Įsikitinimas yra glaudžiai susijęs su šiomis temomis: stebuklingumo, metamorfozės, išsikitinimo ar išdavystės, alternatyvumo, transgresijos, socialinio veido ir lyties pokyčių. Taip lėmė įvairios priežastys. Daugelis šių klausimų jau yra nagrinėti XX amžiaus pabaigos filosofinėje, psichoanalitinėje, sociologijos ir socialinės antropologijos literatūroje, įvairių institucijų programose, plėtoti mituose, poezijoje, grožinėje literatūroje, kino filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose. Įsikitinimus ir juos įgalinančias intervencijas palaiko šiuolaikinės technologijos, esmingai reikšmingos daugeliu negalios, lyties keitimo, amžiaus pokyčių, subkultūriniais estetinio ir pasaulėžiūros virsmo atvejais.
Dažniausiai yra aptariama įkitinimo, t. y. pavertimo kažkuo, kas svetima, tema. Prievartinė transformacija mituose ir dabarties tikrovėje aptariama skirtingai – mituose esmiškai kinta išvaizda, užbaigianti virsmą kažkuo antžmogiška, išsaugant sąmoningumą, bet pakeičiant sielos kiautą. Tokia transformacija gali sukelti kančią ir palaimą. Kančia rodo kūno-kiauto ir sielos neadekvatumą ir būtinybę didesnės, gelmiškesnės metamorfozės, kuri, deja, nėra pakankamai aprašyta. Apie tokius kūno virsmus plačiai kalba Lucijus Apulėjus, Nazonas Publijus Ovidijus. Nuostabiausius virsmus aprašo Ovidijus amžius pralenkusioje poemoje Metamorfozės. Vieni baigiasi pasaulio santykius esmiškai keičiančio kiauto pokyčiais, tragedija ar komedija, o kitų pabaiga atveria mums nežinomą kitą būtį, nebylią, tik iš tolo, simptomiškai simbolizuojančią garsiąją kilmę. Kitos būties atveju dažniausiai atsiskleidžia, kaip dievai ar ekstazės pagauti misterijų dalyviai virsta nuostabiomis gėlėmis, medžiais. Priešingai, modernusis socialinis ir kultūrinis pasaulis pabrėžia sielos, sąmoningumo transformacijas, išsaugant bent iš dalies panašų kūną. Tai daroma, pavyzdžiui, aptariant įvairias nelaimes, tragedijas, susijusias su ūmiais smegenų pažeidimais, esminiais psichiniais pokyčiais, arba kalbant apie komercinį, sąmoningą kitokios, pavyzdžiui, androgininės ar transgenderinės, tapatybės pasirinkimą ir vystymąsi, reikšmingą kūno mados industrijai.
Skausmas, kurį patiria herojus, yra atpildas už geidulį ir šėlą, prisirišimą prie tariamo pagrindo ir nesusilaikymą, t. y. pasikeitimą. Jau minėtą Akteono istoriją vėliau apmąstė daugelis filosofų, įskaitant Bruno. Jo knygoje Apie herojiškąjį entuziazmą vaizduojamas virsmas, kuris ne baudžia, o dovanoja Akteonui meilės sparnus. Mintys – šunys sudrasko prie žemiškų malonumų prisirišusį herojaus protą, sunaikina įklimpusius į kasdienybės geidulius geismus ir išlaisvina dieviškąjį išsipildymo ir atminties entuziastą. Bruno pasakojimas jau nebėra tapsmas kita būtimi, neprakalbinama, nesuvokiama. Priešingai, tai yra tikimos būties atskleidimas, nusimetant apgaulingą buvimo apvalkalą. Šią kasdienybę žudančią meilės galią dovanoja dieviškoji Diana, Apolono, t. y. Saulės dievo, sesuo. Tačiau šioje knygoje bus kalbama apie pildymąsi, kuris neturi galutinio tikslo, neužsibaigia kar tu su mirtimi, visados yra transcendentiškas, nuolatos paliekantis to paties sferą ir įsikitinantis.
