinį komedijos serialą, išskirtinę pagrindinę aktorę ir išskirtinį komedijos serialo scenarijų. Serialas taip pat gavo „Auksinio gaublio“ apdovanojimą už geriausią televizijos serialą ir geriausią aktorę Waller Bridge.
