Filmo "Motherless Brooklyn" plakato fragmentas

XXI amžius, bent jau iki dabarties momento drąsiai gali vadintis kino Aukso amžiumi. Šiomis nelengvomis dienomis, kai gyvenimo tempas gerokai sulėtėjo, nusprendėme šiek tiek atsigręžti atgal į paskutinį dešimtmetį ir žvilgtelėti ką per begalinį skubėjimą gal būt buvote praleidę, ar atidėję vėlesnėms peržiūroms. Tai sąrašas itin dėmesio vertų filmų į kuriuos norime atkreipti jūsų žvilgsnį.

10. „Bruklino našlaičiai“ (Motherless Brooklyn, 2019)

Anksčiau ar vėliau praktiškai visi bent kiek garsesni aktoriai išbando režisieriaus profesiją. Daug kam tokia patirtis būna pirma ir paskutinė: palyginę aktorystę su režisūrą (ir patenkinę kūrybines ambicijas) jie dažniausiai grįžta prie to, ką išmano geriau ir toliau džiugina gerbėjus savo vaidmenimis.

Bet, žinoma, būna ir išimčių. Pavyzdžiui, Clintas Eastwoodas, kuris jau tapęs įžymiu aktoriumi pradėjo režisuoti ir pasitikdamas savo devyniasdešimtąjį gimtadienį (š.m. gegužės 31-ąją) turės savo „taupyklėje“ beveik keturias dešimtis savarankiškai sukurtų vaidybinių filmų.

Aktoriaus Edwardo Nortono režisuotų filmų skaičius ne toks įspūdingas. Pernai režisuoti „Bruklino našlaičiai“ tėra dar tik antras jo savarankiškas filmas. Bet jau jo debiutas „Mylėk ir tikėk“ (Keeping the Faith, 2000) savo metu tapo ženkliu XX a. pabaigos filmu. Tai buvo jautri romantinė komedija apie du draugus Brajeną (Edwardas Nortonas) ir Džeiką (Benas Stilleris), kurie vaikystėje buvo neišskiriami ir tokie išliko. O štai Ana (Jenna Elfman) vaikystėje draugavo su abiem vaikinais. Tačiau mergina jau seniai su jais nesimatė. Ir vos parvykusi į senąjį gerąjį Manheteną Ana susirado savo senuosius draugus. Abu vyrukai dabar uoliai tarnauja Dievui, tik daro tai skirtingose bažnyčiose. Vienas tapo šventiku tėvu Brajenu Finu, kitas – rabinu Džeiku Šramu. Pamatę, kad jų riestanosė vaikystės draugė tapo patrauklia jauna moterimi, abu ją įsimyli. Tačiau katalikų kunigą kausto skaistybės įžadai, o rabinas gali vesti tik žydaitę…

Komplikuotas meilės trikampis plėtojamas labai subtiliai, žaviais, net sakyčiau, impresionistiniais potėpiais.

O štai antrasis Edwardo Nortono režisuotas filmas „Bruklino našlaičiai“ yra visiškai kitokios stilistikos kūrinys. Ir tai suprantama, juk šį kartą autorius stengiasi pasigalynėti su didžiules tradicijas Amerikoje turinčiu gangsteriniu kinu.

Gangsterinis kinas Amerikoje startavo beveik drauge su 1929-aisiais įsiplieskusia Didžiąja ekonomine depresija, kuri tapo puikia terpe suklestėti organizuotam nusikalstamumui. Tada laikraščiai mirgėjo nuo reportažų apie gatvėse ramybę drumsčiančius gaujų karus, kruvino susidorojimo su konkurentais nuotraukomis ir noriai fotografams pozuojančių gangsterių portretais.

Jonathano Lethemo romaną, pagal kurį sukurti „Bruklino našlaičiai“ Edwardas Nortonas perskaitė beveik prieš du dešimtmečius ir jau tada pajuto norą jį ekranizuoti. Vėliau rašydamas scenarijų nusprendė perkelti veiksmo laiką iš 1990-ųjų vidurio į šeštąjį dešimtmetį – arčiau klasikinio gangsterizmo epochos.

Jau pirmoje scenoje pagrindinis herojus Lajonelis Esrogas (jį suvaidino pats Edwardas Nortonas) megztinio rankovėje aptinka laisvą siūlą, bando jį nutraukti ir … įsitraukia į šį procesą. Ko gera, tai labai tiksli kriminalinių intrigų metafora – juk panašiai, įsitvėrę kokio nors įkalčio detektyvai ilgai ir kantriai vynioja tyrimo kamuolį, kol siūlas atveda prie norimo rezultato.

Bet šioje scenoje režisierius ir kartu pagrindinio vaidmens atlikėjas labai taikliai charakterizuoja savo herojų: Lajonelis serga Tureto sindromu – tai liga, paverčianti žmogų nervų kamuoliu. Ši liga (medikai ją vadina paveldimu neuropsichiatriniu sutrikimu), anot Vikipedijos,prasideda vaikystėje ir pasižymi daugialypiais fiziniais (motoriniais) tikais ir bent vienu balsiniu (foniniu) tiku. Šie tikai atsiranda ir išnyksta, net gali būti laikinai numalšinti.“

Balsiniai tikai ypač pastebimi Lajonelio kalbėjimo manieroje – neretai jo impulsyviai beriama greitakalbė panaši į beprasmiškų žodžių srautą. Tačiau jame yra sava logika, leidžianti vyrui gerai įsiminti kitų žmonių pokalbius, svarbias detales ir, svarbiausia, nesiblaškyti tada, kai reikia maksimaliai sukoncentruoti dėmesį.

Paradoksalu, bet specifinė liga ir jos aiškiai išreikšti simptomai daro Lajonelį idealiu detektyvu. Jis ir yra detektyvas, dirbantis Frenko Minos (Bruce‘as Willisas) vadovaujamame profesionalių seklių biure.

Prieš daugelį metų Frenkas priglaudė keturis Bruklino gatvių bastūnus, kurie užaugę tapo savo globėjo pagalbininkais. O našlaičiui Lajoneliui Frenkas buvo tikras tėvas.

Kai Frenkas nužudomas, būtent Lajonelis imasi šios bylos, ir filmo autoriai žiūrovus panardina į tirštą niūraus miesto atmosferą, stilistiškai labai primenančią Samo Mendeso kriminalinį retro nuarą „Kelias i pražūti“ (Road to Perdition, 2002). Už tai šiltų katučių tikrai nusipelnė operatorius Dickas Pope‘as. O netikėtų siužeto posūkių ir šokiruojančių atradimų gausa „Bruklino našlaičiai“ panašūs į Romano Polanskio „Kinų kvartalą“ (Chinatown, 1974) ar „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential, 1997, rež. Curtis Hansonas).

Paslapčių „Bruklino našlaičiuose“ bus su kaupu. Dauguma jų sumaniai slepiami po spartaus Niujorko atnaujinimo ir skurdžiausių Harlemo rajonų renovacijos šydu. Vienas centrinių šio atsinaujinimo „architektas“ yra Napoleono komplekso apsėstas įtakingas miesto administracijos veikėjas Mouzesas Rendolfas, vardan didingo tikslo nesiskaitantis su priemonėmis. Jį ryškiai suvaidino Alecas Baldwinas, savo vaidyboje pasinaudojęs keliomis spalvomis iš savo arsenalo, kurį pastaraisiais metais neretai nukreipia į kur kas aktualesnį ir aukštesnio rango dabartinį JAV politiką (vienas įsimintiniausių filmo epizodų – emocingas Rendolfo monologas apie valdžios galią).

Įsimenamus personažus suvaidino ir kiti aktoriai: Gugu Mbatha-Raw – Rasinės diskriminacijos komiteto darbuotoją Laurą Rouz, Willemas Dafoe – daug ne tik savo profesijos paslapčių žinantį architektą Polą, Michaelas Kennethas Williamsas – džiazo orkestro virtuozą trimitininką, ekstremaliais momentais mokantį savo muzikinį instrumentą panaudoti visai ne pagal jo paskirtį.

Sunku kažką naujo pasakyti seniai klasika tapusiame JAV gangsteriniame kine. Bet režisieriui Edwardui Nortonui ir aktoriui Edwardui Nortonui, regis, tai pavyko padaryti.

9. „DOGMANAS“ (Dogman, 2018)

Geriausiu 2018 m. Italijos filmu pavadintą „Dogmaną“ Europos kino akademija apdovanojo prizais už kostiumus bei grimą, o geriausio aktoriaus laurai tąsyk atiteko pagrindinio vaidmens atlikėjui Marcello Fonte.

Geriausiu aktoriumi Marcello Fonte buvo pavadintas ir Kanų kino festivalyje, kur dar buvo įtektas prizas „Šunų palmės šakelė“, skirtas visiems filme pasirodžiusiems keturkojams. Pastarasis prizas šunims nėra tokia jau retenybė. Tokiu prizu Kanuose ypač gabūs šunys, pasirodantys filmuose, apdovanojami nuo 2001 metų.

Specialią Auksinę palmės šakelę už vaidmenis yra pelnę keturkojis iš Larso von Triero kriminalinės dramos „Dogvilis“, mopsas iš Sofios Coppolos biografinės dramos „Marija Antuanetė“. 2011-aisiais „Šunų palmės šakelė“ buvo įteikta šuneliui vardu Uggie už jo nuostabią partnerystę su aktoriumi Jeanu Dujardinu. Matę režisieriaus Michelio Hazanaviciaus „Artistą“ (L‘artiste) tuo neturėtų stebėtis, nes kiekvienas aktorius gali tik pasvajoti apie tokį jautrų, paklusnų ir muzikalų partnerį.

Dar vieną „Palm Dog“ prieš trejus metus užsidirbo anglų buldogė Nellie, vaidinusi režisieriaus Jimo Jarmuscho romantinėje komedijoje „Patersonas“. Bet apdovanoti pagrindinio vaidmens atlikėja su visa jo „šunauja“ filme „Dogmanas“ buvo tikrai vykęs sprendimas.

Dogmano“ režisierius Matteo Garrone visame pasaulyje išgarsėjo 2008-aisiais, kai pristatė filmą „Gomora“ (Gomorra), kuriame atskleidė kitą Neapolio pusę – ne tą, kurią mato turistai. Gyventi čia reiškia pasmerkti save bandymui išlikti, o tai neišvengiamai susiję su tuo, kad esi priverstas taikytis prie mafijos diktuojamų taisyklių. Filme pasakojamos kelios istorijos, kuriose personažai ne visada savo valia įtraukiami į nusikalstamos organizacijos orbitą.

Už atskleistą šiurpą keliančią tiesą ir filmo režisierius, ir rašytojas Roberto Saviano, pagal kurio knygą „Gomora“ ir sukurta, pakliuvo į mafijos nemalonę. Abu juos ir dar kai kuriuos filme vaidinančius asmenis nuo mafijos keršto akylai saugojo Italijos policija.

Grubaus gyvenimo realizmo netrūksta ir filme „Dogmanas“, nufilmuotame 40 km nuo Neapolio esančiame pamirštame miestelyje simbolišku pavadinimu Villagio Coppola. Dabar apleistuose namuose kadaise gyveno amerikiečių kareiviai.

Tikras „Dogmano“ atradimas yra pagrindinio vaidmens atlikėjas Marcello Fonte, iki šiol vaidinęs tik mažus epizodus. Čia jis vaidina Marčelą – ekscentriškos išvaizdos vyruką, kuris yra šunų globėjas, maitintojas, masažuotojas ir kirpėjas. Perfrazuojant seną posakį, Marčelas yra geriausias šunų draugas.

Jo kaimynystėje šėlsta nesutramdomas banditas Simončinas (Edoardo Pesce), tapęs visų miestelio gyventojų siaubu. Įsisiautėjęs mušeika terorizuoja aplinkinius, žaloja visus, kurie tik pasipainioja po kojomis ir plėšikauja. Net policijos pareigūnai baiminasi šios rajono pabaisos. Vienintelis Marčelas, išmokęs tramdyti pasiučiausius šunis, sugeba su Simončinu surasti bendrą kalbą. Nes Marčelas yra įsisavinęs specifinę tiesą – jei nori suvaldyti blogio žvėrį, pats privalai juo tapti.

Dogmane“ pasakojama istorija panaši į pramaną, tačiau jos pagrindą sudaro realūs įvykiai. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Italiją buvo sukrėtusi tikra kriminalinė byla: šunų priežiūros specialistas įvykdė šiurpų nusikaltimą, šokiravusį visą šalį.

Žinoma, Matteo Garrone visai nesiekia restauruoti tuos praeityje pasilikusius įvykius. Jis kuria šiuolaikinės Italijos metaforą. Na, gal ir ne visos, bet tikrai tos, kuri nuo senų laikų yra valdoma ne įstatymų, o baimės. Tokiame pasaulyje nesunku prarasti žmogišką pavidalą. Ir reikia nepaprastos drąsos, kad ryžtumeisi mesti iššūkį blogiui ir plikomis rankomis imtum ginti žmogaus teisę nepavirsti pasiutusiu šunimi.

8. „RAITELIS“ (The Rider, 2017)

Žiūrėdamas „Raitelį“ labai aiškiai prisiminiau jaunystėje matytą amerikiečių filmą „Kai miršta legendos“ (When the Legends Die, 1972, rež. Stuartas Millaras). Jame buvo pasakojama graži istorija apie jauną Jutų genties indėną Tomą Juodąjį Jautį (jį suvaidino tada dar mažai žinomas aktorius Fredericas Forrestas), kuris bet kokia kaina trokšta ištrūkti iš rezervate uždarytų jo tautiečių. Viltį tapti visai kitu žmogumi Tomui suteikia prasigėręs rodeo veteranas Redas Dilonas (daug kartų vesternuose kietus vyrukus vaidinęs Richardas Widmarkas): jo dėka Tomas netrukus tampa tikra rodeo žvaigžde, bet susidūręs su šiame sporte klestinčiais ciniškais sandoriais, finale grįžta pas savo gentainius.

Apie rodeo specifiką ir jo užkulisius daug tiesos sužinosime ir iš filmo „Raitelis“, kurio siužetas plėtojasi Pietų Dakotoje. Dėmesį patraukia jau tai, kad pradiniuose titruose tarp aktorių išvardijama nemažai žmonių, kurie suvaidino patys save. Tai tikri laukinių žirgų išjodinėtojai, nemažą gyvenimo dalį praleidę rodeo varžybose.

Šio filmo režisierė Chloé Zhao atliko savotišką eksperimentą, sukūrusi šeimyninę dramą pasitelkus tikrus vieno indėnų rezervato gyventojus, kurie yra profesionalūs raiteliai. Profesionaliems aktoriams tokie partneriai visuomet yra labai problemiški, nes aktoriams reikia maksimalių pastangų įsikūnyti į tuos žmones, kuriems pačius save vaidinti nėra jokio reikalo.

Pagrindinis filmo herojus – jaunuolis Bredis Blekbernas (akt. Brady Jandreau). Jis – patyręs laukinių žirgų išjodinėtojas ir jauna rodeo žvaigždė. Tačiau kartą nukritęs nuo pašėlusio žirgo vaikinas smarkiai susitrenkia galvą. Po skilusio kiaušio operacijos Bredis mano, kad netrukus pasveiks ir vėl galės sugrįžti prie mėgiamiausio užsiėmimo. Tačiau laikas bėga, ir palengva tenka apsiprasti su liūdna mintimi, kad apie rodeo reikia nebesvajoti. Tai patvirtina ir gydytojai. Tik kaip su tokia dalia susitaikyti jaunam žmogui, kuris neįsivaizduoja kitokio gyvenimo?

Amerikiečiams rodeo, kaip ir beisbolas, yra viena mėgstamiausių sporto šakų, tad nenuostabu, kad JAV kinematografininkai mėgsta kurti filmus apie rodeo. Tai puiki proga parodyti, kaip kieti vyrukai moka ilgai išsilaikyti balne ir priverčia jiems paklusti laukinę gamtos stichiją neapjodinėtų mustangų pavidalu. Todėl vyras su kaubojaus skrybėle šioje šalyje kino, ir, žinoma, reklamos dėka seniai yra tapęs amerikietiškos mitologijos personažu.

Tiesa, nesunkiai surastume nemažai filmų, kuriuose rodomos su rodeo susijusios liūdnos ir net tragiškos istorijos. Dažniausiai jas vienija iliuzijų praradimo kartėlis, ir, žinoma, fizinės traumos, neleidžiančios herojams toliau „išlikti balne“: dar vienas toks filmas „Mano herojai visada buvo kaubojai“ (My Heroes Have Always Been Cowboys, 1991, rež. Stuartas Rosenbergas) taip pat buvo rodomas mūsų ekranuose.

Nesunku suprasti, kodėl amerikiečiai kuria panašius nostalgiškus filmus. Bet „Raitelio“ režisierė Chloé Zhao gimė ir užaugo ne kanjonų bei prerijų šalyje, o Kinijoje. Tačiau baigusi mokslus Londone ir Los Andžele mergina pirmąjį pilnametražį filmą „Dainos, kurių mane išmokė broliai“ (Songs My Brothers Taught Me, 2015), kurio herojai buvo Pietų Dakotoje rezervate Pine Ridge gyvenantys indėnai. Debiutavęs Sandenso nepriklausomo kino festivalyje filmas vėliau buvo parodytas Kanų kino festivalyje.

Raitelis“ – antrasis režisierės Chloé Zhao kūrinys, darantis beveik dokumentinio kino įspūdį. Visi filmo herojai yra labai natūralūs, o kai kurie į savo vaidmenis įdėjo dar ir asmeninės patirties detalių. Štai Bredį Blekberną vaidinantis Brady Jandreau pats buvo susižalojęs galvą, kai nukrito nuo įnoringo žirgo. Tiesa, Bredžio draugui Leinui Skotui pavyko mažiau – jam akistata su laukiniu jaučiu baigėsi sunkiu smegenų pažeidimu ir paralyžiumi.

Bredis dar turi pasirūpinti sesute autiste ir kažkaip užsidirbti namelio ant ratų nuomai, nes tėvas į jo rankas pakliuvusius pinigus išleidžia alkoholiui bei azartiniams lošimams.

Pamažu Bredžio galvoje gimsta ryžtas sugrįžti į rodeo, nepaisant medikų perspėjimo, kad tai būtų tolygu mirties nuosprendžiui. Tačiau kiekvienas žmogus ekstremaliomis sąlygomis pasirenka savo „likimo ruletės“ variantą.

Filmas baigiamas gražia dedikacija: „skiriama visiems tiems, kurie kaskart išgyvena savo aštuonias sekundes“ (turima omenyje, kad balne ant laukinio mustango ar jaučio nugaros pakanka išsilaikyti bent tiek laiko).

7. „GYVENIMAS AUKŠTYBĖSE“ (High Life, 2018)

Prancūzų kino režisierės Claire Denis pasaulinė premjera pernai įvyko Toronto kino festivalyje. Ligi šiol režisierės kūrybinio kraičio skrynelėje fantastinių filmų nebuvo, nebent tokiu laikytume „Nemalonumus kiekvieną dieną“ (2001 m.), kuriame po beprotiškų medicinos eksperimentų, bandant išaiškinti lytinio potraukio ypatumus, pagrindinių herojų porelė pavirsta … kanibalais. Šio filmo vertintojai savo metu buvo sutrikę, nes nesuprato, kaip reikėtų suprasti šį kūrinį – kaip perspėjimą apie neprognozuojamas rizikingų medicinos eksperimentų pasekmes ar kaip seksualinių perversijų apsėsto modernaus pasaulio metaforą?

Su „Gyvenimu aukštybėse“ viskas paprasčiau – tai mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame filosofiniai samprotavimai apie žmogaus žemiškosios būties prasmę begalinės visatos kontekste persipina su kriminaline fabula. Veiksmas neskubiai plėtojasi tolimajame kosmose už Saulės sistemos ribų. Čia kosminiu erdvėlaiviu su specialia misija siunčiama įgula, sukomplektuota iš pavojingų nusikaltėlių.

Jau matėme filmų apie ateities pasaulį, kuriame itin pavojingi recidyvistai izoliuojami, ištremiant juos į kosmose įrengtus kalėjimus. Bet „Gyvenimas aukštybėse“ skirtas kitai problemai. Pasmerktieji keliauja link juodosios skylės, keliančios grėsmę Žemės gyventojams. Bet tai, ko gero, tik priedanga. Slapta nuo daugumos erdvėlaivio keleivių vykdomas kitas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sukurti idealų žmogų, pasinaudojus dirbtiniu apvaisinimu kosmoso sąlygomis. Po kelis metus trukusių biologinių eksperimentų erdvėlaivyje lieka tik du žmonės – atskalūnas Montis (jį suvaidino Robertas Pattinsonas) ir iš jo apvaisintos spermos gimusi mergaitė Vilou.

6. „DEVYM KAŽKELINTI“ (Mid90s, 2018)

Pasauliniame kine tokį nostalgijos poreikį puikiai malšina vadinamieji retro filmai. Šis terminas buvo įteisintas septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Amerikoje grandiozinių sukrėtimų akivaizdoje pradėjo formuotis vadinamasis „Naujasis Holivudas“ . Tuomet Amerikoje, kaip teigia istorikai, „pasikeitė socialinis bei psichologinis tautos tonusas“, kurį įtakojo smarkiai išaugęs piliečių aktyvumas.

Juostoje „Devym kažkelinti“ taip pat skrupulingai atkuriamos praeities gyvenimo detalės. Tik dabar jau veiksmas plėtojasi Los Andžele prieš ketvirtį amžiaus – „devym kažkelintaisiais“, kai kompaktai dar neišstūmė kasečių, pagrindinis populiariausios muzikos šaltinis yra „MTV“ topai, o trylikametį Styvį (Sunny Suljic) vaiku vis dar laiko tiek mama (Katherine Waterston), tiek vyresnysis brolis (Lucasas Hedgesas). Kadangi broliai gyvena tik su mama, vyriško auklėjimo funkcijas prisiima vyresnėlis Jenas, kuris dažnai Stiviui gyvenimo tiesas įkala kumščiais. O kai Jenas palieka Stivį ramybėje, šis su malonumu klauso muzikos (jo favoritai – Nirvana ir Wu-Tang Clan) arba spaudinėja kompiuterinio žaidimo SNES mygtukus.

Įprasti kasdienybės ritualai ima keistis, kai iškaulijęs iš brolio riedlentę Styvis priimamas į riedlentininkų-atskalūnų kompaniją. Kartu su naujais draugais vaikinas ne tik įvaldys naują transporto priemonę, bet ir įgis kur kas rimtesnės gyvenimiškos patirties – išmoks rūkyti ne tik cigaretes, bet ir „žolytę“, paragaus alkoholio skonį, pažins pirmųjų bučinių ir sekso pamokų malonumą. Žodžiu, pamažu taps „tikru vyru“.

„Devym kažkelintais“ režisūroje debiutavo populiarus aktorius Jonah Hillas, kurį įpratome matyti komedijose, neretai tokiose, kurių net lietuviškus pavadinimus garsiai tarti nepatogu: pavyzdžiui, „Kietakiaušiai“ (2007, originale – Superbad) arba „Dabar jau tikrai šikna“ (2013, originale – This Is the End).

Kas kita – „Devym kažkelinti“. Nors čia taip pat netrūksta humoro (kartais gruboko, bet ausies jis šį kartą nerėžia), tai – žavi brendimo istorija, kiekvienam žadinanti savus prisiminimus iš tų laikų, kai vaikystė ima riedėti link paauglystės su tokiu pagreičiu, kokiu Beverli Hilso nuokalne žemyn neša riedlentė.

Riedlentės paauglių kompanijai reiškia ne tik svaigaus pasivažinėjimo džiaugsmą. Lentoje ant ratų jie mato galimybę atitrūkti nuo kasdienybės problemų. O jos kiekvienam savos, bet gana panašios (anot vieno Styvio draugo, „kiekvienam netrūksta savo šūdo“): vieni gyvena skurde, kitus terorizuoja aplinkiniai ir muša motina, todėl jie net nenori grįžti namo. Riedlentininkų kompanija jiems yra panaši į šeimą, kokią jie norėtų turėti („Puiku, kai šalia tavęs yra kažkas artimas“). Emocingas epizodas, kuriame Rėjus (Na-kel Smithas) atveria Styviui savo dvasinius skaudulius antroje filmo pusėje tampa jautriu kamertonu, trumpam sujaukiančiu nostalgišką filmo atmosferą, kuri ligi šiol dominavo.

5. „EKSTAZĖ“ (Climax, 2018)

„Jaunų šokėjų trupė susirenka atokioje apleistoje mokykloje į pirmą bendrą repeticiją. Iškart po jos prasideda visą naktį trunkantis vakarėlis, kuris iš girto pasilinksminimo virsta tikru pragaru, nes kažkas į gėrimus įmaišė stiprių haliucinogenų. Stebėdamas, kaip iš narkotikų veikiamų veikėjų pasąmonės gelmių nevaržomai iškyla slapčiausi troškimai ir nuoskaudos, Gasparas Noé kaip niekada įtaigiai ir svaiginančiai įtvirtina dar S. Freudo suvoktą tiesą: lytinis potraukis ir mirties vara – dvi to paties medalio pusės“, – taip mūsų žiūrovams filmą „Ekstazė“ pristatė „Scanorama“ .

Prancūzai saviškiams šį filmą reklamavo pasitelkę paties skandalingo menininko pasisakymus: „Jūs niekinote filmą „Vienas prieš visus“, nekentėte „Nesugražinamą laiką“, jums kėlė šleikštulį „Pasinerk į tuštumą“, jus prakeikėte „Meilę“. Dabar išmėginkite mano naująjį filmą „Ekstazė“.

Filmo pradžioje rodoma kruvina moteris šliaužianti sniegu, kamera seka jos judesius žvelgdama iš viršaus. Kas ši moteris ir kas jai nutiko, režisierius aiškinti neskuba, tik užrašo, kad „filmas skiriamas kūrėjams, kurių su mumis nebėra“ ir tuoj po to informuoja žiūrovus, kad filmas sukurtas pagal realius įvykius, atsitikusius Paryžiuje 1996 metais.

Banalus raudono kraujo ir balto sniego rimavimas yra vienas iš daugelio kontrastų, o juos Gasparas Noé visada mėgsta. Ypač tokius, kuriuose seksualumas lengvai nuslysta į pornografinius vaizdinius. Juos įprastai stimuliuoja alkoholis bei kvaišalai, o šį kartą dar ir svaiginantys „purvini šokiai“.

Kai kuriuos šokėjus režisierius pristato, leisdamas jiems patiems pasakyti, ką jiems reiškia šokis. Vėliau veiksmas ilgam bus uždarytas į pritemdytą belangę izoliuotą patalpą, kurioje daug siaurų koridorių, skirtų tiems, kas užsimano su partneriu ar partnere pasišalinti (žinoma, kad ne naujų šokio žingsnelių repeticijoms). O ir pagrindinė šokių salė vis garsiau skambant muzikai ir vis stiprėjant narkotikų bei sangrijos poveikiui viskas pamažu, bet užtikrintai rieda link kolektyvinės paranojos, į kurią režisierius jam būdinga maniera (tikriausiai, pasiskolintą iš J.L. Godard‘o) prikaišioja šūkius primenančių užrašų: „Gyvenimas – kolektyvinė neįmanomybė“, „Egzistavimas – trumpalaikė iliuzija“, o finalui artėjant – „Mirtis – unikali patirtis“.

