Kadangi šiais metais žmonės negalėjo atvykti į Jutoje vykstantį „Sundance“ kino festivalį, tai festivalis atkeliavo pas žmones. Iki šiol buvęs 11 dienų trunkančiu siautuliu, „Sundance“ tapo virtualiu vienos savaitės simpoziumu su trumpesnėmis eilėmis ir žymiai mažiau holivudiško žavesio. Visi norintys galėjo įsigyti bilietus ir stebėti filmus iš namų, tokiu būdu demokratizuojant patirtį, kuri paprastai prieinama tik galintiems keliauti dėl savo turimų išteklių ar profesinių ryšių. Ir nors snieguoti Park Sičio kalnai jautėsi vienišais, renginys privalėjo tęstis.
Lyginant su praėjusių metų festivaliu, kuriame buvo rodomos tokių filmų premjeros, kaip „Palm Springsas“, „Perspektyvi mergina“, „Minari“ ir „The Forty-Year-Old Version“, pasiūla, bendrai paėmus, buvo gan „šaltoka“. Bet net ir be asmeniško jaudulio, „CODA“ (apie šį filmą vėliau) sugebėjo pasiekti brangiausio įsigijimo „Sundance“ istorijoje rekordą, kai „Apple TV+“ už filmo teises paklojo 25 mln. dolerių. Tuo tarpu režisūrinis Rebeccos Hall debiutas „Passing“, panašu, kad sužibės kitų metų Oskarų apdovanojimuose.
Kaip visada, festivalyje buvo ir dokumentikos, įskaitant trumpas apybraižas apie „Sesame Street“, COVID-19 plitimą, nardymo su rykliais pionierę Valerie Taylor, pilietinių teisių teisininkę Pauli Murray, kamerų, pritaisytų prie kūnų sekimą ir 1969 metų Kultūrinį Harlemo festivalį. Daugumą šių filmų galėsite pamatyti sėdėdami ant sofos, o jei pasiseks, ir kino teatruose iki 2021 metų pabaigos.
Štai 10 išskirtinių.
„Together Together“
Visai nerizikinga, tačiau stipriomis emocijomis atsiperkanti komedija „Together Together“, kurioje Edas Helmsas vaidina vienišą keturiasdešimtmetį vyrą Mattą, norintį tapti tėčiu. Pašaipi surogatinė motina Anna (Patti Harrison), kurią vyras pasamdė, uždirbtus pinigus planuoja panaudoti vidurinės diplomui įgyti. Dviem nepažįstamiems planuojant tokį neeilinį įvykį, jų santykiai pakrypsta netikėta linkme. Anna ir Mattas susiduria su iššūkiais, kurie priverčia susimąstyti apie tai, kaip jie supranta tarpusavio ryšį, ribas ir meilės detales. Ir visas likusias 90 minučių jie praleidžia bandydami išsiaiškinti, kaip įvykdyti šį keistą planą.
Labiau banalus filmas šios poros santykius paverstų romantinės komedijos pagrindu, naujokė režisierė Nikolė Beckwith („Stockholm, Pennsylvania“) užfiksuoja dar tik užsimezgančią platonišką draugystę, kuri tuo pačiu metu yra ir miela, ir kebli. Helmsas, visada puikus aktorius, atlieka patį sumaniausią darbą savo karjeroje, kurį palaiko žavinga tokių aktorių, kaip Julio Torresas, Anna Konkle, Sufe Bradshaw, Fredas Melamedas, Nora Dunn ir Tigo Notaro komanda. Net ir su savo trūkumais, „Together Togehter“ įtraukia žiūrovą į gaivinančią ir jausmingą istoriją.
„Passing“
Įvairiapusiškumas, kurį Rebecca Hall demonstruoja prieš kameras, prasitęsia režisūriniame debiute apie įmantrų, bet kerintį žmogaus išorės tyrimą, teik tiesiogiai, tiek simboliškai. Filmas paremtas Nelos Larsen 1929 metų novele, o jame pasakojama apie vaikystės drauges, kurių netikėtas susitikimas, pasirodo, turi ir gerų, ir blogų savybių. Viena iš draugių – afroamerikietė Irene (Tesa Thompson) gyvena Harleme ir yra laimingai ištekėjusi už juodaodžio gydytojo Briano (Andre Holland); kita – Clare (Ruth Negga) – apsimeta, jog yra baltoji, nes jos vyras Johnas (Alexander Skarsgård) yra rasistas, nekenčiantis juodaodžių. Su laiku, skirtingos dviejų draugių tapatybės susilieja.
Hall filmą „Passing“ užfiksuoja juodai baltomis spalvomis, išryškindama istorijos emocijas, tačiau sumenkindama svarbiausias reikšmes. Filmas gali pasirodyti šiek tiek vienodas, tačiau tai neatšaukia jo žavumo.
„El Planeta“
Viename iš ryškiausių praėjusių metų „Sundance“ filmų „Kajillionaire“, Miranda July sukūrė Los Andžele gyvenančią sukčių šeimą, kuri pragyvenimui užsidirba iš mažų nuomų aferų. „El Planeta“ galima pavadinti ispaniška versija, tik šio filmo veikėjos siekia prašmatnių dalykėlių. Jauna menininkė sugrįžta iš Londono į Ispaniją, kad galėtų padėti savo mamai susidoroti su bankrotu, kurį moteris patytė po vyro mirties. Pagrindinės veikėjos, ekscentriškos mama ir dukra, yra visiškai bankrutavę, tačiau rengiasi itin puošniai, nes yra talentingos sukčės. Komedijoje vaizduojamos kasdienės jų sukto gyvenimo detalės, o pačios moterys gyvena šia diena, visai nesibaimindamos dėl pasekmių.
Amalia Ulman, įvairių sričių menininkė, kurios darbai buvo eksponuojami Niujorke ir Londone, parašė, režisavo ir kartu su savo mama suvaidino filme „El Planeta“, sukurdama švelniai absurdišką komediją apie moteris, kurios stengiasi atlaikyti finansinį žlugimą. Pati July yra Ulman gerbėja, todėl nieko nuostabaus, jog toks juokingas, širdį veriantis filmas iššaukia panašias emocijas.
„CODA“
Itin sentimentaliu galėjęs tapti filmas „CODA“, kurio pavadinimas yra termino „Child of Deaf Adults“ (liet. suaugusiųjų kurčiųjų vaikas) trumpinys (jis apibūdina vaikus, kurie yra vieninteliai klausą turintys šeimos nariai. Šie vaikai nuo mažens mokinasi gestų kalbą ir yra savaime įtraukiami į kurčiųjų bendruomenę), tai itin paveiki ir publikos numylėta istorija apie Masačusetso pakrantėje gyvenančią paauglę Ruby (Emilia Jones), kurios kurčioji šeima priklauso nuo jos gebėjimo girdėti. Kasdien Ruby keliasi trečią nakties, kad padėtų žvejams savo tėčiui (Troy Kotsuras) ir broliui (Danelis Durantas) pagauti ryto laimikį, o vėliau eina į mokyklą, kur kartais viduryje pamokos tiesiog užmiega. Draskoma tarp priklausomybės nuo tėvų – visuomet patikima Marlee Marlin vaidina motiną – ir artėjančios pilnametystės savarankiškumo, Ruby savo pačios tapatybę atranda per choro mokytojo (Eugenio Derbez) pamokas ir naują simpatiją („Sing Street“ žvaigždė Ferdia Wlash-Peelo‘as).
„The Pink Cloud“
„The Pink Cloud“ prasideda „ketvirtosios sienos“ nugriovimu. „Šis filmas buvo parašytas 2017 metais, o nufilmuotas 2019“, rašoma filmo apraše. „Bet koks panašumas į tikrus įvykius yra visiškai atsitiktinis“. Toks nurodymas būtinas: šis pranašiškas filmas pasakoja apie staigų globalinį protrūkį, privertusį žmones izoliuotis namuose neribotam laikui, kadangi lauke siaučia mirtinas, neaiškios kilmės rožinis rūkas. Pats rūkas, minimas pavadinime, nėra pilnai paaiškinamas, tačiau emocinė atributika itin panaši į karantininį mūsų pasaulį.
Iuli Gerbase, 31-erių brazilė, parašė ir režisavo šią hipnotizuojančią dramą, pagrindinį dėmesį sutelkdama į du nepažįstamuosius Giovaną ir Yago (Renata de Léllis ir Eduardo Mendonça), kurie po vienos nakties nuotykio įstringa kartu. Kadangi nuo šio rūko neapsaugo nei kaukės, nei kitos apsaugos priemonės, vyras ir moteris privalo gyventi kartu nežinodami, kada bus galima išeiti laukan. Bėgant metams, Giovana ir Yago tampa pora, susilaukia vaiko, išsiskiria neišeidami iš buto, virtualiai susitikinėja su kitais, o galiausiai „sugrįžta“ vienas pas kitą. Tai, kad Gerbase sukūrė šį filmą dar tada, kai niekas nežinojo apie terminą „COVID-19“ atrodo šiek tiek pranašiška.
„Flee“
„Flee“ parodo, ko gali pasiekti dokumentikos, kai nėra jokios vaizdinės atitinkamų įvykių medžiagos. Naudojant ranka pieštą animaciją, filmas pasakoja apie homoseksualų Afganistano bėglį, kuriam dar vaikystėje Kopenhagoje buvo suteiktas politinis prieglobstis. Amino vaikystė dėl kilusių konfliktų buvo sudrumsta, ir jam kartu su šeima teko bėgti iš savo namų į Maskvą. Tolimesni metai filme pasakojami dalimis: siaubingi susidūrimai su korumpuota Rusijos policija, bandymas nelegaliai išgabenti savo šeimą į Europą ir Amino supratimas, jog yra homoseksualus bei bandymas tai nuslėpti baiminantis galimų prisipažinimo pasekmių. Dabar jis suaugęs, ketinantis susituokti vyras, tačiau vis dar jaučia neramios vaikystės poveikį.
Didžioji filmo „Flee“ dalis, tai pokalbis tarp režisieriaus Jonaso Poherio Rasmusseno ir jo subjekto, kurio vardas, norint apsaugoti tapatybę, buvo pakeistas. Tai lyg psichologinės terapijos seansas, informatyvus ir kupinas emocijų.
„Try Harder!“
Iš dokumentikų apie per anksti subrendusius paauglius būtų galima sukurti visą festivalį. „Try Harder!“ prisijungia prie „Mad Hot Ballroom“, „Spellbound“, „Brooklyn Castle“ ir „Boys State“ gretų – tai filmai, apie vaikus, kurie paguodos ieško moksle ir yra stipriai spaudžiami būti sėkmingais.
Debbie Lum filmas charizmatiškas ir pritrenkiantis konkurencingos Kalifornijos vidurinės mokyklos portretas, kurioje daugiausiai Azijos kilmės amerikiečių studentų, siekiančių to paties tikslo: patekti į prestižinius universitetus. Filmo siužetas sukasi aplink keletą mokinių, kurie kasdien patiria spaudimą būti geriausiais ir ne tik iš mokyklos ar tėvų, bet ir savęs. Rachael, mišrios rasės mergina, kuri nedrįsta įgyvendinti tikrųjų savo troškimų, nes nenori nuvilti mamos. Sofia, pasitikėjimo savimi kupina mergina, kuri labai panaši į subrendusią ir profesionalią dvidešimtmetę moterį. Ianas, vienas iš studentų, kurių tėvai neverčia jo daryti to, ko jis nenori. Alvanas, itin charizmatiškas užkietėjęs moksliukas, nuolat nešiojantis beisbolo kepuraitę ir šokantis koridoriuose. Ir, galiausiai, Shea, vienintelis dokumentikos veikėjas iš jaunesniųjų klasių, tačiau turintis įveikti daugiau kliūčių už visus kitus. Tikriausiai dėl to, kas jo tėvas priklausomas nuo narkotikų ir vyrukui tenka pačiam rūpintis savimi.
Kad ir kiek daug žadantys yra šie jaunuoliai, jie atspindi šalį, kurioje pasiekimai matuojami žmogaus darbo sunkumu. Lum kritikuoja tokį idealą, tuo pačiu akcentuodama rasinį priėmimo į koledžą disbalansą ir piešia žavų šiuolaikinio jaunimo vaizdą.
„Mass“
„Mass“, tai vienoje vietoje vykstanti drama, kurios siužetas sukasi aplink širdį veriančius pokalbius tarp dviejų porų. Anna Dowd ir Reedas Birney vaidina audringo paauglio, nužudžiusio savo klasės draugus ir save, tėvus, o Martha Plimpton ir Jasnoas Isaacsas yra berniuko, kuris mirė tą žiaurią dieną tėvai. Po šešių metų jie susitinka, kad išreikštų savo sielvartą, siekdami tokio sielos ir minčių apsivalymo, kurį pasiekti tokioje situacijoje vargu ar įmanoma.
Franas Kranzas, aktorius geriausiai žinomas už filmą „Namas girios glūdumoj“, parašė ir režisavo „Mass“, į siužetą, kuris atsiskleidžia viename kambaryje prikišdamas krūvą atpasakojimų. Bet kažkokiu būdu tai veikia. Net kai atrodo, kad filme per daug visko prirašyta, žmonių, negalinčių paaiškinti juos užklupusios tragedijos žmogiškumas tiesiog veria širdį. Visi keturi aktoriai puikiai atlieka savo vaidmenis, o kadangi „Mass“ niekada netampa polemišku, itin įdomu stebėti, kaip jie ilgomis scenomis kalibruoja savo emocijas.
„Street Gang: How We Got to Sesame Street“
Panašiai kaip Misterio Rogerso dokumentika, sužibėjusi 2018 metų „Sundance“ festivalyje, „Street Gang“ tai žavi, stebėtinai pažangios laidos vaikams apžvalga. „Sesame Street“ taikėsi į miesto vaikus, o kūrėjai siekė kiekvieną serialo detalę padaryti edukacine ir kartu linksma. Laikai nebuvo tam itin palankūs, kadangi visi senamadiško požiūrio žmonės tikėjo, kad televizorius tegali sunaikinti jaunas smegenis.
Sujungdama archyvinę Jimo Hensono, Carol Spinney ir kitų „Mapetų“ medžiagą, režisierė Marilyn Agrelo žvilgčioja į tokios institucijos užkulisius, kuri darė gilią įtaką Amerikos kultūrai. Be to, filmas suteikia progą pabūti su Didžiuoju Paukščiu.
„Pleasure“
Toks vaizdingas, jog beveik atrodo, kad tai dokumentika. Filme „Pleasure“ pasakojama apie 19-metę švedę (patrauklią naujokę Sofią Kappel), kuri persikrausto į Los Andželą, tikėdamasi tapti žymia pornografinių filmų žvaigžde. („Aš čia tik dėl to, nes noriu mylėtis“, tvirtina ji). Kaip ir filmų „Pašėlusios naktys“ ir „Dviakė“ veikėjai, merginą, einančią tikslo link aplanko staigus suvokimas. Su ryškiomis spalvomis ir visiškai juodu sąmoju, režisierė Ninja Thyberg pateikia uždegančią provokaciją apie industrijos, valdomos nepatikimų vyrų, sukeliamą agoniją ir malonumus (bet daugiausiai agoniją).
Taip pat skaitykite: 10 išskirtinių Holivudo aktorių, kurie įrodė esantys daugiau nei tik gražius veidas