Paplitęs ir skausmingas įsikitinimo būdas yra negalia ir jos paskatintos transformacijos: psichinės, gebėjimų, socialinės, kultūrinės, visos aplinkos, visų prisiminimų. Tokį nelaimės atneštą įkitinimo pavyzdį savo kūri nyje Daktaras Faustas pateikia Thomas Mannas. Adrianas Lėverkiūnas – genialus kompozitorius, tariamai pardavęs šėtonui sielą naujasis daktaras Faustas, – daugeliu bruožų primena Nietzsche, ypač gyvenimo pabaigoje, kai dėl ligos panirsta į mums nepasiekiamą proto tamsą. Romano pabaigoje Adrianas, anot gydytojų ir kolegų, dar būdamas judrus, tampa visišku pamišėliu. Galiausiai, grodamas pianinu krinta ant žemės aimanuodamas, ištiktas, ko gero, paskutinio paralitinio šoko, ir lieka neprotaujančio kūno būsenos daugelį metų, kaip ir Nietzsche. Lėverkiūno biografas, kitas romano herojus, nesidomi naująja Adriano būtimi, jo emociniais ryšiais su pasauliu. Romano pabaiga liudija Lėverkiūno įkitinimo nepripažinimą. Ne tik kompozitorius susvetimėja pasauliui, visa aplinka, artimieji pasikeičia jo atžvilgiu, kuriami nauji socialiniai, kultūriniai santykiai, pagrįsti klinikine ir apgailestavimo, o ne pagarbos ir kitokio orumo samprata. Negalia atmetama kaip žmogiškumo galimybė ir praraja, priskirtina šėtono darbui, pridengiama madinga susvetimėjimo skraiste. Ši klinikinė atskirtis yra vienas iš būdų, kuriuo visuomenė vaduojasi iš įsikitinimo ar jį draudžia, nejučiomis peržengdama ligos ribas ir atskirties rimbu taikydama visiems, kuriems pridera paklusti viešpataujantiems pasakojimams. Taip žmonės apglėbiami aukos sindromo, edipinių stereotipų, geismo diktato, reguliacinio stokos principo, kur tik įmanoma šalinamas būties kartu su kitais orumas ir su juo susijęs skleidimasis – kaip emanavimas, logas ar dovanos sėja.
Franzo Kafkos novelė Metamorfozė yra viena pirmųjų radikalaus, tačiau dar ne specialiai ir sąmoningai pasirinkto, dar tik atsitiktinio, įsikitinimo istorija. Pagrindinis Kafkos pasakojimo herojus Gregoras vieną naktį pavirtęs parazitu kirminu pamažu praranda žmogiškuosius norus, darbo, bendravimo, vaikščiojimo ir net valgymo gebėjimus ir atitolsta nuo žmonių į savo sunkiai žmogaus žodžiais perteikiamą vabalo sąmoningumą, patyrimą, siekinius. Atitinkamai ir šeima pamažu nuo jo atitolsta, keičia požiūrį ir ima jį suvokti ne kaip paverstą ar pavirtusį vabalu, o kaip iš esmės vabalą. Kafkos Gregoras susilieja su naujo kūno sąlygojamu sąmoningumu ir kinta esmiškai.
Taigi, įsikitinimo požiūriu metamorfozės istorija yra vaizdinga parabolė, išplėstinis palyginimas, turintis plačią filosofinę reikšmę ir padedantis suprasti daugelio įkitinimų trajektorijas: charakterio ir sąmoningumo transformacijas, laipsnišką aplinkinių susitaikymą su nauju padaru ir jo atskyrimą, atmetimą ar naują suartėjimo, priėmimo praktiką ir su ja susijusius ritualus. Sąmoningumo, taip pat ir kūniško, pokyčiai nėra paprasčiausias kiauto, charakterio ar kūno sąmoningumo pakeitimas, ne teatrinis įsikūnijimas (nors jo neskubėkime atmesti!). Tai viso gyvenamojo pasaulio, jo simbolinio horizonto transformacija, naujų semantinių pasaulių arba kitų komunikacijos aibių pasirinkimas ir rentimas. Pasaulio ir sielos virsmų procesas aprėpia transcendentinį, gelmiškai ekstazinį, bet kartu ir šokio, žaismo šaltinį, taip pat poezijos ir tapybos, žodžio ir spalvų dramatizmą, kai metaforomis bei medžiagos virsmais ir išsiliejimais bandoma sujungti nesusiejama – dangiškąją gyvenimo plotmę su kasdienybės dulkių ir aižulio patirtimi.
Aiškinant metamorfozes svarbu atskirti religinę, mistinę, transformuojančią metaforų galią, palyginti su alegorijomis, kurios draudžia virsmus – jų atveju žaidimai tik vaidinami, o realūs persikūnijimai neleidžiami. Pavyzdžiui, šamanistinio ritualo metu dėvima katės ar vilko kaukė, kiti atributai reiškia ir tai, kad žmoguje prasideda metamorfozė. Tai vilkolakio ar kitos bestijos gimimo pradžia, naujų kosmo galių ar grėsmių įkūnijimas. Priešingai, alegorinis persirengimo aiškinimas supaprastina jį iki paprasčiausio nekalto karnavalo. Manoma, kad kaukių ir drabužių dėvėjimas neturi jokių išliekamųjų pasekmių, kad tai yra tik alegorinis kalbėjimo būdas, kuris bus tinkamai išverstas naudojantis egzegetinės interpretacijos metodu. Egzegezė iš dalies pašalino metamorfozes, o vėlesnė hermeneutika tik sustiprino intertekstiškumo viešpatiją – be teisės virsti kūnu ir dvasia. Tik Šventajai Komunijai, prisikėlimui po Paskutiniojo teismo ir kai kuriems apsėdimo (šėtoniškumo) variantams buvo palikta radikalaus virsmo ar net sąmoningo įsikitinimo teisė. Tačiau mokslas bei apšvieta paneigė net šias likutines metamorfozes ir taip užtikrino subjekto tęstinumo kontrolę.
Atitinkamai svarbu atskirti pataforas ir jas išskleidžiančias anamorfozes nuo kūrybinių industrijų, kūrybinės ekonomikos plėtojamų vartotojiškos vaizduotės projektų. Šioje srityje visados svarbu saugoti naujas industriškai gaminamų žaidimų versijas, simuliacijas ir jų serijas nuo realaus, kūrybingo, egzistenciškai reikšmingo persikeitimo. Tuo tikslu prižiūrimos, sekamos asmens subjekcijos, jo moduliai. Leidžiamos tik kai kurios anamorfozės, nukrypimai nuo kontroliuojamų simuliacijų serijų – ir tik tada, kai su valstybinėmis institucijomis ir korporacijomis susitariama dėl autorių teisių bei pridėtinės vertės. Meniniai, socialiniai, kultūriniai virsmai yra laikomi arba marginaliais, arba draudžiami. Taip kuriamas laimingos visuomenės su keistais ir maištingais paribiais spektaklis.
Monoteistinės religijos daugiau dėmesio skiria ne metamorfozei, t. y. virtimui kita būtimi, o atvertimui, išsikitinimui, grąžinimui į tikrosios būties, dieviškojo atgimimo, prisikėlimo kelią – sielos atgimimui. Vis dėlto šamanistinės ar alcheminės praktikos taip pat puoselėja ir virsmo, tikslingos bei sąmoningos metamorfozės idėją. Taigi, religinis protas, sakralinė suvokimo forma suteikia abi galimybes: metamorfozių rato, neapibrėžto įsikitinimų kelio ir išsikitinimo bei atgimimo. Knygoje daugiau dėmesio skiriama hermetizmo religinėms vizijoms, kurios ambivalentiškai tenkina ir atgimimo, kaip grįžimo į Viešpaties kelią, ir poetiško virsmo, kaip gamtos transformacijų ar žmogiškosios sielos pergalės bei laisvo transformacijų kelio, poreikį. Kitos religijos, kurios puoselėja sielų persikūnijimo idėją (hinduizmas, budizmas), vis dėlto daugiausia dėmesio skiria kūno, kevalo kaitai – kaip bausmei, turinčiai išmokyti sielą teisingo ir doro gyvenimo. Religinio atgimimo idėjai ir hermetiniam sielos transformacijų apmąstymui daug dėmesio skyrė Algis Uždavinys. Šioje knygoje jo veikiau islamiškas, net sufistinis, hermetizmas yra lyginamas su mistiko ir poeto Oskaro Milašiaus Didžiojo Virsmo teorija, pabrėžiant transcendencijos ir Niekio klausimus.
Vis dėlto šiandien religinės metamorfozės ir jų teorijos priskirtinos labiau kultūros paribiams. Kultūros hegemonu yra virtęs industriškai orientuotas mokslas bei komercinė, neoliberaliai orientuota vartotojiška kultūra, kurią, sekant Debord’u, vis dar galima sieti su spektaklio visuomene, nors interaktyvūs socialiniai tinklai bei žaidimų industrijos aktyviai kuria kitą subjekto kontekstą. Sielos virsmų poetiką, dramaturgiją bei ekspresiją meniškai ir išmoningai atskleidžia ir kartu paslepia, iškreipia, falsifikuoja bei perkuria teatras – aktoriai ir spektakliai. Jie taip pat yra Debord’o „spektaklio“, arba reginių visuomenės, dalis. Dramaturgai, režisieriai, scenografai ir aktoriai kuria manipuliacinius vaizdus, bando įkūnyti tekstus, patys šį įsikūnijimą imituoja, bet čia pat pasišalina, tikėdamiesi, kad suvaidintas vaidmuo nepaliks didesnio rando ar transformacijos jų sielose. Tačiau jų perteiktas pasakojimas, interpretaciniai veiksmai sudaro prielaidas bandyti pakeisti, transformuoti auditoriją – provokuojant, žeidžiant, apklausiant. Aktoriai bando papasakoti žmonėms tai, ką per daug greit nuskambėjęs poezijos žodis užtildo: paaiškinti egzistencines, politines, bet taip pat ir simuliacijos, tuštybės sandūras ir lenktynes; tai bando padaryti garsu, gestais, judesiu, muzika, šviesa, dekoracijomis, pauzėmis… Šios spektaklio aktorių pastangos vienodai tarnauja vartotojų tuštybės geismams, jų neatsakingai savimylai tenkinti, tačiau taip pat padeda plėsti socialinės kritikos ar net transcendencijos, nesuvokiamybės, egzistencines ribas.
© Gintautas Mažeikis, 2013
© „Kitos knygos“, 2013