Antroje filmo dalyje dingsta visos intertekstualios ar kinematografinės nuorodos. Iki šiol žiūrovas turėjo intelektualiai interpretuoti kūrinį, o dabar atėjo laikas baisėtis pačiu reginiu. Nors šioje filmo dalyje yra keletas atvirai perteklinių smurto scenų, galima drąsiai teigti, kad pats filmas nėra vizualiai žiaurus. Tačiau tai vis tiek ekstremalus kūrinys, o stipriausia jo savybė yra būtent netiesioginės aliuzijos, parodančios visą transgresijos siaubą. Tai akivaizdu atomazgoje, kur visiškai išsibalansuoja kameros judėjimas ir įsivyrauja akis draskantis apšvietimas. Sunku perteikti žodžiais, kas šią ilgą sceną daro siaubingą: kriokiantys į žmones nepanašūs veikėjai, ryškiai raudonas neoninis apšvietimas ar ant žemės besiglamžantys kūnai? Tai tiesiog reikia pamatyti. Būtent čia kino atrakcionas pasiekia savo viršūnę – perteklinis vaizdas parodo tiek daug, kad tampa visiškai neaišku, kas vyksta ekrane. Akivaizdu, kad būtent taip atrodo pragaras“. (Vitalij Binevič, „Šiaurės atėnai“ , 2019 05 10)

4.  „VESTERNAS“ (Western, 2017)

Western, 2017

Viena ryškiausių vadinamosios Berlyno mokyklos atstovė režisierė Valeska Grisebach studijavo filosofiją bei germanistiką Berlyne, Miunchene ir Vienoje. Į kino režisūros paslaptis ji pradėjo gilintis 1993 m. Vienos kino akademijoje vadovaujant Peteriui Patzakui, Wolfgangui Glückui ir Michaeliui Haneke’ei. Jos baigiamasis darbas „Būk mano žvaigžde“ (Mein Stern, 2001) buvo nominuotas Adolfo Grimme’s apdovanojimui, pelnė kritikų prizą Toronto kino festivalyje ir didįjį žiuri prizą Turino kino festivalyje. Jos antras pilnametražis filmas – „Ilgesys“ (Sehnsucht, 2006) – buvo pristatytas Berlyno kino festivalio pagrindiniame konkurse.

Kanų kino festivalyje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ parodytas „Vesternas“ yra jos trečiasis ir kol kas naujausias filmas, kurio lietuviška premjera įvyko Scanoramos kino festivalyje.

Filmo pavadinimas klaidina. Nors senais laikais abejuose Vokietijose buvo kuriamos amerikietiško vesterno imitacijos (demokratinėje Vokietijoje filmai su nepakeičiamu indėnų vaidmenų atlikėju Gojko Mitičium, o kapitalistinėje Vokietijoje – Karlo May‘aus knygų ekranizacijos apie Vinetu), Valeskos Grisebach filme amerikietiško vesterno atributų nėra.

Užtai žiūrovas turėtų suprasti pagrindinę režisierės idėją – Laukiniai vakarai šiuolaikiniame pasaulyje yra visai ne XIX a. Amerikos teritorijose, o dabartinės Europos pakraštyje. Pavyzdžiui, Bulgarijoje. Šioje šalyje, netoli Graikijos pasienio vokiečių statybininkų brigada montuoja užtvankos konstrukcijas, kurios padėtų išspręsti laukų laistymo problemą. Tiesa, išgirtos vokiškos tvarkos jų veiksmuose nedaug: nė menkiausio pasitikėjimo vietiniams nekeliantys darbininkai daugiau laiko praleidžia kovodami su karščiu ir nuoboduliu, negu užsiimdami tiesioginiu darbu. O vietiniai gyventojai į svetimšalius žvelgia įtariai: kai kam vokiečiai vis dar asocijuojasi su Antruoju pasauliniu karu. Panašu, kad sena praeitis šiuose kraštuose dar nepamiršta. O tokiais atvejais, kaip sako istorikai ir filosofai, panaši našta neleidžia judėti į priekį.

Nors Bulgarija jau senokai yra tapusi Europos Sąjungos nare, sunku pasakyti, ką naujo šiai šaliai suteikė toks politinis statusas. Ir valstybinė sistema čia nežinia kokia – jau lyg ir nebe socializmas, bet iki klasikinio kapitalizmo dar akivaizdžiai toli. Greičiau – laukinis kapitalizmas, pirmoji naujos realybės pakopa.

Visi šie politiniai ir psichologiniai kontrastai, regis, turėtų išprovokuoti žiaurius atvykėlių ir vietinių konfliktus. Link to filmo pradžioje, regis, režisierė ir veda. Bet netrukus ima aiškėti, kad tai sąmoningai pasirinkta klaidinanti kryptis. Režisierė aiškiai nepretenduoja į globalinius apibendrinimus apie „civilizacijų susidūrimą“ ir panašių tikslų nesiekia. Valeską Grisebach labai domina neskubus pokalbis apie moralinius konfliktus. Todėl ypatingai šiltai filme rodomi bandymai suartėti, tapantys savotiškais „prisijaukinimo“ ritualais. Kartais nieko bloga nesiekiantys poelgiai pavirsta pavydo scenomis, o kai kada karščio išvargintame kraštovaizdyje prasiveržia pyktis ir neapykanta.

Konfliktus provokuoja abi pusės, nors atviro susidūrimo vengia ir vieni, ir kiti. Bet susidūrimas neišvengiamas, nes turėtų ateiti tokia akimirka, kai visos smulkios priekabės sudarys kritinę masę, ir tada jau drama bus neišvengiama. Sprogimo katalizatoriumi gali būti bet kas – iš statybų aikštelės pavogtas žvyras, šventoje bulgarams vietoje iškelta Vokietijos vėliava, gražuolis baltas arklys ar net… moteriška skrybėlaitė…

3. „ŠALTASIS KARAS“ (Zimna wojna, 2018)

Pernai sukurtas P. Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ prie Oskaro už „Idą“ į režisieriaus taupyklę įdėjo dar 33 tarptautinius apdovanojimus (įskaitant prizą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje), o metų pabaigoje posėdžiavę Europos Kino akademijos nariai būtent „Šaltajam karui“ atidavė geriausio Europos filmo laurus.

Tai dar viena juodai baltoje juostoje susukta drama, savo stilistika artima geriausiems retro kino pavyzdžiams, subtiliai restauruojantiems šeštojo dešimtmečio pradžios Europos atmosferą, dar neišgydžiusią Antrojo pasaulinio karo žaizdų, bet jau stipriai paveiktą pokarinės stalininės politikos šalčio. Kartu tai ir dar viena nostalgiška meilės istorija, kuriai nelemta pasibaigti holivudine laiminga atomazga.

Filmas leidžia suprasti, kaip vadinamojo sovietinio bloko šalyse tautinė kultūra buvo naudojama ideologijos tikslams. Nuo to praktiškai viskas ir prasideda: po atokius socialistinės Lenkijos miestelius ir kaimus autobusiuku važinėjantis muzikantas Viktoras (Tomaszas Totas) bei jo pagalbininkė chorvedė Irena (Agata Kulesza) ieško naujų talentų liaudies ansambliui „Mazurek“, tapusiam Liaudies Lenkijos meninių pasiekimų etalonu ir geriausia eksporto preke (nesunku jame įžvelgti dar 1948 m. įsteigtą Valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Mazowsze“, kurio tikslas buvo puoselėti tradicinį ir liaudišką repertuarą, paremta regioninėmis dainomis ir šokiais).

Viename miestelyje po oficialios kandidatų perklausos Viktoras paprašo jam patikusią blondinę Zulą (Joanna Kulig) padainuoti tai, kas jai pačiai patinka. Mergina iš visos širdies užtraukia populiarią dainą iš rusiškos muzikinės komedijos „Linksmieji vyrukai“. Daina apie širdį, kuri netrokšta ramybės, taps spontaniškai gimusio meilės romano preliudija, o tolimesnės poros santykių raida plėtosis liaudies dainos „Dvi širdelės, keturios akys“ ritmu, kai pagrindinis širdį veriančios dainos motyvas virs tai didinga chorinio dainavimo stichija, tai improvizuota džiazo kompozicija, tai aistringu prancūziškos šansono ilgesiu (muzikinis filmo garso takelis mano asmeninių topų viršutinę poziciją vis dar užima nuo to momento, kai „Šaltąjį karą“ pamačiau pirmą kartą).

Bet P. Pawlikowskis kuria ne sentimentalią melodramą, o visai kitokį kiną apie žmones, kurie negali vienas be kito, bet ir būti kartu jiems neleidžia begalė neįveikiamų kliūčių – skirtingi temperamentai, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis ir net imunitetas politiniams kompromisams.

Į pusantros valandos pasakojimą režisierius sudėjo tik pačius esminius Vikltoro ir Zulos tragiškos jausmų epopėjos įvykius – bėgimą į Vakarus, susitikimus ir išsiskyrimus, melą ir išdavystę, sugrįžimą į totalitarinę Lenkiją, politinio kalinio patirtą siaubą, dviejų mylinčių širdžių jungtuves nusiaubtoje bažnyčioje, iš aptrupėjusios freskos stebint vieninteliam šios ceremonijos liudytojui.

Tokiame kontekste tragiškas finalas gali būti vienintelė išeitis.

2. „KRAUTUVIŲ VALSAS“ (In den Gängen, 2018)

In den Gängen, 2018

Kai pernai šis režisieriaus Thomaso Stuberio filmas buvo parodytas Berlyno kino festivalyje, daugelis kritikų būtent jam pranašavo pagrindinį prizą, bet žiūri nusprendė kitaip, ir „Krautuvių valsui“ (originalus pavadinimas „In den Gängen“ reiškia „Koridoriuose“) teko pasitenkinti Ekumeninio žiūri apdovanojimu, kas irgi yra ir prestižiška, ir prasminga.

Krautuvių valsas“ nuo pirmų kadrų tiesiog užburia žiūrovus žaisminga atmosfera, nors veiksmas pradeda tik įsibėgėti, užtai daro tai Johanno Strausso „Žydrojo Dunojaus“ ritmu. Šiai klasikinio baleto muzikai naują kokybę suteikė pradiniai Stanley Kubricko „2001-ųjų metų kosminės odisėjos“ kadrai, kai kiekvienam melomanui iš pirmų taktų pažįstamos muzikos ritmu čia sukosi ne Vienos baliaus aristokratų poros, o beorėje erdvėje lėtai ir gracingai valsą „šoko“… kosminiai palydovai. Pagal tą pačią muziką filme „Krautuvių valsas“ milžiniškame prekių sandėlyje zuja autopakrovėjai, kilnojantys konteinerius ir padėklus.

Tokiame ironiškame kontekste susipažįstame ir su pagrindiniais personažais. Milžiniško prekybos centro komandoje naujokas Kristianas iš lėto „įsivažiuoja“ į siurrealistiškai atrodantį lentynų ir mechanizmų pasaulį. Iš ekrano sklinda netikėtai jauki ir šilta atmosfera, kaip parodys vėlesni filmo įvykiai, visai net palanki sentimentaliems jausmams. Žiūrovų laukia kažkas panašaus į gamybinę komediją, kuriai vokiečiai jau suteikė vokiečių gyvenimo enciklopedijos statusą.

Pastarąjį teiginį, žinoma, nereikia suprasti pažodžiui – tai tik graži metafora, beje, visai natūraliai bei logiškai iškylanti iš bendrojo filmo konteksto. Bet ir rimtai kalbant, beveik visą laiką už sandėlio ribų neišeinantis veiksmas talpina daugybę parduotuvių lankytojams nematomos prekybos centro pusės specifiką. Tai savotiškas mikrokosmosas, kur visi juda savo orbitomis, kur be profesinių įgūdžių dar labai svarbūs ir draugiški ryšiai, kur pareigybinės instrukcijos taisyklės bei taiklūs vadovo patarimai gali praversti ir už darbo erdvės ribų, kur, pagaliau yra galimybė pamatyti ir pabendrauti su visokiausiais žmonių tipais. Kaip tik tokiam draugiškos aplinkos stebėjimui, kai kino kamera yra ypač pastabi ryškioms detalėms, skirta pirmoji filmo pusė. Vėliau „Krautuvių valsas“ keičia ne tik muzikinį ritmą, bet ir stilių.

Šis viražas padaromas taip staigiai, kad į švelnią pirmosios dalies atmosferą pasinėręs žiūrovas patiria diskomfortą. Atsitokėjus imama suprasti, kad toks siužeto posūkis turėtų reikšti kažką svarbaus. Galiausiai taip ir atsitinka.

1. „PASLĖPTAS GYVENIMAS” (A Hidden Life, 2019)

JAV režisierius Terrence‘as Malickas per keturiasdešimt penkerius metus sukūrė tik aštuonis vaidybinius filmus. Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Tikrų faktų įkvėptas naujausias Terrence’o Malicko filmas „Paslėptas gyvenimas“ pasakoja apie austrą Franzą Jägerstätterį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė kovoti vokiečių kariuomenėje ir buvo pripažintas išdaviku. Derinant poetišką kinematografiją ir citatas iš tikrų Franzo laiškų žmonai, filme šio tylaus didvyrio lūpomis svarstoma apie tikėjimą, meilę ir, svarbiausia, sugebėjimą išlikti laisvu žmogumi nepaisant visų tam nepalankių aplinkybių.

Deja, 1943-aisiais šis pacifistas karo tribunolo buvo nuteistas ir giljotinuotas. Franzui Jägerstätteriui tada buvo trisdešimt šešeri metai. O 2007-aisiais jis buvo paskelbtas kankiniu ir popiežiaus Benedikto XVI kanonizuotas.

Tokia biografija tiesiog prašyte prašėsi perkeliama į ekraną. Keistokai atrodo gal tik tai, kad filmą sukūrė režisierius, anksčiau linkęs į metafizines ar religines abstrakcijas. Nors jeigu pažvelgsime į „Paslėptą gyvenimą” kaip į biblines asociacijas keliančią istoriją apie žmogų, savanoriškai prisiėmusį mirties auką, ir šis filmas atrodys visai logišku darbu nuosekliai savo pasaulėžiūrai ištikimo menininko biografijoje.

Prasidėjo ši istorija nuostabiuose peizažuose skęstančiame Austrijos kalnų kaimelyje Radegunde. Čia, tikrame žemiško rojaus kampelyje, tarpusavio santaroje ir harmonijoje su gamta gyvena sutuoktiniai Francas (Augustas Diehlis) ir Franciska (Valerie Pachner) su trimis dukrelėmis. Ši idilė tęsiasi filme pakankamai ilgai, tačiau žiūrovams ja mėgautis trukdo istorinės žinios apie A. Hitlerio prieš Austriją įvykdytą „anšliusą”. Mes su nerimu laukiame šio momento, kuris akimirksniu sugriaus šią nuostabią panteistinę harmoniją.

Jau prologe režisierius griebiasi šokiruojančio kontrasto, į nuostabaus grožio spalvotą realybę įterpdamas juodai baltos nacistinės kino kronikos vaizdus, pranašaujančius drastišką taikaus gyvenimo pabaigą. Filmas pradedamas chrestomatiniais kadrais iš režisierės Leni Riefenstahl filmo „Valios triumfas“ (1934), įamžinusio A.Hitlerio atvykimą į Niurnberge tris paras vykusį „nugalėtojų partijos“ suvažiavimą: virš debesų skrendančio lėktuvo vaizdus keičia Niurnbergo gatvėmis atvirame korteže važiuojantis Trečiojo reicho fiureris, kurį su neslepiamu susižavėjimu sveikina minios gerbėjų. Vėliau jau spalvotos nacių kronikos intarpai rodys intymioje namų aplinkoje kamerai su vaikais ir artimaisiais pozuojantis A. Hitleris.

Kai karą pradėjusi nacistinė Vokietija mobilizuoja visus tarnauti tinkamus Austrijos vyrus, Franzas, giliai tikintis žmogus, atsisako dalyvauti nežmoniškoje agresorių avantiūroje. Po mokymų jis pasilieka savo fermoje ir tuoj pat tampa visų aplinkinių priešu. Nuo jo nusigręžia draugai ir kaimynai. Dabar Franzas visiems – bjaurus išdavikas.

Deja, bažnyčioje Franzas taip pat neranda pritarimo savo nuoširdžiam troškimui tarnauti Gėriui. Net miestelio kunigas (Tobias Moretti) perspėja ištikimą Kristaus skleistų idėjų šalininką, kad tokia pozicija dabar ir pavojinga, ir beprasmė: „Tavo pasiaukojimas nieko nepakeis“. Dabar vienišiaus kovoje su totaliu Blogiu jis gali pasikliauti tik savo jėgomis ir artimųjų palaikymu.

Taip pat skaitykite: 50 puikių Netflix pasiūlymų: filmai, serialai, dokumentika

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: