Jūratė Juškaitė, Ievos Budzeikaitės nuotr.

Vladimiras Laučius, LRT.lt vyr. redaktorius, apžvalgininkas kažkada garsėjo aštria ir taiklia politikos analize iš dešinės, tačiau pastaruoju metu „klikus“ renkasi demagogiškais, rasistiniais rašiniais, skirstydamas žmones į barbarus ir ne barbarus pagal jų kilmę, religiją ar odos spalvą.

Naujausias šio autoriaus kūrinys apie leftistinius liberalus. Netiražuojant V. Laučiaus minčių, apibendrinimas galėtų būti maždaug toks: liberalios demokratijos išsigimė gindamos įvairių pažeidžiamų grupių teises, nes jų teisių gynyba prieštarauja daugumos interesams. Politinį korektiškumą V. Laučius laiko kažkokia ore kybančia sąvoka, kuri prapliumpa lyti ir žaibuoti išgirdusi jai nepatinkančius žodžius ar mintis, taip užtemdydama viską aplinkui ir cenzūruodama tokius kaip jis. Arba, jo paties žodžiais tariant, lengva ranka klijuoja kitaminčiams „ksenofobijos“, „homofobijos“, „rasizmo“, „seksizmo“ etiketes.

Iš tiesų stebina toks politologo nejautrumas ir kelia klausimą apie dalies visuomenės, kuriai jis atstovauja, vaizduotės ir elementarios empatijos stoką. V. Laučius nėra moteris, nepriskiria, bent jau viešai, savęs LGBT grupei, jo oda balta lyg sūris ir, atrodo, kad nebuvimas kurios nors grupės nariu smarkiai jam kiša koją suvokiant tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, kad kova su patyčiomis, asmenų vertinimu ne pagal jų nuopelnus, o pagal odos spalvą, lytį, religiją, orientaciją, kilmės vietą nėra tik turinio ir racijos neva neturintys veiksmai, kuriems apibūdinti kartais vartojamos tokios sąvokos kaip „tolerancija“ ar „politinis korektiškumas“. Tai šių asmenų lankstymosi baltiems, vidutinio amžiaus, sveikiems, heteroseksualiems vyrams arba gyvenimo oriai ir visavertiškai klausimas.

Už šių nebylių sąvokų stovi konkretūs žmonės, kuriems, vartojant V. Laučiaus terminologiją, suabsoliutinta lygybė suteikia galimybę gyventi, o ne egzistuoti. Dideliam politologo nepasitenkinimui, XXI a. žmonės renkasi gyvenimą. Ir taip, kai kuriems tai galimybė būti lygiavertiškai priimtoms tarnauti kariuomenėje, nepaisant to, kad dalies vyrų galvose ir kelnėse dėl to gali įvykti sumišimas ir pareiga tarnauti savo šaliai pasidaro nepakeliamai sunki…

Toks besikeičiantis pasaulis iš tiesų turi racijos su V. Laučiaus pranašiškai apokaliptine gaida jo paskutiniajame tekste. Tas „tradicinis“ pasaulis, susiformavęs pramonės revoliucijos metu, t.y. prieš pora šimtų metų, kuriame vyras – ekonominis ir moralinis visa ko centras, kurio poreikiai svarbiausi bei atspindėti ir visose įmanomose struktūrose aplinkui – baigiasi.

Žvelgiant ciniškai, šią transformaciją puikiai ilustruoja tiek minimo autoriaus mintys, tiek neseniai Vokietijoje radikaliosios dešinės rengti protestai prieš seksualinį migrantų, daugiausia iš Šiaurės Afrikos, smurtą ir priekabiavimą prieš moteris naujųjų metų išvakarėse Vokietijos mieste Kelne.

Kaip po protestų taikliai pastebėjo dalis komentatorių, dešinė, ypač radikalioji, surengė bene pirmuosius istorijoje protestus prieš tokius nusikaltimus, nepaisant to, kad seksualinis smurtas Vokietijoje ir be migrantų – ne naujiena. Pavyzdžiui, nacionaliniame Vokietijos pasididžiavime, festivalyje Octoberfest, kasmet užregistruojama nuo dešimties iki penkiolikos seksualinių nusikaltimų, spėjama, kad realiai jų gali būti 10-20 kartų daugiau. Įsivaizduokite neonacius protestuojančius prieš baltaodžius vyrukus su ūsiais, apsirengusius languotais marškiniais ir odiniais šortais su petnešomis, maukiančius alų ir valgančius riestainius. Sunkiai vaizduotės nutapomas paveikslas.

Panašiai šiame kontekste atrodo ir p. Laučius, kurio komentarai viešojoje erdvėje sukasi jau bene dešimtmetį. Ar kas nors kada nors anksčiau girdėjote jo susirūpinimą dėl seksualinių nusikaltimų, ar teko skaityti komentarų ar girdėti pasisakymų šia tema? Turiu prisipažinti, kad nesu didžiausia jo minčių gerbėja, bet „Google“ paieška irgi negelbėja.

Vadovaujantis tokia logika, seksualinį nusikaltimą įvykdęs migrantas tampa ne tiesiog nusikaltėliu, o barbaru, tuo tarpu lietuviai, „balti“, barbarais negali būti, net ir skandindami savo vaikus šuliniuose ar žudydami visus iš eilės, apimti alkoholinių psichozių. Nors tiesa, nekrikštus p. Laučius „barbarais“ savo šventa žodžio galia jau buvo pakrikštijęs anksčiau, o įvykdyti nusikaltimai tik patvirtino, kad jie VISI tokie.

Tai tipinis pavyzdys, kaip progresyvios idėjos, tokios kaip moterų teisės, kurias V. Laučius įvardija liberaliu leftizmu, išnaudojamos, suvokiant, kad šiuolaikinis pasaulis pasikeitęs ir be flirto su tais, kurie sugriovė baltą, patriarchalinį Edeną, į tą patį Edeną sugrįžti ar bent jau susikurti iliuziją, kad tai įmanoma, nebepavyks.

Tokie atvejai – aliarmas ir toms bei tiems, kurie tiki tokiais idealais kaip suabsoliutinta lygybė. Akivaizdu, kad pabėgėlių bendruomenės, atvykstančios iš patriarchalinių, karo nuniokotų visuomenių, sudarytos ne iš šventųjų, kad jie, kaip ir priimančios visuomenės, turi problemų, kurias gilina karo metu patirtos emocinės ir fizinės traumos. Bet kokiame kontekste nusikaltimas yra nusikaltimas, ir jį įvykdę individai turi prisiimti atsakomybę. Tačiau ši atsakomybė negali būti kolektyvinė. Nors gal p. Laučiui atrodytų adekvatu taikyti kolektyvinę atsakomybę Lietuvos vyrams už į šulinį sumestus vaikus? Logika juk ta pati.

Na ir paskutinis punktas, kurį norėtųsi paminėti – manipuliacija ir aukos sindromas. Tekste bandoma įteikti, kad tokių reiškinių kaip homofobija, neversksmingas vyriškumas ar ksenofobijos kritika yra leftistinio liberalizmo apraiška, ja bandoma užgožti, cenzūruoti tikrovę. Tokia pozicija – ypač patogi, nes kad ir ką besakytų tavo oponentas, viskas tiesiog yra melas arba bandymas cenzūruoti. Atvyksta ne žmonės, o barbarai ir taškas. O aš esu auka, nes visuomenėje dar esama sveiko proto, kuris man sako „niu niu“.

Na ir visiškai paskutinė mintis pabaigai: p. Laučius yra ne „Dailly Mail“ ar panašaus tipo leidiniokomentatorius. Tokiems leidiniams, priešingai nei LRT,tokių tekstų publikavimas būtų įprasta praktika ir gerai derėtų su pasirinktu verslo modeliu, t.y. naudojantis visuomenei jautriomis, kontraversiškomis temomis, skatinti skaitomumą, skaldant ir priešinant ją, „kalant“ provokuojančias antraštes, vartojant žeminančius žodžius skirtingoms grupėms apibūdinti.

Kaip tai dera su visuomeninio transliuotojo misija, matyt, atsakymo turėtų paieškoti LRT vadovybė.
Manoteisės.lt

Rekomenduojame

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: