Ilgai laukiamo paties seniausio ir solidžiausio mūsų šalyje festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriai šiemet pasidžiaugė, kad po dvejus metus trukusios pertraukos vėl galėjo sugrįžti į kino teatrus.
10 dienų trunkanti terapija pristatė filmų iš 56 šalių. Filmai įprastai surikiuoti į atskiras programas. Pagrindinė pavadinta „Kad būtum, reikia kito“.
Reaguodamas į Putino agresiją Ukrainoje festivalis „be kompromisų“ atsisakė rusiško turinio.
Karas Ukrainoje pakoregavo ir festivalio uždarymo planus. Kovo trečiosios vakare buvo parodytas išvakarėse Ukrainoje žuvusio režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“ (2016 m.).
10. „GERASIS BOSAS“ (El buen patrón, 2021 m.)
Ispanų kino režisieriaus Fernando Leóno de Aranoa ir vieno populiariausių Ispanijos aktorių Javiero Bardemo kūrybinė draugystė tęsiasi jau du dešimtmečius nuo režisieriaus debiutinio filmo „Pirmadieniai saulėkaitoje“ (Los lunes al sol, 2002 m.). Tai buvo socialinė drama apie Ispanijos šiaurėje uždarytą uostą, kurio savininkai nusprendė šioje teritorijoje statyti prabangius kotedžus.
Javieras Bardemas čia suvaidino vieną iš daugelio bedarbiais likusių vyrų – keistuolį Santą, kuris svajoja apie tolimąją šalį Australija, išgalvojo neegzistuojančią kalbą, yra neformalus kompanijos lyderis ir retsykiais imasi vykdyti didelės prasmės neturinčias pilietinio nepaklusnumo akcijas, pavyzdžiui, sudaužo gatvės žibintą, nors neturi pinigų už tai sumokėti baudą.
Ne mažiau ekscentrišką personažą Javieras Bardemas suvaidino filme „Gerasis bosas“. Tik šį kartą ne bedarbį, o, atvirkščiai – charizmatišką fabriko savininką Blanką Bakulasą, paveldėjusį šeimos verslą. Fabrike gaminamos visų formų ir dydžių svarstykles, todėl pagal seną tradiciją ir pačiame fabrike, ir aplink jį viskas visada turi būti subalansuota. Viskas turi būti tobula! Ir tai yra Blanko profesinis šūkis, nes jis trokšta gauti apdovanojimą už geriausią vietinį verslą. Todėl „gerasis bosas“ stengiasi viską kontroliuoti ir begėdiškai kišasi į pavaldinių asmeninius gyvenimus, peržengdamas visas įmanomas ribas.
Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, autoritarinis valdymo metodas anksčiau ar vėliau turėjo subliūkšti. Keli neapdairūs boso sprendimai sukelia grandininę reakciją ir visai nenumatytas pasekmes.
Gimtojoje Ispanijoje „Gerasis bosas“ nusipelnė rekordinio skaičius „Goya” nominacijų ir pateko į trumpąjį nominacijų Oskarams sąrašą.
Tai, be kita ko ir vienas linksmiausių „Kino pavasario“ filmų, kurį festivalio koordinatorius Andrei Tănăsescu pristato kaip tragikomediją, kuri „sukelia nevaldomą juoką ir pataiko į visus savo taikinius socialinėje hierarchijoje.”
9. „MAŽYTĖ MAMA“ (Petite maman, 2021)
Prieš dvejus metus per kinematografinį pasaulį nuvilnijo visuotinė susižavėjimo banga, apgaubusi prancūzų režisierės Céline Sciamma filmą „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait de la jeune fille en feu, 2019), surinkusį įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Tai buvo graži, impresionistinė jausmų drama, kurioje atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija apie jauną tapytoją Marijaną, įsimylėjusią savo modelį – neseniai iš vienuolyno išėjusią Eloizą.
Céline Sciamma ir anksčiau yra sakiusi, kad ją labiausiai domina istorijos apie įprastas tradicijas ignoruojančius žmones. Kita režisierę dominanti tema – lytinio identiteto tema ir su ja susijusios brendimo problemos. 2011-aisoais Berlyno kino festivalyje LGBT tematikos filmams skirtu prizu „Teddy Bear“ buvo apdovanotas jos filmas „Berniokė“ (jį mums parodė „Scanorama“) – apie dešimtmetę mergaitę Laurą, kuri pavydi berniukams ir kieme stengiasi būti panaši į juos.
Naujausio režisierės filmo „Mažytė mama“ pagrindinė herojė Neli (Joséphine Sanz) – taip pat mergaitė, bet dviem metais jaunesnė už „Berniokės“ Laurą.
Komentuodama „Mažytę mamą“ Céline Sciamma sakė, kad tai jos pirmasis per pandemiją sukurtas filmas (darbai prasidėjo 2020-ųjų lapkritį), o izoliacija neva jai išėjo tik į naudą – buvo daugiau laiko pamąstyti ir „padaryti istoriją labiau asmenišką“.
