Colleen McCullough. Saldžiai kartu. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. – Vilnius : Tyto alba, 2015. – 472 p.
Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė
„Eda nusijuokė.
– Norėjai pasakyti, kad toks ir yra gyvenimo skonis, Kite. Saldžiai kartus.“
Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou, 1937–2015 m.) – viena žymiausių visų laikų australių. Rašytoja buvo nepaprastai produktyvi ir įvairiapusiška, jai pakluso kiekvienas žanras. Į lietuvių kalbą jau išversta 10 jos knygų. “Saldžiai kartu” – pasakojimas apie tą patį laikotarpį, kuriam skirti ir garsieji “Erškėčių paukščiai”. Tai XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Australija. Didžioji depresija, ekonominė krizė, išankstinės nuostatos ir draudimai… Tačiau ką tai reiškia išskirtinėms moterims, trokštančioms ne tik meilės ir šeimos, bet ir profesijos?
Tai epinė romantinė istorija apie dvi dvynių poras: pastoriaus Latimerio dukras Edą ir Greisę, Gabaną ir Kitę. Jos nepaprastai artimos viena kitai. Jos labai panašios, tačiau drauge ir skirtingos išore, o ypač charakteriu. Jų svajonės apie ateitį skiriasi, tačiau visoms svarbiausia ištrūkti iš motinos valdžios. Todėl jos ryžtasi negirdėtam dalykui – visos keturios seserys Latimer tampa slaugytojomis Korundo, nedidelio Australijos miestelio, ligoninėje.
Taip prasideda jų kelias į gyvenimą. Tiksliau, keturi skirtingi keliai. Atkakli, gabi ir šmaikšti Eda svajoja tapti gydytoja, jausminga ir glebi Greisė ieško vyro, su kuriuo jaustųsi saugi, darbšti ir reikli Gabana vėliau taps nepakeičiama vyresniąja seserimi, o gražuolė Kitė, kuriai grožis neteikia jokio džiaugsmo, jaučiasi rami ir saugi, slaugydama vaikus – kol sutinka Čarlzą, į jos gyvenimą atnešantį sumaištį…
Kiekviena sesuo turi pasirinkti, kaip gyventi, kad širdyje tilptų ir meilė, ir vaikai, ir karjera – ir kiekvieną kartą tenka gyventi su savo sprendimų pasekmėmis: ir graudžiomis, ir teikiančiomis laimę. Saldžiai karčiomis, kaip ir pats gyvenimas.
“Saldžiai kartu” – vienas puikių Colleen McCullough romanų, kuriame XX a. pradžios Australijos istorija virsta keturių moterų gyvenimo, meilės ir brandos istorijomis.
***
Spalio pabaigoje, praėjus septyniems nėštumo mėnesiams, Kitė patyrė persileidimą; kūdikis buvo vyriškosios lyties, jau visai susiformavęs, bet gimė negyvas, buvo negyvas prieš prasidedant sąrėmiams.
– Visiškai nieko nesuprantu, – šnibždėjo Kitė gulėdama ligoninės lovoje, jos veidas ir pagalvė mirko nuo ašarų. – Viskas buvo puiku, aš taip gerai jaučiausi! Ir štai!
Čarlzas Berdemas, nors buvo stipriai sukrėstas, geriau slėpė slogią nuotaiką, ypač nuo žmonos; ašaras, tokias pat karčias, jis liejo namie, naktį, kai būdavo vienas. Jeigu būtų susiprotėjęs, būtų buvę išmintingiau skausmu dalytis su Kite – sielvartaujanti pora, suvienyta savo netekties ir matanti vienas kito skausmą. O dabar Kitė manė, kad jos skausmas didesnis nei jo, ir jį mylėdama priskyrė tai, ką laikė šalta savitvarda, jo lyčiai. Galų gale tėvas juk nebendrauja su vaiku, kol tas yra in utero, tad kaip gali tikėtis, kad jis jaus tą patį, ką ir ta, kuri nešioja vaiką?
– Nėra negirdėtas dalykas, – tarė daktaras Nedas Meisonas, – prarasti pirmąjį kūdikį, Kite, nors tavo atvejis neįprastas. Galbūt tau mažumėlę trūksta geležies, tad valgyk daug špinatų, net jei jų nemėgsti.
– Ar gali būti, kad vėl grėstų persileidimas? – paklausė Kitė. – Aš dar tebesu priblokšta to staigumo – kaip perkūnas iš giedro dangaus!
