Tokiu metu, kai norisi ilgiau pabūti namuose NETFLIX visuomet suteikia progą prasiblaškyti. Kiekvienam pasitaiko dienų ar vakarų, kai norisi atsijungti nuo viso pasaulio ir pažiūrėti rimtą, akis atveriančią dramą, lengvą romantinę  komediją arba neramiai žvelgti per petį, žiūrint naujausią siaubo filmą. Šūkis “Netflix and Chill” šiuo metu kaip niekad aktualus. Pristatome jums 50 puikių, vertų dėmesio, pagarbos ir žiūrovų simpatijų filmų, serialų, ir dokumentinių laidų kuriuos galite pamatyti naudodamiesi interneto milžino „Netflix” paslaugomis.

50. „NEAPDOROTI DEIMANTAI“ (Uncut Gems, 2019)

Neapdorotų deimantų“ sumanymas broliams Joshui ir Benny Safdie gimė prieš gerą dešimtmetį, ir jau tada buvo galvojama apie tai, kad pagrindinį vaidmenį suvaidintų Adamas Sandleris. Tiesą sakant, tada garsaus komiko reputacija buvo nekokia. Jis jau dešimt kartų buvo pripažintas Auksinės avietės [šis prizas nuo 1980-ųjų kasmet skiriamas už blogiausius kino pasiekimus – G.J.] nugalėtoju už dalyvavimą bukose komedijose „O dabar skelbiu jus Čaku ir Lariu“, „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!“, „Nebrendylos“ ir pan. Tiesa, režisierius Paulas Thomas Andersonas, pasikvietęs A. Sandlerį pagrindiniam vaidmeniui melodramoje “Apgirtę nuo meilės” (Punch-Drunk Love, 2002), atskleidė visai kitas aktoriaus talento briaunas.

Simboliška, kad „Neapdorotus deimantus“ Netflix parodė Tarptautinės juvelyrų dienos išvakarėse. Mat A. Sandlerio herojus tiesiogiai susijęs su juvelyriška, nors nėra nei deimantų gavėjas, nei jų apdorotojas. Aktoriaus vaidinamas Hovardas Ratneris jau nušlifuotais deimantais prekiauja.

Daugiau nei prieš dešimtmetį režisierius Edwardas Zwickas filme „Kruvinas deimantas“ (Blood Diamond) įtaigiai parodė, kiek kainuoja tie „geriausi merginos draugai“. Filme buvo parodyta tik viena gausiai krauju aplaistytų deimantų kontrabandos iš Siera Leonės istoriją.

Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas. Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus…

Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi. Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija.

Filmas dar kartą įrodo, kad Netflix‘o pirmųjų vaidybinių filmų sėkmė nėra tik vienkartinis puikaus marketingo rezultatas. Mūsų akyse ši internetinė platforma vis labiau įsitvirtina kaip dabartinio (ir, ko gera, artimiausios ateities) pasaulinio kino flagmanas. Neapdorotų deimantų“ privalumų labai daug. Tai ir naujomis savo talento briaunomis maloniai stebinantis Adamas Sandleris, ir puikus (galima net sakyti, juvelyrinis) scenarijus, kuriame bet kokiai svarbiai detalei lemta dar ne kartą išnirti kitokiame kontekste. Stebina ir dialogų polifoniškumas, muzikos kontrapunktai (atpažinau tikTangerine Dream“ ir Vangeliso kompozicijos, bet tai tik nedidelė muzikinio takelio dalis), meistriškai pinama intriga, mezgant į vieną grandinėlę ir etiopus šachtininkus, ir banditus, ir populiarias TV programas, ir naudingas pažintis, ir krepšinį, ir net originalią teoriją apie… Etiopijos žydus.

Visi filmo elementai vienodai svarbūs, kaip bet kokia detalė nuostabaus grožio deimantų vėrinyje. Filmas gimdo begalę minčių ir asociacijų. O viena filmo frazė verta papildyti garsiausių kino posakių galeriją: „Kai tu laimėjai, visa kita – nesvarbu“. (G.J.)

49. „ASMENS SARGYBINIS“ (The Bodyguard)

Politinis trileris, pranokęs pačių didžiausių optimistų lūkesčius ir britų televizijoje tapęs populiariausiu draminiu serialu. „World Productions“, sulaukę daugiau negu 17 milijonų žiūrovų Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, nusprendė serialą paviešinti pasauliniu mastu, „Netflix“ platformoje.

Kritikai giria britų scenaristės Jed Mercurio parašytą siužetą, kuris žiūrovą įtraukia nuo pirmųjų politinio trilerio minučių. Policijos procedūros, psichologiniai žaidimai, politinis sąmokslas, konspiracijos, lytiniai santykiai tarp valstybės tarnautojų, teroristai – tai tik keletas elementų, kuriuos Jed Mercurio sudėliojo į pavykusį istorijos pasakojimą. Siužeto eigą stengiamasi nuslėpti kiek įmanoma ilgiau, todėl serialo istorija yra sunkiai nuspėjama. Taip pat pagirtina, jog atskirti gerus ketinimus turinčius veikėjus nuo piktadarių yra be galo sudėtinga.

Pagrindinį serialo vaidmenį atliko škotų aktorius Richard Madden. Talentingo aktoriaus rimtą veido mimiką žiūrovai prisimena iš tarptautinį pripažinimą pelniusios „HBO“ maginės fantastikos serialo „Sostų karai“. Praeityje aktorius teatre vaidindavo Viljamo Šekspyro tragediją „Romeo ir Džiuljeta“, kurioje atlikdavo pagrindinį vaidmenį jaunuolių meilės istorijoje. Šiais metais Richard Madden atiteko kiek kitoks amplua. Aktorius įsikūnijo į policijos seržantą David Budd, nusipelniusį Britų armijos veteraną, kuris yra kamuojamas potrauminio streso sutrikimo ir dirbantis asmens sargybiniu specialiosios apsaugos skyriuje. David Budd buvo paskirta saugoti vieną iš įtakingiausių politikių Julia Montague, kurios vaidmenį atliko britų aktorė Keeley Hawes.

Žiūrovai, kurie niekada nėra buvę Londone, peržiūrėję „Asmens sargybinį“ galės susidaryti įspūdį, kaip šis miestas atrodo. Operatorius John Lee suteikia galimybę aplankyti tokias vietas kaip „The Whittington Estate“, pietvakarių rajoną Batersį, pamatyti dangoraižį „CityPoint“, „Londono akį“, Vestminsterio tiltą ir kitus miesto reginius. (M.Ž.)

48. „SANTUOKOS ISTORIJA” (Marriage Story, 2019) 

Tiesą sakant, „Santuokos istorijai” pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.

Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad  būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis. „Ši sistema išskiria žmones, šeimas, nuosavybę ir net laiką, – sakė režisierius. – Ji verčia žmones tvirtai laikytis tik savo įvykių versijos ir ignoruoja priešingos pusės nuomonę“.

Scarlett Johansson taip pat turėjo karčios patirties. 2011-aisiais ji išsiskyrė su pirmuoju vyru aktoriumi Ryanu Reynoldsu, o pačiame „Santuokos istorijos“ filmavimo įkarštyje skyrėsi su antruoju vyru  Romainu  Dauriacu. Pagrindinė „Santuokos istorijos” pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu?

Stop! Jau pačioje filmo pradžioje režisierius lengvatikiams žiūrovams paspendė pirmuosius spąstus. Nes psichoterapeutui pateikta abiejų sutuoktinių charakteristika, pasirodo, yra tik specialiai sukurta pasakėlė, kitaip sakant, legenda, skirta tik tam, kad būtų kažkiek sumažinta skyrybų sukelta abipusė psichologinė trauma. Antrieji spąstai pradės ryškėti tada, kai suvoksime, jog inteligentiškų skyrybų nebus: jaunos šeimos drama palengva ims virsti žiauriu psichologiniu trileriu, o sutuoktinių konfliktai – tikru karu be taisyklių. Ir kalti čia ne tiek patys besiskiriantieji sutuoktiniai, kiek skyrybų advokatai, kuriems panašios bylos yra tikra aukso gysla. Kurį laiką pirmajame plane atsiduria du advokatai, bravūriškai suvaidinti patyrusių aktorių.

Šio vaidmens dėka Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį pelniusi Laura Dern vaidina tikrą cinišką grobuonę Norą, kuri teisme menkiausią užuominą apie savo klientės vyro charakterio ypatybes gali išplėtoti iki absoliučiai degradavusios asmenybės paveikslo. Dar labiau psichologinio manipuliavimo meną yra įvaldęs Čarlio pasamdytas advokatas Džėjus Marota (Ray‘us Liotta) ir išvaizda, ir ypač manieromis panašus į plėšrų pitbulį, kuris kartą įsikibęs į savo grobį nepaleis jo iki pergalingo finalo. Abu advokatai, ypač per tarpusavio batalijas teisme tiek įsijaučia į savo vaidmenis, kad tampa panašūs jau nebe į savo klientų gynėjus, o į mirtinos dvikovos sekundantus, pasinaudojančius puikia proga kuo skaudžiau įžeisti savo oponentą.

„Vedybų istorijos“ stilistika yra labai įvairi. Čia apstu buitinių situacijų provokuojamo humoro, skaudžių išpažinčių ir net… sentimentalių dainų iš septyniasdešimtųjų metų Brodvėjaus miuziklo „Kompanija“ (Company), kurias Nikolė ir Čarlis dainuoja visai netikėtuose kontekstuose. Drama „Kramer prieš Kramerį“ keturiasdešimčiai metų suformavo skyrybų temos kanoną. Dabar šią estafetę perima režisieriaus Noah Baumbacho „Vedybų istorija“, kuri, be jokis abejonės, taps modernaus kino klasika. (G.J.)

47. „LYTINIS ŠVIETIMAS“ (Sex education)

Lytinio gyvenimo priėmimas ir suvokimas yra svarbus etapas kiekvienam bręsti pradėjusiam paaugliui. Tai nežinomas ir dar nepažintas pasaulis, kuris skatina jauną žmogų eksperimentuoti ir interpretuoti lytinį pasaulį savaip. Tai pastato pamatą pradiniam ir tolimesniam suvokimui apie lytiškumą ir lytinį gyvenimą, o dažnai pasitaiko, jog šis yra suvokiamas ir konstruojamas klaidingai, pasikliaujant porno industrija ar nuogirdomis. Toks savotiškas lytinis švietimas atsispindi ir naujai išleistame seriale „Sex education“. 2019 metais šviesą išvydęs naujas serialas „Sex education“ jau spėjo pelnyti ne tik pripažinimą jaunų žmonių tarpe, tačiau ir tarp suaugusiųjų. Tai komedinė drama apie paauglius, mokyklą ir pirmas seksualines patirtis. Pagrindinio serialo veikėjo mama dirba seksologe, o nieko nežinodamas apie lytinį gyvenimą šešiolikmetis Otis, siekdamas užmegzti artimesnį ryšį su savo mokyklos simpatija Maeve, tampa savo mokyklos mokinių seksologu ir konsultuoja paauglius jiems iškilusiais klausimais.

Paauglio mama seksologė (vaidina Gillian Anderson) ir jos paauglys sūnus (vaidina Asa Butterfield), kuris susiduria su sunkumais ir jį kamuojančiais klausimais bei neramumais seksualine tema, atskleidžia kompromituojantį turinį. Seriale apstu atvirų scenų, naudojamas jaunatviškas žodynas bei žargonas, suprantamas ir atitinkamai parinktas serialo auditorijai – šiuo atveju paaugliams.  Serialo autorė Laurie Nunn sako, jog mintis parašyti serialo idėja gimė visai netikėtai: „Aš pastebėjau save tyrinėjant keistus dalykus. Kartais aš praleisdavau valandas tyrinėdama save pirštais – keista.“

Serialas filmuotas britiškoje mokykloje, britiškoje aplinkoje su britų paauglių komanda, tačiau vis tiek, žiūrint serialą jaučiasi amerikietiška atmosfera. Kultūriniu požiūriu, atmosfera yra nespecifinė, su daugeliu elementų iš JAV patirties: „Letterman“ stiliaus striukės ir uniformų nebuvimas, amerikietiškos plaukimo komandos, simboliniai amerikietiški mokyklos šokiai, „Breakfast Club“ stiliaus mokyklos spintelės, mokiniai žaidžiantys Amerikietišką futbolą ir k.t… Todėl, tikėtina, kad šis britų ir amerikiečių mišinys yra bent iš dalies sukurtas tam, kad šou taptų labiau tarptautinis, kaip ir ankstesnis išpopuliarėjęs „Netflix“ paauglių serialas „Elite“.

Serialo seksualinis turinys yra labai platus: žiūrovai mato ir vyrų, ir moterų nuogumą, įskaitant ir lytinius organus, veikėjai lytiškai santykiauja ir atvirai kalba apie orgazmus, kūno skysčius, seksualines praktikas ir patirtis, pozicijas, kūno dalis ir t.t. Serialas apima ir tolerancijos temą. Jame aiškiai pavaizduojami orientacijų skirtumai, taip pat ir aseksualumas (lytinio potraukio neturėjimas). Parodomas skirtumas tarp suaugusio žmogaus suvokimo – 50-metį pasiekusios motinos požiūrio bei paauglio drovėjimosi vis dar apie tai kalbėti ir tai pažinti. Seriale vaizduojamos kartais ir absurdiškos situacijos (pavyzdžiui paauglio bandymas naudoti viagrą), tačiau serialo kūrėjai yra įsitikinę, jog tokios situacijos yra realios ir labai dažnai pasitaikančios tarp bręsti pradedančių paauglių, kurie dar tik pradeda pažinti save, savo ir kito žmogaus kūną.

Serialas tarsi skatina nesidrovėti ir atvirai kalbėti apie seksualinį gyvenimą paauglių tarpe, nes lytinis švietimas yra svarbus šių dienų visuomenei ir jaunimui, norint išvengti nesklandumų lytiniame gyvenime, lytiškai plintančių ligų, neplanuojamų nėštumų bei suvokti lytinio gyvenimo prasmę bei kaip viskas yra iš tikrųjų.

46. „Someone great” (2019)

Someone great (2019) movie film Netflix

Nors ši komedija apie išsiskyrimą ir judėjimą pirmyn, svarbiausias jos akcentas – draugystė. Jane the virgin” žvaigždė Gina Rodriguez vaidina muzikos apžvalgininkę Jenny, kuri gauna darbo pasiūlymą San Fransiske ir ruošiasi ten persikelti iš Niujorko. Viskas būtų puiku, bet jos vaikinas Nate (akt.L.Stanfield) palieka ją po 9 metų kartu ir ji pasineria į liūdesio liuną. Jai padėti suskumba dvi geriausios draugės, Blair (akt. B.Snow) ir Erin (D.Wise) ir merginos ruošiasi paskutinį kartą, prieš Jenny išvykimą gerai pašėlti muzikos festifalyje.

Šioje juostoje yra tai, ko būtent trūksta romantinėms komedijoms. Moteriškos draugystės prieskonių galima pastebėti kultinėse komedijose, kaip Bridesmaids”, tačiau realią ir įtikinamą draugystę ekrane sukurti sunku. Šiuo atveju, atrodo puikiai susipina aktorių chemija, humoro jausmas ir įvykių tikroviškumas. Kiekviena moteris gali susitapatinti su Jenny ir tuo jausmu, kai nori santykius išsaugoti, nepaisant to, kokie neįmanomi jie atrodo.

Nors pagrindinė veikėja yra Jenny, tačiau Erin ir Blair istorijos taip pat turi reikšmę. Blair nutraukia į niekur vedančius santykius, o Erin bando kurti naujus su savo mergina Leah (akt.R.N.Jones). Pagrindinis veiksmas vyksta muzikos festivalyje, todėl nereiktų stebėtis, kad filme gausu geros muzikos, kas suteikia puikų foną įvykiams ekrane ir garantuoja gerą nuotaiką žiūrovams.

45. „BALADĖ APIE BASTERĮ SKRAGSĄ” (The Ballad of Buster Scruggs, 2018)

The-Ballad-of-Buster-Scruggs

Pasauliniame kine retai, bet pasitaiko filmų, kuriuos suka ne vienas, bet du režisieriai. Kartais tai būna bendraminčiai, vienas kitą suprantantys iš pirmo žvilgsnio ir todėl be didelių konfliktų pasiekiantys gerą rezultatą. Nepastebėti labai ryškaus brolių Ethano ir Joelio Coenų kino negalima jau seniai. Dar savo karjeros pradžioje už pesimistišką požiūrį į pasaulį, niūrų humorą ir polinkį savaip estetizuoti prievartą jiedu buvo praminti „kruvinais vaikėzais“. Jų filmuose žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“), o į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis raudonas!“.

Pernai Venecijos kino festivalyje broliukai pristatė naujausią filmą – tragikomišką vesterną „Baladė apie Basterį Skragsą“, pelniusį apdovanojimą už geriausią scenarijų. Pradžioje tai turėjęs būti originalus serialas, skirtas platformai Netflix. Vėliau formatas keitėsi, tačiau miniserialo principas išliko Dvi valandas su trupučiu trunkantis filmas padalintas į šešis skyrius (tiksliau būtų pasakyti – į šešias dainas), kurių kiekviena pateikta kaip atskira novelių knygos istorija su rimtiems literatūros šedevrams būdingu epigrafu. Šešios šio kino almanacho istorijos labai skirtingos, bet kiekvienai jų galime rasti atskirą apibudinimą.

Pirmąją novele – pačią juokingiausią –  taip ir knieti pavadinti daina, nes ji labai panaši į klasikinio holivudinio miuziklo pastišą. Ji ir vadinasi „Baladė apie Basterį Skragsą“: jau nuo pirmų kadrų dvelkia Laukinių vakarų romantika, kurią dar labiau sustiprina amerikietiškų kanjonų vaizdai (nuostabiai nufilmuoti operatoriaus Bruno Delbonnelio) ir sentimentali dainelė, kurią pats sau akompanuodamas gitara iš širdies traukia vienišas raitas kaubojus (Timas Blake‘as Nelsonas), o jo nuotaikai pritaria kalnų aido choras. Vėliau filmo autoriai mus panardina į vesternų mėgėjams gerai pažįstamą atmosferą su būtinais šio žanro atributais – salūnais, banditais, kortų šuleriais ir, žinoma, susišaudymais.

Antroji novelė „Netoli Algodono“ pasinaudoja klasikiniu bankų plėšiko kanonu, bet ir jį paverčia tikra karikatūra. Kiekviena scena čia atrodo tarsi nužengusi iš Sergio Leone‘s vesternų „Geras, blogas ir bjaurus“ ar „Kartą vakaruose“ – bekraščių dykynių ir stambiais planais nufilmuotų veidų deriniai, nerimą žadinančių garsų kontrapunktai, išradingi rakursai, pokštai iš juodojo humoro arsenalo (į garsių kino citatų sąrašą verta pakliūti finalinė nevykėlio bankų plėšiko (Jamesas Franco) replika, skirta kaimynui, stovinčiam greta ant ešafoto su kilpa ant kaklo: „Ar tau tai pirmas kartas?“

Nuo trečiosios novelės juokeliai baigiasi, ir jų vietą užima melancholija ir žiaurios gyvenimo tiesos grimasos, o finale net šalčiu dvelkianti mistinio trilerio atmosfera. Tarsi staiga surimtėję filmo autoriai sugalvojo mums priminti, kad XIX a. pabaigos Laukiniai vakarai – visai ne pasakų šalis, o rūstaus išlikimo teritorija, kur aukso gyslą radusio vienišiaus džiaugsmą aptemdo klastinga kulka į nugara, o trumpam nuo naujakurių karavano į šoną nuklydusio žmogaus laukia baisi perspektyva pakliūti į kraugerių indėnų nelaisvę. (G.J.)

44. „Spindesys“ / Glow

Serialas, nukeliantis į 1980-uosius, yra istorija apie nuostabias moteris imtynininkes. Tiesa, kaip ir tikrame gyvenime, daugelis veikėjų čia nėra tikros kovotojos – jos tik aktorės, modeliai ir kaskadininkės, įmestos į ringą ir privalančios rasti jame savo personažą, kurį galėtų paversti imtynių čempionu televizijoje. Juokingiausia tai, kad daugelis iš jų, gyvenime nėra mačiusios nei vienos imtynių kovos, todėl linksmų situacijų ir humoro, čia tikrai neišvengsite.

„Spindesys“ – tai tarsi nenuspėjami kalneliai, nuolat stebinantys staigiais posūkiais ir įstabiais charakteriais. Sunku net pasakyti, kaip šį serialą turtų vertinti feministės, nes iš dalies, jis moterų kūnais ir personažais žaidžiantis šou, kurio žinutė aiški jau nuo pirmosios serijos, tačiau iš kitos pusės, tai moterų stiprybę, pasirinkimo laisvę ir savęs ieškojimą skatinantis gyvenimo šansas. 14 moterų, atrinktų kuriamai televizijos laidai, ne tik bando išsiaiškinti, kokais personažais gali tapti ringe, tačiau ir kaip jie susiję su tikruoju jų gyvenimu. Kai kurios iš jų yra mamos, kai kurios nuolatinės melagės arba paprasčiausios pasileidėlės, o kitos, neįtikėtinai tyros – tačiau, „Spindesys“ visas jas pastatė ant vieno, lygaus ringo grindų, tam, kad pamatytų vidinę kovą tarp asmenybės ir profesionalumo, bei įtikinantį šou.

Serialas užburia tuo, kad nuo pat pražios iki galo, yra absoliučiai 1980-uosius primenantis kūrinys. Aptempti ir įvairiaspalviai triko, tamprės, pabrėžiančios merginų apvalumus, muzika, paskutinį kartą girdėta žiūrint „Gelbėtojus“, ir šukuosenos, reikalaujančios pusės flakonėlio plaukų lako. „Spindesys“ prie ekranų suburs ne tik visas moteris, nostalgiškai žvelgiančias į vaizduojamas savo jaunystės madas, ar paauglius, ieškančius geros humoro dozės, bet ir vyrus, norinčius paganyti akis į triko aptemptus moterų kūnus, arba pamatyti „Amerikietiškų imtynių“ užkulisius.

43.  „Set it up” (2018)

Set it up (2018) film movie

Pati juostos pradžia jau išduoda istorijos pabaigą. Pagrindiniai veikėjai Harper (akt.Z.Deutch) ir Charlie (akt.G.Powell) dirba asistentais mažai apmokamame, tačiau daug pastangų reikalaujančiame darbe. Susivieniję dėl neapykantos savo bosams, jie nusprendžia juos supažindinti, tikėdamiesi, kad tie – taps pora ir labiau pasiners į asmeninį gyvenimą ir santykius, o ne darbą. Kaip ir nuspėjama, įsimyli ne tik jų vadovai, bet ir jie patys.

Pagrindiniai veikėjai, pakankamai skirtingi, bet kartu, jie regis dera puikiai. Harper – optimistiška, pasitikinti savimi altruistė, o Charlie – gerai apgalvojantis ir linkęs į vienatvę. Jie atrodo visiškos priešingybės, tačiau ekrane jų istorija vystosi sklandžiai, pastebima puiki chemija tarp aktorių ir linksmi dialogai. Tai nėra tas filmas, kuriame gausu tylos minučių. Veikėjai kalba ir kalbasi, o tai sukuria realumo pojūtį, kai problemos yra sprendžiamos, o ne paliekamos tyloje.

Filmas pasibaigia taip, kaip ir prasidėjo – bandymu supiršti ir nors ši istorija tipiška romantinėms komedijoms, tačiau turi savitumo, pagrindiniai veikėjai įsimena ilgam, o jų istorija nors ir nuspėjama, bet verčianti smagiai nusišypsoti.

 42. „DŽERALDO ŽAIDIMAS“ (Gerald’s Game, 2017)

Gerald's Game

„Siaubų karaliumi“ dažnai vadinamas Stephenas Kingas tikrai yra nepralenkiamas bestselerių autorius, kurio kiekvienas naujas kūrinys a priori susilaukia beprecedenčio skaitytojų ir kino kūrėjų dėmesio. Garsiausi kino režisieriai rikiuojasi į eilę, laukdami galimybės ekranizuoti bet kokį genijaus rašinį, net trumpiausią apsakymą.

Šiemet jau matėme „Gyvūnėlių kapines“ (Pet Sematary), rugsėjo pradžioje pamatysime siaubo trilerį „Tas 2“ (It Chapter Two), o iki metų pabaigos pasaulio ekranuose dar pasirodys filmai, sukurti pagal Stepheno Kingo kūrinius – „Daktaras Miegas“ (Doctor Sleep) ir „Aukštoje žolėje“ (In the Tall Grass), jau nekalbant apie gerą tuziną trumpametražių kino novelių.

Galima pastebėti vieną rašytojo ypatybę – dabar jis vis rečiau rašo apie zombius, vampyrus, vilkolakius ir kitokią velniavą, o ne mažiau siaubingų istorijų randa žmonių pasaulyje – net ten, kur, regis, turėtų karaliauti kraują kaitinančios erotinės aistros verpetai. Kaip, pavyzdžiui, filme „Džeraldo žaidimas“ (rež. Mike‘as Flanaganas). Jo ekspozicija žiūrovą turėtų nuteikti švelnios erotikos seansui ir pamokančiai istorijai iš serijos „ką daryti, kai sutuoktinių santykius apkartina rutina“. Verslininkas Džeraldas Berlingemas (Bruce‘as Greenwoodas) žino, kaip šią problemą spręsti: reikia savaitgaliui su mylimąja žmonele Džese (Carla Gugino) pasišalinti į miško trobelę, pasirūpinti, kad šaldytuve nieko netrūktų ir lovoje išbandyti ką nors tokio, ko anksčiau nepraktikuota, pavyzdžiui antrankius. Deja, bandymas išplėsti ribas ir suteikti intymiems santykiams pikantiškumo baigiasi vos prasidėjus: nuo staigaus širdies priepuolio Džeraldas krenta negyvas taip ir nespėjęs nuimti žmonai antrankių, kuriais abi Džesės rankos liko prikaustytos prie lovos atlošo.

Nuo šio momento beveik iki filmo pabaigos žiūrovai matys pusantros valandos trunkančią moters kovą dėl savo gyvybės absoliučiai beviltiškoje situacijoje – raktai nuo antrankių nepasiekiami, o pagalbos šauksmų miške niekas neišgirs. Siaubo koncentracija kaskart vis auga, ir tai pačiam Stephenui Kingui patiko: peržiūrėjęs dar ne visai baigtą filmo variantą jis pagyrė autorius ir filmą pavadino „sukrečiančiu, siaubingu ir hipnotizuojančiu“.

Tą pusantros valandos trunkantį siaubo seansą, kai siužetas įstrigo mirties taške, filmo autoriai, vengdami monotonijos klasikinį trijų vienybių (laiko, veiksmo ir vietos) principą suskaido į Džesės pasąmonės bei vaizduotės žaidimo pagimdytus dialogus su… mirusių vyru, skaudžius vaikystės prisiminimus ir haliucinacijas, kuriose dalyvauja kažkoks paslaptingas vyras.

Stephenas Kingas yra ir pripažintas netikėtų atomazgų meistras. Šią savybę jis pademonstruoja ir „Džeraldo žaidimo“ finale, kai per paskutines dešimtį minučių siužetas įgyja net dvi atomazgas ir labai svarbią frazę, kuri galėtų būti visos rašytojo kūrybos credo: „Kartais tie, kurie mus turėtų saugoti nuo monstrų, patys pavirsta monstrais“.

P.S. Praėjus mėnesiui po „Džeraldo žaidimo“ premjeros Netflix pristatė dar vieną Stepheno Kingo ekranizaciją – trilerį „1922“ (rež. Zakas Hilditchas). (G.J.)

41. When we first met“ (2018)

Daugelis yra susidūrę su meile be atsako, tačiau tikriausiai niekas negali pasakyti, kad turėjo net keletą galimybių iš naujo bandyti savo laimę su išrinktuoju. Būtent toks scenarijus vystosi šiame filme. Pagrindinis veikėjas Nojus (akt. A.DeVine), pakviestas į Avery (akt. A.Daddario) sužadėtuves visiškai nesidžiaugia: mergina, kurią jis yra įsimylėjęs, ruošiasi tekėti už kito. Padauginęs alkoholio Nojus užmiega nuotraukų kabinoje, o kitą dieną pabunda praeityje ir gali pakeisti savo gyvenimą taip, kad būtent jis vestų Avery.

Šis scenarijus dažnai naudojamas filmuose – kelionė atgal į praeitį, siekiant pakeisti esamas pasėkmes, tai buvo naudojama ir filmuose “About Time” , “Groundhog Day”, “If I fall”. Šiuo atveju, šis scenarijus atrodo naujas, tik todėl, kad filmo pabaigoje pagrindinis veikėjas negauna to, ko originaliai norėjo, jo noras būti su svajonių mergina neišsipildo. Šis filmas neatrado labai originalus, tačiau jame gausu gyvenimiškų pamokų, kurios nors ir skamba kiek tuščiai, priverčia susimąstyti.

Dar prieš filmo debiutą, pasirodžius reklaminiam filmukui, iškilo klausimų apie pateikiamą pagrindinę mintį – vyruką, kuris niekaip negali pamiršti nenusisekusių santykių ir judėti pirmyn. Seksualinio priekabiavimo Holivude fone, ši tematika nepadarė gero įspūdžio. Tiesa, viena pagrindinių aktorių – A. Daddario, interviu teigė, kad vaikinai visada stengiasi, kad merginos juos pamėgtų, o merginos daro tą patį. Pažiūrėjus filmą tampa aišku, kad tai nėra nemalonu”.

40.  „BAUDĖJAS“ / The Punisher

Gigantai „Netflix“ ir „Marvel“ bendradarbiaudami sukūrė nemažai puikių populiarumo susilaukusių serialų apie superherojus. Žiūrovų numylėtiniu tapo istorija, pasakojanti komiksų antiherojaus „Baudėjo“ gyvenimo nuotykius. Serialą rašė ir prodiusavo britas Steve Lightfoot, žinomas kaip serialų „Hanibalas“ (angl. „Hannibal“) ir „Narkotikų prekeiviai“ (angl. „Narcos“) scenarijų autorius. Steve Lightfoot pripažino, jog rašyti scenarijų apie antiherojų su nusikalstama praeitimi, bet pateisinamais motyvais buvo be galo įdomu.

Nors serialas turėjo išeiti anksčiau nei buvo planuota, tačiau kūrėjų sprendimu anonsas buvo atšauktas dėl tuo metu Las Vegase įvykusio susišaudymo. Tragedijos metu žuvo 58 žmonės ir 851 buvo sužeisti. Serialo „Baudėjas“ išleidimo data buvo atidėta, nes komiksų istorijoje yra nemažai šaunamųjų ginklų, smurto, kraujo. „Mes tai padarėme iš pagarbos. Manau, kad tai buvo teisingas sprendimas“ – teigė pagrindinis serialo aktorius Jon Bernthal.

Talentingas amerikiečių aktorius Jon Bernthal, kuris daugeliui pažįstamas iš „AMC“ televizijos pasididžiavimo – „Vaikštantys numirėliai“ (angl. The Walking Dead“), atliko pagrindinį internetinio televizijos serialo vaidmenį – Frank Castle. Šis personažas, dar kitaip vadinamas kaip „Baudėjas“ – tai išgalvotas veikėjas, kuris nors ir skiriasi nuo kitų herojų tuo, jog neturi antgamtinių galių ir apsiausto, tačiau pritraukia žiūrovus prie kino ekranų realistiškais kaskadiniais triukais, muštynių elementais ir šaudymo technikomis, kurias ištobulino tarnaudamas Amerikos kariuomenėje. Kaip pats Jon Bernthal atsiliepė apie įkūnytą veikėją: „Tai įsiutęs tėvas, vyras ir kareivis, kuris gyvena neįtikėtiname tamsos, praradimų ir kankinimų pasaulyje“. Viename interviu aktorius net prisipažino, jog jaučia didelę atsakomybę už šį personažą, nes žino, kokia iš tiesų komiksų gerbėjų auditorija yra reikli ir kaip aukštai „Marvel“ studija yra iškėlusi savo produkcijos kartelę. Seriale „Drąsiaširdis“ (angl. „Daredevil“) Frank Castle susilaukęs didelių žiūrovų simpatijų gavo ypatingo dėmesio antrajame sezono siužete, tačiau to nepakako ir jau kitais metais išėjęs „Marvel“ ir „Netflix“ kino juosta pasakoja komiksų antiherojų „Baudėjas“ priešistorę ir motyvus.

Kita svarbi rolė, kurios nepaminėti būtų nuodėmė, tai aktoriaus Ebon Moss-Bachrach personažas David Lieberman (programišius pravarde „Micro“). Tai buvęs nacionalinio saugumo darbuotojas, sudaręs sandorį su „Baudėju“ ir drauge kovojęs prieš aukščiausias Amerikos saugumo organizacijas: federalinių tyrimų biurą (FTB), centrinę žvalgybos gynybą (CŽV) ir JAV teisėsaugą („Homeland“). Antiherojaus ir programišiaus keliai susikerta tuomet, kai veikėjai susipranta, jog jų priešai yra toje pačioje barikados pusėje ir tik veikdami drauge jie gali pasipriešinti neteisybei. (M.Ž)

39. „LAUKINĖ ŠALIS“ (Wild Wild Country, 2018)

Šešių dalių „Netflix“ dokumentinis serialas, kuris yra pagrįstas tikrais įvykiais. Šiame seriale yra atkreipiamas dėmesys į neįprastą žmonių grupę, kurios įkvėpėjas buvo Indijos dvasinis guru Bhagwanas Shree Rajneesh, kuris yra labiau žinomas kaip Osho. Jis ir jo dvasiniai pasekėjai norėjo sukurti miestą pavadinimu „Rajneeshpuram“. Tai buvo pagrindinė guru idėja, kuri buvo pagrįsta religiniu judėjimu ir vizija.

Patys šio serialo kūrėjai, kurie ėmėsi šios keistai sudėtingos istorijos yra broliai Chapman ir MacLain Way. Keistas ir įdomus faktas tas, kad jie abu yra per labai jauni, kad prisimintų 30-35 metų senumo įvykius. Todėl sukurti šį dokumentinį serialą tapo tikru iššūkiu. Jų vienas ankstesnis filmas yra „Sumušti beisbolo šunsnukiai“ (The Battered Bastards of Baseball) kaip ir serialas šis filmas yra dokumentinis, pagrįstas tikrais faktais apie nedidelę lygos komandą Portlande. O kas liečia šį serialą – broliai padarė įspūdingą darbą, nes prikaupė daug archyvinės medžiagos, kuri nebuvo lengvai prieinama, bei sekė ne tik Osho pasekėjus, bet ir daugybę priešų, kurių Indijos guru turėjo tikrai apstu.

Dokumentiniame seriale pirmieji du žmonės, su kuriais mes susitinkame, yra John Silvertooth, Antelope meras, kuris buvo liudytojas to kas įvyko 1980-aisiais, ir Ma Anand Sheela, žinoma kaip Sheela – Bhagwane sekretorė ir vėliau atstovė spaudai. Silvertooth ir Sheela yra žmonės, kurie, atrodo, neturi nieko bendro, kurie niekada nebūtų susipažinę iš dalies dėl jų kilmės: oregoniečių ir indų. Tai nenuostabu įsivaizduoti, kad žmonės, tokie kaip Silvertooth ir Sheela, kovojo už žemę, o galiausiai ir likusieji. Šis karas didėja, tampa didesnis nei pats miestas, įtraukiant FTB ir daugybę JAV advokatų. Didėjantis karas tarp miestiečių ir Rajaneeshee ir netgi karas Rajaneeshee grupėje nustato neįtikėtinas, bet tikros istorijos apie Antelope ir Rajneeshees miestus.

Vienas iš didžiausių šio serialo aspektų – tai interviu funkcija. Seriale yra žmonės iš abiejų istorijos pusių: miestelėniai, vyriausybės pareigūnai. Kadangi yra tiek daug žmonių, kartais gali būti painiojama, kas prisimename, kas padaryta čia ir dabar. Ir buvę įvykiai – praeitis. Tačiau tai dar labiau sustiprina šį dokumentinį serialą, nes mes girdime jų perspektyvas. Kai TV serialas progresuoja, tam tikros asmenybės atsiduria, o kiti išeina į foną, todėl interviu yra neatsiejamas būdas suprasti, kaip ši istorija vystėsi ir išaugo iš žmonių, tokių kaip Antelope meras, JAV prokuroras, Bhagvūno sekretorius / atstovas, asmeninis advokatas Bhagwanui ir tokie kurie buvo nužudyti kulte patys.

Vietoj to, kad pamatome ir išgirstame tik vieno žmogaus istorijos pusę, mes gauname visas istorijos puses – gaudami daugiau informacijos. Tai daro aiškesnį vaizdą apie tai, kaip miestelyje Antilope, Oregonas, gyveno to meto žmonės. Tai savotiškas kultas, kuriame vyko ne tik nusikaltimai, bet ir įvairūs politiniai pareiškimai, aferos, net ir tam tikros orgijos. (R.N.)

38. „DŽESIKA DŽOUNS“ (Jessica Jones)

Pigų viskį nuolat gerianti ir neįtikėtinų galių turinti mergina vardu Džesika, tvirtai prikaustė žiūrovus prie ekranų. Šis serialas yra vienas iš super herojinių serialų, kuriuos „Marvel“ kompanija sukurė  „Netflix“ platformai. Serialas „Džesika Džouns“ kartu su super herojiniais „Marvel“ kūrybos serialais „Daredevil“, „Luke Cage“ ir „Iron Fist“ galiausiai susijungė į vieną ir taip sukurs bendrą super herojų šou pavadinimu „The Defenders“. Sujungę jėgas visi šie herojai kovoja prieš nusikalstamumą Niujorke.  Aukščiau minėtas serialas „Baudėjas“ taip pat šios puikios, tačiau vėliau nutrūkusios kolaboracijos dalis.

Melissa Rosenberg – žmogus labiausiai prisidėjęs prie šio serialo kūrimo ir išleidimo. Savo stiliaus dalelę į serialą įkūnijusi prodiuserė padarė jį dar įdomesniu. „Džesika Džouns“ yra visai kas kitą lyginant su viskuo ką „Marvel“ kompanija yra sukūrusi iki šiol, bet taip pat užima tinkamą vietą „Marvel“ kūrybos pasaulyje. Serialas nėra įprastas super herojinis serialas, kuriame miestai būna griaunami su neįtikėtinais specialiaisiais efektais ir serialo herojus stengiasi jį išgelbėti. „Marvel“ šį kartą stengiasi keliauti kitu keliu ir skiria dėmesį žmogaus išgyvenimams. Seriale gausu keiksmų, narkotikų, sekso ir trikdančių vaizdų, tad nesunku suprasti kad šis serialas skirtas jau vyresniems žiūrovams.

Girdėdami kaip serialo herojai nuolatos keikiasi ir stebėdami kaip jie žvėriškai mylisi, serialo autoriai leidžia mums suprasti, kad šiame seriale gali nutikti bet kas. Žmonės gali mirti, herojai gali atsigręžti vienas prieš kitą ar net gi piktadariai gali parodyti savo jautriąsias puses. Nieko nėra neįmanoma ir tai stipriai kelia serialo įtampą ir dramą.

Džesika  tikrųjų yra kietuolė su didelėmis problemomis. Ji turi visiškai niekam tikusį butą, visa laiką gerią pigiausią viskį, beveik kasdien rengiasi tais pačiais rūbais, bet vis tiek sugeba išdidžiai atlikti savo darbą. Ši gyvenimo užgrūdinta persona priverčia mus žiūrėti toliau ir sužinoti apie ją dar daugiau.

Kaip pasakoja komiksas, Džesika Džouns mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir vienas iš ryškiausių super herojų Peteris Parkeris (žmogus – voras). Mokydamasi ji netgi buvo įsižiūrėjusi į Parkerį tuo metu kai jie buvo klasės draugai. Jos super herojės slapyvardis buvo Jewel. Ketverius metus ji kovojo su įvairiais miesto nusikaltėliais Peterio Parkerio šešėlyje. Visi laikraščiai rašydavo tik apie žmogų – vorą ir mūsų serialo žvaigždė likdavo nuošalyje. Tyli Jewel super herojės karjera užsibaigė, kai ji susidūrė su piktadariu Purple Man (Killgrave), kuris sugeba žmones priversti daryti viską ko jis pageidauja. Aštuonerius ilgus mėnesius ji buvo užvaldyta šio piktadario ir tik po to, kai ji buvo priversta kovoti su savo kolegomis, ji buvo įveikta ir paniro į antrąją komą. Atsibudus po komos ji jau nebebuvo valdoma piktadario ir pagaliau galėjo daryti ko tai nori pati. Pamačiusi, kad per aštuonerius mėnesius miestas jos nepasigedo ji nusprendė negrįžti į super herojės kelią ir tapo privačia detektyve. Ir štai tada, po tokio gana spalvingo gyvenimo etapo, mes atsiduriame seriale „Džesika Džouns“. (K.E.)

37. „GAGA: PENKIOS PĖDOS IR DU COLIAI“ (Gaga: Five Foot Two, 2018)

Ar prisimenate moterį su mėsos kostiumu, iššaukiančiu makiažu ir stebinančia įspūdingais elektroninės šokių muzikos vaizdo klipais? Taip, tai dainininkė Lady Gaga, kuri kiekvieną kartą šokiruodavo visuomenę savo išvaizda ar elgesiu. Tačiau ji pasikeitė ir šis dokumentinis filmas pristato ne tik albumą „Joanne“, bet ir visiškai nematytą Lady Gagos pusę, kurioje ji kovoja su panikos priepuoliais, fiziniu skausmu, vienišumo ir beprasmybės jausmais.

Režisierius Chris Moukarbel pristato dokumentinį filmą pavadinimu „Gaga: penkios pėdos ir du coliai“. Šioje filmo juostoje rodoma, kaip Lady Gaga po ilgos muzikinės pertraukos nori sugrįžti į sceną su nauju albumu, kuris yra visiškai kitoks, nei prieš tai buvę. Ji nebenori slėptis po dideliais perukais, keistais drabužiais ar spalvingais makiažais. Dainininkė trokšta būti savimi ir nori, kad ją priimtu tokią, kokia ji ir yra: stipri ir tuo pačiu trapi, jausminga ir be galo nuoširdi.

Režisierius stengėsi parodyti tikrą, nesuvaidintą Lady Gagos gyvenimą prieš albumo išleidimą ir po jo. Nutraukti spindinčią uždangą koncertui neprasidėjus ir parodyti, jog idealizuojamos žvaigždės ir pasakiškas jų gyvenimas yra tik paviršius, po kurio slypi visiškai kitoks žmogus.

„Jūs gimėte ne tam, kad pritaptumėte, gimėte, kad išsiskirtumėte, kalbėtumėte, veiktumėte ir gyventumėte garsiai.“ – vieni iš pirmųjų dokumentinio filmo kadrų, palydimi visame pasaulyje garsiais Lady Gagos žodžiais. Šiame filme, prieš albumą, dainininkė samprotauja, jog po šitokios ilgos muzikinės pertraukos ji bijo būti nesuprasta ir nepriimta žmonių.

Filme plačiau aptariamas Lady Gagos pasirodymas „Super Bowl LI“ šou, kuris sulaukė daugybė atgarsių. Kol vieni kritikavo, kiti teigia, kad šiame šou atlikėja atskleidė savo neįtikėtinai stiprias menines bei muzikines savybes. Operatorius užfiksuodavo nuolatos įtemptą darbą, kuriame ji ne tik dainuoja, bet ir vaidina .

Taip pat šioje dokumentinėje juostoje yra nagrinėjamos opios temos visuomenėje, tai lyčių nelygybė. Samprotaujama, kodėl ji, kaip moteris, visada turi būti stipri ir nuolatos įrodyti savo vertę kitiems. Dainininkė Lady Gaga gretina šlovę su asmeniniu gyvenimu ir teigia, jog visada jai tenka kažkurį vieną paaukoti .Visi šie įvykiai nuolatos lydimi atlikėjos fiziniu ir dvasiniu skausmu. (M.B.)

36. „DRAUGAI IŠ KOLEDŽO“/ Friends from College

„Netflix” originalus komedijos žanro serialas, sukurtas Nicholo Stoller ir Francesca Delbanco. Šiame seriale nepagarbiai vaizduojamos tragiškos bėdos, susijusios su artimai bendravusia Harvardo koledžo absolventų grupe. Visi draugai kartu dalijasi ambicingais išgyvenimais Niujorke.

Aštuonių serijų komedija pasakoja apie šešis buvusius Harvardo koledžo draugus, kurie iš naujo susitiko Niujorko mieste. Veikėjai, iš koledžo laikų, suaugę, pasikeitę, tačiau neramūs ir ne itin laimingi. ,,Draugai iš koledžo‘ yra komedija apie šešis veikėjus, tačiau pagrindiniai iš jų yra Ethan ir Lisa, susituokusi pora, kurią vaidina Keegan-Michael Key ir Cobie Smulders. Pora ką tik persikėlė į miestą, nes Lisa susirado darbą Voltsryto įmonėje, kuri yra niūriai šiurkšti ir seksistinė, net pagal “Voltstryto vilko” standartus.

Šis Lisos žingsnis yra ypač sunkus jos vyrui Ethanui, literatūriniam romanistui, kuris išgyvena vidurio amžiaus krizę, nes baigęs Harvardą, jis kartą ar du kartus per metus palaikė ryšius su buvusia tuometine koledžo mergina Sam (Annie Parisse).

„Idėja yra tai, kad jie nežiūri į tai, kaip į romantiką (tai taip pat gali paaiškinti, kodėl seksas nėra toks puikus). Neromantiškai romantiška yra tai, kad Ethan ir Sam vis dar gyvena praeitimi, nors patys to nepažįsta. Pagrindinė šou tema yra nostalgija, kaip mes ilgimės savo praeities ir kaip tai mus žlugdo“ – pasakojo serialo kūrėjas Nicholo Stoller.

Stoller kartu su savo žmona ​​Francesca Delbanco kartu sukūrė „Draugai iš koledžo” ir kartu kuria daugelį epizodų. Kaip ir jų personažai, tiek Stoller, tiek Delbanco išvyko į Harvardą, nors jie susitiko tik praėjus keleriems metams po baigimo. Jis sakė, kad šis serialas yra „ekstremalioji versija“ jų paties draugų grupelės iš Harvardo. Keletas tų Harvardo draugų dabar yra rašytojai. (V.V.)

35. „Santa Klaritos Dieta“ / Santa Carlita Diet

Santa Klaritos Dieta

Ši komedija nėra įprastinis šou apie zombius, kuriame vyrauja vien kraujas ir pūvančios numirėlių galūnės. Režisierius Victor Fresco čiamums itin subtiliai pateikia tokias žmogiškąsias savybes kaip ryžtas ir aukos dėl mylimųjų gerovės. Sheila (Drew Barrymore) ir Joel (Timothy Olyphant), iš šalies atrodo lyg tobula, tačiau kiek neįprasta pora. Porelė užsiima nekilnojamojo turto verslu, turi nuostabų namą ir neįprastai protingą dukrą, tačiau nesijaučia patenkinti savo gyvenimu. Joel nuolatos trūksta ryžto kažko imtis, o Sheila itin drovi ir jai trūksta drąsos įvairiose situacijose, tačiau netikėtas posūkis visą tai pakeičia, kai Sheila tampa zombiu.

Be abejo, tapti zombiu nenorėtų niekas, bet tai kardinaliai pakeičia šeimynėlės gyvenimą. Sheila tampa drąsi, impulsyvi ir pasitikinti savimi moteris, tačiau jos dieta šiek tiek trikdo šeimos gyvenimą. Kiekvieno valgio meniu, tik vienas pasirinkimas – žmogiena.

Su visu tuo turi taikstytis ir šeimynėlė, o labiausiai, jos vyras Joel. Jis ne tik turi žmonai padėti sutvarkyti visą betvarkę, kurią ji palieka aukos nužudymo vietoje, bet ir paslėpti visus įkalčius, įskaitant žmogaus likučius kurių Sheilai nepavyko sudoroti.

„Mes žudysime žmones brangioji. Mes žudysime žmones, kad tu galėtum pavalgyti. Aš tikrai nesiruošiu tavęs palikti šioje situacijoje.“, būtent taip prataria Joel, mėgindamas paguosti ir nuraminti Sheilą.

Šiame seriale, itin kraupiai pateikiamos scenos, kuriose žudomi, taršomi ar kitaip niekinami žmonių palaikai ir visa tai Sheila ir Joel daro lyg ravėtų daržą, teptų sumuštinį ar darytų kokį nors kitą įprastą darbą, kas yra itin kraupu, bet tuo pačiu ir juokinga. Tikriausiai būtent tai, yra stiprioji šio šou pusė, kuri perteikiama, kiek neįprastu būdu. (A.B.)

34. „13 priežasčių kodėl“ / 13 Reasons Why

10

Serialas pasakoja jautrią istoriją – mergina, vardu Hana Baker (akt. Katherine Langford), nusižudo ir palieka 13 garso juostų, aiškinančių 13 priežasčių, kodėl ji taip padarė. Praėjus savaitei po pagrindinės herojės mirties, slapta Haną mylėjęs jos bendraklasis Klėjus (akt. Dylan Minnette), grįžęs po pamokų, randa keistą siuntinį, paliktą prie jo namų – 13 audiokasečių. Jose mergina pasakoja savo istoriją, 13 priežasčių, privedusių ją prie drastiško sprendimo. Kiekvienoje kasetėje mergina įvardija, koks įvykis ar žmogus ją paskatino tam ryžtis. Hana atskleidžia, kad kasetes gavo žmonės, apie kuriuos ji kalba, kitaip tariant tie, kurie vienaip ar kitaip buvo merginos mirties priežastimis. Tai reiškia, kad Klėjus, buvo viena jų. Serialo veiksmas vyksta dvejose laiko terpėse – dabartyje, kuri sukasi aplink Klėjų, ir praeityje, kuri audiokasetėse pasakojama Hanos lūpomis. Seriale aptariamos ne tik priežastys, kodėl mergina taip pasielgė, tačiau ir platesnis vaizdas – kaip tėvai bando susidoroti su vaiko netektimi, kokių priemonių imasi mokykla, kaip į situaciją reaguoja bendraklasiai, artimieji, draugai. Serialas tampa vis labiau dramatiškas, įtraukiantis ir įtemptas su kiekviena serija, pilnas netikėtų vingių, kurių nesinori atskleisti, tad geriausia – patiems pažiūrėti ir įvertinti.

33. „NETEISĖTAS KARALIUS“ (Outlaw King, 2018)

Outlaw King

Visi prisimename penkiais Oskarais apdovanotą Melo Gibsono filmą „Narsioji širdis“ (Braveheart, 1995), kuriame atkuriamos XIII amžiaus pabaigoje vykusios kovos dėl Škotijos laisvės. Ginkluotam pasipriešinimui prieš okupantus anglus tada vadovavo nacionaliniu didvyriu tapęs Viljamas Volesas (jį suvaidino pats Melas Gibsonas). Jis vedė ginkluotus sijonuotų vyrų būrius prieš galingą Anglijos karaliaus Edvardo pirmojo, praminto Ilgakoju, armiją. Tačiau jėgos buvo nelygios.

Viljamui Volesui taip ir nepavyko savo šaliai iškovoti nepriklausomybės. Šį tikslą netrukus visgi pasiekė narsiaširdžio Voleso pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį.

Briusui pavyko kovai sutelkti tarpusavyje besivaidijančius okupuotos Škotijos kunigaikščius. Šešis kartus narsūs riteriai stojo į mūšį su galinga anglų armija ir vis pralaimėdavo. Kai viltis visai apleido Briusą, jis pamatė žolėje savo tinklą mezgantį vorą. Šešis kartus vėjas plėšė voratinklį, tačiau darbštuolis voras nemetė savo darbo. Briusas suprato šį ženklą kaip pranašišką regėjimą ir raginimą dar kartą imtis ginklo. Šį kartą beprotišką narsą vainikavo sėkmė.

„Neteisėtą karalių“ sukūręs Davidas Mackenzie priklauso tiems režisieriams, kurie dar nesuformavo savito stiliaus  ir bando jėgas skirtinguose žanruose. Kol kas sunku įžvelgti kokį nors bendrą vardiklį, galintį vienyti ankstesnius jo filmus, švytuojančius nuo siaubo trilerio „Beprotnamis“ (Asylum, 2005) iki skirtingų melodramos formų: mistinės – „Hallamas Foe“ (2007), romantinės – „Mergišius“ (Spread, 2009) ar fantastinės – „Tobulas jausmas“ (Perfect Sense, 2011).

Prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ matėme šio režisieriaus vesterną „Bet kokia kaina“ (Hell or High Water, 2016), kuriame aktorius Chrisas Pine‘as vaidino vieną iš dviejų brolių, kurie ryžosi apiplėšti vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo ketino atimti Hovardų šeimai priklausiusias žemes.

Tokiame kontekste liežuvis neapsiverstų abu brolius, savo nuosavybę bei šeimos garbę ginančius su ginklu rankoje, pavadinti banaliais banditais. Jie čia – tikri klasikiniai „svieto lygintojai“, savo pavyzdžiu raginantys ir kitus kovoti už brangius idealus. Tik akivaizdu, kad, anot poeto, „kiekviena kova reikalinga aukų“. Neretai kruvinų. Būtent tokia yra ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų tautų kovos už nepriklausomybę kaina.

Režisierius Davidas Mackenzie apie tai nepamiršta net ir didžiausios euforijos sklidinose scenose. Robertą Briusą vaidinantis aktorius Chrisas Pine‘as nestokoja vyriškos charizmos, tačiau kartais jį nustelbia kiti ne mažiau spalvingi personažai, pavyzdžiui, Džeimsą Duglasą vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas, iš kurio veržte veržiasi nežabojama laukinė energija.

Kai kuriems filmo personažams scenaristai aiškiai pašykštėjo dėmesio, todėl neretai sunku suprasti kas yra kas (scenarijus, beje, buvo perrašomas keletą kartų). Kartais susidaro įspūdis, kad žiūrime iki pilnametražio formato sutrumpintą serialą. Filmas iš tikrųjų buvo gerokai sutrumpintas po kritikų pastabų, išsakytų Toronto kino festivalyje. Panašios operacijos niekada neišeina į naudą.

Tačiau nepaisant akivaizdžiai pastebimų trūkumų, „Neteisėtą karalių“ įdomu žiūrėti. O jeigu po seanso iškyla klausimų, atsakymų galima paieškoti istorijos vadovėliuose. (G.J.)

32. „sense8“

sense8

Specialiai „Netflix“ režisierių Wachowski dueto kuriamo serialo „sense8″ siužetas tikrai sudomins tuos, kas išsiilgę originalumo. Pagrindiniai aštuoni serialo veikėjai, nepažinodami vienas kito, gyvena skirtinguose pasaulio kampeliuose. Visų jų gyvenimai skiriasi kaip diena nuo nakties: jaunas autobuso vairuotojas Kenijoje siekia sutaupyti pinigų AIDS sergančios motinos vaistams, įtakinga Seulo verslininkė po darbo užsiiminėja kovų menais, transmoteris iš San Francisko internete kovoja už lygias teises, Indijoje farmacijos mokslus baigusią merginą konservatyvūs tėvai nori ištekinti už nemylimo vyro, Londone gyvenanti islandė didžėja bando pabėgti nuo praeities, Meksikos telenovelių aktorius slepia savo homoseksualumą, Čikagos policininkui ramybės neduoda neišspręsta žmogžudystė iš vaikystės, spynų ekspertas Berlyne yra profesionalus vagis. Vieną dieną jie atranda turintys telepatinių galių, kurios jiems leidžia bendrauti tarpusavyje ir kartu spręsti problemas. Kaip ir iš kur tos galios atsirado — nepaaiškinama. Žinoma tik tai, kad dėl jų sugebėjimų mintis kontroliuojantis blogiukas juos siekia pagrobti blogio korporacijai.  Kuriant „sense8“ Vachovskiai stengėsi apgalvoti kiekvieną smulkmeną, atsižvelgiant net į skirtingas laiko zonas. Daug dėmesio skirta atsiriboti nuo kultūrinių stereotipų, kurie įprastai vaizduojami Holivude. Pavyzdžiui, autobuso vairuotojo paklausus ar jis iš Afrikos, jis patikslina, kad Afrika tik žemynas, o jis iš Kenijos. Homoseksualių veikėjų paskirtis nėra vien tik atstovauti mažumas.

31. „Pakvaišusi buvusioji“ / Crazy ex girlfriend

Crazy-ex-girlfriend

Pagrindinė serialo veikėja Rebeka Bunch (akt. Rachel Bloom) yra itin išsilavinusi nekilnojamo turto advokatė, dirbanti prestižinėje Niujorko įmonėje. Vieną dieną ji susitinka Joshą Chaną (akt. Vincent Rodriguez III), savo pirmąją meilę iš vasaros stovyklos, kurioje lankėsi 2005 – aisiais. Tąkart, stovyklai einant į pabaigą, Rebeka tikėjosi, kad jų santykiai nenutrūks ir mokykloje, tačiau Joshas išvadino ją keista ir į jos prisipažinimą meilėje atsakė tik padėkodamas, nuo ko Rebeka taip ir neatsigavo. Joshas netikėto jų susitikimo metu prasitaria, kad kraustosi į Kaliforniją, Vakarų Koviną. Praėjus kiek laiko po susitikimo, Rebeka nusprendžia sekti paskui Joshą – ji įsidarbina vietinėje Vakarų Kovinos teisininkų firmoje ir išsinuomoja ten butą. Kovinoje Rebeka sutinka daugybę žmonių su kuriais tampa draugais ir vėliau netgi pradeda susitikinėti su Josho draugu Gregu, tuo pat metu bandydama susigrąžinti Joshą. Nepaisant ne itin malonios pagrindinės veikėjos, serialas sukurtas įtaigiai ir smagiai – tai tarsi komedijos, romantikos, fantazijos ir satyros mišinys, vaizduojantis gyvenimą nuobodžiame priemiestyje. Taip pat, tai kartu yra ir giliai įsirėžianti psichologinė drama, kuri stengiasi, kad žiūrovas suprastų ir išgyventų dėl visų serialo pagrindinių veikėjų, netgi pačių destruktyviausių.

„Pakvaišusi buvusioji“ smagus ne tik dėl gerai parašyto scenarijaus ar aktorių, puikiai įsikūnijančių į savo personažus, bet ir dėl savo nuostabių muzikinių numerių, kurie varijuoja nuo klasikinio „slapstick“ žanro iki Brodvėjaus miuziklams lygių pasirodymų – seriale vaidina nemažai Brodvėjaus profesionalų, ir muzikiniai „Pakvaišusios buvusiosios“ numeriai yra ištobulinti ir kupini humoro. Kiekvienoje serijoje žiūrovas gali pamatyti kelis, dažniausiai du ar tris, muzikinius numerius, kuriems dainas parašė roko grupės „Fountains of Wayne“ narys Adamas Schlesingeris, vienas iš serialo scenaristų Džekas Dolgenas ir pati Rachel Bloom, kuri kartu yra ir serialo kūrėja bei vykdančioji prodiuserė.

30. „Tramps“ (2016)

Tramps (2016) film movie Netflix and

Iš pradžių, galima pamanyti, kad ši juosta – tipinis veiksmo filmas. Pagrindinis veikėjas Danny (akt. C.Turner) gyvena ramų gyvenimą savo motinos namuose bei dirba virtuvėje, kol vieną dieną – sulaukia skambučio iš savo brolio, kuris yra kalėjime ir negali atlikti vieno darbelio. Dabar Danny turi pakeisti vieną lagaminą, kitu ir darbas bus atliktas, tačiau įvykus klaidai jis ir į tai įsivėlusi mergina Ellie (akt.V.Patten) bando viską ištaisyti.

Nors atrodo, kad filmas daugiau dėmesio skirs pačiam veiksmui ir istorijai, svarbiausias akcentas yra Danny ir Ellie santykiai. Neeilinėmis aplinkybėmis susipažinę jaunuoliai yra visiškai skirtingos asmenybės, tačiau juos vienija noras ištrūkti ir jų sunkios gyvenimo sąlygos.

Istorijai progresuojant, realistiškumo faktorius tampa mažiau svarbus – istorija sunkiai įtikėtina, tačiau didelę reikšmę sukuria puiki aktorių vaidyba. Pagrindiniai veikėjai atrodo tikri ir realūs, o jų veiksmai, nors ir sunkiai paaiškinami, bet pateisinami.

29. „SKĖČIO AKADEMIJA“ / The Umbrella Academy

Fantastinis „Netflix“ serialas prėpia daugelio mėgstamas temas, tačiau suteikia ir naują žvilgsnį į kitą superherojų gyvenimo pusę, parodo sudėtingus santykius ir problemas, užklumpančias dėl nepaprastų gebėjimų. Serialas prasideda žvilgsniu į praeitį – į 1989-uosius, kai 43 moterys, įvairiuose pasaulio kampeliuose, pagimdė vaikus, nors dienai prasidėjus, nei viena jų nebuvo nėščia. Sudomintas tokio reto ir mistinio reiškinio ekscentriškas milijonierius seras Redžinaldas Hargreivas (akt. Colm Feore), surado ir įsivaikino septynis tokius vaikus.

Jau pirmosiomis serialo minutėmis tampa aišku, kad visi šie vaikai turi tam tikrų ypatingų sugebėjimų bei galių. Vaikystėje jie vykdė įvairias misijas ir kovojo su blogiu bei tapo žinomi visame pasaulyje, tačiau suaugus – jų keliai išsiskyrė ir jie visi paliko akademiją, kurią ilgą laiką vadino namais.

Savo suaugusiųjų gyvenimą kiekvienas jų kūrė skirtingai: Vania (akt. Ellen Page) tapo atsiskyrėle smuikininke, kuri išleido knygą apie gyvenimą akademijoje, taip sugadindama savo santykius su broliais ir seserimi. Liuteris (akt. Tom Hopper) – tapo astronautu, kurį tėvas išsiuntė į misiją, į mėnulį, keturiems metams. Alison(akt. Emmy Raver-Lampman) gyvenimas tapo žurnalų viršelių istorijomis, kai ji atrado kiną ir ėmė vaidinti. Diegas (David Castañeda) ėmė slapta padėti policijai ir spręsti nusikaltimus, o Klausas (akt. Robert Sheehan) tapo priklausomu nuo narkotikų ir alkoholio. Numeris penki (akt. Aidan Gallagher) dar vaikystėje, nepaisant tėvo draudimų pabėgo į ateitį, o Benas (akt. Justin H. Min ) yra miręs ir tik kaip vaiduoklis kartais pasirodo Klausui,siekdamas jam padėti.

Tėvo laidotuvės sukviečia visus brolius ir seseris į akademiją, tačiau nei vienas jų neparodo noro likti ilgiau.Viskas pasikeičia staiga, iš ateities grįžus numeriui 5, kuris pabėgo iš akademijos prieš dešimtmečius ir grįžta vis dar vaiko kūne, nepaisant to, teigia, kad jam 58-eri ir po 8-ių dienų įvyks apokalipsė. Ne visi iškart sutinka dirbti kartu, siekiant išvengti pasaulio pabaigos: po metų praleistų atskirai, kiekvienas vis dar turi savų priežaščių pykčiui laikyti.

Serialo veikslas vyksta keliose terpėse: ir dabartyje, ir praeityje. Dabar veikėjai stengiasi sustabdyti artėjančią pabaigą, bet bando spręsti ir kasdienes, gyvenimiškas problemas. Vania stengiasi užmegzti artimesnius santykius su vienu iš savo mokinių – Leonardu, (akt. John Magaro) kuris istorijai progresuojant, paaiškėja, nėra tuo, kuo apsimeta. Liuteris stengiasi suvienyti visus brolius ir seseris ir tapti lyderiu, bei bando nuslopinti savo jausmus Alison, kuri stengiasi susidoroti su dukros ilgesiu ir viešai aptarinėjama griūvančia santuoka. Klausas bando atsisakyti priklausomybių ir susigyventi su matomu mirusio brolio Beno vaiduokliu. Diegas stengiasi padėti policijai saugoti žmones ir slapta tiria nusikaltimus, kurie pražudys jo gerą draugę ir buvusią merginą. O numeris 5, ne tik stengiasi daryti viską, kad išvengti apokalipsės, bet ir bando susigyventi su metais, praleistais ateityje ir pasaulio pabaigos vizijomis.

Praeityje, galime matyti veikėjus jaunus ir dar tik besimokančius naudotis savo galiomis.Visi vaikai dalyvavo misijose ir buvo ypatingi, apdovanoti išskirtiniais sugebėjimais, išskyrus Vania, kuri,kaip buvo manoma, neturėjo jokių galių ir buvo slepiama.Nors serialas yra fantastinis ir veiksmas jame siurrelus, galime įžvelgti tam tikras paraleles su kiekvieno iš mūsų gyvenimu. Šeimos svarba, sudėtingi brolių ir seserų santykiai , abejingas tėvų požiūris, pykčio ir pagiežos laikymas – tai tik keletas iš pagrindių temų gvildenamų šiame seriale. (G.B.)

28. „Always be my maybe” (2019)

Nors pastaruoju metu azijiečių kilmės aktorių filmuose galima išvysti daugiau, tačiau kiekvienas tokių filmų vis dar sulaukia didesnio dėmesio. Ši komedija nepateikia didelio išskirtinumo ar neregėto scenarijaus – geriausi vaikystės draugai užauga ir nutolsta, o susitikę po daug metų bando atkurti draugystę ir suprasti savo jausmus vienas kitam.

Šioje istorijoje pagrindinių aktorių vaidyba ir humoras suteikia daug žaismingumo ir šviežumo. Sascha (akt. A.Wong) ir Marcus (akt. R.Park) – geriausi draugai nuo mažų dienų, dažnai leidžia laiką kartu. Saschos tėvai dažnai palieka ją vieną namuose, todėl didžiają laiko dalį ji leidžia Marcus šeimoje, jo mama Judy (akt. S.Park) išmoko ją gaminti azijietiškos virtuvės patiekalus ir įkvepia kulinarijai. Tačiau, po staigios Marcus mamos mirties, jų draugystė nutrūksta, o susitikus po daug metų – jų gyvenimai negali būtų labiau skirtingi. Marcus liko gimtąjame mieste, su tėvu užsiima būsto remontu ir dainuoja vietinėje grupėje. Sascha tapo žymia virtuvės šefe ir susižadėjo su turtingu verslininku. Jiems vėl susitikus, greitai pasimiršta senos nuoskaudos, o draugystė virsta į romantiškus jausmus.

Šioje komedijoje vietomis galima pamatyti per daug sentimentalumo ir plokščio, negilaus humuro, bet tai filmas, kuris pralinksmina ir praskaidrina nuotaiką.

27.„Our souls at night“ (2017)

Our souls at night (2017) film movie Netflix

Šis filmas nors ir turi savų komiškų ir linksmų momentų, labiau primena dramą, nei romantinę komediją. Pagrindiniai veikėjai vyresnio amžiaus našliai Addie (akt.J.Fonda) ir Louis (akt.R.Redford) daugelį metų yra kaimynai, bet menkai vienas kitą pažįsta. Vieną vakarą, Addie užsuka ir pasiūlo Louis vakarus praleisti kartu, kad nesijaustų tokie vieniši. Jis sutinka ir taip prasideda graži, romantiška draugystė. Jie atskleidžia vienas kitam tamsias praeities paslaptis ir skaudulius, o dabartyje leidžia laiką kartu su Addie anūku ir džiaugiasi vasara.

Emocijos šiame filme atrodo yra perteikiamos puikiai, subtilaus scenarijaus ir puikaus aktorių darbo pagalba. Tačiau, jos per tobulos, kad būtų tiesa. Addie ir Louis santykiai atrodo tvirti ir paremti atvirumu bei pasitikėjimu ,tačiau jie per daug puikūs, kad turėtų šansą išlikti. Čia nėra didelio konflikto, istorija teka panašia tėkme visą laiką.

Nors ir nėra nereikalingos dramos elementų, iš šios istorijos galima išmokti, kad visi mes turime praeitį. Taip sako Addie, sužinojus apie Louis neištikimybę mirusiai žmonai. Ji jo nesmerkia ir neteisia, o stengiasi išklausyti. Tai labiausiai išsimena iš šios jaukios, šiltos juostos.

26. „SKĘSTANTIS PURVE“ (Mudbound, 2017)

Mudbound Netflix

Istorikai ir psichologai seniai paaiškino, kodėl Jungtinėse Valstijose kuriama tiek daug filmų apie juodaodžių (politinis korektiškumas dabar liepia juos vadinti afroamerikiečiais) problemas. Mat amerikiečius vis dar tebekankina kaltės jausmas už jų protėvius, perpildytais laivais iš Afrikos į naująjį kontinentą gabenusius vergus. Tokiuose filmuose neretai stojama jų, o ne vergvaldžių pusėn. Taip stengiamasi pabrėžti, kad seniai praėjo tie laikai, kai pirmieji laukinių vakarų kolonizatoriai ir jų palikuonys apie indėnus bei juodaodžius mėgdavo sakyti: „Geras, kai miręs“.

Atviras rasizmas Amerikoje seniai yra smerkiamas ir net baudžiamas griežtais įstatymais, bet tai dar nereiškia, kad diskriminacijos nebeliko. Apie ją vis primena praeities įvykius nagrinėjantys vaidybiniai filmai – Steve‘o McQueeno „Dvylika vergovės metų“ (2013, trys Oskarai), Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ (2018, trys Oskarai), Spike‘o Lee „Juodaodis iš Kukluksklano“ (2018, Oskaras už adaptuotą scenarijų). Neatsilieka ir serialų kūrėjai, kuriems jų formatas leidžia dar įspūdingiau vaizduoti epinius istorinius įvykius, pavyzdžiui juodaodžių vergų maištą 1831-aisiais metais: režisierius Nate‘as Parkeris jį pašlovino seriale „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 2016).

Pagal Hillary Jordan romaną sukurtas filmas „Mudbound“ (režisierė Dee Rees) gal ir nebūtų tapęs tokiu reikšmingu įvykiu kino pasaulyje, jeigu jo platinimo teises Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje už dvylika su puse milijonų dolerių nebūtų įsigijęs Netflix, suteikęs filmui kur kas didesnes galimybes pasiekti gerokai platesnį žiūrovų ratą ir atkreipti Akademijos narių dėmesį (filmas buvo nominuotas keturiems Oskarams).

Sunku surasti adekvatų lietuvišką vertimą angliškam žodžiui „Mudbound“. Manau, kad artimiausias filmo esmei būtų pavadinimas „Skęstantis purve“. Purvas čia yra raktinis žodis, dažnai minimas filmo personažų ir rodomas daugelyje scenų. „Kai aš galvoju apie mūsų fermą, tai pirmiausiai prisimenu purvą“, – taip savo ryškiais prisiminimais dalijasi mergina Lora Makalan (Carey Mulligan). Net veiksmas plėtojasi purvinoje Misisipės deltoje esančioje medvilnės fermoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Čia kaimynystėje gyvena dvi skurdžios šeimos – juodaodžiai Džeksonai ir baltosios rasės atstovai Makalanai, atsikraustę čia iš tolimojo Memfio. Dabar kaimynais tapusios šeimos priverstos konkuruoti tarpusavyje ir vien dėl to nejaučiantys vieni kitiems simpatijos.

Dar labiau tarpusavio santykius ir abipusę neapykantą kursto rasinė problema. Miestuose jos kontrastai buvo matomi labiau – čia juodaodžiams transporte buvo paskirtos specialios vietos, o į parduotuves jie turėjo teisę įeiti ir išeiti tik pro atskiras duris. Provincijoje atskirtis buvo mažiau jaučiame, tikriausiai, todėl, kad visi buvo daugmaž lygūs skurde ir braidė tokį patį purvą.

Kai iš karo namo sugrįžo juodaodis Ronselas Džeksonas (Jasonas Mitchellas) ir jo baltaodis kaimynas Džeimis Makalanas (Garrettas Hedlundas), nušvinta viltis, kad drauge išgyventi karo sunkumai ir kovose patirtas karinės brolijos jausmas nuglūdins visus aštrius kampus ir pavirs draugyste, kuri pajėgs nugalėti visus rasinės neapykantos pagimdytus prietarus. Tačiau įveikti rasizmo sėklą yra kur kas sunkiau, negu nugalėti bendrą priešą per Europą praūžusiame kare.

Filme yra daug personažų, kurių monologus žiūrovai girdi gana dažnai. Juose skamba kiekvienam brangi sava tiesa, ir toks pasakojimo metodas suteikia visų personažų charakteriams gilumo, o pačiam siužetui – epinę formą.  (G.J.)

27. „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ (2017)

I-Don‘t-Feel-at-Home-in-This-World-Anymore-movie Netflix

Šis filmas labiau primena 90-ųjų istoriją, ekranus pasiekusią tik dabar. Užstrigusi slaugos namuose, kuriuose privalo prižiūrėti senelius, nuolat besisvaidančius rasistiniais keiksmais, beveik kasdien stovinti spūstyse prieš tą patį seną pikapą, besispjaudantį tirštais baltais dūmais, nuo kurių bent kelias valandas sunku kvėpuoti, niekada nerandanti vietos savo automobiliui prekybos centro aikštelėje ir kasdien kaimyno šuns išmatas nuo savo pievelės renkanti pagrindinė veikėja Ruth Kimke (aktorė Melanie Lynskey), iš pažiūros yra rami, santūri moteris, tyliai besipiktinanti visuomenės abejingumu ir žiaurumu.

Režisierius daugiau dėmesio skiria smulkiausioms veikėjų charakterių savybėms, o svarbiausias scenarijaus vietas nustumia į antrą planą. Ruth – į vienatvę linkusi, vidutinio amžiaus moteris, nusivylusi visais aplinkiniais ir savo gyvenimu. Kai vieną dieną moteris pastebi, kad kažkas įsilaužė į jos namus, ji nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir nubausti nusikaltėlius. Pasikvietusi į pagalbą keistuolį kaimyną Tony (aktorius Elijah Wood‘s), apsėstą detektyvų ir nunčiakų valdymo, Ruth, kartu su juo leidžiasi į tiesos paieškas. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, sudarius ekscentriškos moters ir šiek tiek išprotėjusio vyruko duetą, neišvengiami ir keisčiausi nuotykiai, bei ne visuomet iki galo suprantami juokeliai yra tarsi dalis komplekto, gaunamo kartu su jais. Įdomu tai, kad filmą „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, sumontavo Amerikos lietuvis Tomas Vengris, juosta šiemet pelnė Sandanso festivalio Didįjį žiuri prizą.

Tai istorija apie visišką abejingumą ir atvirą priešiškumą, su kuriais žmonės susiduria kiekvieną dieną, ir kaip tai paveikia tokius rimtus žmonės kaip Ruth, kurie nuolat tylėdami kenčia matomą neteisybę, kol galiausiai atsitinka kažkas, kas susprogdina juose ilgai tiksėjusią nepasitenkinimo bombą ir paskatina imtis veiksmų. Laukiantiems aukščiausio taško, kažkokio perversmo filme ar Ruth gyvenime, greičiausiai teks laukti iki filmo pabaigos, o tuomet, tiesiog mintyse apsvarstyti visą siužetą ir suprasti, kad ne visuomet gyvenimo iššūkiai atneša pokyčius, kurių mes tikimės. (G.S.)

26. „GEROJI VIETA“ / The Good Place

good-place-3

„Geroji vieta“ nėra panašus į tipiškus, visada publiką atrandančius komiškus serialus, o ir originalus serialo siužetas pradžioje daugumai žiūrovų galėjo pasirodyti kiek per ambicingas. Tačiau nepaisant abejonių, serialas sulaukė didžiulio dėmėsio ir populiarumo bei užsitarnavo antrąjį sezoną bei trečiąjį sezonus. Serialo siužetas sukasi apie Eleanorą Šelstrop (jos vaidmenį atlieka talentingoji Kristen Bell), gan ydingos moralės moterį, kuri pabunda pasaulyje po mirties ir patenka į vadinamąją „Gerąją vietą“ – kitaip tariant, rojų. Maiklas, Gerosios vietos kūrėjas, pristatydamas jai šį į utopiją panašią vietą prasitaria, kad ji čia pateko už teisingai ir kilniaširdiškai nugyventą gyvenimą. Tačiau Eleanora suvokia, kad į Gerąją vietą pateko per klaidą, ir privalo slėpti savo toli gražu netobulą sielą, tuo pat metu stengdamasi tapti geresniu žmogumi nei buvo būdama gyva. Šis serialas – tai juokingas ir neįprastas žvilgsnis į gyvenimą po mirties, nuo pat pirmosios serijos stebinantis savo originalumu. Su truputėliu geros ironijos, „Geroji vieta“ arba rojus nuo pat pradžių vaizduojamas perdėtai idealistiškai– nuolat šviečia saulė, vyrauja pastelinės spalvos, visi praeiviai šypsosi, o porelės sėdi kavinėse valgydami įvairiausių spalvų šaldytą jogurtą ir sveikindami vieni kitus patekus į rojų. Tačiau Eleanorai pasirodžius, rojuje prasideda nelauktos bėdos – atsiranda neaiškios skylės bei prasideda didžiulės audros, o rojaus gyventojai sutrikę, dėl kokių priežasčių tai vyksta. Tačiau Eleanora žino, kad tai gali vykti tik dėl jos nepelnyto buvimo „Gerojoje vietoje“, kuris vis labiau gadina pomirtiniame pasaulyje vyravusią pusiausvyrą.

25. „The incredible Jessica James” (2017)

The incredible Jessica James (2017) film movie Netflix

Ši romantinė komedija lyg ir turi visus reikiamus ingridentus. Du žmonės susitinka ir laikui bėgant įsimyli, vėliau – įvykęs konfliktas tik sustiprina jų meilę ir filmas baigiasi „ilgai ir laimingai“. Visa tai lyg ir tinka šiuo atveju, bet ši komedija yra daug daugiau. Pagrindinė veikėja Jessica (akt. J.Williams) neseniai išsiskyrė su savo vaikinu, todėl gera draugė Tasha (akt. N.Wells) suorganizuoja jai pasimatymą su kiek vyresniu Boone (akt.C.O’Dowd). Įdomu, kad šių laikų romantinis filmas parodo, kad įmanoma sutikti antrą pusę ir tradicinių pasimatymų metu, ne tik per socialinių tinklų ar pažinčių programas. Realistiškai atrodo ir abiejų pagrindinių veikėjų nesugebėjimas paleisti savo ex – tiek Jessica, tiek Boone periodiškai seka savo buvusiųjų gyvenimus. Tokios smulkios detalės iš realaus gyvenimo, komediją paverčia realistiškesne kiekvienam.

Poros gyvenimas sekasi puikiai, kol, kaip minėta ankščiau, ištinka tas centrinis scenarijaus konfliktas, bet ,žinoma, viskas baigiasi laimingai. Komedija parodo, ne tik gyvenimą susitikinėjant, bet ir šeimos santykius: Jessicai nuvykus aplankyti šeimos į Ohajų, ji susiduria su siauromis ir konservatyviomis jų pažiūromis, kuomet jos vyresnioji sesuo yra sukūrusi šeimą ir laukiasi, o Jessica šio žingsnio žengti dar neplanuoja. Tai tikroviška scena iš dažno jauno žmogaus gyvenimo – spaudimas daryti tai, kam dar nesi pasirengęs. Ši komedija lengva ir tradiciška, tačiau su žiupsneliu realizmo.

24.  „AKSOMINIS PJŪKLAS“ (Velvet Buzzsaw, 2019)

Velvet-Buzzsaw-Netflix

Pagrindinė vieno stipriausių 2015-jų filmų „Naujienų medžiotojo“ trijulė – režisierius Danas Gilroy‘us bei aktoriai Jake‘as Gyllenhaalas ir Rene Russo – drauge sukūrė filmą keistoku pavadinimu „Aksominis pjūklas“, kuriame vėl leidžiasi į mirtinai pavojingus akivarus. Tik šį kartą žiūrovų laukia kelionė į dailės kūrinių pasaulį.

Filmo „Aksominis pjūklas“ autoriai samprotauja apie žudančią meno kūrinių galią. Žudančią visai ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. Bet filmo pradžia nežada jokios mistikos. Atrodo, kad už ekscentriško „Aksominio pjūklo“ pavadinimo slypi satyrinis pasakojimas apie šiuolaikinio meno užkulisius, kuriuose visais laikais knibžda tikrų ir tariamų genijų, intrigų, apkalbų, nepelnytų komplimentų, ciniškų sandėrių bei protekcionizmo gyvatynas. Jam filmo autoriai skiria pirmąsias dvidešimt minučių. Vėliau siužetas netikėtai pasuks visai kita linkme.

Šokiruoti galinti fabula prasideda nuo mirties. Laiptinėje prie savo buto paslaptingomis aplinkybėmis miršta pagyvenęs dailininkas Vetrelas Dizas, kuris paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis bandė sunaikinti keletą paveikslų. Dailininko kūną ir likusius jo kūrinius aptikusi ambicinga dailės galerijos darbuotoja Džozefina, pasitarusi su dailės ekspertu Morfu Vandevaltu, nusprendžia surengti kraupų įspūdį darančių paveikslų parodą, o valdingai galerijos savininkei Rodorai Heiz (Rene Russo) labiausiai rūpi iš velionio palikimo gerokai pasipelnyti.

Dailės pasaulyje apstu pavyzdžių, kai tapytojo mirtis tampa tuo galingu stimulu, kuris iš tikrųjų ženkliai pakelia jo darbų kainą aukcionuose. Tačiau Džozefina, Morfas ir Rodora neįvertina vienos aplinkybės: mirusio dailininko paveikslai žiūrovams palieka neišdildomą įspūdį, tačiau vien estetiniais pojūčiais viskas nesibaigia – nuo svetimų akių slėptus paveikslus mačiusiųjų laukia tikra velniava, o neretai ir baisi mirtis.

Paveiksluose gyvenanti mistinė galia aiškinama tuo, kad į dažus velionis dailininkas maišydavo savo kraują: tokį pražūtį nešančių paveikslų tapymo būdą savo novelėse jau minėjo gotikinio siaubo literatūros klasikai amerikietis Howardas Lovecraftas ir vokietis Hannsas Heinzas Ewersas. Nuo jų fantastiškų prielaidų prabėgo daug dešimtmečių, tačiau mitai apie žudančią meno galią įsišaknijo giliai. Filme „Aksominis grandininis pjūklas“ nuolat skamba tik iš pirmo žvilgsnio banaliai atrodantys aforizmai. Nuo galerijose tvyrančios tuštybių mugės pavargęs tapytojas Pirsas (Johnas Malkovich‘ius) savo studiją vadina tikra skerdykla: „čia idėjos žudo vienos kitas“. „Menas visada žudo,“- mėgsta kartoti Rodora, kurios ranką puošia tatuiruotė su lakonišku šūkiu: „Be mirties nebūna meno“.

Jake‘as Gyllenhaalas vaidina įtakingą meno kritiką Morfą Vandevaltą, kuris nešvariuose žaidimuose nedalyvauja. Bet tai visai nereiškia, kad jis tyras kaip krištolas grynosios estetikos riteris. Jo visažinio poza ir arogancija yra taip pat amoralumo išraiška. Kaip tik todėl jis tampa dar viena prakeiktos tapybos auka. (G.J.)

23. „Rikas ir Mortis“ / Rick and Morty

Rick-and-Morty-6

Tai animacinė mokslinės fantastikos komedija, skirta tik suaugusiems. Smurtas, juodas ir improvizuotas humoras, alkoholis, keisčiausi moksliniai išradimai, seksualinės fantazijos, keiksmažodžiai. Didelio populiarumo susilaukusi mokslinės fantastikos komedija buvo sukurta Justin Roiland ir Dan Harmon pastangomis. Anot Dan Harmon, šis serialas yra tarsi visiems gerai žinomų „Futurama“ ir „Šeimos bičo“ mišinys, balansuojantis tarp šeimyninio gyvenimo ir mokslinės fantastikos. Seriale ne tik išvysite daug monstrų ir ateivių, susipažinsite su kitomis dimensijomis, planetomis, bet ir gausite juodo humoro dozę iš mūsų pagrindinių veikėjų. Visas veiksmas sukasi aplink Smith šeimyną, kurią sudaro penki jos nariai: mama Betė, tėtis Džeris, dukra Samer, sūnus Mortis ir senelis Rikas Sančežas. Šeimyna niekuo neišsiskirtų nuo kitų, jeigu nebūtų senelio Riko, kuris vaizduojamas, kaip ekscentriškas alkoholikas bei išprotėjęs mokslininkas. Jis didžiąją animacinio filmo dalį praleidžia garaže, konstruodamas naujus išradimus arba keliaudamas į kitas planetas ir dimensijas, pasitelkdamas teleportaciją ir savo skraidančią mašiną. Žinoma, nuotykius patirti vienam būtų nuobodu, todėl su savimi keliauti jis visuomet pasikviečia anūką Mortį. Šis vaikas vaizduojamas, kaip paprastas, naivus ir neturintis socialinių gabumų. Deja, šios kelionės visiškai nepatinka jo tėčiui Jerry, kuris dirbdamas paprasta ofiso darbą, jaučiasi nelaimingas ir neįvertintas ne tik darbe, bet ir namuose. Su žmona išgyvenantis santykių krizę ir nerandantis bendros kalbos su savo vaikais, Džeris lieja pyktį ant Riko, kuriam bendrauti su namiškiais sekasi kur kas geriau. Šis animuotas mokslinės fantastikos komedijos žanras išsiskiria savo kategorijoje, dėl kiekvienoje serijoje pasirodančių realių gyvenimiškų situacijų. Daugelis serijų priverčia bent trumpam susimąstyti apie kontraversiškas ir filosofines temas.

22. „Hepis“ / Happy!

Happy-season-2

Serialas pastatytas pagal komiksų seriją, sukurtą DC veteranų Grant Morrison ir Darick Robertson. „Hepis“ neabejotinai yra vienas iš labiausiai pamišusių visų laikų televizijos serialų visoje galaktikoje. Tai yra tikra beprotystė ekranuose: buvęs policininkas sudaro komandą su skraidančiu mėlynu vienaragiu, kuris yra įsivaizduojamas mažos mergaitės draugas, ir kartu kovoja prieš blogąjį Kalėdų Senį. Viena geriausių serialo bruožų yra tai, jog pagrindinį veikėją Niką Saksą vaidina Christopher Meloni. Aktorius daugeliui žinomas iš populiariojo serialo „Įstatymas ir tvarka: specialusis skyrius“ (angl. Law and Order: SVU), kuriame jis vaidina Eliotą Stablerį. Pastarojo serialo gerbėjams „Hepis“ bus tikras išbandymas, nes Nikas Saksas yra visiškai priešinga asmenybė Eliotui. Pagrindinis veikėjas Nikas yra korumpuotas, nemandagus ir jam nerūpi visiškai niekas. Vis gi, toks jis buvo nevisada. Nikas – buvęs policininkas, puikus detektyvas, vienas geriausių visame mieste. Tačiau skaudžios patirtys, žiaurios bylos ir dar žiauresni vaizdai pakeitė veikėją. Dabar jis – samdomas žudikas, kuris beprotiškai daug geria, vartoja narkotikus, užsiima bereikšmiu seksu, žmogų nužudyti jam yra vienas lengviausių dalykų žemėje, tai jis daro be jokių skrupulų, o ką nors išduoti nereiškia nieko. Šalia jo būti yra visai nesmagu, išvaizda primena benamį, tačiau žiūrint serialą atrodo, jog jis yra nemirtingas. Serialas prasideda Niko pristatymu. Mes matome jį baro tuolete, vemiantį. Iš ties, puikus veikėjo pristatymas. Iš karto aišku, kas per žmogus jis yra. Pirmojoje scenoje rodomas ir jo įsivaizduojamas bandymas nusižudyti, kuris pavirsta į įvairiausių spalvų gamą, kurią juokinga paverčia ir takelyje girdimas kalėdinės dainos remiksas. Kūrėjai neduoda laiko apmąstymams, žiūrovui iš karto aišku, jog serialas nėra toks, kaip visi. Nikas Saksas, kaip jau minėjome, yra buvęs policininkas, tačiau į jį pažvelgus to visiškai nepasakytum. Jam nerūpi niekas, o dienas jis mieliausiai leistų viskio butelio draugijoje. Dabar pinigus įvairiems malonumams jis užsidirba būdamas samdomu žudiku. Jis gavo užduotį, kuri iš pirmo žvilgnio atrodė visai paprastą – pašalinti kelis mafijos vaikus, nepatyrusius italus. Tačiau viskas pasisuko visai kita linkme, įvyksta didžiulis fiasko ir Nikas pašaunamas. Viena iš jo aukų, jauniausias vaikinas, prieš mirdamas bando Nikui pasakyti kažkokį pavojingą slaptažodį, o liudininke tapusi prostitutė policijai praneša, kad Nikas jį girdėjo. Tai – melaginga informacija, kuri sukelia pagrindiniam veikėjui daug bėdų.

21. „ROMA” (2018)

Roma Netflix

Meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaróno filmas „Roma“ tapo ne tik garsiausia Venecijos festivalio puošmena, bet ir buvo apdovanotas geriausio filmo prizu Auksinis liūtas. „Roma“ taip pat buvo nominuotas net dešimčiai Oskaro nominacijų.

Tai labiausiai asmeniškas Alfonso Cuaróno filmas apie pasaulį, kuriame jis pats užaugo. Bet Roma čia – ne Italijos sostinė, o tik režisieriui nuo vaikystės puikiai pažįstamas Mechiko rajonas. „Šis filmas – tai visų pirma mano šeimos portretas. Žinoma, aš negalėjau išvengti užuominų apie ano meto [aštuntojo dešimtmečio – G.J.] politinius įvykius ir prieštaringai vertinamą prezidentą Luisą Echeverria Alvarezą, kurio valdymas iki šiol Meksikoje vadinamas „tamsiuoju periodu“. Kaip ir mano šeima, pavaizduota filme, šalis išgyveno milžiniškas ir destruktyvias permainas“, – sakė režisierius.

Anuometinė Meksika patyrė ir kruvinų susidorojimų siaubą: labiausiai pagarsėjo vadinamosios „Skerdynės Corpus Christi“ (lot. Dievo kūnas), kai 1971 m. birželio 10 d. Mechike studentų demonstraciją žiauriai numalšino elitinis karinis būrys „los halcones“ („vanagai“). Šis tragiškas įvykis ryškiai įtakoja ir Alfonso Cuaróno filmą. Tačiau „Romą“ mažiausiai norisi gretinti prie politinių filmų apie „Liepsnojantį kontinentą“ (šis terminas prieš keturis dešimtmečius buvo plačiai taikomas dokumentiniams ir vaidybiniams filmams apie karinių perversmų krečiamas kai kurias Lotynų Amerikos šalis).

„Roma“ – tai šeimyninė saga apie prestižiniame Mechiko rajone gyvenančią inteligentų šeimą (mama – mokytoja, tėtis – gydytojas, keturi vaikai, močiutė, dvi auklės ir šuo) bei jos draugus bei artimuosius. Kaip tokio tipo romanuose, filmas turi pagrindinės istorijos pasakotoją. Juo (tiksliau ja) režisierius pasirinko tarnaitę, kuri svarbiausius įvykius komentuoja ne tiek žodžiais, kiek iškalbingais gestais ir žvilgsniais. Dramatiško likimo tarnaitei, vardu Kleo, filmas ir dedikuojamas.

Autobiografinį juostos charakterį pabrėžia ir tai, kad režisierius save identifikuoja su vienu iš keturių šeimos vaikų (o gal po truputėlį paėmė iš jų visų). Toks kūrybinis metodas taip pat labai suasmenina filme pasakojamą istoriją, juk jautraus vaiko atmintyje kiekvienas dramatiškas įvykis įsirėžia giliai ir ilgam. Ne taip svarbu, ar tie įvykiai plėtojosi šeimoje (vyro paliktos motinos drama, tarnaitės nelaimingos meilės istorija), ar studentų krauju aplaistytose gatvėse. Toks intymus santykis su ekrane vaizduojama realybe žadina nuoširdžią simpatiją filmo herojams, kurią žiūrovai patirdavo, įsijausdami į pokario Italijos neorealistų šedevrus.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „Roma“, tarsi mozaika, sudaryta iš atskirų mažai susijusių epizodų. Iš tikrųjų gi filme visai nėra eklektikos, viskas paklūsta griežtai laiko tėkmės logikai. Nuosekliai pasakojami dramatiški šeimyninio gyvenimo epizodai perpinami su įsismarkavusios stichijos (miško gaisras, žemės drebėjimas, audra jūroje ir vaikų išgelbėjimas) vaizdais ir jau minėtais politiniais sukrėtimais. Todėl ir visą filmo atmosferą persmelkia augančios įtampos, grėsmingo laukimo nuotaika. (G.J.)

20. „SUNAIKINIMAS“ / Annihilation

Annihilation 2

Mokslinės fantastikos ilmas sukurtas pagal Jeffo VanderMeero romanus. Istorija apie slaptą mokslininkių ekspediciją į izoliuotą vietovę, kurioje ne viskas veikia pagal gamtos dėsnius, sulaukė puikių kino kritikų vertinimų. Filmas apima daug įvairių temų: genetiniai mutavimai, biologija, savęs naikinimas ir praradimas, evoliucija, pasaulio tvarka.

Veiksmas prasideda nuo daikto, kuris panašus į meteorą, kritimo į žemę. Jis pataiko tiesiai į švyturį. Atrodo trumpa scena, tačiau, vis gi, be galo svarbi detalė, norintiems suvokti filmo esmę.

Pagrindinė veikėja – Lena (akt. Natalie Portman) gerai žinoma biologė, kurios tyrinėjimų sritis – genetika ir ląstelės, dėstytoja, 7 metus tarnavusi armijoje. Mergina kovoja su sielvartu ir liūdesiu, nes jos vyras yra dingęs be žinios jau metus. Ji bando gyventi toliau, ieško prasmės, tačiau nesėkmingai. Vieną dieną, jai dažant miegamojo sieną, į kambarį įeina jos vyras Keinas (akt. Oscar Isaac). Lena puola jam į glėbį, tačiau jis atrodo be galo pasikeitęs. Grįžimo sceną trumpam nutraukia persikėlimas į praeitį, kuriame rodomas visai kitoks Keinas – linksmas, besišypsantis, žaismingas. Namo grįžęs vyras – ramus, liūdnas, atrodo labai sutrikęs. Iš šio kontrasto iš karto aišku, jog kažkas yra ne taip. Ir tai visiška tiesa, Keinas pasijunta blogai ir jam žmona iškviečia ligoninę, tačiau važiuojant greitosios automobiliu jis yra sustabdomas juodų džipų, o Lena ir Keinas – paimami.

Lena atsibunda keistoje kameroje ir vėliau sužino, kad buvo nugabenda į vietą, vadinamą „Pietiniu siekiniu“ (angl. „Southern reach“) – tyrimų daliniu, kuris yra vos už kelių mylių nuo paslaptingojo švyturio. Lena atsibunda ne viena, ją iš karto ima kalbinti, kaip vėliau paaiškėja – psichologė Ventres (akt. Jennifer Jason Leigh), kuri informuoja merginą, kad jos vyras buvo slaptoje misijoje – jis buvo išsiųstas tyrinėti aplink švyturį susidariusios keistos spalvotos sienos, vadintos „Mirgėjimu“. Ta vieta – keista, nesustabdomai besiplečianti zona, iš kurios iki Keino negrįžo nė vienas tyrinėtojas. Žmogui kirtus slenkstį tarp šios pusės ir tos, už „Mirgėjimo“ sienos, prarandami visi susisiekti reikalingi signalai. Psichologė atskleidžia, kad turi idėją – paslaptingoje zonoje žmones žudo pavojingi padarai, arba, paveikti keistos radiacijos žmonės išžudo vienas kitą. (G.I.)

19. “Godless”

Godless

Amerikiečio režisieriaus Skoto Franko septynių dalių „Netflix“ mini serialo „Godless“ istorijos veiksmas vyksta 1884 metų Kolorado mieste, La Belle miestelyje, įsikūrusiame pasienyje. Mes matome. Šiame seriale matome viską, ką natūraliai kaip žiūrovai ir tikėtumės pamatyti vesterne – dulkėtą ir nuošalią vietą šalia anglių kasyklos, kurios gviešiasi stambaus masto kompanija. Tačiau yra netikėtas siužeto vingis – po tragedijos akmens kasykloje darbo metu – visi miestelio vyrai žuvo, ir moterims teko išmokti pasirūpinti viskuo ir remtis į save pačias. Taigi dabar miestelis yra gyvenamas ginkluotų ir neįtikėtinų moterų kaip Meri Agnes (Meritė Wever) ar Alisa Fletcher (Mišelė Dockery), kuri net du kartus liko našle ir gyvena miestelio pakraštyje. Nėra taip neįprasta vesterno žanre, kuomet moterys valdo savo gyvenimus, bei spardo blogiukų užpakaliukus. La Belle miestelio moterų dinamika suteikia modernumo ir kažko naujo vesterno žanrui, bet tai nėra šio serialo pagrindinis akcentas. Daugiausia dėmesio skiriama tipinei filmų klišei – gerasis vyrukas prieš blogietį. Bet kaip S. Frenkas pats teigė – „aš norėjau būtent vesterno žanro klišių. Nenorėjau perkonstruoti vakarų estetikos ir nenorėjau būti modernus. Norėjau visos tos vesterno klasikos.“ Na, jis išgavo norimą efektą. Atsižvelgiant į režisieriaus pasisakymą, „Godless“ išties prikelia vesterno dvasią gyvenimui, panaudodamas visas žanro klišes. Tarp jų ir beširdis nusikaltėlis, kieta našlė, atsiskyręs miestelis, bei traukinio apiplėšimas. Vesternai iš esmės yra amerikietiški ir juose dažnai yra pateikiama kova tarp laisvės ir santvarkos. Jie išaukština individualizmą – vienišas kaubojus ar autsaideris veikiau renkasi veikti vieniems nei būti glaudžios visuomenės dalimi. „Godless“ siunčia dar vieną žinutę: bendruomenė yra svarbi, o komandinis darbas gali padėti įveikti bet kokias kliūtis. „Godless“ yra lėtas ir gražus vesternas su savo įtraukiančiomis ir žadą atimančiomis vizualizacijomis bei rūsčia atmosfera. Šį serialą verta pamatyti jau vien dėl estetinio malonumo.

18. Tikras išbandymas / True Grit (2010) 

„Tikras išbandymas“ ypatingas tuo, jog buvo parašytas ir prodiusuotas ne tik brolių Koenų. Prie filmo kūrimo prisidėjo visiems kino gerbėjams gerai pažįstamas Stivenas Spielbergas (ang. Steven Spielberg). Šis filmas pastatytas pagal Čarlio Porčio (ang. Charles Portis) 1968-tais metais išleistą novelę tokiu pačiu pavadinimu yra antra istorijos adaptacija. Siužetas pasakoja apie mergaitę (akt. Kim Darby), kuri siekia atkeršyti už tėvo mirtį. Ji pasamdo stiprų, seną, problemų su alkoholiu turintį maršalą (akt. John Wayne) dėl šio reputacijos, jog jis visada atlieka jam pavestą darbą. Dviese jie suremia jėgas su Teksaso reindžeriu (akt. Glen Campbell), kuris ieško to paties vyruko už žmogžudystę Teksaso valstijoje. Trijulės savotiška odisėja nuveda juos nuo Arkanzaso iki Oklahomos, tam, kad surastų žudiką. Kelionės metu kiekvienas veikėjas patiria savus išbandymus ir turi galimybę pilnai atsiskleisti.

2011-tais metais atidaręs 61-ąjį Berlyno tarptautinį filmų festivalį, „Tikras išbandymas“ susilaukė gerų nuomonių iš kritikų pusės. Jis buvo nominuotas dešimčiai Oskarų: už geriausią kadrą, geriausią režisierių, geriausiai adaptuotą scenarijų, pagrindinę rolę atliekantį geriausią aktorių, geriausią pagalbinį vaidmenį atlikusią aktorę, geriausią meno režisierių, geriausią kinematografiją, geriausią kostiumų dizainą, geriausią garso takelį ir geriausią garso montavimą. Tačiau, deja, filmas nelaimėjo nei vienos iš nominacijų. Šis brolių Coenų statytas filmas puikiai suderina „vesternišką“ stilių su moderniais kinematografijos metodais, tobulai savo roles atitinkančiais aktoriais, gudriu humoru.

 17. „ZOMBIŲ ŽEMĖJE” (Zombieland, 2009)

Prieš dešimtmetį, 2009-aisiais, pasirodęs post-apokaliptinis filmas apie zombių apokalipsę sulaukė didelio populiarumo. Jo režisierius – Rubenas Fleischeris.

Filmas vaizduoja karvių virusą, kuris po dviejų mėnesių užkrėtė beveik visas JAV valstijas, paversdamas visus žmones zombiais. Likę išsigelbėję vieni kitus vadina miestų, iš kurių yra kilę, pavadinimais. Neužkrėstas studentas Columbus keliauja iš universiteto barako Teksase į Columbus miestą išsiaiškinti, ar jo tėvai vis dar gyvi. Bekeliaudamas studentas sutinka dar vieną išsigelbėjusį vaikiną, kuris pasivadinęs Tallahassee. Pakeleivis pasirodo ypač žiaurus žudant zombius. Nors sutiktasis nepasirodo ypatingai bendraujantis ir gana šiurpus, tačiau išsigelbėjėliai susiburia kartu ir tęsia kelionę drauge.

Tallahassee ir Columbus sutinka dvi seseris, kurios juos vėliau apgauna išviliodamos ginklus bei pasisavindamos vaikinų visureigį ir palikdamos juos likimo valiai. Tačiau vaikinai atranda dar vieną visureigį, todėl jas pasiveja. Įsiplieskia konfliktas, tačiau visi likę gyvi supranta, jog jiems derėtų orientuotis į kur kas didesnę problemą nei jų principai – tai šalį užkariaujantys zombiai…

2019-ųjų spalį pasirodė antroji filmo dalis, tačiau tęsiniui nepavyko pakartoti savo pirmtako sėkmės – sulaukusi prastesnių atsiliepimų iš kino kritikų ir žiūrovų, ši kino juosta, nors ir netapo nuostolinga, buvo įvertinta tik kaip vidutiniška.

16. „TARP ŽVAIGŽDŽIŲ” (Interstellar, 2014)

„Visada buvau tas vyrukas, kuris neskaitydavo fantastinių knygų ir atsisakydavo eiti į mokslinės fantastikos filmus, – prisipažino aktorius Matthew McConaughey. – Kartais kildavo noras sužinoti, kas yra virš ir po mumis, bet nurimdavau supratęs, kad tai niekaip nepakeis mano gyvenimo“.

Ši nuostata žlugo suvaidinus Christopherio Nolano režisuotame filme „Tarp žvaigždžių“. „Niekada net nebūčiau patikėjęs, kad būtent mokslinė fantastika sugebės praplėsti mano pasaulėžiūrą“, – teigė aktorius, vadinamas Holivudo kietuoliu.

Filmas nukelia žiūrovą į ateitį. Ateitį, kurioje mūsų laikas Žemėje eina į pabaigą. Ateitį, kurioje yra suformuoja tyrėjų komanda, kuri siekia išsiaiškinti ar žmonija vis dar gali turėti nors kažkokią ateitį. Daug ateities. Tai vienintelis, galima sakyti, tikras režisieriaus mokslinės fantastikos filmas. Tiesa, skirtingai nei dauguma mokslinės fantastikos filmų, jis apeliuoja ir į tokias pirmaprades problemas, kaip laiko supratimas ir žmogaus būtis.

Perskaitęs „Tarp žvaigždžių“ scenarijų M. McConaughey negalėjo nuslėpti nuostabos. „Aš turėjau labai daug klausimų ir jie mane degino smalsumu. Norėjau suprasti, man reikėjo atsakymų, – pasakojo aktorius. – Aš puikiai supratau pagrindinį herojų – tėvą, kuris vaikosi savo svajonę ir nusprendžia jos siekti turėdamas bilietą tik į vieną pusę. Tačiau aš norėjau dar geriau suprasti situaciją“.

„Visada prisimenu savo gero draugo žodžius, apie tai, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Planetai viskas bus gerai, tačiau, ar ateis pasaulio pabaiga priklauso tik nuo to, ar mes patys sugebėsime įvertinti, kiek mums yra svarbus gyvenimas“, – tikino aktorius.

15. „GERAS LAIKAS“ (Good Time, 2017)

Jaunas ir labai perspektyvus, režisierių brolių Josh ir Ben Safdie tandemas, gero kino gerbėjams pristatė labai originalų kriminalinį kūrinį – „Geras laikas“. Pavadinimas tikrai atspindi tai, ką jūs patirsite viso filmo metu. Tai juosta, kurioje svarbu ne tik matomas vaizdas. Garso takelis, kurį sukūrė Amerikiečių kompozitorius Daniel Lopatin (Oneohtrix Point Never), filmui pridės tiek daug įtampos ir intensyvumo, kas privers akis atmerkti plačiau ir gaudyti kiekvieną momentą, nenorint nieko praleisti. 2017 m. Kanų kino festivalyje, ši kriminalinė drama, buvo nominuota pagrindiniam apdovanojimui – Auksinei palmės šakelei, o kompozitorius, už savo unikalią muziką, Geriausio garso takelio kategorijoje, pelnė pirmąją vietą.

Pagrindinį veikėją Konį Nikasą įkūnija visiems gerai žinomas, Saulėlydžio sagos vampyras, Edward Pattinson. Karjeros metu, šiam aktoriui buvo sudėtinga žiūrovams įrodyti, kad jis gali atsiriboti nuo to paauglių dievaičio įvaizdžio ir imtis rimtų vaidmenų. Tačiau kritikų akimis Konis Nikasas yra kol kas geriausias Edward Pattinson pasirodymas jo aktoriaus karjeroje.

Filmas prasideda nuo scenos, kurioje galime pamatyti Niką (akt. Ben Safdie) – Konio jaunesnįjį, protiškai atsilikusį brolį. Dėl savo sveikatos būklės jis yra priverstas lankyti psichologo terapijas, kurių metu paaiškėja, kad Nikas nevaldo savo agresijos. Filme aiškiai galime pajusti tą tikrą brolišką ryšį tarp Niko ir Konio, kuris savo jaunesniuoju broliu rūpinasi savo būdais – negalvodamas apie būsimas pasekmes ir brolio būklę, jis Niką pasiima kartu apiplėšti banką.  Žinoma, apiplėšti banką nėra taip paprasta, kaip broliai galvojo. Net ir gavę pinigus, jais džiaugėsi neilgai – krepšyje sprogo dažai, kurie banknotus padarė beverčiais, o brolius nudažė tokia ryškia spalva, kad nepamatyti jų gatvėje būtų tiesiog neįmanoma. Kol Konis bando išspręsti situaciją, Nikas išsiduoda policijai ir taip yra pagaunamas pareigūnų bei uždaromas į kamerą. Prasideda ilgiausia Konio naktis.

14. „ŽMOGUS-PAUKŠTIS“ (Birdman, 2014 m.)

Birdman Zmogus paukstis

Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Operatorius Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo ir metais anksčiau už tai, kad bekraštį kosmosą filmui „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) įsigudrino nufilmuoti… Holivudo paviljonuose.

„Žmogus-paukštis“ yra ne menkesnis eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.

Ne mažesnio pagyrimo vertas ir režisierius, kurio ankstesni filmai („Meilė-kalė“, „21 gramas“, „Babelis“) buvo sukurti polifoniniu metodu, kai į vieną pasakojimą muzikinės fugos komponavimo principu pinasi kelios istorijos. „Žmoguje-paukštyje“ taip pat yra keli lygmenys, nors kamera beveik neišleidžia iš savo stebėjimų lauko aktoriaus Michaelo Keatono, kuriam pagrindinis vaidmuo tapo tikru benefisu. Jo suvaidintas Riganas Tomsonas, buvęs garsus Holivudo aktorius, žiūrovų populiarumo ir prodiuserių pagarbos nusipelnęs už keliuose filmuose vaidintą komikso personažą Žmogų-paukštį. Nesunku numanyti, kodėl šiam vaidmeniui buvo pakviestas būtent M. Keatonas, kuriam du kartus suvaidinto Žmogaus-šikšnosparnio (paprasčiau kalbant, Betmeno) kostiumas užgožė kitų jo aktorinių galimybių spektrą.

odėl anekdotą primenančią istoriją, kad po lėktuvo katastrofos laikraščiai praneštų tik apie George‘ą Clooney, o Rigano net nepaminėtų, M. Keatonas pasakoja taip, kad panašaus efekto neleis pasiekti jokia aktorinė technika. Čia jau pulsuoja ne suvaidintos, o iškentėtos intonacijos.

Holivude (ir ne tik jame) apstu morališkai traumuotų menininkų, kurie kažkada buvo populiarūs, o dabar visų pamiršti. Tai amžinas siužetas, vertas gilių psichologinių romanų ir jaudinančių filmų. A. Gonzálezas Iñárritu jį interpretuoja, pasitelkęs sudėtingą tragikomedijos, grotesko ir (nebūtų meksikietis!) Lotynų Amerikos literatų išgarsintą magišką realizmą.

Riganas bando susigrąžinti buvusią šlovę ir Brodvėjuje stato spektaklį pagal Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?“. Spektaklis Riganui reiškia ne tiek pergalingo sugrįžimo iš užmirštųjų pasaulio galimybę, kiek paskutinis šansas įrodyti (visų pirma pačiam sau), kad jis dar „turi parako“. Ir visai nesvarbu, kad toks tikslas reikalauja maksimalių fizinių ir psichologinių resursų. Kai ant kortos statomas visas gyvenimas, blefuoti būtų nesąžininga. Todėl autoriai negaili nusivylimo padiktuotos kritikos teatro pasaulyje įsišaknijusiam cinizmui ir publikai, kurią modernių technologijų laikais labiau jaudina ne sielų apnuoginimas scenoje, o galimybė mobiliu telefonu nufilmuoti garsenybę (jei ypatingai pasiseks, dėvintį vien trumpikes) tiesiog gatvėje.

Filmas turi iš pirmo žvilgsnio keistą paantraštę „Netikėtas nežinojimo privalumas“, kuri suteikia visam pasakojimui dar vieną dimensiją. Nuo pradinių kadrų režisierius tarsi perspėja, kad atsisakytume įprastų mąstymo klišių ir vėliau ilgai vedžioja žiūrovus painiais teatro koridoriais bei herojų pasąmonės labirintais, kad dingsta riba tarp tikros realybės ir vaidybos.

P.S. Leidiniui „The Hollywood Reporter“ operatorius Emmanuelis Lubezki taip paaiškino svarbiausią „Žmogaus-paukščio“ specifiką: Ilgiausias kadras filme trunka 15 minučių, o dauguma kitų yra vidutiniškai 10 minučių trukmės.

Aktoriai specialiai repetavo perėjimus tarp skirtingų kadrų, kad jie atrodytų sklandūs. Svarbi reikšmė, sudarant nenutrūkstamo kadro efektą, tenka aktorių makiažui ir apšvietimui. Apšvietimą priklausomai nuo kameros judėjimo keitė net aštuoni žmonės. „Mūsų visa komanda judino apšvietimo prietaisus ir sklaidė šviesą. Tai buvo panašu į sinchroninį baletą –  rezultatas iš tikrųjų atrodo puikiai“, – sakė E. Lubezki. (G.J.)

13.OZARKAS“/ Ozarak

ozarakas

„Ozarko“ pavadinimas yra tarsi nuoroda į rodomą aplinką – JAV Ozarko regioną Misūrio valstijoje, kur galime išvysti šiek tiek Hiksvilio rajono su didžiuliu ežeru ir daugybe medžių. Tačiau didžioji dalis serialo buvo nufilmuota prie Allatoonos ežero, Džordžijos valstijoje. „Ozarkas“, remdamasis savo pagrindine veiksmo vieta, sujungia vaizdus ir sukuria bendrą atmosferą. Seriale pasakojama apie Čikagoje įsikūrusius Birdesus, kurie yra paprasta šeima, gyvenanti įprastą gyvenimą – išskyrus Marty Birdesą (akt. Jason Bateman) ir jo darbą. Vyras ir dviejų vaikų tėvas dirbafinansų patarėju bei yra ir didžiausias pinigų plovėjas antrame pagal dydį Meksikos narkotikų kartelyje. Kai pašlija santykiai su kartelio bosu po pinigų dingimo, Marty turi išsikraustyti ir perkelti nusikalstamą veiklą į Ozarką. Marty su žmona Vende (akt. Laura Linney) ir jų paaugliais palieka Čikagos dangoraižius ir persikelia į ramųjį Ozarko regioną, prie ežero Misūryje. Čia, pasak Marty, jis gali plauti dar daugiau juodosios rinkos pinigų. Šio serialo grožis atsiskleidžia tuomet, kai vienos šeimos nusikaltimai išsiplečia į didesnį kriminalinį verslą Ozarke. Teisėsaugos pareigūnai yra įtraukiami į nusikaltėlių sekimą.

Vietiniai gyventojai pasirodo kaip spalvinga puokštė įvairenybių, įskaitant seną vyrą (akt. Harris Yulin), į kurio namus persikelia – jis vaikščioja visiškai nuogas. Kiti keistuoliai yra Langmorai, vietinė, neįprasta šeima, užsiimanti smulkiais sukčiavimais. Jų vienintelė intelekto galia yra Rūta (akt. Julia Garner) – pilka, protinga paauglė, vykdanti pavojingus nusikaltimus.

Aktoriaus J. Batemano (kuris taip pat ir režisavo kelias serijas) atsidavimas dramatiškam vaidmeniui jaučiasi natūralus, vyrauja griežtumas bei teisingumas. Labiausiai šiame seriale žavi aktorė Julia Garner, suvaidinusi Rūtą, Marty sąjungininkę. Jos vaidyba tarsi magnetas prikausto dėmesį. Seriale mergina spindi ryškiu pasitikėjimu savimi. Julios personažė Rūta gali įbauginti bet kurį vyrą, stojantį skersai kelio.

Serialo rimtumas yra perteikiamas per savitą vizualinę paletę – dažnai dominuoja pilkšvos spalvos atspalviai ir silpnai apšviestos interjero detalės, kurios tarsi susilieja tarpusavyje. Dažnai pakartojami laukinių gyvūnų kovos aplink Birdesų namą Ozarke vaizdai, kurie primena mums, kad čia nėra vietos ir laiko juokams. Keletas plėšrūnų, slankiojančių aplink šią šeimą, bet kuriuo metu gali užuosti kraują ir užpulti. (N.Š)

12. „OKJA” (2017)

Okja-film Netflix

Rengiantis tų metų Kanų kino festivaliui Bong Joon-ho ,,Okja“ buvo vienas labiausiai paslaptingų ir prieštaringai vertinamų, netgi protestų sulaukusių filmų oficialioje programoje. Dabar, kai žmonės pamatė šį filmą, jis sukėlė dar daugiau klausimų. Kas tai yra iš tikrųjų? Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Siaubinga distopinė satyra, o gal vegetarų manifestas?

Korėjos kino režisieriaus Bong Joon-ho filmas ,,Okja“- tai satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Galite vadinti tai kuoktelėjusiu vaikišku filmu, bet jis siunčia tam tikrą žinutę.

Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje.Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Kiekvienas stengsis užauginti kuo didesnę ir skanesnę, varžysis tarpusavyje dėl pergalės.

Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų. Blogoji korporacija, sukūrusi Okja, susigražina ją atgal, siekdama paversti šonine.

Juosta, kurioje taip pat sublizgėjo Jake Gyllenhaal bei Paul Dano, tvirtai stovi prieš dalykus, kurių nemėgsta daugelis: didelės ir godžios korporacijos, genetiškai modifikuoti produktai ir žmonės, siekiantys valdyti visas pasaulio valstybes ir turėti didžiulę galią. Tai yra vienas iš tų filmų, kuriame žiūrovai įtikinami mylėti padarą, patiriantį smurtą. (G.V.)

11. „Proto medžiotojai“ / Mindhunter

proto medziotojai

„Proto medžiotojus“ pamils kiekvienas kriminalinio žanro mylėtojas, kadangi serialas siekia atskleisti ir padėti suprasti žiūrovams kaip veikia siaubingų nusikaltėlių protai. Žiūrovai stebi kaip du FBI agentai – jaunasis tyrėjas Holdenas Ford (Džonatanas Groff) ir patyręs agentas Bilas Tench (Holtas McCallany) bando sukurti sistemą, kuri padėtų geriau suprasti nusikaltėlius. 1977 metais jie pradeda savo kelionę po JAV apklausdami pačius siaubingiausius visų laikų žudikus. Besivystant veiksmui, susiduriame su dažnai pasitaikančiu klausimu – ar serijiniu žudiku tiesiog gimstama, ar tokius juos paverčia gyvenimas ir juos supanti aplinka? Ar žmonės turėtų stengtis suprasti žudikus, o gal tiesiog jiems visiems klijuoti „blogio“ etiketes? Prie žudikų prieinama užsimaskavus, ir ši maskuotė padeda pagrindiniam veikėjui kalbėti žudikui suprantama kalba ir tokiu būdu išgauti iš jo daugiau informacijos. Tai ir proto žaidimas – galbūt abejotinas, bet tuo pačiu genialus. Kitą vertus, gebėjimas taip natūraliai bendrauti su žudikais kelia nerimą. Jis verčia mus susimąstyti ar žmogus su tokiu ypatingu gebėjimu gali būti laikomas „normaliu“. Yra žinoma, kad serijiniai žudikai dažnai tampa įkvėpimu kūrėjams, kadangi žmonės turi ši žiaurų susižavėjimą baisiomis bei dramatiškomis mirtimis. Pačios įdomiausios scenos tos, kuriose galime pamatyti žudikus – kaip, kad pirmąjį apklaustąjį – Edą Kemper (Kameronas Britton), pramintu Co-Ed žudiku. Jis pasirodo esantis sąžiningas sau ir gyvenimui – ramaus būdo ir atviras personažas.

Siužetas yra dalinai pagrįstas negrožinės knygos tokiu pačiu pavadinimu, parašytos Džono Douglas ir Marko Olshaker. Knygoje agentas Douglas nukelia skaitytojus į užkulisius kur jis tiria tokias ikoniškas bylas, pavyzdžiui, Čarlzo Manson, Tedo Bundy ar Edo Gein bylas.

Daugelis serialų su panašiomis tematikomis mėgsta įtraukti praeities intarpus ar pakartotinai rodyti nusikaltimo įvykdymo sceną, šitaip iššvaistydami dalį biudžeto tik tam, kad bereikalingai prailginti serijos trukmę. „Proto medžiotojai“ yra kiek paprastesnis serialas tuo atžvilgiu. Kiekvieno epizodo veiksmo vieta – tardymo kambarys, kuriame būna žudikas ir du agentai apklausinėjantys nusikaltėlį. Taip apibūdinus skamba pakankamai nuobodžiai, bet kažkokiu būdu „Proto medžiotojai“ vis tiek sugeba prikaustyti prie ekrano – tikriausiai vykdančiojo prodiuserio Deivido Fincher dėka.

Serialas nesiremia veiksmu ar kruvinomis scenomis, bei jame nėra kažkokios kvapą gniaužančios kulminacijos. Atvirkščiai, tempas atrodo metodiškas, apskaičiuotas – tarsi šnekant apie niekšišką žmogžudystę visiškai abejingu veidu ir bejausmiu balsu. Labai ramu, lyg stebint Bundy paskutinį interviu prieš jam sulaukiant mirties bausmės.

10. „DĖŽĖ SU PAUKŠČIAIS“ (Bird Box, 2018)

Bird Box Netflix

Prieš dešimtmetį brazilų režisierius Fernando Meirellesas pagal Nobelio premijos laureato José Saramago romaną sukūrė mistinę dramą „Aklumas“ (Blindness, 2008), kurioje parodyta, kaip kažkokioje neįvardintoje šiuolaikinėje metropolijoje dėl nesuprantamos priežasties prasideda keista epidemija: žmones masiškai praranda regėjimą. Visi infekuotieji izoliuojami kalėjimą primenančioje specialioje ligoninėje. Čia netrukus atsiduria ir vienintelė regėjimo nepraradusi moteris, kuri priversta apsimesti akla.

Aiškius antiutopijos požymius turintis „Aklumas“ net buvo vadinamas filosofiniu trileriu. Panašiai galima apibudinti ir naują Netflix platformoje sukurtą vaidybinį filmą „Dėžė su paukščiais“ (rež. Susanne Bier), kurį jau pirmąją savaitę pažiūrėjo 45 milijonai žmonių.

Filme regime skaudžią civilizacijos agoniją, kai Žemės gyventojų gretos stulbinamu greičiu nyksta dėl nesuprantamos priežasties: vieni žmonės masiškai žudosi, kiti, tarsi išprotėję, tampa žudikais. Ir vienus, ir kitus paveikia kažkokios būtybės, vienas žvilgsnis į kuriuos žmonėms atima protą. Išgyventi lemta tik tiems, kurie sąmoningai atsisako žvalgytis aplinkui. Tokio apokaliptinio siaubo atmosferos centre atsiduria moteris Melori (Sandra Bullock), kuri su dviem vaikais ryžtasi užrištomis akimis keliauti sraunia upe ten, kur tikisi surasti kitus išsigelbėjusius nuo pražūties.

Pagal Josho Malermano romaną sukurto trilerio „Dėžė su paukščiais“ fantastinis siužetas nėra toks jau originalus. Panašius ateities pasaulio kataklizmus filmų kūrėjai vaizdavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, keletą kartų ekranizuotoje Johno Wyndhamo knygoje „Trifidų diena“ didžioji žmonijos dalis apako nuo galingo Saulės šviesos blyksnio, o tie, kurie išvengė žiaurios lemties, tampa mutavusių augalų – trifidų – aukomis.

Režisieriaus M. Nighto Shyamalano fantastinėje dramoje „Įvykis“ (The Happening, 2008) Niujorke Centrinio parko apylinkėse be jokios regimos priežasties masiškai žudėsi žmonės (vėliau buvo bandyta aiškinti, kad masinė psichozė užvaldo žmones, įkvėpusius nuodingų garų). Pagaliau, pernai matėme režisieriaus Johno Krasinskio siaubo trilerį „Tylos zona“ (A Quiet Place), kuriame po neįvardintos katastrofos žmonės bendrauja gestų kalba, vaikšto basomis ant pirštų galiukų ir bijo sukelti bet kokį garsą, nes tai jiems būtų tikra pražūtis.

Daugeliu atveju mirtinos grėsmės priežastis ne tokia jau svarbi. Žiūrovams labiau rūpi ne racionalus kataklizmo priežasčių paaiškinimas, o tai, kaip pagrindiniai herojai įveikia mirtinus pavojus. Galų gale nereikia nuvertinti ir pačių žiūrovų – jų vaizduotė yra galinga jėga, kartais net svarbesnė už brangiai kainuojančius specialiuosius efektus.

Mirtinų pavojų pakeliui į savo „pažadėtąją žemę“ Melorės ir jos vaikų laukia tikrai daug. O kadangi keliauninkų akys užrištos, svarbus vaidmuo atitenka dėžėje gabenamiems paukšteliams. Jie čia – ne paliktų namų jaukumo simbolis, o labai svarbi išgyvenimo priemonė. Prisiminkime, kam anksčiau šachtininkai su savimi į anglies šachtas ėmė kanarėles… (G.J.)

9. “Altered Carbon” 

altered-carbon

Visi įmanomi kompiuterinės grafikos elementai, kriminalinės dramos motyvai ir netgi žmogžudystę bandantis išsiaiškinti detektyvas – tokį gardų saldainį, su kontrastingu, naujovišku užpilu siūlo antro sezono garantiją šiais metais užsitvirtinęs serialas „Altered Carbon“. Užburiančios spalvos ir įmantrus technologinis pasaulis žiūrovą prikausto prie ekrano, nuo kurio nesinori lengvai atsitraukti visų dešimties serijų metu. Ir netrukus pradedi iš tikrųjų mąstyti, ką darytum, jei visuomenė būtų priversta imtis drastiško technologinio perversmo: sąmonė ir protas skaitmenos dėka išlieka, o su savu kūnu paprasčiausiai atsisveikinama. Viskas vardan amžino gyvenimo. Ši istorija apie šiuolaikinį tarpgalaktinį kareivį, kuriam patikėta išsiaiškinti neįtikėtinai turtingo verslininko žmogžudystę, yra nominuota kaip labiausiai aptariama serijų kolekcija šiais metais. Naujasis mokslinės fantastikos žanro kūrinys, į kurį investuota kiek daugiau nei 70 mln. eurų, žmogaus mirtį vaizduoja it pasenusį praeities faktorių, kurio galima išvengti. Aplink visus piliečius, įkalintus ne savuose kūnuose, sukasi išmanūs robotai, beveik tobulai užprogramuoti atlikti savo darbą. Sakyti, jog „Modifikuota anglis“ serialas panašus į jau legendiniu dėl savo kontrastingų atsiliepimų tapusį „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ filmą būtų neteisinga, tačiau Netflix fantanstikos fiestoje taip pat išvysime ir skraidančių policijos automobilių, ir keistų militaristinio tipo vyriškų apsiaustų, nuo vėjo plevėsuojančių pažeme.

Serialas, paruoštas pagal 2002 m. Richard K. Morgan romano ypatumus, tarsi pasineria kartu su mumis į ypatingą kelionę laiko mašina. Ateities vizijos ir elektronika paremtas pasaulis, kuriame žmogaus ilgaamžiškumas šiam atneša kitokių pavojų, stebina netradiciniu sprendimu įterpti klasikinio detektyvo motyvą. Pagrindinis veikėjas ir serialo žvaigždė – švedų kilmės amerikietis aktorius Joelis Kinnamanas, geriausiai žinomas dėl savo pasirodymo kultiniame seriale „Kortų namelis“ bei pagal komiksus statytame „Savižužių būrys“. Kinnamanas įkūnija Takeshi Kovacsą, po 250 m. ilgai trukusio žiemos miego specialiai misijai prikeltą sukilėlį, kurio ankstesnė patirtis bei karinis paruošimas transportuojamas į ką tik atgimusį, naujai jauną, tobulai sportišką kūną. Pasaulyje, kur 24-ame amžiuje mirtis yra tik vargšų problema, galime pastebėti patriarchalinę sistemą. Turtingiausi ir galingiausi serialo herojai gyvena virš mažiau pasiturinčiųjų, specialiai ponams vargšų darbininkų pastatytuose dangoraižiuose ar įmantriose vilose, įrengtose dangaus platybėse tarp miglotų debesų.

Antrame serialo sezone Takeshi Kovacsą įkūnyja iš MARVEL „Keršytojų“ sagos mums pažįstamas Anthony Mackie.

 8. „PLĖŠIKAI” (The Highwaymen, 2019)

The Highwaymen netflix

Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Didžiosios ekonominės depresijos pagimdytuose filmuose gangsteriu pramintas ir elegantiškai pasipuošęs banditas iš karto tapo bene svarbiausiu JAV kino herojumi, užtemdęs kitus amerikietiškos mitologijos personažus. Gangsteris visuomet buvo narsuolio ir veiklaus žmogaus sinonimas. Tik pirmuose filmuose apie šalies bėdomis įžūliai besinaudojančius ir sau pasakiškus turtus kraunančius banditus šie įstatymų pažeidėjai ir žudikai buvo vadinami „Tautos gėda“ (tokia paantraštė 1932 –aisiais puošė filmo „Žmogus su randu“ pradinius titrus). Tačiau labai greitai gangsterius ėmė vaidinti patys garsiausi Holivudo artistai, atidavę jiems visą savo žavesį ir pakeitę visuomenės nuomonę.

Tokį liaudies palaikymą turėjo ir garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“. Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.

1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo.  Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Žmogžudžiai buvo pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.

Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.

Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.

Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus. (G.J.)

7. „KEISTI DALYKAI“ / Stranger Things

Serialas vaizduoja netikėtus įvykius mažame Indianos miestelyje 1983 – aisiais, kai dvylikmetis berniukas Vilas (akt. Noah Schnapp) dingsta kaip į vandenį. Vilo motina Joyce Byers (akt. Winona Ryder) pradeda paiešką, tikėdamasi pagalbos iš vietinių tarnybų. Tuo pat metu, Vilo draugai atlieka savo tyrimą, tačiau vietoj savo draugo, jie atranda keistą, bevardę mergaitę. Netrukus mįslingos dėlionės dalys ima atsiskleisti viena po kitos, maišydamosis su nepaprastomis galiomis ir itin slaptais vyriausybės projektais ir bandymais pastaruosius nuslėpti. Seriale yra gausybė veikėjų, kuriuos žiūrovai laikui bėgant gali pamilti ir prisirišti prie jų. 80 – ųjų žvaigždės Wynonos Ryder veikėja Joyce yra vieniša mama, negalinti pasiduoti savo jauniausiojo sūnaus paieškose, nors atrodo, kad tam yra daugybė kliūčių. Ji tiki neįmanomu, bandydama susisiekti su savo sūnumi kalėdinių girliandų pagalba po trumpo momento, kuomet ji suabejoja savo sveiku protu. Policijos viršininkas Hopperis (akt. David Harbour), nors iš pradžių į Joyce teorijas ir žiūrintis skeptiškai, užjaučia ją, kadangi pats prarado savo dukrą, ir palaiko Joyce, kuomet jai kyla sunkumų. Kiti suaugusieji nėra tiek daug įsitraukę į tyrimą, tarsi nepastebintys keistų aplinkybių, kuriomis miestelyje dingsta žmonės. Be abejo, seriale yra vaikų, kurie įneša neišskiriamos draugystės ir ryšio elementą. „Keisti dalykai“ yra vienas iš geriausiai vertinamų „Netflix“ kūrinių, ir ne be reikalo. Jis kuria tam tikrą atmosferą, yra įtraukiantis, tamsus ir kartais netgi gąsdinantis, bet tuo pat metu ir lengvas – tarsi būtų modernus bandymas sujungti pasakas su „X-Failais“. Serialas primena filmą, išbaigtą galingais ir įtikinamais aktorių pasirodymais, nuostabia kinematografija ir specialiaisiais efektais, ir pabaigai, su nuostabiais 80 – ųjų garso takeliais.

„Keisti dalykai“ ketvirtasis sezonas filmuojamas Lietuvoje. Viena iš filmavimo lokacijų – pernai uždarytas Lukiškių kalėjimas. Tad su nekantrumu laukiame naujų pamėgtų herojų nuotykių.

6. „PRADŽIA“ (Inception, 2010)

Inception 2010 movie

Sakoma, kad „Pradžios“ scenarijų Christopheris Nolanas režisierius rašė beveik dešimt metų. Jei tai tiesa, tokios „spartos“ norėtųsi palinkėti visiems filmų kūrėjams. Tada nebeliktų pasaulio ekranuose karaliaujančio vienadienio niekalo, o kinas vėl susigražintų sau kadaise turėtą rimto meno reputaciją. Deja, apie tai galima tik pasvajoti. Bet tokie žmonės, kaip Ch. Nolanas, savo darbais įrodinėja, kad kine dar galima išrasti naujų išraiškos priemonių ir suteikti kitokius pavidalus jau anksčiau skambėjusiems motyvams.

Sąmonės skeveldrų dėlionės. Tikrovė kaip siurrealistinis košmaras. „Pradžią“ lengviausia apibūdinti būtent tokiais sakiniais. Čia siužetas ne kartą keis pavidalus, realybė (kaip Davido Lyncho filmuose) dažnai atrodys kaip klaikus siurrealistinis košmaras, o tikroji tiesa net ir finale bus tokia efemeriška, kad prie laimingos pabaigos pripratę žiūrovai turėtų pasijusti sutrikę. Ko gero, panašios reakcijos ir tikėjosi pats Ch.Nolanas, savo filmą pavadinęs „metafiziniu apiplėšimu“.

Pagrindinį herojų suvaidinęs Leonardo DiCaprio džiugina geros aktorystės kokybe ir žengia į tokias psichologinio persikūnijimo aukštumas, kuriose artimiausioje ateityje jam lygių bus nedaug. Ekstra klasės šnipas Domas Kobas įsigudrino daryti tai, apie ką Džeimsas Bondas nė sapnuoti negalėjo – jis gali lengvai patekti į miegančio žmogaus sąmonę, „prisijungti“ prie jo sapnų ir daryti ten visokias manipuliacijas. Pavyzdžiui, vogti genialias idėjas ir parduoti jas konkurentams. Šis amatas modernių technologijų ir pramoninio šnipinėjimo pasaulyje tampa tikra aukso gysla. Bet Kobas vis dažniau įsitikina, kad panašūs eksperimentai yra pavojingi ne tik jo nieko neįtariantiems „pacientams“, bet ir jam pačiam.

Manipuliacijos su žmonių sąmone visada domino fantastus. Į jokią jaučio odą nesurašytum visų fantastinių trilerių, kurių siužetus generavo įvairios „smegenų plovimo“ technologijos. Dažniausiai šie filmai ir buvo suvokiami kaip su realybe nieko bendro neturintys reginiai ar įaudrintos vaizduotės kliedesiai. Gal tik pagal „kiberpankinės“ fantastinės literatūros klasiko Williamo Gibsono apsakymą sukurtas „Džonis Mnemonikas“ (1995, rež. Robertas Longo) įtikino, kad artimiausioje ateityje žmonės galės „ištrinti“ neturinčią vertės informaciją (pavyzdžiui visiškai „nenaudingus“ vaikystės prisiminimus), o į atsilaisvinusią vietą „įrašyti“ ką nors svarbesnio. Būtent taip tąsyk pasielgė Keanu Reeveso suvaidintas elektroninis kurjeris Džonis, paslėpęs savo smegenyse informaciją, kurią medžiojo galinga japonų kompiuterinė mafija.

Be japonų mafijos negali apsieiti ir Ch.Nolanas, kurio „Pradžioje“ užkoduota labai artima giminystė „Džoniui Mnemonikui“. Tik šį kartą L. DiCaprio herojui japonų verslininko Saito dėka teks atlikti ne banalią svetimų paslapčių vagystę, o įvykdyti kur kas sudėtingesnę idealaus nusikaltimo partiją. Kartu su pagalbininkais Kobas turi įsiskverbti į stambios finansinės imperijos paveldėtojo Roberto Fišerio jaunesniojo smegenis bei įrašyti informaciją, kuri leistų jo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną ir, atitinkamai, jo tolimesnius veiksmus. Jei toks parapsichologinis fokusas pavyktų, Fišerių imperiją ištiktų finansinis krachas, ir tik tada Kobui būtų galima pasitraukti iš pavojingo verslo. O jeigu ne… (G.J.)

5. „Manhunt: Unabomber”

Manhunt: Unabomber 3

Ką gausime, jeigu į vieną vietą subursime „Daktaro Hauso“ režisierių, „Įsikūnijimo“ pagrindindinį veikėją Džeiką, „Da Vinčio kodo“ Silą, bei „Sekso ir miesto“ Poną Šaunųjį? Atsakymas gan netikėtas, nes būtent šie žmonės, dirbantys, atrodytų, su visiškai skirtingais kino industrijos žanrais, susibūrė tam, kad į televizijos ekranus perkeltų tikrą, XX a. antroje pusėje JAV nutikusią istoriją.

Nuo 1978 iki 1995 – ųjų visą Ameriką drebino nereguliarūs mįslingi sprogimai. Bombos visuomet buvo siunčiamos paštu, į tam tikras specifines vietas, pvz., universitetus ir oro linijas, dėl ko nežinomas sprogdintojas ir gavo savo pravardę Unabomberis (angl. university + airlines + bomber). Nusikaltėlis pagaliau buvo pagautas po beveik septyniolikos metų ir buvęs FTB agentas, dirbęs su šia byla, sutiko pasidalinti savo prisimininimais, kurie tapo 8 epizodų Discovery kanalo serialu „Manhunt: Unabomber“. 

Serialo pradžia dėmesį prikausto ne iškart, veiksmas ganėtinai įprastas kitiems panašios tematikos filmams. Pagrindinis herojus Džimas Fitzdžeraldas (akt. Semas Huntingtonas) tampa FTB profiliuotoju – žmogumi, kuris analizuoja įkalčius ir iš jų sudaro įtariamojo psichologinį ir socialinį profilius. Jis iškart paskiriamas dirbti prie mįslingosios Unabomberio bylos, motyvuojant tuo, kad jis geriausias savo srityje, nepaisant to, kad pastaruosius dešimt metų dirbo policijos būryje, kuris gaudė vandalus, piešiančius graffiti. Džimas, žinoma, sutinka su pasiūlyta pozicija, tačiau netrukus supranta, kad iš tiesų jis ten tam, kad rašytų tai, ko reikia jo viršininkams, kurie aklai tiki tik pačiais akivaizdžiausiais įrodymais (akt. Jerremy Bobbas ir Chrisas Nothas).

Niekas netiki Džimu, kuris teigia, kad byla yra daug sudėtingesnė, nei visiems atrodo, o stereotipinis „piktasis viršininkas“ Stenas grasina jį atleisti net ne kelis, o keliolika kartų. Tačiau, be abejo, Džimas nušluosto visiems nosis, nes byla tikrai yra daug sudėtingesnė, nors tam įrodyti prireikia dar vieno Unabomberio grasinimo. Nuo tų paskutinių pirmosios serijos minučių ir prasideda didžioji intriga, virstanti katės ir pelės žaidimu, kur du genijai bando vienas kitam pakišti koją, ir kuris trunka iki pat aštuntosios serijos pabaigos.

Siužetas šokinėja tarp 1995 ir 1997 metų, metų kuomet Unabomberis buvo gaudomas ir metų, kai vyko jo, jau žinomo kaip Tedas Kaczynskis (akt. Paulas Bettany), teismas. Visus 1995 – uosius Džimas praleido bandydamas sugauti mįslingąjį sprogdintoją, turėdamas tik jo laiškus ir garsųjį manifestą, kuriame skatinama atsisakyti technologijų, nes esą tai prives žmoniją iki to, kad jie taps valdomi kompiuterių. Seriale tarsi teigiama, kad Džimas sugebėjo sugauti Kaczynskį dėl savo paties idėjų, kurios buvo labai artimos sprogdintojui (filmui grįžus į 1997 – uosius, matome, kad FTB agentai randa Džimą atsiskyrusį nuo visuomenės mažoje trobelėje miške, be jokių technologijų – visai kaip Unabomberis 1995 – aisiais), tačiau, kaip teigia kritikai, tai nėra išpildyta iki galo – labiau atrodo, kad Džimas yra tiesiog apsėstas minties, kad jis yra protingiausiais ir teisiausias, todėl yra pasiryžęs eiti iki galo tam, kad pagaliau sugautų sau lygų priešininką, nesibodėdamas netgi išduoti savo kolegų.

4. „DINGUSI“ (Gone Girl, 2014)

Gone Girl

Belaukdami šio filmo premjeros jau galėjome perskaityti rašytojos Gillian Flynn knygą „Dingusi“, kuri buvo panaši į painią šaradą. Be kitų romano privalumų režisierių sudomino jame labai svarbi šeimyninių ryšių trapumo tema. Dažnai jo filmuose matome herojų troškimą pabėgti nuo žlugdančio išorinio pasaulio poveikio, bet tokia izoliacija padaro juos paranojos aukomis („Panikos kambarys“).

Nors anksčiau jau matėme kelis niūrius režisieriaus trilerius, „Dingusi“ atrodė visai logiškas D. Fincherio pamėgto stiliaus kūrinys. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad „Dingusi“ yra ne pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, bet garsios knygos ekranizacija.

„Dingusios“ prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamun Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Tačiau romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakai, paskubomis valyto kraujo dėmės ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų „raktelių“ – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu – kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atvers ne vieną nemalonią praeities paslaptį.

„Dingusią“ reikia žiūrėti maksimaliai sukoncentravus dėmesį ne tik į pačią kriminalinę fabulą, bet ir į kiekvieną, net menkiausią detalę. Mat režisierius savo sumanymą realizavo taip, kad pats žiūrovas jaustųsi esąs detektyvas, tris kartus einantis paslapties įminimo link ir kaskart atsiduriantis aklavietėje.

Kokią paslaptį su savimi nusinešė Eimė, kokia tikroji jos dingimo priežastis ir ne mažiau suprantamo atsiradimo tikslas? Tikslaus atsakymo iš Davido Fincherio laukti neverta. Tačiau užuominų yra. Kaip sakoma, turintis akis tepamato.

3. „Juodasis veidrodis“ / Black Mirror

Juodasis veidrodis

Šiuolaikinės medicininės technologijos leido išgydyti tūkstančius žmonių, pagydyti nepagydomuosius, suteikti šansą tiems, kurie ankščiau jo neturėjo. Internetas ištrynė valstybių sienas, atstumus  ir ilgas valandas laukimo, tačiau tuo pačiu jis ištrynė ir gebėjimą bendrauti, savarankiškai mąstyti ar mėgautis mus supančiu pasauliu. Technologijos suteikė begalę teigiamų aspektų, tačiau tuo pačiu nepašykštėjo ir neigiamų. “Black Mirror”, tai serialas atskleidžiantis tamsiąsias technologijų puses, pateikiantis savo ateities viziją, kuri gali pasirodyti mažų mažiausiai niūri. Tai toks serialas, kurį labai sunku nusakyti žodžiais. Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad jis yra neįdomus ar nesuprantamas. Kiekvienoje serialo serijoje pasakojama vis kita istorija, su kitais pagrindiniais veikėjais ir kita veiksmo vieta.

Visos serijos apjungia vieną pagrindinę mintį – technologijos, netinkamai jas naudojant gali padaryti labai daug žalos žmogui kaip asmenybei, ir kaip bendrai visuomenei. Šiame seriale technologijos yra pateikiamos iš blogosios pusės, neretai hiperbolizuojant šiais laikais visuomenėje egzistuojančias problemas, susijusias su technologijomis. Nors ir galima susidaryti įspūdį, kad serialo autorius yra nusistatęs prieš naująsias technologijas, taip nėra, nes pateikiama mintis dažniausiai yra kiek gilesnė, negu „technologijos yra blogos“.

Technologijos savaime negali būti geros ar blogos, jos yra tik žmogaus konstruktas, kuris atspindi jos vartotoją. Tai tarsi metafora apie tai kaip mes praleidžiame daugiau laiko gyvendami savo gyvenimus per skaitmeninius ekranus, o ne gyvendami natūralioje aplinkoje. Tad kiekviena serija turi savo moralą, savo pasaulio matymo kampą, o pagrindinė viso serialo žinutė, kurią mums siunčia serialo kūrėjai yra ta, kad mes pernelyg dažnai leidžiame technologijoms įtakoti mūsų gyvenimus ir prarandame suvokimą kas iš tiesų yra svarbiausia – žmogiškumas.

2.,,Hju Glaso legenda“ (The Revenant, 2015) 

Režisierius Alejandro Gonzálezas Iñárritu sukūrė įspūdinga, kvapą gniaužiančią, tikrais įvykiais įkvėpta juostą, apie amerikiečių kailių medžiotojo Hju Glaso (vaidina L. DiCaprio) istoriją.Veiksmas vyksta palei Missouri upę 1823 m. Hju Glasas (angl. Hugh Glass) patyręs keliautojas išgyvena daug: dvikova su lokiu, kuri vos nesibaigia mirtimi, draugas, kuris turėjo padėti nelaimėje – išduoda ir atima ginklus bei nužudo patį artimiausią žmogų – sūnų. Atgavęs samonę, sunkiai sužalotas ir be amunicijos, nepalaužiamos kantrybės, valios ir keršto vedamas, jis užsibrėžia tikslą įveikti visus artėjančius pavojus. Ir visa tai dėl šeimos garbės apginimo. Ši didinga legenda gali įkvėpti kiekvieną, nes šioje juostoje galima rasti visko – nuo gyvenimo pakilimų iki skaudžių nuosmukių.

Pats režisierius mini, jog aktorius L. DiCaprio filmavimo aikštelėje turėjo išgyventi tikrą pragarą, tačiau pats vaidmuo reikalavo daug pastangų ir aktorinės meistrystės. Bet šis vaidmuo neliko neapdovanotas – aktorius buvo nominuotas penkiems ,,Oskarams“ bei laimėjo geriausio aktoriaus apdovanojimą.



1. „TAMSOS RITERIS“ (The Dark Knight, 2008)

The Dark Knight 2008

Britų režisierius, rašytojas ir prodiuseris Christopheris Nolanas, savo neprilygstamu Tamsos riteriu, superherojų pasaulyje užkėlė labai aukštą kartelę. Viskas, ką mes turime žinoti apie Betmeną, yra būtent šiame tamsiame ir labai realistiškame trileryje.

Kritikų ir žiūrovų tarpe šis filmas laikomas geriausiu DC komiksų ekranizacijų istorijoje. Nors niekas geriau už aktorių Christian Bale nesuvaidintų Betmeno, šiame filme visą dėmesį prikausto Heath Ledger ir jo įkūnijamas maniakas, chaoso veidas Džokeris. Režisierius visiškai pakeičia nusistovėjusią nuomonę apie paprastus vagis ir nusikaltėlius paversdamas Džokerį neeiliniu personažu – jis netrokšta svetimo turto ar pinigų, vienintelis jo siekis yra sukelti aplink save chaosą ir sunaikinti Betmeną, kaip žmogų ir asmenybę.

Ankstesniuose filmuose kiekvienai rolei buvo rimtai ruošiamos atrankos ir svarstoma kandidatūra iš gausybės aktorių. Šiame filme režisierius Christopher Nolan buvo užtikrintas – Heath Ledger yra tas, kuris turi vaidinti Džokerį ir jis buvo vienintelis režisieriaus aktorių sąraše.

Šis filmas yra geriausias DC ir Warner Bros. kūrinys. Kai 2008 metų sausį pasaulį apskriejo žinia, kad Heath Ledger mirė, filmas gerbėjų tarpe tapo tik dar labiau mistiškas. Vien faktas, kad Heath viso filmavimo laikotarpiu rašė Džokerio dienoraštį, kuriame rašė žymias frazes, piešė iliustracijas ir perrašinėjo scenarijaus eilutes, viso filmo atmosferą ir Džokerio personažą padaro dar labiau tikrovišku ir paslaptingu.

Christopher Nolan sukurtas Betmenas yra daugiausiai pasisekimo sulaukęs herojus, tačiau daugiausiai pagyrų sulaukė ir superblogiuko ikona tapo Heath Ledger Džokeris. Tamsos riteris peržengia visas žanro ribas ir yra tikrai vienas geriausių superherojaus veiksmo filmų.

Gediminas Jankauskas, Greta Simaitytė, Goda Varneckaitė, Alius Bingelis, Neringa Šimėnaitė, Martynas Žiūrys, Roberta Norkevičiūtė, Kostas Elmonas, Monika Bentaitė, Verena Viršilaitė, Gabrielė Butkutė, Gabija Indreikaitė, Gintarė Žičevičiūtė

 

Taip pat skaitykite: 50 puikių filmų kuriuos per savo gyvenimą turėtų pamatyti kiekvienas

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: