reddit.com archyvo nuotr.

Galima paklausti dar ir kitaip – kas žmogaus gyvenimą daro įdomiu įvykiu, leidžiančiu jį prilyginti nuotykiui?

Nežiūrint kaip ilgai ieškosime atsakymo  šiuo klausimu, pats gyvenimo kaip nuotykio vaizdinys turi tą reikšmę, jog neleidžia pasidalinti (išsibarstyti) be likučio kasdienybės slinktyje, susitapatinti su atsitiktiniais pasirinkimais, atvedančiais į kraštutinio nuobodulio akligatvį – ar tai būtų malonumų vaikymasis, ar kaupimo instinkto pilnutinis patenkinimas.

Kiekvienas iš mūsų ieškome kažko daugiau, tarkime,  tikime išsipildymu šiame ar aname pasaulyje, viliamės, jog likimas bus palankus ir leis realizuoti savo prigimtines galias, įgyvendinti pašaukimą.

Tačiau, kaip  yra pasakyta, laimė yra ne tiek proto kiek vaizduotės idealas, kiekvienas čia laimi ar pralaimi pats kaip privatus asmuo, o  blogiausias atvejis būtų, jeigu bandytume laimės vaizdinį suvalstybinti ir – neduokdie – persekioti tuos, kas nepanoro siekti  šitaip suprantamos  laimės. Kartais iš klasiko posakio, jog žmogus yra politinis gyvūnas, padaromos pernelyg toli siekiančios išvados.

Kita vertus, esame tokio išskirtinio laikotarpio liudininkai, kai išsipildymas apjungė visą tautą, kai pralaužę savo privatumo ribas patyrėme bendrabūvio laimę, egzaltacijos ir euforijos nuotykį, daugmaž visus vienijantį tikslą, siekiant savosios valstybės atstatymo ir nepriklausomybės įtvirtinimo. Tokie visuomenės pokyčiai, ryškios tautos metamorfozės be visa ko kito turi dar ir tą savybę, kad atpalaiduoja neaprėpiamus žmonių energijos šaltinius, kurie kasdieniniame gyvenime yra kaupiami tik didelių pastangų, kantrybės ir pareigos dėka.

Tačiau jei būtų leista pasirinkti, – prisipažinsiu, – prabėgus dvidešimt metų jau norėčiau gyventi visiškai kasdieniškoje valstybėje, kur gyvenimo įprasminimo nuotykis ar beprasmybės, susidūrimo su absurdu patirtis yra  visiškai privatus, individualiai egzistencijos įcentrintas, dar kitaip tariant, apolitiškas dalykas. Taip turėtų būti dar ir dėl to, jog negalėtume vienas kitam primesti savo kompleksų, kaip, pavyzdžiui, atsitiko įpučiant Garliavos skandalą ir pan. .atvejais.

Čia iš tiesų iškyla valstybės normalumo normatyvo klausimas. Kaip atrodo, normali yra tik kasdieniška, praradusi nuotykio prasmę, desakralizuota, nepastebima kaip neužterštas oras, nuo kurio savaime kilnojas plaučiai, valstybė.

Tačiau drauge aiškėja supratimas, jog tokia idealiai normalia Lietuvos valstybė dar ilgai negalės būti dėl savo geopolitinės padėties, turėdama, švelniai tariant, labai netradicinius kaimynus. Jeigu mėgstate šūkius, galite užsirašyti tokį: Rusija mums niekados neleis nuobodžiauti!

Prasidėjusi dabar šmeižto kampanija prieš Lietuvą apsinuogino kaip grynoji melo mechanika dar ir dėl to, jog visiškai nebeliko anksčiau puoselėtos ideologinės priedangos ir senosios kartos falsifikatorių sugebėjimų, – komunistiniai idealai atgyveno, o stačiatikybė iš principo kol kas nelabai tinka žudynių fakto pateisinimui.

Taigi imperinės didybės idėjos sudėtis pasimatė labiausiai akivaizdžiu pavidalu: kraugeriškas polinkis žudyti plius išgrynintas melas.

Tokių nešvankių išpuolių rezultatas – suaudrinta žmonių nuomonė Lietuvoje, pasibjaurėjimas padugnių noru apkaltinti aukas, užkilęs sąmonės savipolitizacijos lygmuo.

Lietuvos gyvenimas Rusijos kaimynystėje panašėja  į alkoholiko gyvenimą. Sunku, beveik be prošvaisčių, bet savotiškai įdomu, su fantasmagoriškais nuotykiais.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: