Jis ėjo klampodamas per pusnis. Buvo perpykęs. Jo vardas – Svevas Bandinis, gyveno šitoj pat gatvėj, tik už trijų kvartalų. Sušalęs į ragą, batuose žiojėjo skylės. Tąryt skyles buvo užkamšęs makaronų dėžutės kartono gabaliukais. Makaronai buvo imti į skolą. Kišantis kartoną į batus mintis apie tai jam nedavė ramybės.

Jis nekentė sniego. Buvo mūrininkas, o sniegas kaipmat sustingdo ant plytų krečiamą skiedinį. Jis traukė namo, tik kokia prasmė tenai grįžti? Vaikystėje gyvendamas Italijoje, Abrucuose, jis irgi neapkentė sniego. Juk kai nešviečia saulė, nėra ir darbo. Bet dabar Svevas Bandinis gyveno Amerikoj, Roklino mieste, Kolorado valstijoje. Ką tik stūmė laiką „Imperatoriškojoj“ biliardinėj. Italijoje taip pat yra kalnų, visai tokių kaip ir šitie, už kelių mylių į vakarus nuo jo. Lyg milžiniškos baltos suknelės, kybančios tiesiai viršum žemės. Prieš dvidešimt metų, kai buvo dvidešimties, jis ištisą savaitę prabadmiriavo tarp šių atšiaurių snieguotų suknelių klosčių. Kalnų namelyje mūrijo židinį. Siaučiant žiemai ten pavojinga. Tačiau anuomet pavojus jis pasiuntė velniop, – juk buvo vos dvidešimties, be to, Rokline turėjo merginą ir jam reikėjo pinigų. Galiausiai dusinantys speigai visą namelį kone palaidojo po pusnimis.

Tas nuostabus sniegas jam niekada neduodavo ramybės. Vyriškis nė pats nesuprato, kodėl neišvyko į Kaliforniją. Pasiliko Kolorade, tarp pusnių, o dabar kur nors kraustytis – jau per vėlu. Nuostabus baltas sniegas buvo tarsi nuostabioji Svevo Bandinio žmona, tokia blyški ir tokia išradinga, laukianti jo baltuose pataluose viename iš namų šiek tiek tolėliau. Riešutų gatvėje Nr. 456, Rokline, Kolorade.

Svevo Bandinio akys nuo šalčio net ašarojo. Jos buvo rudos, švelnios, moteriškos. Ateidamas į šį pasaulį jis jas pavogė iš mamos, kuri po gimdymo taip ir nebeatsigavo, vis sirgo, o žvilgsnis nuolat būdavo apsiblausęs, kol galop ji vieną dieną numirė. Tuomet švelniomis rudomis akimis žvelgti į šią ašarų pakalnę atėjo eilė Svevui.

Svevas Bandinis svėrė šimtą penkiasdešimt svarų ir turėjo sūnų Arturą, kuris mėgo čiupinėti jo apvalius pečius ir justi po oda besirangančias „gyvates“. Svevas Bandinis buvo dailus, raumeningas vyriškis, kadaise vedęs moterį vardu Marija, o šiai pakakdavo vos pagalvoti apie jo raumeningas strėnas, ir jos kūnas bei siela tuojau pat sutirpdavo tarsi pavasarinis sniegas.

Marijos oda buvo tokia baltut baltutėlė, kad pamatęs šią moterį galėjai pamanyti, jog žvelgi į ją pro alyvuogių aliejaus plėvelę.

Dio cane. Dio cane. Tai reiškia – šuniškas Dievas. Šitaip Svevas Bandinis keikė sniegą. Ir kurių galų šįvakar jam reikėjo prapilti dešimt dolerių lošiant pokerį „Imperatoriškojoj“ biliardinėj? Juk jis visiškas skurdžius, augina tris vaikus, neišgali susimokėti net už makaronus, jau nekalbant apie namą, kuriame ir laiko tuos tris vaikus ir tuos sumautus į skolą imamus makaronus. Šuniškas Dievas.

Svevo Bandinio žmona niekada nesakydavo „duok pinigųmaistui“ arba „duok pinigų, nes reikia vaikams“, tačiau ji turėjo didžiules juodas akis, liguistai blizgančias iš meilės, ir šiose akyse visada būdavo kažin kas nenusakoma, kažin kaip jos vis tiek slapčiomis išnarstydavo jo burną, jo ausis, jo pilvą ir jo kišenes. Šios akys buvo tokios liūdnai pastabios, kad kaskart savaime sumodavo, jog ką tik „Imperatoriškosios“ biliardinės kasa gerokai pasipildė. Ak, tos iš proto varančios akys! Jospermatė jį ir visas jo viltis kiaurai, tačiau niekada nesugebėjo įžvelgti jo sielos.