– Turėsi dar daug vaikų, tikrai.
Jo nuomonę patvirtino Gabana, ji buvo labai susirūpinusi. Jos gražios akys žvelgė kitaip, buvo sutrikusios, beveik sumišusios. Kad ir kas įvyko, Kitė neturi nukabinti nosies!
– Nedas Meisonas sakė tiesą: moterys kartais praranda pirmąjį kūdikį, – tvirtai tarė Gabana. – Tad dabar gerai išsiilsėk ir pamėgink vėl. Užtikrinu, kad pasiseks.
– Nedas sako, kad tikriausiai turiu nedidelę fibromą, ir tai dėl to.
– O, visos mes turim jų bent po vieną, – pasišaipė Gabana. – Tu juk diplomuota slaugytoja, Kite, todėl žinai, kaip yra. Fibromos gali ilgainiui supiktybėti ir tapti pavojingos.
– Čarlis žiūri į tai filosofiškai, – Kitės balsas nuskambėjo truputį kritiškai, net įžeidžiai.
– Eik tu, višta, Čarlis nepaprastai prislėgtas. Jis tiesiog nenori to parodyti, kad dar labiau tavęs neliūdintų. Nemanyk, kad jis nesielvartauja, nes per savo sielvartą tu nieko nematai, Kite. Jis verkė.
– Na, o aš nemačiau jo verkiančio.
– Tada žaviuosi jo savitvarda. Aišku, kad jis neverks tau matant! Jis tave per daug myli, kad taip elgtųsi.
– Tėtis sako, kad jie su Čarliu davė tam negyvagimiui vardą – Henris – ir palaidojo. Aš ten net nebuvau.
– Tam negyvagimiui, – pagalvojo Gabana, – o, Kite! Ar Eda ir aš pernelyg tave lepinom, kai buvai maža? Ne, žinoma, ne. Bet kažkodėl tavo ir Čarlio reikalai, regis, klostosi visai ne Čarlio naudai, ir tai ne jo kaltė, o tavo.
Ji išėjo iš Kitės palatos gimdyvių skyriuje ir skubiai nužingsniavo į Čarlzo Berdemo kabinetą vis dar galvodama apie Kitę. Jiedvi mažai matydavosi, taip pat ir Kitė su Eda, bet tarpusavio ryšys dėl to nebuvo silpnesnis, ir Gabana žinojo, kad Kitė per ateinančias savaites ir mėnesius tikėsis paguodos daugiausia iš jų. Ta Čarliui nepalanki gaidelė jos balse! Dabar vienas tų atvejų, kai tvirtai besilaikantis, šaltas pomis yra baisus kliuvinys.
Gabana nerimavo ne vien dėl Kitės vedybinio gyvenimo, ją graužė dar šis tas: kurių galų Čarlis panoro su ja susitikti? Tai nesusiję su Kite; jis per daug skrupulingas, kad kalbėtųsi apie savo žmoną su jos seserimi viešai, savo kabinete. Tad kokie čia reikalai?
Jis atrodo kaip žmogus, kurio gyvenimas baigtas, pagalvojo Gabana Čarlzui pasirūpinus, kad ji atsisėstų. Kai kuriais atžvilgiais taip; vakar ji matė, kaip jo gimusio negyvo sūnaus karstelis buvo nuleistas į kapo duobę, o vieninteliai gedėtojai buvo mažojo Henrio Berdemo tetos, senelis ir tėvas. Ir Kitė skundžiasi, kad jis neverkia? Na, ir dalykėliai!
– Noriu pasikalbėti apie tavo būsimą profesinę veiklą, – tarė Čarlzas.
Nustebusi Gabana sumirksėjo.
– Ką čia kalbėti? Aš turiu pasirūpinti aštuoniomis mokinėmis, balandį prisidės dar penkios, tada bus trylika, o po metų, jei skaičiai nemeluoja, bus dar dešimt naujų mokinių. Vadinasi, 1934-aisiais ar kiek vėliau Korundo slaugytojų mokykla bus svarbi, pamažu visiems laikams ligoninėje bus atsisakyta nekvalifikuotų moterų. Žinoma, krizė prisidėjo prie to, – tęsė ji, – kad stinga jaunų vyrų, mes tebejaučiame Didžiojo karo padarinius, o bedarbiai jaunuoliai negali vesti. Kaip sesuo mokytoja, aš turėsiu vis daugiau ir daugiau darbo.
– Tai tiesa, bet, savaime suprantama, tu turėsi pagalbininkių, savo pasirinktų dalykiškų sesers mokytojos pavaduotojų, – švelniai tarė Čarlzas.
– Nereikėtų daugiau pavaduotojų, kol mokinių nebus daugiau kaip penkiasdešimt, – ryžtingai atsakė Gabana.
– Ir toks taiklus atsakymas yra svarbiausia priežastis, kodėl aš noriu šiek tiek pakreipti tavo karjerą.
Gabana sustingo, neapsirikdama atkreipė dėmesį į vieną žodį.
– Pakreipti?
– Dėl emocinio prisirišimo prie Korundo ligoninės tu esi labai tinkama tam, ko man reikia, bet to reikia ir tau – dėl to, kas esi ir kuo tapsi.
Gabana griežtu žvilgsniu atrėmė jo žvilgsnį.
– Tai skamba grėsmingai.
– Bet nėra grėsminga. Aš neketinu žlugdyti tavo karjeros, anaiptol. Iš tiesų noriu padėti tau kilti. – Iš jo akių ir veido dingo sielvartas, nežinia iš kur atsirado kino žvaigždės žavesys. Gabana jautė, kaip ją veikia tie kerai. – Nepaisant krizės, Korundo ligoninės reikalai taisosi, – tarė Čarlzas, beveik pasirengęs pulti. – Žinau, kad į ligoninę paprastai patenka susirgęs žmogus, kol Dievas apsispręs, ar atimti iš jo gyvybę, ar palikti. Gydymo čia gaudavo labai mažai. Bet tai sparčiai keičiasi. Šiuo metu mes jau galime įsikišti ir išgelbėti daugelį pacientų, kurie vos prieš dešimt metų būtų mirę. Mes galime peršviesti rentgenu lūžusias rankas ar kojas, pašalinti iš pilvo ertmės nesveikus organus – na ką gi, net ir kraujo perpylimas iš vieno asmens kitam jau greit bus visai įprastas dalykas! Aš matau modernią ligoninę – čia bus ne tik gelbstima žmonių gyvybė, bet ir išsaugoma sveikata. O, Gabana, puikiai žinau, kad ir tu jauti tą patį.
– Argi visi to nejaučia? – paklausė ji. – Nagi pirmyn, Čarli, klok atvirai! Tau nereikia manęs vilioti patriotinėmis kalbomis, tu skelbi tikėjimą jau atsivertusiai.
Čarlzo veidas pralinksmėjo, akys ėmė žaižaruoti.
– Gabana, man reikia direktoriaus pavaduotojo ir noriu, kad šių pareigų imtumeis tu. Tu!
Sukrėstai Gabanai pašokant parvirto kėdė; Čarlzas tuoj pat atsirado šalia, pastatė kėdę, vėl ją pasodino.
– Čarli Berdemai, tu išprotėjai! Aš net neturiu vyresniosios medicinos sesers kvalifikacijos, vadovauju tik slaugytojų mokymuisi ir ligoninės valymui, – tarė ji išdžiūvusia burna, bet žodžių negailėjo, nes tik iškalba buvo įmanoma nutildyti tą nenugalimą žmogų. – Tu labai apsigauni!
– Visai ne, – atsakė jis, vėl atsisėdęs prie rašomojo stalo. – Apsvarstyk tai, būk gera. Tu kaip ir visi šeimoje žinai, kad aš turiu politinių siekių. Ketinu siekti vietos Federaliniame Parlamente kaip Korundo atstovas, bet tik 1933 ar 1934 metais, tad laiko dar turiu. Tai reiškia, kad patekęs į parlamentą turėsiu atsisakyti ligoninės. Kaip kiekvienas sumanus žmogus, aš galėsiu išlaikyti turtą, nenukentės ir pelnas, jei veiksiu tinkamai, bet dviejų darbų negalėsiu pasilikti.
– Visur galima rasti kvalifikuotų vyrų, – šiurkščiai tarė Gabana. – Išsirink kokį ir parenk jį.
– Aš jau išsirinkau – tave. Šiuo metu nėra ir, spėju, dar daugelį metų nebus reikalaujama, kad žmogus, norintis vadovauti nespecializuotai ligoninei – ar bet kuriai gydymo įstaigai – turėtų akademinę kvalifikaciją. Dauguma mūsų turi medicinos daktaro laipsnį, bet baigę mokslus greit supratome, kad mūsų gebėjimai kreipiami ne žmonėms gydyti, o sukčiauti tvarkantis su pinigais, veikla ir personalu. Kaip ir tavo gebėjimai, Gabana, nors tu akivaizdžiai buvai puiki slaugytoja. Tuojau pat imsi dirbti mano pavaduotoja, ir užtikrinu – išmokysiu tave visko, ką pats moku. Dar pridursiu, kad galėsi toliau likti seserimi mokytoja, jei turėsi bent vieną padėjėją.
Gabana, visai neišmanydama, ko griebtis, išmetė rankas aukštyn – kaip žmogų įtikinti, jei jis nesileidžia?
– Čarli, maldauju tavęs, paklausyk! Visų pirma aš esu moteris. Išskyrus vyresniąją medicinos seserį, tradiciškai moterį, moterys nevadovauja jokiai organizacijai, pradedant verslu ir baigiant sveikatos apsauga. Kils didžiulis pasipriešinimas! Mano lytis bus panaudota prieš mane valdžios koridoriuose ir Sidnėjuje, ir Kanberoje, tuo pasirūpins skiriami valstybės tarnautojai, mano pikčiausi užkietėję priešai. Aš neturiu universitetinio laipsnio – jokio! Valstijos vyriausybė mane atleis.
Čarlzas klausėsi, bet akivaizdu, kad negirdėjo.
– Gabana, pasitikėk manimi, aš jau esu viskam užbėgęs už akių. Sutinku, kad tau reikia aukštojo mokslo, tad esu sutaręs su labai geru savo draugu profesoriumi Soliu Hartfordu-Smaidu iš Mokslų fakulteto, kad tu tikrai įgytum tą kvalifikaciją. Tu išeisi intensyvų sutrumpintą medicinos mokslo dalykų kursą ir baigsi jį praėjus dvejiems metams nuo mokymosi pradžios kitą vasarį. Tai bus trisdešimt pirmais metais, o baigsi trisdešimt trečių metų lapkritį. Taip pat intensyviai mokysiesi buhalterijos ir tai parengs tave šiam darbui geriau negu medicinos mokslų laipsnis, pati supranti. Aš tave apkraunu darbu, bet tai nėra taip blogai, kaip atrodo, nes daug ką iš to, ko turėsi mokytis, tu jau moki. Lengvai išeisi tuos mokslus! Buhalterija bus svetimesnė, todėl sunkesnė. Tu, Hedera Skobi-Latimer, esi mano investicija į ateitį!
Gabanai užėmė kvapą, ji stebėdamasi žvelgė į svainį. Ar tai gali pavykti? Ir kodėl šis labai mokytas ir praktiškas žmogus mano, kad pavyks? Net vaiko netekties sužeista, kraujuojančia siela jis veržiasi priekin, nuolat darbuojasi Korundo labui, jo gerovei. Universitetinis laipsnis! Ji, moteris, turės bakalauro laipsnį ir taps atestuota buhaltere! Dalyvaus konferencijose kaip ligoninės administratorė! Slaugytojų mokymas teikė daug džiaugsmo, bet Gabana turėjo pripažinti, kad tas didelis jai Čarlio mestas iššūkis kur kas labiau viliojantis.
– Čarli, ar tu tikrai viską gerai apgalvojai?
– Aš viską apmąsčiau kuo nuodugniausiai, Gabana, duodu garbės žodį, – atsakė jis. – Nagi, sutik! – Jis prunkštelėjo kažką pagalvojęs. – Tik pamanyk, tu būsi Lajemo viršininkė!
– Jis tradicijų šalininkas. Būtų tinkamesnis.
– Jei būtų, būčiau davęs tą darbą jam. Ne, mano brangioji, Lajemas dvidešimčia metų per senas. Man reikia jaunesnio žmogaus.
– Suprantu. Lajemas nemėgsta gyvų pacientų, todėl pasirinko patologiją. – Ji aiktelėjo ir per stalą ištiesė Čarlzui ranką. – Labai gerai, Čarli. Jei taip užsimanei pavaduotojos, o ne pavaduotojo, aš sutinku. Bet nepalik manęs per anksti, gerai?
– Aš niekada tavęs nepaliksiu, Gabana.
Ji nubėgo rampa į patologijos skyrių ir įsiveržusi į kabinetą pas Lajemą Finakeną rado jį įsigilinusį į didžiulius mėlyno popieriaus lapus, kuriuose baltomis linijomis buvo nubraižyti jo naujojo skyriaus, dviejų aukštų pastato, planai. Čarlzui pagalbinės medicinos tarnybos buvo svarbesnės negu, pavyzdžiui, palatų perstatymas ar naujos operacinės statyba paprasčiausiai todėl, kad apie tai Korunde buvo pagalvota gerokai pavėluotai, tačiau jų svarba diagnostikai ir gydymo kursui vis didėjo.
Tad pirmiausia iškilo naujas radiologijos skyrius; jo atidžiai parinktas vadovas daktaras Edisonas Malvis tapo etatiniu darbuotoju, kol dar nebuvo pakloti to skyriaus pamatai ir dar nenupirktas moderniausias diagnostinis rentgeno aparatas su naujausiais švino apsauginiais ekranais. Praėjo miglotų nuotraukų ir abejotinų rodmenų laikai; daktaras Malvis tvirtino, kad kai viskas bus įrengta ir ims veikti, Korundo ligoninėje būsią atliekami radiologiniai tyrimai, kokius atlieka garsiausi neurochirurgai Karalienės aikštėje Londone.
Dėl to visas pastatas – kokia palaima! – buvo skirtas patologijai, įvairioms jos disciplinoms. Daktaras Malvis jautėsi laimingas, bet jo pasitenkinimas buvo niekis, palyginti su Lajemo Finakeno. Kraujo perpylimas iš vieno paciento kitam jau tokioje artimoje ateityje rodė, kad hematologija taps svarbia sritimi, – iš tiesų visos patologijos sritys vystėsi ir darėsi vis svarbesnės. Dėl to Lajemas ir buvo įnikęs į naujojo patologijos skyriaus brėžinius ir pasidaręs aklas tam, kas įprastai būtų buvę taip akivaizdu: Gabana netveria išpasakoti naujienų. Tačiau ji prisivertė klausytis šviesių šiandienos idėjų, kol jis nutilo suglumintas Gabanos abejingos reakcijos.
Kai ji papasakojo savo naujienas, Lajemas atsilošė krėsle užmiršęs visus planus ir pažvelgė į ją.
– Čarlio bėda, – tada tarė, – kad jis negali palikti nieko kaip yra. Status quo jam yra svetima sąvoka.
– Ar tai reiškia, kad, tavo manymu, aš turėčiau atsisakyti? – paklausė ji.
– Ne! To negalima atsisakyti, galimybė tikrai dar neregėta – tikiuosi, tu sutikai?
– Taip, bet dar galiu ir apsigalvoti. Juk aš esu moteris!
– Ar vis dar žaviesi darbu ligoninėje ir dirbsi čia visą gyvenimą, Hedera? Neketini ištekėti? – paklausė jis.
– Tikrai ne, – tvirtai atsakė Gabana. – Kaskart išvydusi Greisę ar Kitę aš vis geriau suprantu, kad santuoka ne man. Ir kaskart, kai išvystu Edą, suprantu, kad nesu skirta ir meilės nuotykiams. Per daug rizikinga, ypač ligoninės vadovei.
– Tada turi vieną pasirinkimą iš dviejų, Hedera. Likti įklimpus gerai pažįstamoje sesers mokytojos kasdienos purvynėje arba šokti į baugų ligoninės administracijos liūną. Tavo protas puikus – manau, per geras seseriai mokytojai, bet aš – tai ne tu ir nedrįstu tau patarti, – tarė Lajemas Finakenas keistai oficialiai.
Jo mintys sukosi apie kitką. Kas būtų galėję nutikti, spėliojo jis žvelgdamas į mielą Gabanos veidelį, jei nebūtų įsikišusi Gertė Niudigeit, o man nebūtų reikėję atsikratyti žmonos? Šešiolika mėnesių skyrium kaip tik tuo metu, kai sėkla buvo bedygstanti? O, Hedera, mudu praleidome progą! Žvelgdama į jį Gabana taip nemanė, nors iš dalies suprato sesers Niudigeit įsikišimą ne laiku. Bet nepatyrusi jokio artumo su Lajemu prieš ilgą atskirtį nuo jo per skyrybų procesą ji nenumanė, kuo viskas galėjo baigtis, jei nebūtų buvę Erisės Finaken. Jie buvo geriausi draugai, taip pat kolegos. Kildama tarnyboje Gabana vis labiau siejosi su Lajemo pasauliu. Ir apie tai buvo malonu galvoti, tik tiek.