Mirus mylimai močiutei aštuonerių metukų Neli padeda tėvams tvarkyti savo mamos vaikystės namus. Po poros dienų mama (Nina Meurisse) išvyksta tvarkyti kitus reikalus, ir mergaitė su tėveliu lieka vieni. Neli tyrinėja namą ir aplinkinį mišką, kuriame jos mama Marion žaisdavo ir buvo pasistačiusi slėptuvę, apie kurią Neli tiek daug girdėjo. Mergaitė sutinka bendraamžę, taip pat statančią slėptuvę miške. Jos vardas – Marion.
Žiūrovai turėtų suklusti, ar tik nebus čia kokių stebuklingų burtų, leidžiančių Nelei susitikti su savo mamyte vaikystėje. Panašu, kad autoriai tokiam posūkiui neprieštarautų. Juk jie kuria poetišką istorija apie praradimą, atmintį, nuostabą ir vaizduotę mergaitės akimis.
„Mažytę mamą” mums netrukus parodys „Kino pavasaris“. Vienas šio festivalio programų koordinatorius filmą anonsuoja taip: „Mažytė mama” skleidžiasi lyg pasaka, apgaubta šiltos rudeniškos melancholijos. Sunkiomis temomis ji švelniai užgula ištvermingų jaunų veikėjų pečius. Gamtos belaikiškumo apsuptyje Sciamma’os tiksli režisūra nukreipia žvilgsnį į smalsią vaikišką nuostabą žengiant į stojišką suaugėlišką būtį. Minimalistine forma ir egzistencinių tiesų šnabždesiu filmas kalba skirtingoms kartoms ir kuria šviesų gedėjimo bei atminties paveikslą, pakylėja ir paguodžia mus prisiliesdamas prie gyvenimo ir mirties ribų.” (Andrei Tănăsescu).
8. „BLOGIAUSIAS ŽMOGUS PASAULYJE“ (Verdens verste menneske, 2021)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Nes visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį Joachimą Trierą žinome ne taip gerai. Ir tai suprantama. Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006 m.) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Pirmąją sukurtą anglų kalba Joachimo Triero dramą „Garsiau už bombas“ (2015 m.), dalyvavusią pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, matėme „Scanoramoje“. Šis festivalis 2018-aisiais mums parodė ir jo „Telmą“. O kol kas patį naujausią režisieriaus filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje“ dabar pristato „Kino pavasaris“.
Šio filmo pagrindinei herojei Julijai (ją suvaidinusią Renate Reinsve matėme Joachimo Triero filme „Oslas, rugpjūčio 31-oji“, 2011 m.) tuoj trisdešimt, o jos gyvenimas – klasikinė egzistencinė netvarka. Mergina vis dar nesiliauja svajojusi apie šviesią savo gyvenimo ateitį, nors iš tikrųjų yra pasiekusi nedaug – ji dirba konsultante knygyne. Panašu, kad buvę gabumai jau iššvaistyti, bet yra ir šiokio tokio pozityvo – vyresnis už ją beveik 15 metų vaikinas Akselis (akt. Andersas Danielsenas Lie) – sėkmingas komiksų autorius – įkalbinėja kurti šeimą.
Vieną naktį mergina nekviesta užsuka į svetimą vakarėlį ir ten sutinka žavingą jaunuolį Eiviną (Herbertas Nordrumas). Netrukus, jau išsiskyrusi su Akseliu, Julija metasi į dar vienus naujus santykius, tikėdamasi iš naujo pradėti gyvenimą. O gal kai kuriems pasirinkimams jau per vėlu?
Filmas sudarytas iš dvylikos epizodų su prologu ir epilogu. Per beveik dešimt minučių trunkantį prologą Julija pakeičia keturis draugus, kelias šukuosenas ir net tris galimas profesijas: pradžioje studijuoja mediciną ir nori tapti chirurge, paskiau mediciną iškeičia į psichologiją, galiausiai nusprendžia būti profesionalia fotografe.
„Blogiausią žmogų pasaulyje“ Norvegija buvo iškėlusi kandidatu Oskarams. Julija suvaidinusi Renate Reinsve pernai buvo apdovanota Kanų kino festivalyje.
O „Kino pavasario“ programų koordinatorė Aistė Račaitytė filmą festivalio kataloge pristatė taip: „Tai turbūt smagiausias ir tiksliausias festivalio filmas apie šiuolaikybę. Su pagrindine veikėja susitapatins bemaž visi Y kartos žiūrovai, o kiti galbūt geriau supras jos egzistencinį nerimą, kylantį iš galimybių gausos, įsigalėjusio individualizmo ir savirealizacijos kulto. Filmo emocinė paletė tokia plati, kad pažadu tiek juoko, tiek empatijos ašarų.“
7. „ERŽILAS“ (Red Rocket, 2021 m.)
Ar pornografija gali būti menas? Visiems, kas į šį klausimą atsakytų teigiamai, reikėtų būtinai pažiūrėti ne tik Larso von Triero „Nimfomanę“ (2013 m.), bet ir Paulo Thomaso Andersono „Pašėlusias naktis“ (Boogie Nights, 1997 m.).
Amerikiečiai atvirai šį klausimą kėlė jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tikra sensacija, sulaužiusią daugelį tabu, tapo 1972-aisiais metais liepos dvyliktąją JAV ekranuose pasirodęs skandalingas filmas „Gili gerklė“ (rež. Gerardas Damiano), legalizavęs tą kino sritį, kuriai priklausė anksčiau kukliai filmais suaugusiems vadinta produkcija. Anot erotinio žurnalo „Hustler“ leidėjo Larry Flynto, premjeros dieną Niujorke norinčių pamatyti šį filmą žmonių eilė nusidriekė per tris kvartalus. Filmu susidomėjo net seksologai ir psichoterapeutai, kurie savo pacientams „Gilią gerklę“ ėmė rekomenduoti kaip gerą vaizdinę priemonę, padedančią atsikratyti kai kurių kompleksų.
Matėme mūsų ekranuose 2013 m. sukurtą biografinį filmą apie garsią porno filmų aktorę Linda Lovelace, aštuntojo dešimtmečio pradžioje tapusią naujų laikų laisvės simboliu (ją suvaidino Amanda Seyfried).
O štai aktorius Simonas Rexas režisieriaus Seano Bakerio filme „Eržilas“ (taip „Kino pavasaris“ išvertė originalų pavadinimą „Red Rocket“) – dar vienas pornografinio kino aktorius – yra išgalvotas personažas. Maikis Seiberis yra charizmatiškas avantiūristas, nepalaužiamas optimistas ir rizikuoti mėgstantis sukčius.
Po neilgai trukusios porno žvaigždės karjeros Los Andžele vyrukas su dvidešimt dviem doleriais kišenėje grįžta į gimtąjį miestelį Teksase (ironiškai lydimas muzikinio šlagerio „Bye Bye Bye“, atliekamo grupės „N’Sync“) ir lyg niekur nieko tikisi toliau gyventi su atitolusia žmona (su ja oficialiai nebuvo išsiskyręs) ir jos motina. Pasigailėjusios „vėjo pamušalo“ ir patikėjusios, kad jis dabar jau surimtės, jos laikinai priglaudžia „sūnų palaidūną“, nors verčiau būtų to nedariusios.
Žiūrint „Eržilą“ prieš akis iškyla ankstesnis režisieriaus Seano Bakerio filmas „Floridos projektas“ (2017 m.). Abiejų filmų siužetai plėtojasi neskubiu ritmu. Abiem atvejais nelengva tiksliai pasakyti „apie ką filmas“. Tiksliau, pačių istorijų kontūrus apibrėžti paprasta, bet siužeto sinopsiai visai nenusako paties svarbiausio. O svarbiausia abejuose filmuose – pati atmosfera – ir labai reali (net galima pasakyti „tiršta“), ir kartu fantasmagorinė.
„Tu esi palaimintas“, – taip kartą Maikiui už intymias paslaugas automobilyje padėkojo viena jo meilužių (beje, nepilnametė). Deja, kitose gyvenimo aplinkybėse Maikio taip negalima pavadinti. Atsitiktiniai ryšiai, nuolatinis melas ir išsisukinėjimai tampa vaikino kasdienybe ir antrąja prigimtimi.
Filmo autoriai neskuba ko nors (visu pirma paties Maikio) smerkti ar teisinti. Nors, žinoma, „Eržilą“ galima vertinti ir kaip ironišką Amerikos papročių portretą, kur klesti pinigų kultas ir veidmainiška moralė. Bet galima ir nuoširdžiai simpatizuoti sėkmingo gyvenimo užribyje atsidūrusiems autsaideriams. O tokių visais laikais būna gerokai daugiau, negu iki gyvo kaulo įkyrėjusių sėkmės kūdikių.
6. „HEROJUS“ (A Hero, 2021)
Vieną svarbiausių šiuolaikinių Irano režisierių Asgharą Farhadį į tarptautinę kino orbitą išvedė Tarptautinis Berlyno kino festivalis. Čia trečiasis jo filmas „Apie Eli“ (About Elly, 2009 m.) buvo įvertintas geriausio režisieriaus prizu. O dar po dviejų metų Oskaru apdovanota drama „Išsiskyrimas“ (Jodaeiye Nader az Simin, 2011 m.) jau pelnė „Auksinį lokį“ už geriausią filmą bei „Sidabriniais lokiais“ buvo apdovanoti pagrindiniai aktoriai.
„Išsiskyrimas“ – tai jaudinanti istorija apie pasirinkimus ir žmogiškąsias vertybes: meilę, atsakomybę ir pasiaukojimą. Galima sakyti, kad šios termos būdingos visai režisieriaus Asgharo Farhadi kūrybai, visada pasižyminčiai humanizmo pajauta ir itin stipriu vertybiniu pamatu.
Ir naujausiame filme „Herojus“ režisierius meistriškai nušviečia žmonių tarpusavio santykių sudėtingumą.
Rahimas Soltanis (akt. Amiras Jadidi) už grotų atsidūrė dėl nesumokėtos skolos savo verslo partneriui, buvusios draugės tėvui. Paleistas į laisvę dviem dienoms, jis pabando įtikinti skolintoją atsiimti skundą, tačiau įvykiai pasisuka nenumatyta linkme.
Visų pirma vyras sužino, kad jo mergina Farchondė (akt. Sahar Goldoust) autobusų stotelėje rado krepšį su auksinėmis monetomis. Bet šių pinigų nepakanka padengti skolą. Todėl Rahimas sugalvoja gudrų planą – paskelbti apie radinį ir nurodyti savo kontaktus.
Netrukus vyras išgarsėja – jį gaudo žurnalistai, kalbina televizininkai, kolegos ir buvę bendradarbiai, visi mielai dalijasi prisiminimais, Rahimui panaikinami ankstesni kaltinimai, ir jis net paskelbiamas naujųjų laikų didvyriu.
Bet ir anksčiau Asgharo Farhadi filmuose buvo situacijų, kai vienas nedidelis melas gimdo nepataisomas pasekmes. Taip atsitinka ir šį kartą.
„Kino pavasario“ programų koordinatorė Aistė Račaitytė rašė: „Modernaus Irano moralinių dilemų metraštininkui Farhadi nesvetima aštri visuomenės kritika. Nors jo kraują stingdantis socialinis realizmas atpažįstamas iš pirmųjų kadrų, šį kart istorija yra pakylėta lig kone pasakiškos metaforos apie sunkią gero žmogaus vietą po saule. Po filmo jaučiausi dėkinga už galimybę pažinti, pykti ir iš naujo pamilti jo visai netradiciškai tobulą herojų.”
P.S. vos prieš kelias dienas buvo paviešinta viena istorija, kuri meta šešėlį ant ligi šiol nepriekaištingos Asgharo Farhadi reputacijos. Režisierius buvo apkaltintas plagiavimu ir šmeižtu.
Viena jauna dokumentininkė ir buvusi režisieriaus mokinė Azadeh Masihzadeh paskelbė, kad „Herojuje“ panaudota jos dokumentinio filmo „All Winners, All Losers“ istorija.
2014 metais A. Masihzadeh lankė Farhadi režisūros kursus. Kartą studentai gavo užduotį parengti trumpą siužetą apie pamesto daikto grąžinimą, pasinaudojant realiomis žmonių istorijomis.
A. Masihzadeh pasirinko tūlo p. Shokrio, kuris kalėjo už skolas savo gimtajame mieste, istoriją. Būdamas atostogose vyras rado maišelį aukso ir nusprendė surasti savininką. Šią istoriją jauna režisierė pristatė klasėje, žinoma, dalyvaujant mokytojui.
Dabar jau ir pats dokumentinio filmo herojus taip pat padavė režisierių į teismą ir apkaltino jį šmeižtu.
Farhadi savo kaltės nepripažino ir dėl šmeižto iškėlė bylą buvusiai studentei. Jo advokatai teigia, kad „Didvyrio“ atspirties taškas yra dvi teksto eilutės iš Bertolto Brechto „Galilėjaus gyvenimo“. O kas dėl asociacijų su Shokrio byla, tai teisininkai pabrėžia, kad režisierius rėmėsi straipsniais spaudoje, paskelbtais anksčiau, nei įvyko kursai, kuriuose dalyvavo A. Masihzadeh.
Farhadi taip pat pareiškė, kad nematė reikalo susisiekti su Shokriu dėl jo istorijos panaudojimo, nes filmo personažas visai nepanašus į jį ir daugeliu atžvilgių yra jam visiškai priešingas.
P.P.S. Jei bus nustatyta, kad Farhadi pavogė filmo idėją, jis gali būti priverstas atiduoti visus už tai uždirbtus pinigus. Jis taip pat gali patekti į kalėjimą.
Tačiau jei A. Masihzadeh bus pripažinta kalta dėl melagingų kaltinimų, tai jai pagal šalyje veikiančius įstatymus grės iki 74 kičių ir laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Ką gi, panašu, kad kokia bebūtų šios bylos atomazga, ji gali tapti ne mažiau įdomaus naujo filmo siužetu.
5. „ALKARASAS“ (Alcarràs, 2021)
Tai pats „šviežiausias“ šiųmečio „Kino pavasario“ filmas, galima sakyti, atkeliavęs pas mus tiesiai iš Berlyno, kur prieš kelias savaites buvo pavadintas geriausiu filmu ir apdovanotas Aukso lokiu.
Tai tik antrasis pilnametražis katalonų kilmės režisierės Carlos Simón filmas. O jos debiutinė drama „1993-ųjų vasara“ (2017 m.) pelnė daugiau nei tris dešimtis tarptautinių apdovanojimų, įskaitant ir tarptautinio Berlyno kino festivalio prizą už ryškiausią debiutą.
Režisierei (ji gimė 1986 m.) pavyko savo vaikystės prisiminimus transformuoti į subtilų ir jaudinantį filmą. Lietuvių kalba Amerikoje leidžiamo laikraščio „Čikagos aidas“ apžvalgininkas rašė: „Iš kiekvieno juostos kadro akivaizdu, kad pasakojimas paremtas itin asmeniškais atsiminimais: tai suteikia įvykiams tiesumo, atvirumo ir detalumo, kas atsiskleidžia ir per vaidmenis, ypač vaikų. Vaikystės atsiminimams visada gresia susireikšminimas ir sentimentalumas, tačiau ši juosta išvengia tiek vieno, tiek kito, ir įtvirtina Simon kaip talentingą ir dėmesio vertą kūrėją“.
Naujajame filme veiksmas taip pat plėtojasi vasarą. Pirmieji filmo recenzentai taikliai pastebėjo, kad filmo siužetas bei idėjos gerai „koreliuoja“ su A. Čechovo klasikine pjese „Vyšnių sodas“. Tik filme kalbama apie persikų plantaciją, bet abu veikalai pasakoja apie žmones, priverstus išsikraustyti iš gimtojo gamtos rojaus.
Nuo neatmenamų laikų Solė šeima gyvena nedideliame Alkaraso kaime Ispanijoje ir kiekvieną vasarą skina persikus savo sode. Tačiau juos iškrausto ir šiųmetinis derlius bus paskutinis.
Kadaise šeimos patriarchui seneliui Rochelijui šie žemės plotai buvo padovanoti. Senelis tada jokių nuosavybės dokumentų nepasirašė, todėl dabar naujasis žemės savininkas čia nusprendė iškirsti visus vaismedžius ir pastatyti saulės elektrinės modulius. Tai įžiebia nesutarimus didelėje ir glaudžioje šeimoje, kuri pirmą kartą susiduria su neaiškia ateitimi ir pavojumi prarasti daugiau nei namus.
Filmo prologe matome puikią viso kūrinio esmės metaforą: kranas iškelia laukuose daug metų riogsojusius seno automobilio griaučius – čia labiausiai mėgo žaisti maža mergaitė Airisė ir jo pusbroliai dvyniai. Šis metalo laužo pašalinimo aktas tampa senos patriarchalinės šeimos žlugimo simboliu.
Beje, pastaruoju metu socialinė tematika Europos šalių kine tampa aktualia ir vis dažniau atsispindi filmuose. Ištikimiausias šiai temai britų režisierius Kenas Loachas seniai tapo klasiku. Jis visada neslepia simpatijos gyvenimo paribiuose ne savo valia atsidūrusiems žmonėms ir atvirai kaltina politikus bei biurokratus valdininkus.
Socialinė kritika nuskamba ir „Alkarase“, bet ne taip ryškiai ir aistringai. Čia svarbiausias dėmesys nukreiptas į merdinčią provinciją, priverstą kapituliuoti prieš jokių sentimentų nepripažįstantį progresą.
O jautrų „žmogiškąjį faktorių“ taikliai apibudino Aistė Račaitytė: „Neprofesionalių aktorių vaidinami herojai tokie savi, kad žiūrovas kartu išgyvena tektoninius pokyčius, kai jie su strigusia ašara akių kamputy skina turbūt paskutinį derlių gyvenime“.
4. „JOS VARDAS PRANCŪZIJA“ (France, 2021)
Prancūzų režisierius Bruno Dumont‘as sukūrė jau dešimt vaidybinių filmų ir pagrįstai laikomas vienu ryškiausiu dabartinio kino atstovu. Jo debiutas „Jėzaus gyvenimas“ (1997 m.) visai ne apie Kristų. Tai skaudi istorija apie dvidešimtmetį bedarbį Fredį, iškankintą psichologinių stresų ir epilepsijos. Antrasis filmas „Žmoniškumas“ (1999 m.) Kanuose gavo net tris svarbiausius apdovanojimus (Auksinę palmės šakelę, Didįjį žiūri prizą bei prizus pagrindinei neprofesionalių aktorių porai) ir sukrėtė žiaurios realybės autentiškumu.
Atviromis sekso scenomis išgarsėjusioje dramoje „29 palmės“ (2003 m.) pagrindinį vaidmenį suvaidino bičiulių Šarūno Barto ir Leoso Caraxo aktorė Katerina Golubeva. Lyg šaltas dušas žiūrovą paveikė ir hiperrealizmu alsuojanti Kanų festivalio Didžiuoju prizu apdovanota drama apie karo beprasmiškumą „Flandrija“ (2006 m.).
Lietuvoje vykusiuose kino festivaliuose matėme šio režisieriaus filmus „Hadevičė“ (2009 m.), „Be šėtno“ (2011 m.), „Mažasis Kenkenas“ (2014 m.).
„Tiesos režisieriumi“ vadinamas Bruno Dumont‘as dažnai lieka ištikimas svarbiam savo kūrybos principui – filmuoti neprofesionalius aktorius. Bet kartais šį principą pažeidžia. Pavyzdžiui tada, kai tragiško likimo prancūzų skulptorės vaidmenį patikėjo Juliette Binoche („Kamilė Klodel, 1915“).
Kol kas naujausio filmo „Jos vardas Prancūzija“ (taip mūsų platintojai „išplėtė“ originalų pavadinimą „France“) pagrindinis vaidmuo patikėtas prancūzų kino žvaigždei Léa‘i Seydoux, kuri jau tikra tarptautinė žvaigždė: filmavosi ir su Russellu Crowe (Robinas Hudas“, 2010 m.), ir su Tomu Cruise‘u („Misija neįmanoma. Šmėklos protokolas“, 2011 m.), ir net du kartus vaidino Bondo merginą (Spektras“ ir „Mirtis palauks“).
Filme „Jos vardas Prancūzija“ Léa Seydoux suvaidino žymią žurnalistę, tikrą televizijos žvaigždę Frans de Mior, kurią per tradicinius susitikimus su žiniasklaida iš didelio būrio klausinėtojų visada išskiria pats mesjė Prezidentas Emmanuelis Macronas (tiesa, į įžūlų ir provokuojantį jos klausimą, ar jis dar jaučia, kuo gyvena Prancūzijos visuomenė, atsako ilgai, aptakiai ir nuobodžiai).
Bruno Dumont‘as nepraleidžia progos piktai pasišaipyti ne tik iš politikų. Aštrus jo geluonis nukreiptas ir į kitus žiniasklaidos išliaupsintus bohemos atstovus – turtuolius kapitalistus, veidmainius intelektualus, ciniškus žiniasklaidos „ryklius“.
Pastariesiems, be jokios abejonės, priklauso ir žavi blondinė pačią Prancūziją simbolizuojančiu vardu France. Vardan sensacingų reportažų ji nebijo dalyvauti karo apimtuose „karštuose taškuose“. Tik viską režisuoja taip, kad svarbiausia visuose reportažuose būtų ji pati.
Kaip ir visos televizijos žvaigždės, ji sėkmingai gyvuoja nuo tikros realybės atitrūkusiame „burbule“, yra ciniška ir kaip dauguma karjeros moterų neturi laiko nei vyrui (parašiusiam filosofinį esė romaną), nei paaugliui sūnui.
Užtenka tik vieno susidūrimo (tiesiogine prasme) su realiu gyvenimu, kad visas žvaigždės gyvenimas subyrėtų lyg kortų namelis. Griūtis prasidėjo labai banaliai: kartą pavėžėjusį sūnų iki mokyklos Frans užsižiopsojo prie vairo ir automobiliu partrenkė jauną motorolerio vairuotoją.
Netikėtas kasdienybės sutrikdymas ir ypač tai, kad ji pati dabar tapo sensacingų antraščių heroje ir skandalus medžiojančių žurnalistų priekabiavimo auka, priverčia iš naujo revizuoti savo gyvenimą.
Nors Frans bando sulėtinti įprastą gyvenimo tempą ir pasitraukti į paprastą, anonimišką gyvenimą, tačiau šlovė toliau ją persekioja, o naujo gyvenimo paieškas nutraukia paslaptingas meilės romanas. Tiesa, ir jis bus tik dar viena klastinga apgaulė…
3. „ANETĖ“ (Annette, 2021)
Garsus prancūzų kino režisierius Leosas Caraxas su „Anete“ sugrįžo į Kanų kino festivalį po devynerių metų, kai čia buvo parodytas jo ankstesnis filmas „Šventieji motorai“. Apie jį premjeroje režisierius tąsyk sakė: „Šventieji motorai“ yra mano nesugebėjimo užbaigti keleto ankstesnių projektų rezultatas. Filme nėra pradinės idėjos ar intencijos, greičiau keletas įvaizdžių ir jausmų, kuriuos sumetu krūvon“.
Žiūrint „Anetę“ (beje, šiemet Kanuose ji susilaukė radikaliai priešingų vertinimų) dažnai susidaro įspūdis, kad modernaus kino klasikas ir šį kartą „sumetė krūvon“ skirtingų žanrų elementus – dramą ir tragediją, komediją ir operą, priversdamas herojus dainuoti net ir netikėčiausiose situacijose.
Su muzika tiesiogiai susijusi tik pagrindinė veikėja Ana Defrasno (akt. Marion Cotillard) – operos dainininkė (sopranas), kuriai spektaklių finale dažnai tenka mirti žiūrovų akivaizdoje.
Jos vyras Henris Makhenris (akt. Adamas Driveris) vakarais taip pat pasirodo publikai mažų klubų scenose. Dažniausiai jis dėvi naminį chalatą ir bando juokinti publiką grubokais pokštais, kurie paprastai sudaro stendapų (stand up) artistų pasirodymus. Juos dažniausiai stebi neišranki publika, labiau už subtilų humorą mėgstanti intelektualių pastangų nereikalaujančias patyčias, kurios kažkodėl dabar vadinamos humoru.
Filmo siužetas ir plėtojasi tarp dviejų skirtingų polių – „aukštojo“ operos meno ir į jokias aukštybes nepretenduojančio vienkartinio „nusižvengimo“.
Apie eklektišką savo filmo stilistiką režisierius žiūrovus perspėja nuo pirmųjų kadrų, kai pradinių titrų fone kreipdamasis į žiūrovus, sako: „Ponios ir ponai. Prašome jus kaip reikiant sukoncentruoti dėmesį. Jeigu jums staiga kiltų noras uždainuoti, nusijuokti, paverkti, nusižiovauti ar nusipersti, darykite tai, prašom, savo vaizduotėje ir tik tenai. Primygtinai prašome laikytis tylos ir sulaikius kvėpavimą iki pačios vaidinimo pabaigos. Kvėpuoti iki vaidinimo pabaigos kategoriškai draudžiama. Todėl dabar paskutinį kartą giliai įkvėpkite. Ačiū“.
O jau pirmuose kadruose matome nugara į kamerą prie garso įrašo pulto sėdintį patį Leosą Caraxą, kuris tarsi orkestro dirigentas, tuoj duos komandą anonsuotą vaidinimą pradėti.
Nuskamba pirmieji roko grupės „Sparks“ muzikos akordai, pasigirsta pirmieji improvizuotos dainos žodžiai ir dainuodami erzinančią dainelę su pastoviu refrenu „Na ką, pradėkim“, muzikantai su aktoriais išeina į vakarinio Los Andželo gatvę.
Nepaisant tokio (savi)ironiško prologo „Anetė“ greitai „surimtės“. Filme, žinoma, dar bus humoro, bet jis dažniausiai bus nuspalvintas pesimistinėmis Henrio pasirodymo publikai replikomis. Jo vakariniai vaidinimai vadinasi „Dievo beždžionė“ ir greičiau panašūs į legendinių JAV kabareto komikų Lenio Briuso (jį 1974 m. Bobo Fosse‘o filme vaidino Dustinas Hoffmanas) ar į ne mažiau skandalingo Endžio Kaufmano (žr. Milošo Formano „Žmogų iš Mėnulio“ su Jimu Carrey) provokuojančius monologus. Viename jų Henris pats savęs klausia: „Kodėl aš tapau komiku?“. Ir pats atsako: „Aš nežinau kito būdo sakyti tiesą, kad tavęs už tai nenužudytų“.
Komikas ir sopranas filme dainuoja kartu ir dainuoja atskirai. Ant raudono kilimo ir parduotuvėje. Pasivaikščiojimo metu, mylėdamiesi, ginčydamiesi ir susipykę, namie, scena tapusio laivo denyje audros metu ir net sapne. Jie dainuoja apie tamsiąją šlovės pusę, apie tai, kad meilė gali būti ir palaima, ir prakeiksmas. Galiausiai jie dainuoja apie savo dukrą Anetę, mergaitę angelišku balsu, kuri paveldės tėvų nuodėmes.
Finaliniuose titruose režisierius dėkoja britų siaubo novelių klasikui Edgarui A. Poe, Holivudo kino veteranui Kingui Vidorui, kino teoretikui Bélai Balazsui, kompozitoriui Bélai Bartókui ir klasikiniam pantomimos meistrui Pauliui Margueritte‘ui.
O dedikuojamas filmas Leoso Caraxo ir jo žmonos lietuvių aktorės Katerinos Golubevos dukrai Nastiai.
2. „LIKIMAS IR FANTAZIJOS“ (Guzen to Sozo, 2021)
Japonų režisierius Ryûsuke Hamaguchi pernai žiūrovų teismui pateikė du pilnametražius filmus. Net tris prizus Kanuose ir Oskarą už geriausią filmą Amerikoje apdovanotas filmas „Pavairuok mano automobilį“, sukurtas pagal Harukio Murakamio apsakymą (iš knygos „Vyrai be moterų“), dvelkia subtilia čechoviška intonacija dar ir todėl, kad į siužetą įsiterpia nemaraus psichologinio teatrinio šedevro „Dėdė Vania“ vis dar aktuali problematika
O 2021-ųjų pradžioje Berlyno kino festivalyje Didžiuoju prizu buvo apdovanota šio režisieriaus drama „Likimas ir fantazijos“ (Wheel of Fortune and Fantasy) – į muzikinę fugą panašios trys persipinančios novelės, subtiliai audžiančios ryškiomis intrigomis nepasižyminčių žmogiškų santykių raštą.
Išgarsėjo kino pasaulyje Ryûsuke Hamaguchi 2015-aisuiauis, kai pristatė savo pirmąjį filmą „Laiminga valanda“, trunkantį penkias valandas ir dar septyniolika minučių. Tiek laiko režisieriui prireikė papasakoti istoriją apie keturias drauges, kurios nuoširdžiai tiki, kad gali besąlygiškai viena kita pasitikėti. Bet šis tikėjimas susvyravo, kai viena draugė kažkur pražuvo.
Apie tarpusavio santykių sudėtingumą pasakoja ir trys filmo „Likimas ir fantazijos“ istorijos – netikėtas meilės trikampis, nepavykęs planas suvilioti ir nesusipratimo nulemtas susitikimas.
Šios istorijos pasakojamos per sutapimus įsimylėjusių moterų gyvenimuose. Meiko susivokia, kad vyras, kurį beįsimylinti jos geriausia draugė, yra jos buvęs vaikinas. Nao sutinka įvykdyti savo „draugo su privalumais” planą prieš jo profesorių. Nacuko sutinka moterį, kurią mano pažįstanti ir tai paskatina jas abi išpažinti širdyse ilgai slėptus jausmus.
Kritikai pastebėjo, kad „Likimas ir fantazijos“ įkvėptos Erico Rohmero „Pasimatymų Paryžiuje”. Prancūzų kino klasikas taip pat mėgo kurti novelių filmus, jungdamas juos į ciklus (pagal metų laikus ar panašias temas bei istorijas su moralu).
Panašiu keliu dabar eina ir Ryûsuke Hamaguchi, kuriantis universalius pasakojimus apie žmonių santykius bei troškimus šiuolaikinėje ar netolimos ateities Japonijoje, kai svarbus vaidmuo tenka įvairioms likimo variacijoms.
Neskubus pasakojimo ritmas, meistriškai parašyti dialogai, psichologiškai motyvuoti personažai – visa tai seniai tapo Ryûsuke Hamaguchio stiliumi. Tik reikia seanso metu atsipalaiduoti nuo pašalinių minčių ir pasinerti į geros meditacijos atmosferą.
1. „ĮVYKIS“ (L’évènement, 2021)
2007-aisiais garsiu įvykiu kino pasaulyje tapo trimis prizais Kanuose apdovanota rumunų kino režisieriaus Cristiano Mungiu drama „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, atvėrusi šiurpią socialistinės Rumunijos realybę.
Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceausescu režimo žlugimas atskleidė daug ilgai nuo pasaulio visuomenės slėptų paslapčių, kurios ir dabar šiurpina labiau už bet kokį siaubo filmą. Kelis dešimtmečius totalaus psichologinio teroro sąlygomis gyvenę žmonės dar dabar negali atsigauti ir užmiršti slogią praeitį
Pagrindinės filmo herojės Otilija ir Gabicė gyvena viename studentiško bendrabučio kambaryje. Kai Gabicė pastoja ir ryžtasi atsikratyti nepageidaujamo nėštumo, jos draugė ima rūpintis nelegalaus aborto problemomis.
Ši pakankamai dramatiška situacija praktiškai ir formuoja visą filmo „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ siužetą. Rumuniška tokios istorijos specifika yra ta, kad socializmo laikais šioje šalyje abortas buvo laikomas nusikaltimu prieš valstybę. O veiksmas neskubiai rutuliuojasi 1987-aisiais, kai iki N. Ceausescu režimo kracho liko vos dveji metai. Bet šios ateities, žinoma, filmo herojai negali numatyti.
Auksiniu liūtu Venecijoje apdovanoto filmo „Įvykis“ veiksmas plėtojasi visai kitoje Europos šalyje, kurią sunku pavadinti totalitarine. Tačiau 1963-iųjų Prancūzijoje taip pat buvo savo jautrių temų ir netgi tabu. Iki 1968-ųjų maišto pagimdytų permainų dar toli.
Prisiminkime kad ir dabar kurioziškai atrodantį kultūrinį skandalą, kai 1967-aisiais kompozitoriaus bei dainininko Serge‘o Gainsbourg‘o drauge su Brigitte Bardot įrašyta daina „Aš tave myliu.. aš tave irgi ne“ (Je t’aime… moi non plus) ir vėlesnė jos versija su Jane Birkin kelių radijo stočių buvo uždraustos dėl „fonetinio sekso“ – mat, į prancūzišką dainos tekstą čia vis įsiterpia erotiniai atodūsiai.
Tokiame kontekste neturėtų labai fantastiškai atrodyti anuometinės Prancūzijos valdžios noras drausti moterų apsisprendimą daryti abortus. Nes moralinius draudimus sugriovusi revoliucija dar yra tolimos ateities daina, lytinis švietimas neegzistuoja, o už abortą baudžiama įkalinimu,
Kaip tik su šiomis skaudžiomis problemomis akis į akį susiduria pagrindinė „Įvykio“ herojė – iš darbininkų klasės kilusi jauna moteris Ana Diušen (akt. Anamaria Vartolomei). Nėštumas jai – rimta kliūtis baigti prancūzų literatūros studijas Angulemo universitete ir taip išsivaduoti nuo savo socialinės padėties apribojimų.
Moksliukės Anos laukia geri studijų rezultatai ir šviesi ateitis akademinėje bendruomenėje. Tačiau tvarkingas merginos pasaulis griūna kaip kortų namelis, kai vieną dieną ginekologė jai pasako, kad ji nėščia. Ana nori turėti kūdikį, bet tik ne dabar. Ji žino, kad motinystė perbrauks jos kelius į karjeros pasiekimus ir su tuo susijusia socialinę pažangą.
Rizikuodama studijomis, laisve, o galiausiai ir sveikata, mergina pradeda lenktynes su laiku, kai ant kortos – jos ateitis.
Abortas Prancūzijoje anuo metu buvo prilyginamas kriminaliniam nusikaltimui. Todėl asmeniškas ir intymus jaunos moters sprendimas nutraukti nepageidaujamą nėštumą priverčia elgtis prieš įstatymą. Ana turi mažai laiko – egzaminai jau čia pat, o nėštumas vis labiau matosi.
Pagal Annie Ernaux knygą filmą sukūrusi režisierė Audrey Diwan pasirinko kvadratinį (4 x 4) formatą. Tamsaus ekrano centre patalpintas kvadratinis vaizdas sustiprina intymią perspektyvą ir kartu pagilina įspūdį, kad realybė, kurioje gyvena pagrindinė herojė, yra slegianti ir tvanki.