O tai gana keista, nes Marija Bandini buvo iš tų moterų, kurios nė akimirkai nesuabejoja, kad visi gyvieji ir mirusieji turi sielas. Ji žinojo, kas yra siela. Žinojo, kad siela – tai nemirtingas dalykas. Nemirtingas dalykas, dėl kurio net nėra ko ginčytis. Siela nemirtinga, ir viskas. Kad ir kas būtų, svarbiausia – kad ji nemirtinga. Marija turėjo baltą rožinį, tokį baltą, kad pametęs jį sniege per amžius nebeatrastum, ir ji melsdavosi už Svevo Bandinio ir savo vaikų sielas. O kadangi nuolat stigdavo laiko, ji tikėjosi, kad kur nors šiame pasaulyje kažkas, tarkim, vienuolė atokiame tyliame vienuolyne ar dar kas nors – bet kas – atranda laisvą minutėlę pasimelsti ir už Marijos Bandini sielą. Svevas Bandinis turėjo lovą su baltais patalais, kuri jo laukė ir kurioje miega jo žmona, šiltą ir viliojančią, bet brido per pusnis ir svajojo, kaip vieną dieną išras šį tą reikšmingo. Galvoj jam jau sukosi šiokia tokia idėja – apie plūginį sniego valytuvą. Namuose iš cigarų dėžučių buvo padirbęs jo modeliuką. Štai toks sumanymas, o kodėl gi ne? Staiga Svevą nukrėtė drebulys, tarsi nugarą ką tik būtų palietęs šaltas metalas: prisiminė, kaip daugybę kartų ropšdavosi į šiltą lovą prie Marijos, kaip žiemos vakarais nedidukas šaltas jos rožinio kryželis it padykęs mažytis žalčiukas glaustydavosi prie jo kūno ir kaip jis tuojau pat pasislinkdavo į šaltesnį lovos kraštą ir imdavo mąstyti apie miegamąjį, apie namą, už kurį dar nėra atsiskaityta, ir apie nuolat aistros ištroškusią skaisčiaodę žmoną. Ak, tai tiesiog nebepakeliama – apimtas įsiūčio jis iš visų jėgų spyrė į šalikelėje pūpsojusią didžiulę pusnį, tarsi sniegas pajėgtų sugerti visą žmogaus sukauptą pagiežą. Dio cane. Dio cane.

Jis turėjo sūnų Arturą, šiam buvo keturiolika ir jis mėgo važinėtis rogutėmis. Vos įsukus į namo, už kurį vis dar neišsimokėta,kiemą, Svevo kojos staiga švystelėjo aukštyn, o pats jis žlėgtelėjo ant nugaros – akies krašteliu dar spėjo pamatyti, kaip Arturo rogutės nuskrieja tiesiai į apsnigtą alyvų krūmą. Dio cane! Kiek kartų tam berniūkščiui, tam mažam išperai reikės dar kartoti, kad nepaliktų rogučių tiesiai ant tako! Svevas Bandinis pajuto, kaip šaltis lyg šimtai paklaikusių skruzdėlių užpūsta jo rankas. Jis atsistojo, pakėlė akis į dangų ir, kone sprogdamas iš pykčio, pagrūmojo kumščiu Dievui. Po galais, tas Arturas. Tas mažas išpera! Ištraukė rogutes iš pakrūmės ir su šėtonišku įsiūčiu nuplėšė jų pavažas. Ir tik kai rogutės tapo nebepanašios į rogutes, prisiminė, kad jos kainavo septynis penkiasdešimt. Stoviniavo valydamasis drabužius ir kulkšnyse juto keistą karštį – nuo pribyrėjusio į batus sniego. Septyni doleriai penkiasdešimt centų paleisti vėjais. Diavolo! Ką gi, teks leisti berniūkščiui nusipirkti kitas. Šiaip ar taip, jau seniai norėjo naujų.

Už namą vis dar neišsimokėta. Šis namas – tikrų tikriausias Svevo priešas. Jis turi balsą ir su juo nuolatos kalbasi tarsi papūga, amžinai kartodamas vis tą patį. Vos sugirgždėjus prieangio grindlentėms namas kaipmat užgieda: aš tau nepriklausau, Svevai Bandini, ir niekada nepriklausysiu. Tas pat kartojasi ir kaskart prisilietus prie durų rankenos. Ištisus penkiolika metų šis namas tyčiojasi iš jo ir erzina savo idiotiška nepriklausomybe. Kartais Svevui net kildavo noras pakišti po juo dinamito ir susprogdinti velniop. O kadaise namas buvo apsukęs jam galvą tarsi moteris, kurstanti jos siekti. Tačiau per keliolika metų Svevas gerokai nusivarė nuo kojų ir nusilpo, o namas dėl to tik dar labiau išpuiko. Tik Svevui Bandiniui tai jau neberūpėjo.

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

© 1938, 1983 by John Fante

© Gediminas Pulokas (vertimas), 2014

© kitos knygos, 2014

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: