Vos kelios dienos mus skiria nuo tos akimirkos, kai balandžio 25-ąją jau 93-ąjį kartą bus išdalintos paauksuotos Oskarų statulėlės.

Šiemet dėl pandemijos renginys nutols nuo tradicinių standartų. Jis net du kartus buvo pastumtas į priekį. Buvo net svarstoma, ar apskritai reikia ceremoniją rengti, kai pasaulį kausto koronaviruso krizė. Galiausiai buvo nuspręsta gerokai kuklesnį Oskarų šou visgi rengti, tik, žinoma, laikantis visų saugumo rekomendacijų bei maksimaliai išnaudojant nuotolinių transliacijų galimybes.

Nominacijos buvo paskelbtos kovo penkioliktąją. Kadangi daugelio kino studijų didelio biudžeto filmų ir nepriklausomų juostų premjeras teko atidėti iki kino teatrų atidarymo, terminas į Oskarus pretenduojantiems filmams taip pat buvo pratęstas nuo 2020 metų gruodžio 31-osios iki 2021 metų vasario 28-osios.

Šių metų pretendentų sąrašas, kaip ir visada, įvairus. Į nominacijų sąrašus pakliuvo ir filmai, kuriems, ko gero bus lemta tapti modernaus kino klasika. Yra ir nemažai juostų, skirtų skaudžioms praeities istorijoms ir aktualią problematiką plėtojantiems kūriniams.

Kas laimės? Žinoma, galima paspėlioti. Bet mes to nedarysime. Tik pristatome aštuonis filmus, kurie varžysis svarbiausioje nominacijoje.

8. „MERGINA, TEIKIANTI VILČIŲ“ (Promising Young Woman, 2020)

Sensaciją Oskarų ceremonijoje žada ir kriminalinė drama su trilerio elementais „Mergina, teikianti vilčių“. Tai 1985 m. gimusios aktorės Emerald Fennell režisūrinis debiutas pilnametražiame vaidybiniame kine. Ligi šiol ji buvo žinoma kaip TV serialų aktorė (vienas naujausių ir ryškiausių jos tokio tipo vaidmenų – britų princo Charleso sutuoktinė Camilla Parker Bowles populiariame seriale „Karūna“).

Emerald Fennell nominuota du kartus – kaip geriausia režisierė ir originalaus scenarijaus autorė. Likusios trys nominacijos – geriausio metų filmo kategorijoje, už geriausią aktorės vaidmenį (Carey Mulligan) ir montažą (prancūzas Frédéricas Thoravalis, ilgai ir sėkmingai bendradarbiavęs su Lucu Bessonu).

Jai reikėtų trumpai apibudinti „Merginą, teikiančią vilčių“, galima būtų pasitenkinti lakoniška etikete – tai rafinuoto moteriško keršto istorija. O kad įžeista ambicinga moteris gali žiauriai keršyti – jokia naujiena: ji gali ilgai laikyti pyktį paslėptą giliai, bet sėkmingai susiklosčius aplinkybėms nepraleis galimybės priminti seną skriaudą taip, kad, kaip mėgstama dabar sakyti, maža nepasirodys…

Simboliška čia netgi tai, kad pagrindinės veikėjos vardas yra Kasandra, nors aplinkiniai ją vadina tiesiog Kese. Į ką bus nukreiptas jos įniršis, parodoma jau pačioje pradžioje: diskotekoje po sunkios darbo dienos atsipalaiduojančius šokančius vyrus kamera pradeda rodyti nuo apatinių kūnų dalių, vėliau kyla iki prakaituotų veidų ir dar spėja pasiklausyti, ką šie ofiso vyrukai liežuvauja apie koleges. O netrukus pamatome ir Kesę – ji akivaizdžiai neblaivi ir, regis, tik ir laukia kokios priekabės. Kaip tokiais atvejais sakoma, prašyte prašosi… o čia kaip toje dainoje – kas ieško, tas suranda.

Taip rašydamas, pats rizikuoju tapti #MeToo aktyvisčių pykčio auka, bet ką gi čia padarysi – negaliu į šią situaciją pažvelgti nuo vyrų smurto kenčiančios moters akimis.

Žinoma, seksualinis smurtas – rimta ir aktuali pasaulio (dabartinio – taip pat) problema. Tik kovoti su ja, žinoma, reikia teisinėmis priemonėmis. O Kesė (Kasandra) renkasi Linčo teismo taktiką ir skelbia savo asmeninį kryžiaus žygį.

Šis tikslas merginai nepalieka laiko nei mokslams (ji nutraukia sėkmingus medicinos studentės mokslus), nei asmeniniam gyvenimui (peržengusi 30-ies metų slenkstį ji vis dar gyvena su tėvais ironiškai pavaizduotame tėvų bute – tikroje miesčionių būstinėje).

Tik nereikia tikėtis itin žiaurių keršto akcijų ir kraujo upelių, jų čia nebus, o vienoje, aiškiai parodijinėje scenoje, laisvai liejasi… pomidorų padažas. Panašu, kad Kesė iš tikrųjų kraujo netrokšta, jos tikslas – kaip reikiant pagąsdinti smurtautoją.

Vienu metu net pradeda atrodytų, kad pilnai patenkinusi keršto troškimą Kesė prisimena visų pirmas esanti daili mergina ir užmezga romaną su buvusiu kursioku Rajanu (akt. Bo Burnhamas). Pakvimpa gražia romantinės komedijos atmosfera, bet įtampa šios intonacijos periferijoje visgi išlieka.

Pirmieji „Merginą, teikiančią vilčių“ pernai pamatė Sandenso nepriklausomo kino festivalio žiūrovai.

Kai (jei) filmas bus apdovanotas Oskarais, jo auditorija gerokai padidės. (G.J.)

7. „JUDAS IR JUODASIS MESIJAS“ (Judas and the Black Messiah, 2020)

Amerikiečiai visada buvo labai jautrūs rasinio nepakantumo proveržiams tiek gyvenime, tiek ir filmuose. Pakanka prisiminti, koks skandalas Jungtinėse valstijose kilo 2015-aisiais, kai paskelbus Oskarų nominacijas, buvo susizgribta, jog svarbiausiuose nominacijose nėra nė vieno afroamerikiečio.

Kilus negatyviam rezonansui dėl „Baltojo Oskaro“ Akademijos vadovai viešai atsiprašė ir pažadėjo šios klaidos nebekartoti. Todėl galėjome būti ramūs – dabar afroamerikiečių Oskarų nominacijose tikrai nepritrūks. Svarbu tik, kad pernelyg uolus „rasinio pariteto“ užtikrinimas nevirstų vien formaliu naujos tvarkos paisymu.

Tuoj pat padaugėjo ir Oskarais apdovanotų juodaodžių kūrėjų – net du kartus iš eilės už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį buvo apdovanotas aktorius Mahershala Ali, vaidinęs filmuose „Mėnulio šviesa“ ir „Žalioji knyga“.

Trisdešimt penkerius metus didelį rezonansą turėjusius vaidybinius filmus kūręs Spike‘as Lee pirmąjį Oskarą pagaliau gavo 2019-aisiais; bet dar ne už režisūrą, o tik už geriausią adaptuotą scenarijų filmui „Juodasis Kukluksklano narys“. Tais metais trimis Oskarais buvo apdovanota komikso „Juodoji Pantera“ kūrėjų komanda, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Chadwickas Bosemanas šiemet (jau po mirties) nominuojamas už vaidmenį kitame filme – biografinėje dramoje „Ma Rainey’s Black Bottom“ (rež. George‘as C. Wolfe‘as).

