Kauno miesto valdžia teigia, kad Savivaldybei priklausantis turtas – Laisvės alėjoje esančios patalpos, kuriose veikia Kauno klinikinė ligoninė – esą naudojamas neefektyviai, todėl norima jį atsiimti ir toliau svarstyti jo likimą. Kaip žiniasklaidai teigė Savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas, ,,pirmiausia, mes nesame steigėjai tos ligoninės. Ligoninės steigėjai — Sveikatos ministerija ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Tai tikėtina, kad mes būsim kaip ir to proceso akseleratoriai, o toliau kartu ieškosime sprendinių, ar kažkokios funkcijos galėtų persikelti, na, galbūt Klinikos jas galėtų paimt. Kažkuri dalis galėtų persikelti į Josvainių gatvę. Aš manau, kad tam tiesiog reikia spyrio į užpakalį, kad kažkas pradėtų judėt“.
Tik neaišku, kam ir dėl ko reikia spyrio į užpakalį ir kur reikia judėti, nes Savivaldybė dar nėra apsisprendusi, kam šios miesto centre esančios patalpos galėtų būti naudojamos ateityje: ar mokyklai, ar darželiui, ar poliklinikai įrengti, o gal ir parduoti aukcione (taip dabar aktyviai atsikratoma apleistų pastatų). Tik tie ,,apleisti pastatai“, prie kurių bandoma priskirti ir Laisvės alėjoje esančią Kauno klinikinę ligoninę, negali būti palyginami pagal vieną kurpalį.
Šie pastatai – sveikatos apsaugos istorijos liudininkai, nuo seno įsipynę į miesto urbanistinį audinį, atspindintys įvairias visuomenės gyvenimo sritis.
Sveikatos apsaugos ir medicinos reikmėms statyti pastatai pasižymi specifiniais patalpų išdėstymo, interjero sprendimais, atskleidžiančiais, kaip vienu ar kitu laikotarpiu buvo suvokiama funkcijos ir estetikos dermė, kokie funkciniai poreikiai buvo iškeliami į pirmą vietą.
Laisvės alėjos pastatuose nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų 1908 metais veikė Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kurios senąjį korpusą suprojektavo architektas Nikolajus Andrejevas. Ligoninėje dirbo garsūs, puikų išsilavinimą Europos bei Rusijos universitetuose įgiję bei nemenką patirtį turėję gydytojai. Ligoninei tuo metu vadovavo dr. Isakas Feinbergas, chirurginio skyriaus vadovu tapo dr. Aleksandras Hagentornas, gimdymo-ginekologiniam skyriui vadovavo lietuvis Jonas Stonkus ir kiti. Čia gydėsi įvairių tikėjimų ir luomų gyventojai. Per daugiau nei šimtą metų trunkančią ligoninės gyvavimo istoriją ne kartą keistas jos pavadinimas. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugijos veikla buvo sustabdyta ir įsteigta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Ligoninė, kurioje vokiečiai laikė rusų karo belaisvius, buvo perduota šiai bendruomenei ir pavadinta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligonine. Mykolo Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė ligoninės atnaujinimui skyrė apie 148 000 auksinų subsidiją, ir jau 1919 metų pradžioje ji pradėjo normaliai dirbti. Jai vadovauti ėmė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą baigęs Jonas Brundza. Daug gero ligoninei ir visai Lietuvos medicinai nuveikė žymūs mokslininkai: akušerijos ir ginekologijos profesorius Pranas Mažylis, akių ligų – Petras Avižonis, nosies ir gerklės ligų – Jurgis Alekna. Ligoninės stacionaro skyriai tapo klinikine baze Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus studijoms.
Reikia pažymėti, kad būtent čia, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, išvydo pasaulio šviesą ir būsimasis Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.
Tai tik truputėlis Raudonojo Kryžiaus ligoninės istoriją menančių faktų, kurie buvo tvirtas pagrindas per gydymo įstaigos gyvavimo šimtmetį sukauptą gydymo patirtį užimant išskirtinę vietą Kauno asmens sveikatos priežiūros paslaugų struktūroje.
Tai kodėl tada patalpas atsiimti, o tik po to spręsti, kam jos bus naudojamos? Juk Kauno savivaldybės sudaryta panaudos sutartis galioja iki 2028 metų, ir teisinio pagrindo ją nutraukti dabartinė miesto valdžia neturi.
Manau, kad pirmiausia reikėjo diskusijų su Sveikatos apsaugos ministerijos ir LSMU atstovais (šios įstaigos yra Kauno klinikinės ligoninės dalininkės) dėl ligoninės teikiamų sveikatos apsaugos paslaugų Laisvės alėjoje esančiose patalpose ateities. Jeigu, kaip teigia Kauno savivaldybės administracija, Klinikinės ligoninės vadovai esą neefektyviai naudoja miestui priklausančias patalpas, tai teisinėje valstybėje kiekvienas vadovas turi prisiimti asmeninę atsakomybę už efektyvią įstaigos veiklą mažais kaštais teikti kokybiškas gydymo paslaugas gyventojams, ir įstaigos dalininkai turi spręsti dėl vadovo tinkamumo eiti pareigas. Tai gal čia to spyrio į užpakalį ir reikia?
Betgi kyla klausimas: ar kas nors nagrinėjo Traumatologijos punkto, Reabilitacijos, Neurologijos ir kitų šiose patalpose veikiančių gydymo skyrių iškėlimo į Josvainių gatvėje esančias Kauno klinikinės ligoninės patalpas pasekmes? Kaip juos iškėlus pasiskirstys gydymo paslaugų prieinamumas, tolygus pasiskirstymas Kauno mieste, ar tai bus patogi ir kokybiška pagalba gyventojams, geros darbo sąlygos ligoninės personalui? Juk praktiškai dvi iki sujungimo buvusios atskiros ligoninės atsidurtų po vienu stogu su visomis teikiamomis gydymo paslaugomis, ir šiam jungimui tikrai reikės nemažų lėšų. Kad įstaigoms veiklą optimizuoti ir prisitaikyti prie pacientų poreikių reikia, tai akivaizdu, bet nesinori nepamatuotų, neracionalių sprendimų, kurie sugriautų tai, kas buvo sukurta ir veikė.
Tuometinės VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės Traumatologijos punkto patalpos 2011 m. sulaukė Europos Sąjungos paramos ir buvo iš pagrindų rekonstruotos. Įkurtos dvi operacinės ir su palatomis, pagalbinėmis patalpomis, įsigyta nauja diagnostikos ir gydymo aparatūra.
Traumatologijos punktas veikia visą parą. Čia teikiama skubi medicininė pagalba asmenims, patyrusiems traumas. Punkte gerai išvystyta ortopedinių trauminių ligonių aptarnavimo sistema bei įrengta patikima gydomoji-diagnostinė bazė. Kauno klinikinės ligoninės duomenimis, kiekvieną parą į Traumatologijos punktą kreipiasi 150–200 traumas patyrusių žmonių, o kai nepalankios oro sąlygos bei švenčių dienomis – 250–300 pacientų. Per metus Traumatologijos punkte atliekama apie 5000 ambulatorinių operacijų, perrišamos žaizdos 60 000 pacientų, paskiepijama apie 11 000 žmonių nuo stabligės, apie 1100 – nuo pasiutligės.
Be to, Laisvės alėjoje esantis istorinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės pastatas 2011 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir yra vienas svarbiausių Laisvės alėjos tapatybės akcentų, kaip kažkada buvo ir „Metropolis“, „Tulpės“ kavinė ar tebėra vieni vertingiausių Kauno tarpukario modernizmo architektūros perlų – buvę bendrovės ,,Pieno centras“ ir Centrinio pašto rūmai, kurių ateitis tebėra miglota „Lietuvos paštui“ ir Kauno technologijos universitetui iškėlus savo veiklą iš šių patalpų.
Nesinorėtų ,,atsikratyti“ dar vieno istorinio objekto, o po to, rekonstravus Laisvės alėją, gaivinti apleistus pastatus, įpūsti jiems naujos gyvasties. Būtent ir reikia to spyrio į užpakalį, kad istorinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės pastatas netaptų tik istorijos liudytoju, o auksinėmis raidėmis rašytų naują ateities sveikatos apsaugos istorijos tomą. Tegul jie būna čia ir dabar gyvi savo dvasia bei išskirtinumu.
Edita Gudišauskienė, Kauno miesto savivaldybės tarybos narė
