Siaubo filmai be jokios abejonės sudrebino kino industriją 2022-aisiais metais. Šio žanro gerbėjams pakako įvairovės, nes debiutavo nemažai sėkmingų filmų. Toliau pateikiame 10 geriausių 2022 m. siaubo filmų. Atrinkti filmai yra puikūs šio žanro pavyzdžiai. Kai kurie iš jų įsimins ilgam, jie tikrai nusipelno jūsų dėmesio.
10. „Šypsena“ (Smile)
Trumpametražis filmas, kuriame pasakojama apie mažą mergaitę, kuri lankosi pas savo terapeutą, kadnustotų sapnuoti košmarus, sulaukė teigiamų atsiliepimų SXSW kino festivalyje. Režisierius Parker Finn vos per vienuolika minučių sukuria itin didelę įtampą, kuri auga iki griausmingos pabaigos, kuri turėtų išgąsdinti net pačius išrankiausius siaubo filmų gerbėjus.
Filmas „Šypsena“ – trumpo metro istorija buvo išplėsta į pilnavertį filmą. Reklamoje jis buvo vaizduojamas kaip šabloniškas siaubo filmas. Kaip tokia istorija galėtų išlaikyti kieno nors susidomėjimą daugiau nei dvi valandas, ypač kai yra geresnių šio žanro pavyzdžių, tarkim, „Jis tave seka“? Kritikai turėjo pagrįstų nuogąstavimų. Nors „Šypsena“ nepasiekia svaiginančių „Jis tave seka“ aukštumų, bet tai vis tiek geras filmas.
„Šypsenos“ išgąsčio lygis panašus į originalaus trumpametražio filmo. Juosta puikiai žino, kas verčia žmones jaustis nepatogiai. Šokiruojančios filosofinės įžvalgos ir šiurpios smurtinės kinematografijos derinys lemia, kad filmas peržengia ribas. Tai vis dar siaubo filmas iš Holivudo, bet jis pakankamai kitoks, kad išsiskirtų.
9. „X“
Buvo verta laukti, kol pamatysime naują Ti Westo siaubo filmą po beveik dešimties metų. Šis filmas – tai duoklė klasikiniams siaubo filmams ir iš esmės yra Teksaso grandininio pjūklo žudynės, pritaikytos jaunesnei auditorijai. Jis žiaurus, šiurkštus ir tikroviškas. Dėl šios priežasties jis gali tarnauti kaip duoklė senosios mokyklos siaubo filmams ir kartu puikiai tinka kaip solidus šiuolaikinis filmas.
Filme „X“ aktorių ir režisierių komanda septintojo dešimtmečio pabaigoje išsinuomoja Teksaso valstijos namus pornografiniam filmui filmuoti. Kai jie pradeda stebėti keistą šeimininkų elgesį, viskas pasisuka netikėtu kampu. Tuomet šiai keistai kompanijai teks kovoti už savo gyvybes, jei nori išgyventi.
Pats filmo siužetas gana standartinis, tačiau svarbiausia, kaip jis įgyvendintas. Taip, šis filmas yra duoklė daugeliui puikių filmų, tačiau Ti Vestas jį kurdamas akivaizdžiai pasitelkė savo vaizduotę. Visos jo mažos keistenybės yra šiame filme, ir jos daro jį daug įdomesnį.
8. „Ne” (Nope)
Tai Jordan Peele režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas, nukeliantis mus į rančą, kurioje šeima užsiima žirgų dresiravimu. Broliui OJ (vaid. Daniel Kaluuya) ir sesei Emerald (vaid. Keke Palmer) bandant atsigauti po tėčio netekties ir puoselėjant jo paliktą verslą, jų dėmesys ir laikas staiga tampa nukreiptas į neaiškios kilmės objektą, tūnantį danguje, kurį jie pasiryžę užfiksuoti ir iš to užsidirbti.
Nors iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip įprastas mokslinės fantastikos filmas, tačiau turime įžvelgti gilesnes interpretacijas, kurias mums bando perteikti kūrėjas. Jordan Peele ir ankstesniuose savo filmuose nevengė politinių, rasistinių temų, todėl ir čia galite to tikėtis. Šis filmas atskleidžia, koks žmogus yra priklausomas nuo kino ir Holivudo. Kokį mes ryšį kuriame su kinu ir kokia yra šlovės kaina. Filme pagrindiniai veikėjai juodaodžiai (aktorius Daniel Kaluuya jau vaidino kitame Peele filme ,,Pradink“, – aut. past.), kurie tam tikrame kontekste tampa aukomis. Taip pat siauru kampučiu atskleidžiamas vaikų išnaudojimas kino industrijoje, kuris palieka nepataisomas pasekmes jų gyvenime. Galime įžvelgti ir žmogaus prigimtinį smalsumą neįprastiems reginiams, kurie gali kainuoti gyvybę.
Šis filmas privers jus patirti visas emocijas – išgąstį, juoką, nerimą, liūdesį. Emocijoms išryškėti padės puikiai sukurtas filmo muzikinis takelis. Žiūrėdami šį filmą spėsite ir atsipalaiduoti, ir įsitempti, bei tuo pačiu ieškosite atsakymų į savaime kylančius klausimus. Norisi sakyti, kad Jordan Peele pats pranoksta save.
7. „Kaulai ir visa kita“ (Bones and All)
Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.
Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.
Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.
Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi. (Dora Žibaitė)
6. „Meniu“ (The Menu)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Juostos režisierius dar yra darbavęsis su tokiais projektais kaip „Sostų karai“ ir „Begėdis“, o Ralfo Fainso, šiame filme vaidinusio išprotėjusį virtuvės šefą, nepakartojamus pasirodymus kine net sunku suskaičiuoti, tačiau pagrindiniai vaidmenys kino juostose „Didysis viešbutis Budapeštas“, „Ištikimasis sodininkas“, „Šindlerio sąrašas“, Hario Poterio sagoje mums žinomi iki kaulų smegenų. Jau vien šio asmens dalyvavimas projekte žada gerą kokybę.
Nes filmas išties geras. Ne tik vaidyba, bet ir scenografija, kinematografiniai sprendimai bei scenarijus nepriekaištingi. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija, už ką turime būti dėkingi scenaristams Setui Raisui ir Vilui Treisiui, pirmą kartą savo karjeroje taip įspūdingai sužibėjusiems, tačiau užsitikrinusiems dar daug dėmesio vertų pasiūlymų ateityje.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi. Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne? (D.Ž.)
5. „Stebėtojas“ (Watcher)
„Stebėtojas“ – šiurpą keliantis psichologinis trileris, kuriame siaubo yra tiek, kiek reikia, kad atitiktų šio sąrašo kriterijus, ir kuriame Maika Monroe pelnė “šauksmo karalienės” titulą. Filme pasakojama apie jaunos moters paranoją dėl vidutinio amžiaus vyro, kuris kasdien ją stebi. Filme naudojamos kai kurios nuvalkiotos siužeto gudrybės, tačiau dėl stiprios pagrindinės herojės vaidybos ir nerimą keliančios atmosferos jį verta žiūrėti.
M. Monroe, vaidinda Džuliją, nerimastingą pagrindinę heroję, kurios nuolatinę kančią dažniausiai ignoruoja antraplaniai veikėjai. Pagrindinė herojė yra „visiška paranoikė“, o jos atsidavimas šiam vaidmeniui leidžia kartais klišinį pasakojimą paversti pakankamai dėmesį kaustančiu.
Be to, viso filmo metu režisierė Chloe Okuno subtiliai didina įtampą.Nors nesunku atspėti, kas nutiks toliau, Okuno gebėjimas priversti žmones jaustis nepatogiai tai kompensuoja. Šiurpi aplinka ir puiki vaidyba paverčia šį filmą įsimintinu trileriu.
4. „Nieko nesakyk“ (Speak No Evil)
Nors tai gali būti sunku pastebėti, tačiau nerimą keliantis satyrinis Christiano Tafdrupo siaubo filmas siūlo įžvalgų žvilgsnį į kai kuriuos keistesnius žmogaus elgesio aspektus. Filme „Nieko nesakyk“ žiūrovai susipažįsta su Bjrnu ir Luiza – danų pora, kurie susibičiuliauja su ekscentriška olandų pora. Abu jie priversti priimti olandų poros kvietimą apsistoti pas juos savaitgaliui. Bjrnas ir Luiza. Kai keistuoliai naujieji bičiuliai pagaliau atskleis tikrąją savo prigimtį, dramatiška kulminacija privers žiūrovus užgniaužti kvapą.
Filmas „Nieko nesakyk“ yra labai įvairiapusiškas. Nors socialinė satyra nėra itin subtili, žiūrovus turėtų nustebinti tai, kaip ši istorija pateikiama. Nors filme aprėpiamos gerai žinomos temos, tačiau istorijos pasakojimo būdas atrodo visiškai originalus. Siaubinga pabaiga yra tik vyšnia ant torto.
3. „Perl“
Du žodžiai – Mia Goth. Tai viskas, ką galima pasakyti apie nuostabų Ti Westo filmo „X“ tęsinį. M. Goth atlieka ne tik vieną geriausių 2022 m. siaubo filmo vaidmenų, bet ir vieną geriausių visų metų pasirodymų. Praėjusiame filme pademonstravusi savo sugebėjimus, šįkart jaunoji aktorė yra visiškai nepakartojama. Ji visiškai persikūnija į liūdną pagrindinę heroję, priversdama patikėti visus, kurie ja abejoja.
Nors techniškai jos vaidyba yra viskas, ko reikia, „Perlas“ iš tikrųjų yra visapusiškai nuostabus filmas. Westas ir Gothas parašė velniškai gerą scenarijų, kuris sukasi apie personažą, turintį daugiau klodų, nei galite suskaičiuoti. Aktorė nėra beveidė, bevardė serijinė žudikė. Ji – melancholiška jauna moteris, bandanti pabėgti nuo kasdienybės monotonijos.
Šis personažas iškelia sudėtingas problemas, susijusias su šeima, šlove ir psichine sveikata. Pearl nori įsigilinti į pagrindinės herojės mintis. Filme yra bandoma nagrinėti itin sudėtingo personažo vidinę būseną ir tai beveik iš karto pavyksta.
2. „Barbaras“ (Barbarian)
Kai Tess Marshall užsisakė „Airbnb“ apleistame Detroito rajone, ji manė, kad jos savaitė bus gana įprasta. Ji atvyks, šiek tiek pailsės, o tada užsuks į darbo pokalbį. Procesas turėtų būti paprastas ir nesudėtingas, tačiau viskas greitai pasisuka netikėta linkme.
Kai Tesė atidaro duris ir randa nepažįstamąjį, kuris ima atskleisti daugybę gyvenimo sluoksnių. Deja, tai maždaug tiek, kiek galime trumpai papasakoti. Niekas negali jūsų paruošti tam, kas nutiks toliau. Būtent dėl to „Barbaras“ yra vienas geriausių 2022 metų siaubo filmas.
Tai vienas netikėčiausių, labiausiai stebinančių siaubo filmų per visą istoriją. Tai – unikalus šedevras, kuris iškart įrodo, kad Zacho Kregerio režisūrą verta stebėti, nepaisant to, kad jis visiškai nepaiso įprastų kino kūrimo procedūrų.
„Barbaras“ taip skiriasi nuo šiuolaikinių siaubo filmų, kad atrodo tarsi iš kito pasaulio. Nesuskaičiuojama daugybė permainų gali sukelti šleikštulį, tačiau tuo pačiu šios permainos prikausto žmones prie kėdžių krašto.
1. „Juodas telefonas“ (The Black Phone)
„Juodas telefonas“ (The Black Phone) – vienas geriausių ir įspūdingiausių šiais metais mūsų kino sales pasiekusių amerikiečių sukurtų siaubo filmų, kurį režisavo Scottas Derricksonas, įtraukdamas savo paties traumuojančios paauglystės prisiminimus. Lietuviškuose kino ekranuose neseniai pasirodžiusi siaubo drama pasakoja apie sadistinį žudiką, kuris grobia vaikus, įkalina juos garsui nepralaidžiame rūsyje ir vėliau žiauriai nužudo. Pagrobėjo personažas taip pat sukurtas remiantis realiu žudiku, Amerikoje prievartavusiu ir žudžiusiu berniukus. Filmo intriguojanti detalė – juodas telefonas, kabantis ant rūsio sienos nupjautais laidais ir pasak pagrobėjo – sugedęs dar jo vaikystėje. Tačiau telefonas pradeda skambėti ir taip pamažu suteikia viltį paskutiniajam pagrobtajam. Telefonas simbolizuoja tarsi išsigelbėjimo ratą, viltį, kurios kiekvienam iš mūsų kažkuriuo metu reikėjo paauglystėje.
Filmo pagrindinis veikėjas, 13-kos metų berniukas Finis Bleikas (vaid. Mason Thames), mirus mamai gyvena su savo sese ir geriančiu bei smurtaujančiu tėvu. Būdamas gudrus, tačiau labai drovus, Finis yra užgauliojamas ir skriaudžiamas mokykloje kitų berniukų. Priešingai nei Finis, jo sesė Siuzė (vaid. Madeleine McGraw) yra labai drąsi ir ryžtinga mergaitė. Paveldėjusi iš savo motinos pranašingus sapnus, Siuzė gali tiksliai susapnuoti įvykius, kurie jau įvyko ir apie kuriuos kol kas niekas dar nieko nežino. Grobikui (vaid. Ethanas Hawke) pagrobus jos brolį Finį, Siuzė ryžtasi susapnuoti šį įvykį ir išaiškinti pagrobėją, bei taip išgelbėti savo brolį. Tuo tarpu Finio paskutinė viltis yra sugedęs telefonas, per kurį jam skambina buvusios pagrobėjo aukos ir stengiasi savo patarimais apsaugoti Finį nuo tos pačios lemties.
Filmas ,,Juodas telefonas“ yra pastatytas remiantis Joe Hill parašyta trumpa istorija dar 2004-siais metais. Joe Hill – amerikiečių rašytojas bei rašytojo Siveno Kingo sūnus. Tiek tėvas, tiek sūnus yra pasižymėję siaubo istorijų kūrime ir rašyme, tad šis Joe Hill kūrinys nebuvo jo paties darbų kolekcijos papildymas, bet greičiau garbės atidavimas savo tėvui Stivenui Kingui, kuris davė pradžios tašką ir įkvėpimą naujoms siaubo istorijoms. (Taurė Bosaitė)