Gerus šansus laimėti kelias paauksuotas statulėles šiemet turi šešiems Oskarams nominuota drama „Judas ir Juodasis Mesijas“, kurio veiksmas mus gražina į maištinguosius 1968-uosius metus. Prabangių automobilių vagystėmis besiverčiantį Bilą Onilą (akt. LaKeithas Stanfieldas) kartą pričiupo FTB agentai (mat juodaodis vaikinas neapdairiai naudojosi padirbtu FTB pažymėjimu).

Nušvitus realiai laisvės atėmimo mažiausiai šešeriems metams perspektyvai vaikinas sutinka bendradarbiauti su federalais ir priverčiamas tapti dvigubu agentu. Nuo šiol jo misija sekti Čikagoje „Juodųjų panterų“ veiklą ir ieškoti būdų patekti į šios organizacijos gretas. Svarbiausias naujojo seklio tikslas – įgyti radikalų lyderio Fredo Hemptono pasitikėjimą ir tapti „kurmiu“, taip pat pagal galimybes skaldyti organizacijos narių vienybę ir atlikti kitokią diversinę veiklą.

Fredas Hemptonas (tikr. Fredrickas Allenas Hamptonas (1948 – 1969) – reali septintojo dešimtmečio asmenybė, drauge su daktaru Martinu Liuteriu Kingu ir Malkolmu X, tapęs ryškiu kovos už juodaodžių teises simboliu. Jis buvo laikomas revoliucionieriumi socialistu, kartais vadinamas marksistu-leniniečių, nors dažniau citavo ne šiuos komunizmo klasikus, o Čė Gevarą ir Mao.

Hemptonui pavyko suvienyti labai skirtingų ideologijų šalininkus. Į jo sukurtą vaivorykštinę koaliciją „Rainbow Coalition“ pavyko suburti anksčiau atskirai veikusias organizacijas „Juodosios panteros“, „Jaunieji patriotai“, „Jaunieji lordai“ ir Čikagos gatvės gaujų narius, o paprastų žmonių simpatijas jis išsikovojo rinkdamas lėšas nemokamiems moksleivių pusryčiams.

Grėsme visuomenei“ FTB Hemptoną pavadino dar 1967-aisiaius. Tada pradėjo jį persekioti ir pasikliaujant visokiausiomis dezinformacijos formomis bandė sumenkinti jo veiklą Čikagoje apie permainas mąsčiusių žmonių akyse. Galiausiai 1969-ųjų gruodį jis buvo apsvaigintas narkotikų ir specialaus reido metu sušaudytas savo bute kartu su čia buvusiu „Juodųjų panterų“ dalyviu Marku Clarku. O 1970-aisiais ištyrus šios operacijos aplinkybes prisiekusieji teisme pripažino, kad abiejų aktyvistų likvidavimas buvo „pateisinama žmogžudystė“ (angl. justifiable homicide).

Hemptoną vaidinančiam aktoriui Danieliui Kaluuya‘i išties yra kur pasireikšti, vaidinant tokį įvairiaspalvį personažą.

Ne mažiau įdomu stebėti ir LaKeitho Stanfieldo vaidybą. Išdaviku iš baimės dėl savo kailio tapę Onilas, regis, nejaučia jokių sąžinės priekaištų ir net mėgaujasi jam skiriamu užmokesčiu, dar neįtardamas, kad jam jau skirta juodaodžio Judo dalia. (G.J.)

6. „TĖVAS“ (The Father, 2020)

Visai neseniai populiarus aktorius Viggo Mortensenas savo fanus sugraudino savarankiškai režisuota drama „Žlugimas“ (Falling, 2020), pasakojusia apie skaudžius sūnaus (jį Viggo Mortensenas suvaidino pats) ir dimensijos paveikto tėvo (akt. Lance‘as Henriksenas) santykius. Net ant gęstančios sąmonės ribos esantis valdingas senis kaip įmanydamas tyčiojasi iš sūnaus, o šis apsišarvavęs kantrybe kantriai neša likimo jam skirtą kryžių.

Panašią situaciją aptinkame šešiems Oskarams nominuotoje dramoje lakonišku pavadinimu „Tėvas“. Filmą pagal savo paties pjesę sukūrė prancūzų režisierius Florianas Zelleris. Teko pakeisti kai kurias detales, kelios jų specialiai pritaikytos pagrindinio vaidmens atlikėjui Anthony Hopkinsui (filmo herojus vadinamas ne Andrė, kaip buvo pjesėje, o Anthoniu ir gimė jis 1937-ųjų gruodžio trisdešimt pirmąją). Pačiam filmo siužetui šios pataisos neduoda kokių nors specialių preferencijų, bet, matyt, buvo labai reikšmingos pačiam aktoriui.

Lyginant tarpusavy Lance‘o Henrikseno „Žlugime“ suvaidintą tėvą Vilį Petersoną ir Anthony Hopkinso herojų, akivaizdu, kad „Tėvas“ yra, kaip pasakytų medikai, „lengvesnis medicininis atvejis“. Žinoma, tai visai dar nereiškia, kad jis mažiau skaudus. Juk šalia tokio ligonio daug laiko praleidžiančius artimuosius panaši diagnozė negali paguosti, juolab sušvelninti širdies skausmą.

Gal tik konceptualiai abu filmai labai skiriasi. „Tėvas“ greičiau yra ne tiek tragiškas, kiek emocingai sentimentalus senatvės variantas.

Tėvo“ pradžia kinomanams, tikriausiai, primins dar vieną simpatišką senuką, kurį Michaelio Haneke‘s filme „Meilė“ (2012 m.) suvaidino prancūzas Jeanas – Louis Trintignantas, nes jo Žoržas taip pat yra melomanas. „Tėvo“ pradžioje matome aštuoniasdešimtmetį Entonį, sėdinti savo mylimiausiame krėsle ir klausantį Bellinio muzikos. Šis pirmas charakterio štrichas išduoda senuko emocingą ir intelektualią natūrą. Tuo skaudesnis bus tolimesnės istorijos sukeltas rezonansas.

Staiga muziką pertraukia kažkoks šurmulys, priverčiantis senuką suklusti. Jis eina į kitą kambarį ir ten pamato nepažįstamą vyrą, kuris kažkodėl Entoniui sako, kad jis čia gyvena…

Alzheimerio ligos paveiktus žmones slaugantiems artimiesiems skaudžiausios būna tos akimirkos, kada mylimas žmogus jų pradeda nebeatpažinti Daug panašių akimirkų tenka išgyventi ir Entonį slaugančiai dukrai Enei: ją vaidina istorinės dramos „Favoritė“ išgarsintoji Olivia Colman, bet kartais ją pakeičia kita bendravardė Olivia Williams.

Tokia aktorių kaita visiškai pagrįsta, nes tėvas ne visada atpažįsta dukrą, neretai jo sąmonė sugrįžta prie senų prisiminimų. Kartais veiksmas staiga be paaiškinimų iš vienos vietos persikelia į kitą, pavyzdžiui, tada, kai Entonis iš savo tamsaus buto Londone žengia į akinamai baltą ligoninės palatą.

Panašiai dviejuose paraleliniuose pasauliuose gyvena ir Enė. Viename ji dar tik ketina tvarkyti savo asmeninį gyvenimą ir rengiasi tekėti už draugo prancūzo, kitame ji jau gyvena kartu su Poliu ir tėvu, o vyras nori išvežti daug rūpesčių teikiantį uošvį į senelių prieglaudą.

Panašiai traktuojami ir kiti filmo personažai – slaugė Laura (akt. Imogen Poots), kuri Entoniui primena jo mirusią jaunesnę dukterį arba jau paminėtas žentas Polis.

Negalime žadėti žiūrovams malonios šio filmo peržiūros. Verčiau pasirenkite skaudžiam ir dramaturgiškai sudėtingam seansui. (G.J.)

5.MANKAS“ (Mank, 2020)

Kinematografininkai mėgsta kurti „kiną apie kiną“. Ypač šioje srityje pirmauja amerikiečiai, ir tai visai nenuostabu. Jie jau seniai sukūrė vaidybinius filmus apie kino pionierius – režisierių Davidą W. Griffithą, nebylaus kino žvaigždę Rodolphą Valentino, tragikomedijos genijų Charie Chapliną. Prieš porą metų mūsų ekranuose beveik nepastebėta praslydo komedija „Stenas ir Olis. Juoko Broliai“ (2018, rež. Jonas S. Bairdas), kurioje Steve‘as Cooganas ir Johnas C. Reilly puikiai persikūnijo į garsiąją nebylių komedijų aktorių porą Staną Laurelą ir Oliverį Hardy.

Būtų ne taip lengva suskaičiuoti, kiek jaunų aktoriukių kine „pasimatavo“ Marilyn Monroe peruką ir mėgdžiojo šios sekso deivės manieras.

Holivude veiksmas plėtojosi gerai žinomuose ir ne taip jau seniai matytuose filmuose „Malholando kelias“ (2001 m., rež. D. Lynchas), „Kelias į žvaigždes“ (2014, rež. D. Cronenbergas“, „Ponas Trumbo“ (2015 m., rež, J. Roachas) ir komedijoje „Šlove Cezariui!“ (2016, rež. broliai Coenai).

Pagaliau nepamirškime ir to, kad savo antrąjį Oskarą aktorė Renée Zellweger pernai gavo už aktorės bei dainininkės Judy Garland vaidmenį biografinėje dramoje „Judy“ (2019 m., rež. R. Gooldas).

Todėl nieko neturėtų stebinti, kad pernai Holivude sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Mankas“. Taip prieš aštuonis dešimtmečius artimieji ir bendradarbiai vadino legendinį scenaristą Hermaną Mankiewicz‘ių.

Tai buvo išties labai spalvinga asmenybė – gerai plunksną valdęs žurnalistas, azartiškas lošėjas ir patyręs alkoholikas, vienas šmaikščiausių savo epochos ir kinematografinės aplinkos personažų. Daugelyje filmų net nėra jo pavardės – taip atsitikdavo tais atvejais, kai studijų vadovai jam patikėdavo beviltiškus scenarijus, kad Mankas juos „pagydytų“. Už tokią veiklą jis gaudavo tokį atlygį, kad dažniausiai savo autorystės klausimo ir nekėlė.

Gal tik vienintelį kartą Mankas smarkiai kovojo už tai, kad jo pavardė atsirastų jauno debiutanto Orsono Welleso pirmojo filmo „Pilietis Keinas“ (1940 m.) titruose.

Žr. https://kaunozinios.lt/titulinis/piliecio-keino-misle-vis-dar-neiminta_119974.html

Pilietis Keinas“ ir dabar dar vadinamas vienu iš garsiausių filmu kino istorijoje. Apie jo sukūrimo aplinkybes pagimdyta daug legendų ir net anekdotų, filmą iki šiol dar azartiškai interpretuoja kinotyrininkai, skirdami „Piliečiui Keinui“ savo diplominius darbus ir net disertacijas.

Šiemet šiam filmui sukanka 80 metų. Puiki proga prisiminti, „kaip viskas buvo“. „Mankas“ yra juodai baltas kinas „iš principo“: todėl kad toks buvo „Pilietis Keinas“, nors dviem metais anksčiau buvo sukurti du spalvoti superfilmai – pasaka „Ozo šalies burtininkas“ ir legendinis epas „Vėjo nublokšti“.

Apie „Piliečio Keino“ režisierių Orsoną Wellesą sukurtą nemažai vaidybinių ir dar daugiau dokumentinių filmų (2018-aisiais net buvo parodytas restauruotas režisieriaus f. „Kita vėjo pusė“, kurį O. Wellesas nebaigė dar aštuntajame dešimtmetyje).

Hermanas Mankiewiczius anksčiau jam skirto vaidybinio filmo nebuvo susilaukęs. Priežastis, ko gero, slypi vienoje „Manko“ frazėje „Neįmanoma žmogaus gyvenimą sutalpinti į dviejų valandų pasakojimą“. Todėl kartais filmo autoriams tenka griebtis greitakalbės ir į trumpą laiko atkarpą sutalpinti kuo daugiau istorinių faktų, kad likusį laiką būtų galima skirti svarbiems genialaus girtuoklio gyvenimo įvykiams, kurių svarbiausias, žinoma, buvo susitikimas su kine dar visai nežinomu režisieriumi O. Wellesu.

O. Wellesui 1940-aisiais buvo tik dvidešimt ketveri. Bet po kelių sensacingai nuskambėjusių spektaklių ir 1938-ųjų spalio 30-osios vakare tiesioginiame radijo eteryje originaliai inscenizuoto Herberto Wellso fantastinio romano „Pasaulių karas“ jis jau buvo tapęs įžymybe. Būtent todėl jam pavyko pirmajam Holivude pasirašyti kontraktą debiutiniam filmui, kai jam buvo pažadėta visiška kūrybos laisvė.

Tada jaunasis genijus ir kreipėsi į geriausią Holivudo scenaristą. Bet Mankui reikėjo sudaryti išskirtines sąlygas – jokio alkoholio, jokių pasimatymų su artimaisiais, o kad šias sąlygas būtų galima įvykdyti, scenaristas nuo visų pasaulio pagundų izoliuojamas atokioje rančoje.

Manką režisierius pasirinko dar ir todėl, kad abu jie turėjo bendrą priešą – cinišką spaudos magnatą Williamą Randolphą Hearstą (akt. Charles Dance‘as). Jis ir tapo „Piliečio Keino“ prototipu. Pasinaudojęs visomis savo galiomis jis vėliau stengėsi sunaikinti filmą.

Filme pasirodo daugybė realių personažų – garsūs Holivudo magnatai Louis B. Mayeris (akt. Arlissas Howardas) ir Davidas O. Selznickas (akt. Toby Leonardas Moore‘as), legendinis prodiuseris Irvingas Thalbergas (akt. Ferdinandas Kingsley), režisierius Josefas Von Sternbergas (akt. Paulas Foxas), trumpam šmėsteli net Charlie Chaplinas (akt. Craigas Robertas Youngas). Bet visgi Gary Oldmano suvaidintą Hermaną Mankiewiczių galime drąsiai pavadinti tuo filmo visatos centru, aplink kurį visi kiti skrieja jiems tiksliai nustatytomis orbitomis.

Belieka įvardinti dar dvi svarbias „Manko“ kūrėjų pavardes: Filmą režisavo Davidas Fincheris, o scenarijų parašė jo tėvas Jackas Fincheris.

P.S. Niekaip negaliu suprasti, kaip šiemet Auksinių gaublių vertintojai sugebėjo „Manko“ visiškai nepastebėti (iš šešių nominacijų filmas negavo NIEKO). Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks per Oskarų ceremoniją (joje „Mankas“ nominuotas net 10 kartų!). (G.J.)

4. „Čikagos septyniukės teismas“ (The Trial of Chicago 7, 2020)

Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.

Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.

Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.

Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.

Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų. Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.

Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama. (D.Ž.)

3.MINARI“ (Minari, 2020)
Dar gerai pamename, kokia sensacija kino pasaulyje visai neseniai tapo Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Parazitas“, Kanuose apdovanotas Auksine palmės šakele, o Los Andžele vykusioje iškilmingoje ceremonijoje įvertintas net 4 Oskarų statulėlėmis. Juosta buvo pripažinta geriausiu filmu, geriausiu užsienio filmu, apdovanota už geriausią originalų scenarijų, o Bong Joon-ho atsiėmė Oskarą už geriausią režisūrą. „Parazitas“ taip pat yra pirmasis filmas sukurtas ne anglų kalba laimėjęs „geriausio filmo” kategorijoje.

Panašu, kad šiuos rekordus pagerinti tikrai bus nelengva. Bet bandyti, kaip sakoma, ir galima, ir reikia.

Bus įdomu stebėti, kaip netrukus naujausioje Oskarų ceremonijoje seksis vaidybinei dramai „Minari“ (6 nominacijos), kurią Akademijos teismui pateikė jau Amerikoje gimęs Korėjos emigrantų sūnus Lee Isaacas Chungas. Filmas jau laimėjo Auksinį gaublį geriausio užsienio filmų kategorijoje.

Minari – tai tokia žolelė, kuri kaip prieskonis yra populiari Azijos šalyse, itin pamėgta Korėjoje bei Japonijoje. Būtent šią žolę Arkanzase prie nedidelio vandens telkinio nusprendžia pasėti energinga senelė Sun Dža (ją vaidinanti Oskarui nominuota populiari aktorė Yuh-Jung Youn gimtinėje net vadinama P. Korėjos Meryl Streep), į Ameriką atvykusi pas čia gyvenančius dukrą ir žentą.

Ypatingos priežiūros nereikalaujanti žolė visai lengvai prigijo svetimoje dirvoje, o štai jaunos šeimos galvai Džeikobui (akt. Stevenas Yeunas) auginti vaisių derlių savo žemės sklype sekasi kur kas prasčiau. Nors vyras tikrai ne tinginys, valstiečio darbą gerai žino, su žemės ūkio technika draugauja ir yra pakankamai užsispyręs, tačiau su gamta ir orais nepasigalynėsi…

Tokiame kontekste filmo pavadinimas tampa simbolišku. Juk sunkiomis sąlygomis žemės ūkį plėtojantiems žmonėms tenka būti kaip tai prieskoninei žolei, kuri gerai auga esant bet kokiam orui – ir per lietų, ir per sausrą.

Filmo veiksmas plėtojasi devintajame dešimtmetyje, vadinamos „reiganomikos“ epochoje.

Kartu tai ir jaudinanti šeimos istorija, imponuojanti šiltais veikėjų tarpusavio santykiais. Darnios šeimos nariai nepasikliauja vien savo jėgomis – jie ieško dvasinės paramos tarp religinės bendruomenės narių, o mama moko sūnų Deividą vakarais pasakyti maldelę, kad jeigu naktį atsitiktų kas nors labai blogo, kad jis ryte prabustų jau Rojuje.

Religinė ir net mistinė dimensija filme yra labai svarbios. Bet jų lengvabūdiškai atskleisti nenorime. Kaip parašyta Išminties knygoje, „kas turi akis – tepamato“. (G.J.)

2. „Metalo garsas“ (Sound of Metal, 2020)

Tai amerikietiška drama, kurią režisavo ir kartu su broliu Abrahamu Marderiu parašė Darius Marderis. Tačiau daugiausiai liaupsių sulaukė pagrindinis filmo aktorius Rizas Ahmedas ir garsinė filmo pusė. Be Ahmedo filme dar vaidino Olivia Cooke, Paulas Racis, Lauren Ridloff, o taip pat suvaidinti buvo pakviesta ir didelė dalis kurčiųjų bendruomenės. Amerikos kino institutas įtraukė šį filmą į geriausiųjų dešimtuką.

Filmo siužetas sukasi aplink sunkiojo metalo būgnininką Rubeną, kuris akompanuoja savo dainininkei merginai Lou. Vieną dieną Rubenas supranta, kad jo klausa drastiškai prastėja, o apsilankęs pas gydytoją sužino, jog jau neteko apie 80savo klausos, o likusi greitu metu irgi pradings. Iš pradžių Rubenas į viską reaguoja ramiai ir toliau planuoja artėjantį pasirodymą, manydamas, kad tiesiog pasidarys operaciją ir viskas bus kaip buvę.

Lou bijodama, kad Rubenas po keturių metų blaivumo nepultų į narkotikų liūną, nuveža jį į tam tikrą įstaigą, kuriai vadovauja Joe. Vyriškis perspėja Joe, jog čia niekas jo nesutvarkys ir klausos negrąžins, nes ši vieta skirta tam, kad padėtų išmokti susigyventi su kurtumu, o ne jį „ištaisytų“.

„Metalo garsas“ tai proga šiek tiek iš arčiau pamatyti kurčiųjų pasaulį ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Tą mums padeda padaryti puikiai sukurtas garso takelis, kuriame girdime tokius pačius prislopintus garsus ir lyg tolumoje skambančius pokalbius, kaip ir filmo herojus. Aktorius Ahmedas prieš filmavimą šešis mėnesius mokėsi groti būgnais ir bendrauti amerikietiška gestų kalba. Tai tik įrodo, kad norint pilnai perteikti savo veikėjo emocijas bei išgyvenimus, reikia kaip galima labiau įsijausti į jo gyvenimą. Tada viskas gausis taip natūraliai ir užburiančiai, kaip gavosi Rizui Ahmedui.

1. „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020)

Amerikietiška drama, kurią režisavo, parašė ir montavo kinų kilmės kino kūrėja Chloe Zhao, dar žinoma už tokius filmus, kaip „Songs My Brothers Taught Me“ ir „Raitelis“. Filmas paremtas to paties pavadinimo 2017 metų autorės Jessicos Bruder knyga. Šioje dramoje pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai, iš tiesų, yra nuoširdūs klajokliai, pavyzdžiui, Davidas Strathairnas vaidina Davidą, Linda May atlieka Lindos vaidmenį, Bobas Wellsas – Bobo, ir taip toliau. Todėl galima sakyti, jog aktoriai vaidina patys save – net vardai nepakeisti. Būtent dėl to šio filmo riba tarp biografijos ir pramanytos istorijos yra itin siaura, o ją išlaiko tik tai, jog Fern, pagrindinė filmo veikėja, yra išgalvota.

Kino juostos siužetas sukasi aplink garbaus amžiaus moterį vardu Fern, kuri užsidarius gamyklai, kurioje moteris dirbo nusprendžia parduoti didžiąją dalį savo turto ir nusipirkti furgoną, kuriame galėtų gyventi ir keliauti po pasaulį ieškodama naujo darbo. Sezoniniame darbe, kuriame Fern dirba per žiemą, ji susipažįsta su kolege Linda. Moteris pakviečia Fern apsilankyti susibūrime, kurio organizatorius Bobas Wellsas teikia palaikymą bei pagalbą klajoklių bendruomenei. Iš pradžių pasiūlymo ji atsisako, tačiau dėl nepalankių sąlygų darbo ieškojimui, Fern galiausiai nuvyksta į susibūrimą, kuriame susipažįsta su klajokliais ir įgyja esminių išgyvenimo kelyje žinių. Po šio susibūrimo prasideda įvairių emocijų, keblumų ir nuotykių kupinas Fern klajoklės gyvenimas.

Ši drama atspindi daugybės amerikiečių, kurie pastovios gyvenamosios vietos, paprasčiausiai, negali sau leisti, gyvenimus. Vienus į klajones pastūmėjo asmeninės problemos, kitus 2008 metų finansinė krizė. Dauguma jų jau pagyvenę, nestokojantys humoro bei stoicizmo žmonės, kurie atsikratę nekilnojamojo turto naštos, nusprendžia neberiboti savęs gyvenamaja vieta ir prisijungia prie „ratuotųjų“ gretų. Šie žmonės keliauja po šalį ieškodami laikinų darbų, kurie kartais suteikia parkavimo vietą bei prieigą prie elektros ir vandens.

„Klajoklių žemė“ 2020 metais pelnė „Golden Lion“ apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, o Tarptautiniame Toronto kino festivalyje laimėjo „People‘s Choice“ apdovanojimą. Viso, per 2020 ir 2021 metus ši drama buvo nominuota 38 skirtingų festivalių apdovanojimams, iš kurių net 30 laimėjo.

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausi serialai startavę 2020-aisiais

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: