Nežinau, ar atsimenat, tačiau prieš maždaug dešimt metų Danske Bankas paleido tokią programą Lietuvoje, kur buvo vaizduojami neįgalieji, skirtingų kultūrų žmonės, vyresnio amžiaus žmonės, šeima etc. Į tą pačią temą reklamoje buvo pavaizduotos ir dvi merginos, kurios pasibučiuoja.
Tuomet kilo didelis ažiotažas, kuriam šiokią tokią konkretesnę formą suteikė Pankos tautininkai, tačiau aišku žiniasklaidoje irgi buvo pasisakymų ir taip toliau. Facebooke buvo kuriamos grupės, viešai agituojama atsisakyti banko paslaugų, kad tas užsilenktų ir taip toliau.
Tiesa, istorija ten kiek sudėtingesnė, nes reklamos ištakos, kitaip nei kai kuriems pasirodė, buvo tame, jog Danske Bankas labai susikompromitavo danų visuomenės akyse, kai jo tuometinis vadovas garsiai pareiškė, kad jiems eiliniai klientai nerūpi, nes iš jų ne kažką uždirbsi. Šiaip tas pats vadovas, dabar jau nepamenu pavardės, buvo labai geras kaip įmonės vadovas, viduje jis pridarė daug reformų, kurios tikrai padėjo pagerinti Banko situaciją, paslaugų kokybę ir t.t., bet esmė ne tame aišku. Po tų jo pasisakymų buvo reikalinga masinė kampanija reabilituoti banko įvaizdžiui. Ta reklama visų pirma buvo ruošiama Danijos – ne Lietuvos rinkai. Ir Danijoje akcentas ir kritika visuomenės buvo “ne ko čia kišat lesbietes”, tačiau “neįtikinsite pigia reklama mūsų, kai taip kalbat” – 2012-aisiais berods kaip tik dalyvavau Aarhuso simpoziume, čia tokia viena didžiausių Danijos konferencijų, tai ten viešai žurnalistė po to į šipulius sudaužė banko vadovą. Ne už tai, kad per daug socialinio jautrumo, bet už tai, kad negali taip paprastai atsipirkti.
Nežinau, ar čia banko vertybiniai principai, šiaip jau kaip ir ten dirbęs, galiu pasakyti, kad tai super moderni darbovietė, kurioje tikrai skleidžiasi skandinaviška kultūra. Ir netgi jų didžiausios problemos Lietuvoje susijusios būdavo labiau su Lietuvai būdingesniu požiūriu į dalykus – baime darbe suklysti, mėginimą nuslėpti dalykus, vangumą reiškiant savo nuomonę ir taip toliau.
Kadangi gana asmeninį santykį užmezgiau ir su tuo metu vienu gana aukšto rango vadovu, ryšį vis dar palaikome, nors jis ten jau nebedirba, tai jis kartais užduodavo visokių klausimų, iš kurių jautėsi, kad kartais jam lietuviška realybė kaip ufonautui kokiam. Ale žmogus labai bandydavo suprasti. Pavyzdžiui, labai gerai atsimenu, kai jis manęs paklausė, jau jam nebedirbant, kodėl Lietuvoje iškėlimą problemos, pvz kad kokie nors darbai stovi vietoje, žmonės laiko neigiamu dalyku. Aš jam visaip bandžiau paaiškinti apie kalėjimų kultūros įtaką mums, kaip ji net mokyklas paveikė, kas yra “ožinimo” koncepcija, apie žmonių baimę tiesiog prarasti darbą. Jam labai sunku būdavo suprasti. Galiausiai nusiunčiau jam Milošo knygą apie tai, kaip Lietuvoje sovietmečiu buvo kuriama ultrakonservatyvi visuomenė ir bet koks “kitoniškumas” buvo liga kažkokia. Kaip tik su Aušra vakar irgi kalbėjome apie tai, kaip sovietmečiu į psichiatrines žmones uždarinėjo vien dėl to, kad žmogus galėjo ekscentriškai apsirengti, viešumoje kažką neteisingo pasakyti ir taip toliau.
Čia kitas momentas, nes bijau, kad pvz šita samprata pas mus jau dingus, nes mes linkę įsivaizduoti sovietinę kultūrą kaip opresinį aparatą prieš tautą, bet toli gražu taip nebuvo. Sovietmečiu, tiesą pasakius, tradicinės šeimos modelis (čia aš apie tą labiau politišką reikalą, ne seksualines orientacijas kažkokias) labai palankus buvo slopinti individualizmui, nes sovietų pagrindinis priešas buvo individas. Todėl labai sėkmingai sovietmetį išgyveno tokios idėjos kaip “senmergė”, “senbernis”, “benkartas” ir taip toliau. Mums labai reikia, kad sovietmečio kultūriniai klausimai būtų gaivinami per socialinę kritiką, o ne tautinės propagandos akinius. Kitaip mes prarasime savo istoriją. Tikrąją istoriją, ne tą, kuria dengiasi politikai.
Pvz aš esu tikras, kad pastebėjot, kaip įprasta pas mus yra pabrėžti net ir tokius elementarius dalykus kaip antai kitokia šukuosena, auskaras kokioje nosyje, spalvoti ir ryškūs drabužiai. Jūs galite daug tautinės propagandos prisiskaityti apie tai, kaip neva sovietiniam modeliui netiko šeima ar tautinės vertybės, nes reikėjo visus valdyti, nes reikėjo emancipuoti darbo jėgą, sudarbinti, nutautinti žmones.
Ta pati kritika beje buvo perkelta kapitalizmui, pvz koks nors Vytautas Radžvilas labai mėgsta kartoti, kad šeima griaunama, nes reikalinga mobili darbo jėga ir tai nepatogus institutas, nes suriša žmones.
Ale realybė tolima nuo to. Kaip žinote sovietmečiu to nebuvo ir į šeimas labai buvo atsižvelgiama. Tiek paskyrimų kontekste, tiek ypač kultūros atžvilgiu. Dėl visiško individualizmo slopinimo, ta šeimos samprata galėjo tik stiprėti. Todėl šiandien kai pažiūrite į tėvų ar senelių kartą, labai dažnai savo realybėje pastebėsite, kad jiems garsiai šnekantys atrodo išsišokėliais. Kokie auskaruoti gali būt pavadinti net ir ligoniais. Atkreipkite dėmesį ir kaip lietuvių kalboje paplitęs įžeidimas “šitas tiesiog psichinis” ir “pasigydyk” – pvz anglosaksų šalyse taip niekas nesako. Sako idiotas. Sako beprotis (beje, šitas (you’re insane) palyginti labai švelnus ir labiau naudojamas iš vis kaip ekspresija nuostabai ir labiau nusako kalbėtojo santykį su situacija – nieko panašaus savo prasme į psichinį). Sako, kas Lietuvoje artimiausiai būtų “susipisęs” jei reikia neigiamos konotacijos, bet siūlyti gydytis ir būt vadinamam psichiniu yra visiškai neįprasta. Ir psichiniu buvo laikomas bet koks hipis, metalistas, net sunkesnės muzikos besiklausantis žmogus kai kur, kad taptumėte psichiniu ir neparankiu sovietams, jūs galėjote pvz užsidėti kokią tuniką ir pradėti kalbėti apie budizmą viešai. Tiek būtų užtekę. Sovietmetis, nepamirškite, kur kas mažiau akcentą dėjo ant tautos ir kur kas didesnį ant žmonių suvienodinimo. Pirmas bastionas, kurį kiekvienam individui tenka įveikti visgi yra šeimos aplinka. Tai jei ji nėra atvira ir palaikanti, tai ji pasitarnauja kaip pirmas bastionas skatinantis žmogų arba visiškai užsidaryti, idant nejautrintum tų, kurie yra artimiausi, arba eiti į atvirą konfliktą su jais. Tikrai neperdedant esu matęs šimtus seksualinės prievartos aukų pasakojimų, vyrų, moterų, homoseksualių asmenų istorijų, teisiog šiaip labai jautrių ar net tiesiog į kokį meną linkusių žmonių istorijų, kurių aplinka tiesiog nesupranta.
Aš ne kartą esu girdėjęs su pasididžiavimu ištartas frazes, kad “tokius sovietmečiu būtų gydę” – iš tikrųjų jei sovietai ir buvo liberalūs, tai tik savo sampratoje apie tai, kas yra nesveikas. Ir tai, trumpai tariant, buvo ne tai, kas tilpo po konceptualizuotu “Lietuvos disidentu”, tačiau tai, kas tiesiog tilpo po žodžiu “kitoks” ir bendras vardiklis čia buvo tiesiog bet kokia socialinė kritika.
Tą labai sunku fiksuoti konservatyviai visuomenei, kurioje daugelis, kadangi per daug neišsiskiria, o viešosios sklaidos nėra, tai to gali nefiksuoti. Labai geras to pavyzdys, tai Romas Kalanta. Esu asmeniškai iš jo artimųjų girdėjęs, kad Kalanta buvo psichinis. Psichiniu jo paties šeima jį laikė, nes pas jį nebuvo jokių ten tautinių vertybių. Jis buvo arčiausiai to, ką elementariai pavadintume hipiu. Jis tapė ir dainavo, keistai rengėsi, todėl net ir dalis jo aplinkos jį laikė nesveiku (priminsiu, ir mokykloje pas mus sakydavo “sisidegink, menininke”). Jam asmeninė saviraiška užėmė išskirtinę vietą. Jam, kaip individui. Yra gana ironiška, kuo mes per 30 metų pavertėmė “Vytį” – jei Kalanta šiandien būti gyvas, labai tikėtina, kad jis į valstiečių-konservatorių veiksmus visokių Lukiškių aikštėje žiūrėtų analogiškai, bet mes jį net esame apdovanoję Vyčiu.
Matot, kai sakau, kad Lietuvoje visi yra konservatoriai, tai po nepriklausomybės atgavimo mes palikom visą viešą diskursą kurti vien tautininkams. Taip visiškai nuslopinę realią Lietuvos patirtį, kurioje apstu ir krikdeniško, ir tautinio, ir liberalaus, ir kairiojo disidentizmo apraiškų.
Bet ką tai bendro turi su danske bankais, Lavrinovičiais ir taip toliau? Na. Kai kilo ažiotažas dėl danske banko reklamos, tai žmonės juokėsi iš tautininkų, bet niekam per daug nekilo minčių galvoti apie tai, kad kritika šitam reikalui nutaikyta prieš konkrečius asmenis Lietuvoje. Nelabai buvo girdėti tokių kalbų, kad vat žmonės laisvai negali boikotuoti ar reikalauti etinių standartų – nei laisvų žmonių atžvilgiu, nei tautininkų. Šiandien situacija visai kitokia. Nepaisant to, kad kritikos taikiniu tampe Telia ir jos pasirinkimai, nepaisant to, kad statistinis kalinys turi bėdų susirasti darbo, o čia prievartautojai net Lietuvos valstybę gali atstovauti – to nepakanka. Laisvas žmonės polinkis reikalauti etinių standartų pateikiamas iš savęs kaip neetiškas. Tautininkus laikėme durniais, tačiau etinės reikalo pusės tame nematėme. Jie tiesiog buvo durniai.
Manęs kategoriškai neįtikina, kad ginantys Telia iš tiesų gina teisinę valstybę. Nuo ko? Niekas nesiūlo kurti įstatymų, pagal kuriuos broliams Lavrinovičiams ar Telia kažkas būtų draudžiama. Niekas nesiūlo jų kišti atgal į kalėjimą. Apeliuojama yra laisvai tik į pasirinkimą. Nėra sakoma, kad broliai turi kentėti toliau. Yra viso labo sakoma, kad iš tūkstančių įmanomų pasirinkimų, galima rinktis tokį, kuris nėra susietas su jokia moraline kontraversija. Niekas nesiūlo reglamentuoti reklamos, tiesiog sako, kad dėl reklamos pobūdžio – t.y. turėti kuo didesnę sklaidą, mes, kaip paslaugų vartotojai, turėtume stengtis prisiimti atsakomybę už tos sklaidos kokybę. Tai yra net ne liberalus, bet absoliučiai konservatyvus diskursas.
Tai vat aš grįšiu prie to kitoniškumo. Net ir mes, kurie vadiname save liberalais ar kairiaisiais, užaugę šitoje kultūroje, kuri prasidėjo nuo lenkiškos katalikybės, perėjo prie tarpukario, brendo sovietmečiu ir galiausiai atkūrėme nepriklausomybę ant ultrakonservatyvaus tautinio pagrindo, intuityviai suvokiam tiek kritiką “kitoniškumui”, esame prie jos visiškai pripratę, net jei sąmoningai ir neremiam. Analogiškai ir su visais tautiškumais, ir su ta tradicine šeima, ir su moterimis. Tai yra absurdiška įsivaizduoti, kad yra tiesiog civilinės teisės taisyklės, kaip instrukcija robotui, o tuo tarpu kultūriniam fone mūsų neveikia viskas. Ir man šitos dvi situacijos labai gražiai pasitarnauja kaip įrodymas būtent tos efemeriškos kultūrinės sąmonės. Kai reikia ginti žmones, kurie su Lietuvos marškinėliais sėdi salėje ir už juos skanduoja tūkstančiai Lietuvos žmonių – tai matai, čia dar nepakankama reabilitacija, bet kai pvz kažkas įsižeidžia dėl poros moterų – tai čia debilai rajoja nesąmones tiesiog, kaip juokinga.
Tai yra ant tiek neproporcinga ir taip reikia lįsti pro adatos skylę sugebant tokioje situacijoje ginti poros izimybiu papildomus tūkstančius eurų, pasidaro mat žmogaus teisių reikalas, tačiau paralelėje net kalbėti apie istoriją moters, kuri patyrė prievartą, spaudimą ir papuola į grupę žmonių, kuriems reabilitacija dažniausiu atveju net nėra įmanoma… Ir čia apskritai atsiranda kertinis momentas. Tai mes ne tik žinome, kad reabilitacija dažnu atveju neįmanoma, tačiau mes net tapetuoti viešas erdves smurtininkų veidais laikome žmogaus teisėmis!!!!
Žmogaus teisės be kritiško socialinio kultūrinio vertinimo, be aiškaus užduoto klausimo “kas yra galioje?” nėra žmogaus teisės. Ir neišvengiama, kad visi šiti dalykai persipins. Kai susiduria du žmogaus teisių klausimai, vėlgi turime kelti klausimą, kas yra galios pozicijoje. Mėgindami tai suprasti turime galvoti apie galios dinamiką.
Taip, realybė perdėm kompleksiška, todėl net sąžiningas liberalas vengs tai versti teisiniu klausimu. Socialdemokratai gal bus drąsesni, tačiau aiškinti, kad čia nebūta žmogaus teisių klausimo, tai yra visiška veidmainystė. Dengtis nuteistųjų žmogaus teisėmis situacijoje, kai vienoje pusėje visuomenės “selebričiai”, o kitoje kažkokia rajojo mergaitė, yra juokinga.
Po kokiu akmeniu šiais laikais reikia gyventi, kad nebūti susipažinus su seksualinės prievartos aukų psichologiniais portretais. Net lenkai jau kurią dokumentiką, kurios epicentre katalikų bažnyčios kunigų prievartauti berniukai. Ar vyrai, ar moterys, visi sako tą patį. Gėdos jausmas. Nepakeliamas gėdos jausmas aukas skatina vengti konfrontacijos. Jau beveik 100 metų, kaip psichologijoje egzistuoja status quo, kuris sako, kad gėdos ir kaltės jausmai yra vieni stipriausių žmonių elgseną veikiančių faktorių, ypatingai psichopatologijose ir savidestruktyviame elgesyje.
Tai kuo remiantis mes situaciją, kai laisva visuomenė stoja ginti tūkstančius aukų Lietuvoje, socialiai vienoje jautriausių ir žiauriausių temų, kada aktyviai ir pilietiškai užima poziciją būtent socialinės kritikos srityje, verčia kvestionuoti šiuos dalykus – tiek istorinius naratyvus, tiek kultūrinius status quo, labai aiškiai stodami į silpnojo poziciją, vertiname kaip žmogaus teisių pažeidimus?
Kas gali sau leisti pasakyti, kad visuomenėje nenusistovi požiūriai formuojami kultūros – reklamos, televizijos ir taip toliau. Ale Jūs man paaiškinkit kas nors šitą paradoksą, kai laisvas žmogus laisvoje visuomenėje stoja silpnesnės grupės atžvilgiu, tiesiog pilietiškai išreikšdamas nuomonę, kritiškai vertina galios disbalansą ir jis tampa neva žaidžiančiu kokias žmogaus teises. Man todėl čia labai atsiduoda ta meile tvarkai. Nebūk kitoks. Neišsišok. Asmenines tragedijas pasilaikyk sau. Įstatymo raidė yra viskas, neegzistuoja net vieta socialinei kritikai. Būk paklusnus ne tik įstatymui, koks jis bebūtų, kuris gal hipį psichiniu laikui, bet net ir korporatyvo reklamai, kuri neva funkcionuoja laisvos rinkos sąlygomis, kurios dieviškas veikimas būtent grįstas žmonių moraliniais ir ekonominiais pasirinkimais?
Nu kaip? Kaip taip gali būti? Ir lai jau skirtumai gali egzistuoti, bet aš pabrėšiu dar kartą esminį akcentą. Žmogaus teisių klausimai neegzistuoja be klausimo, kas yra “galios pozicijoje”? Visų jų ištakos yra čia. Ar tikrai yra manančių, kad konkrečiai šioje situacijoje dėl to egzistuoja bent kokia intriga?
