Paryžiuj šaudė žmones. Islamistai. Dalius Stancikas sako prasidėjo trečias pasaulinis karas, Vladimiras Laučislovas sako liberalioji indoktrinacija ne ką mažiau baisi nei sovietų propaganda. Gali būti. Kiek ji liberali – kitas klausimas, nes Vladimirui viskas, kas nemalonu, yra liberalizmas.
Lietuva rimtai susirūpino savo saugumu, patrulių ekipažams išduodama rimtesnė ginkluotė, žinoma, greta nemokamų bilietų į krūvas renginių – sako, saugumui užtikrinti. Tikriausiai viskas sveikintina, kas padeda žmonėms jaustis saugesniais, nors turiu didžių abejonių, kad tatai neturi priešingo efekto – juk kiekviena papildoma apsaugos priemonė tai ir transparantas “Vilnius, Kaunas ar kitas miestas gali būti kitu Paryžiumi.” Tik ar tikrai? Regis, jau ima girdėtis ir politikų balsai, kurie ruošiasi tai naudoti kaip lozungą per ateinančius rinkimus – apie vieną iš jų jau rašiau. Juk turbūt nėra geresnės ambrozijos rinkėjui, nei didvyris visuomenės veikėjas siūlantis išvaduoti visuomenę nuo baimės. Baimės, kurią jis pats joje ir įdiegė. Tikiuosi šito neišvysim. Jei tai dar neįvyko.
Juk niekas nepasigirs, kad susprogdino kryžių kalną taip, kaip galėtų pasigirti susprogdinę La Scalos operos rūmus. Vakarų visuomenėms didesnė naujiena būtų apskritai sužinoti tokį kryžių kalną egzistuojant. O ir kitiem islamistam nepasigirsi, kad susprogdinai 5 žmones kažkokiam Europos kaime. Net jei ir pavyktų. Jie visgi konkuruoja ir tarpusavyje, dėl lėšų iš tokių valstybių kaip Saudo Arabija, slaptų donorų iš Kataro, Kuveito ir taip toliau. Jie turi atrodyti efektyvūs – tai dalis jų rinkodaros. Kaip ciniškai tai beskambėtų, visgi terorizmas taipogi paklūsta laisvos rinkos diktatui. Tatai tikrai yra liberalus šito reikalo aspektas.
Kalbos apie teroristų susidomėjimą Lietuva ir potencialias grėsmes įtartinai primena kalbas apie Lietuvos tapimus regiono lydere, Lietuvą masiškai užplūsiančius imigrantus, bandomis grįžtančius Lietuvos emigrantus, kurie gundosi aukso kalnais Lietuvoje ir taip toliau. Dar nuo praeitos vyriausybės girdim šitas kalbas, bet joms įliustracijų atrasti sudėtinga. Na, mūsų wifi Vilniuj neblogas, kurio gėris taipogi priklauso ir nuo juo besinaudojančių žmonių skaičiaus, bet ką jau čia. Pasidžiaukim. Aišku paralelėje pastarieji mėnesiai vėl išsiskyrė paaštrėjusia emigracija, o net ir pabėgėliai bodisi gyvenimo Lietuvoje. Nesiskundžiu, viso labo konstatuoju faktą. Ne viskas ir politikų ar visuomenės rankose, kai kuriuos dalykus tiesiog reikia išgyventi.
Kaip ten bebūtų, sunku nematyti to keisto lietuviško nepilnavertiškumo komplekso, tarytum dauguma žmonių norėtų, kad mes būtume potencialiu teroristų taikiniu, nes tai reikštų, kad mes esam svarbūs.
Mums gerai, mes turim tiek tėvynainių, kurie gali valdyti šalį, treniruoti nacionalines rinktines, išspręsti net ir sudėtingiausias pasaulio problemas. Ir jauni, ir dideli. Dideli viską sprendžia Konstitucijos pataisom. Jauni modernesni, rašyt nemėgsta – susirenka į konferencijas pakalbėti. Po to konstatuoja, kad tapo lyderiais, nes priartėjo prie problemų sprendimo būdo. Kažkodėl.
Vakarai, deja, mindžiukuoja dėl to, kad nežino, ką daryti. Sveikintinas žingsnis – nėra nieko baisesnio už atsakymus į visus klausimus turintį veikėją su granata kišenėj. Ne kitokius šiandien ir Irake ar Sirijoje stebim.
Bet mes bijom. Ir mus gąsdina. Tie, kurie kalbėjo apie vakarų dekadansą, liberalizmo grėsmę nacionaliniams identitetams, greitai keičia plokštelę ir pradeda kalbėti apie kažkokį tai civilizacijų mūšį. Jiems tai šansas pamėginti jų apokaliptines prognozes pritempti prie kito konteksto. Visa mūsų viešoji erdvė perpildyta Islamo teologijos ekspertų, potencialių lietuviškų imamų, terorizmo entuziastų, kultūros formavimo lyderių. Pažiūrėjęs iš šono gali pagalvot, kad mes patys esam musulmoniška valstybė – klausimas, ar tiek debatų apie islamo prigimtį būta Mekoj.
Todėl leiskit man pabūti nekukliu. Ir nekukliai atviru. Jūs bijot islamo, o aš bijau religijos. Aš bijau organizuoto tikėjimo. Ir kur kas labiau nei Paryžius ar Beirutas man rūpi Lietuva. Islamistai Lietuvoje nėra problema ir nebus, bent jau numatomoje ateityje. Tą pripažįsta net ir Jus gąsdinantys islamizacija. Lyg tai būtų nereikšminga detalė. Jei situacija pasikeis po 50 metų, tada tą diskusiją bus galima ir pratęsti, pratęsti lietuviškų realijų kontekste, o ne hipotetinių teroristų su hipotetiniais tikslais hipotetiškai vykstančių į šalį, apie kurią jie hipotetiškai žino, šalį, kurios vėliavą klijuodami savo propapgandiniam klipe, dėl kurio tiek lietuvių jau paskubėjo susireikšmint, turbūt turėjo pusę valandos googlinti prieš įsitikindami, kad teisingai parašė jos pavadinimą. Todėl leiskit pakalbėti apie tai, kas vis dėl to yra Lietuvoje. Labai asmeniškai ir labai nuoširdžiai.
Kai buvau pradinukas ir mane tėvai išleido mokyklą, kaip ir dažnas vaikas į mokytojus aš žiūrėjau kaip į autoritetus. Mokyklą lankiau jau nepriklausomybės metais, todėl ir mokiausi tai, ko mokė nepriklausoma mūsų Lietuva su visais nepriklausomais ir laisvais mokytojais.
Tikybos pamokos man nebuvo kitokios nei matematikos ar geografijos. Jeigu mokytojai mokydavo – tai aš ir mokydavausi. Bent jau anuomet, mažai jų klausdavo ką mes galvojam, dažniausiai mums, vaikams, sakydavo “kaip galvoti reikia”, o net jei ir būtų paklausę – tai nieko nebūčiau galėjęs atsakyti. Ką aštuonmetis gali pasakyti apie Dievą, moralę ar pomirtinį gyvenimą? Jam labiau aktualu išmokti užsirišti batus taip, kad nereikėtų jų perrišinėti po 15 minučių, nes gali užkliūti ir nukristi. Kaip kartais ir nutikdavo. Todėl aš klausiau mokytojų. Kone besąlygiškai. Net ir tada, kai jie man sakydavo ne tik tai, kaip galvoti, bet ir tai, kuo tikėti.
Baigdamas pradinę aš jau buvau perskaitęs visas lietuvių ir vokiečių pasakų, senovės antikos mitologijos knygas, kiek tik buvo galima rasti keliose rajono ir mokyklos bibliotekose. Priėjau pirmąją komuniją, pirmąją išpažintį, perskaičiau Bibliją vaikams (net 4 kartus, nes juk tai svarbu!), pradėjau eiti į šeštadieninę katalikišką mokyklėlę, kur pradėjome skaityti ir Šv.Raštą, aptarinėti didžiąsias vertybes ir ydas – žodžiu, visus tuos dalykus iki skausmo pažįstamus praktikuojantiems katalikams. Kai kuriems bent jau. Bet tikybos pamokos man vis dar buvo pamokos, tokios pat, kaip istorija ar lietuvių kalba.
Tik jau vėlyvoj paauglystėj supratęs į kokią egzistencinę smegduobę mane įstūmė ta religinė profanacija, ėmiau ieškoti kažkokio išsigelbėjimo. Mano filosofiniai ieškojimai nėra tiek svarbūs (linkiu kiekvienam atrasti savo kelią), kiek ta neįtikėtinai nekomfortiška būsena, kurią jaučiau paauglystės metais. Lyg kažkas būtų mane įvilkęs į svetimo žmogaus odą, kuri man vietom būtų per didelė, o vietom per maža. Lyg man ir buvo paaiškinta, kaip viskas yra, bet vien nuo minties į tai rimtai žiūrėti susukdavo skrandį. Gyvenom dar interneto priešaušryje. Deja.
Ne kartą ėjau kalbėti ir su kunigais, tačiau jie tegalėjo pasiūlyti tik aklą subordinaciją bažnyčios carte blanche pozicijai visais gyvenimiškais klausimais, nekalbant apie tai, kad akiplėšiški ir provokuojantys jaunuolio klausimai apskritai neatrodydavo verti didelio dėmesio. Mėgau ginčytis. Vis dar mėgstu. Bet aš tik norėjau suprasti. Taip, kaip supratau matematiką. Kaip supratau geografiją. Problema, kad Biblija man net ir būnant 8 metų neatrodė logiška. Juoba neatrodė graži. Bent jau tikrai ne tokia graži, kaip kitos knygos. Dabar jau taip atrodo, kai į ją žiūriu visiškai kitaip. Kai žiūriu ne kaip į matematikos vadovėlį, bet kaip į Ezopo pasakėčias. Bet juk religija ir nėra panaši į matematiką. 12-os metų perskaityti Šventąjį Raštą ir ypač kunigų knygą yra milžiniška bausmė jaunuoliui.
Tokios perversijos nerasit net ir keisčiausioj pornografijoj – kalbų apie nešvarias moteris, apie pateisinamus vaikų pardavinėjimams į vergiją, apie Dievą reikalaujantį tėvą papjauti savo sūnų, apie brolį užmušantį brolį dėl magiškos būtybės meilaus žvilgsnio – ką apie tai gali suprasti vaikas? Šiandien, kai diskutuoju jau visai ramiai, žmonės pasidalinę pusiau. Vieni sako, kad tai metaforos. Kiti tikina, kad tai tikri dalykai. Trumpai tariant – jie patys nežino. Bet mane to mokino. Kai dar plaukt gerai nemokėjau.
Tik egzistencinės filosofijos, kuri į mano rankas pasitaikė per atsitiktinumą, dėka, aš atradau tai, ką dauguma tikinčiųjų pavadintų dvasine ramybe. Be tikėjimo jokiais dievais ar dvasiomis. Taip jau atrodo ta mano ramybė. Bet egzistencializmo mokykloj nemokė. O religijos – mokė. Net jei ir labai paviršutiniškai.
Kodėl aš apie tai kalbu? Nes Islamo Lietuvoje nėra, tačiau suvokimas, kokį žiaurų įspaudą žmogaus sąmonėje palieka jėga peršama religija, kažkokia jos interpretacija, gali būti pažintas ne tik kalifate, tačiau ir Lietuvoje. Mūsų kultūra lyg ir nematomai diktuoja, kad būti kataliku savaime yra gero tono ženklas. Rezultate net ir nepraktikuojantys tėvai nepasibodi vaikus paspausti ton pusėn. Kai kurie prisikuria ir keistų racionalizacijų, tarytum tai savaime paverstų mus doresniais žmonėmis. Daugelis Jūsų gal tik pakraipysit ausim, daugelis Jūsų į tai gal rimtai nežiūrėjot. Bet aš žiūrėjau. Ne dėl to, kad tikėjau Dievu ar Biblija. Dėl to, kad tikėjau mokykla ir mokytojais.
Ir tai kelia baimę. Nenoriu Jūsų, tikinčiųjų įžeisti, tačiau man, kaip atradusiam ramybę be tikėjimo, tas supratimas, kad tik atsitiktinumo dėka aš išsigelbėjau nuo tikėjimo, kuris būtų pavertęs mano gyvenimą, bent jau mano akimis, visišku melu, yra neįtikėtinai gąsdinantis. Aš šito nepasirinkau. Pati sistema man nesuteikė galimybės pasirinkti. Ji pasirinko už mane. Tai, koks aš turėčiau būti, kuo aš turėčiau tikėti. Niekas neturėtų į mažo vaiko galvelę kišti minčių apie metafizines būtybes, kurios jį pasiųs amžinai kančiai, jeigu tas vaikas nevykdys jų valios. Nei Al-nusra Sirijoj, nei mokykla Lietuvoje. Nei, tiesą pasakius, gerų paskatų vedina močiutė tempianti savo anūkėlį į bažnyčią. Bet lai jau tai šeimos reikalas. Auklėjimas sudėtingas dalykas. Pasiimkit iš mano pavyzdžio tai, ką pasiimsit. Tik jei tai nėra smurtas, tai man sunku įsivaizduoti, kaip mes apskritai galime kalbėt apie smurtą prieš vaiką. Kas yra “beržinė košė” prieš grasinimą būti pasmerktam amžinom kančiom? Vaizduote vaikai tikrai negali skųstis.
Taip šiandien yra ir su islamistais. Užtenka įsijungti vice reportažus, kad savo akimis pamatyti tenykščius 8-mečius mokomus dainuoti dainas apie bombas Amerikoje, tas pačias pragaro liepsnas, vakarų mirtį, tame tarpe ir ateistų, tokių kaip aš, mirtį. Jūs, mieli krikščionys, galite gyventi ISIS kalifate, net ir šiandien – Jūsų viso labo laukia “jizya” arba “krikščionio mokestis”. Jūs galite gyventi Saudo Arabijoje – strategiškame “krikščioniškųjų vakarų” partnerio prieglobstyje. Joks vakarų musulmonas į Jus keistai nežiūrės. Aš, savo ruožtu, jiems tesu žmogus, kuris neturi teisės nešioti galvos ant pečių, nes netinkamai ja naudojuosi. Saudo Arabija mane laiko teroristu. Oficialiai. Jei tik būčiau išsaugojęs savo tikėjimą! Aišku aš ten neturiu jokio noro keliauti. Na gal truputėlį. Visgi tai egzotika.
Ir man jie nekelia siaubo, nekelia baimės. Nes jie yra labai toli. Ir jie visada liks labai toli, kad ir kaip koks nors politikas ar išsigandęs žmogus norėtų atnešti juos čia, į mano kiemą. Nepaisant to, kad šitai rašau aš Jums iš Danijos, kur būta jau ne vieno teroristinio išpuolio, turėdamas kaimyną iš Sirijos, Irano ir trečios kartos pabėgėlį iš Irako. Du iš jų liberalesni už mane, nors ir musulmonai.
Bet man vis dar kyla diskomfortas prisiminus savo vaikystę. Didele dalimi dėl savo paties kaltės, nes tokių kaip mes, rimtai žiūrinčių į mokytojų žodžius, nebuvo daug. Aš nebuvau vienas. Ir tai nebuvo tolima Sirija, tai buvo Lietuva. Čia Jūsų vaikai, rytoj ir poryt išeisiantys į mokyklą. Kai kas apie ką Jūs galite pagalvoti.
Pagalvoti ne tik dėl to, jog galbūt tikėjimo klausimai reikalauja ne mažesnės brandos, nei gebėjimas atsakingai vartoti alkoholį. Bet ir dėl to, kad dauguma Jūsų bijo tų rudaakių, juodaplaukių vaikų, kurie kažkada galimai papildys ir Lietuvos mokyklas. Ir tai yra kažkas, ką Jūs galite pakeisti. Nes jei teisingai supratau, mieli krikščionys, Jūs Islamo bijot, nors jo niekada nematėt, o aš, vis dar bijau to, ką gali sukurti krikščionybė, nes mačiau ją Lietuvoje savo akimis, čiupinėjau savo sąmone ir ji man paliko neišdildomą randą visam gyvenimui. Laimei, bent jau nebeskauda.
Ir kai Jūs pasakysit, kad mano baimė beprasmė ir neracionali, nes Jūs nešaudot žmonių, prisiminkit, kad milijardas musulmonų Jums sako visiškai tą patį, kai Jūs duriate pirštu į teroristą ir sakot “musulmonas”. Bet Jums su musulmonais gyventi nereikia, o aš gyvenu tarp Jūsų kiekvieną dieną. Ir kiek Jūs įžvelgiat skirtumų tarp savęs ir musulmonų, tiek aš atrandu panašumų. Kaip ir tūkstančiai kitų, tokių pačių kaip aš. Ir ne bombos mane gąsdina, bet supratimas, kokia trapi yra ta mano intelektualinė ir tikėjimo laisvė, kurią tik per plauką man pavyko išsikovoti.
Labiau nei bombos gatvėje bijau sistemos ir kultūros, kuri visaip, kaip tik įmanydama, stengėsi iš manęs išplėšti tai, kas šiandien daro mane manimi. Taip, tikybos pamokos niekada neišugdys to, ką išugdys alkaidos propagandistai, bet modus operandi, kaip ten bebūtų, turi tam tikrų neįtikėtinų panašumų. Islamistai tokias mintis laiko didele grėsme, tai todėl jie mielai gyventų su jumis, mieli krikščionys, Jūsų kaiminystėj, taip pat mielai, kaip ir pašalintų galvą nuo mano pečių. Apie šitai, regis, mes nesusimąstom, nes sakyti, kad visos religijos turi kažką bendro – daugeliui tai prasto tono ženklas. Nes daugelis žino tą vieną ir teisingą tikėjimą, religiją. Kitokią, nei visos kitos. Daugelis, bet ne visi.
Radikalumo laipsnis gali skirtis tūkstančius kartų, bet principas, deja, yra tas pats. Ne tai, kad mums pasaulyje trūksta krikščioniškų ekstremistų. Atakos prie aborto klinikų Amerikoje geriausias pavyzdys – tokios grupės kaip Dievo Armija JAV neapsiribojo žmogžudystėm, nepasibodėjo ir bombų. Tripuros nacionalinis išsilaisvinimo frontas Indijoje dar vienas puikus pavyzdys. Apie Afriką nė nekalbėsiu, skirtumas tarp krikščioniškų ir islamo ekstremistų ten yra progresyviai nykstantis. Nors mes paprastai ir kalbam tik apie Boko Haram. Keletą metų šviežio kūdykio krauju tepliojęsi Liberijos sukilėliai šiandien mielai duoda interviu rodydami, kaip jie atgailauja už tūkstančius nužudytų, kartais net suvalgytų žmonių. Krikščioniškose bažnyčiose. Krikščionys juos priima. Krikščioniškas gailestingumas sako. Aš nesu toks užtikrintas visgi.
Panašiai šiandien, kažkur toli toli, laksto būrelis vaikų. Kaip ir aš, jie neturi pasirinkimo. Ir tik atsitiktinumas gali juos apsaugoti nuo to, į ką juos grūda aplinka. Tik jie ne po knygas bibliotekoj knaisiojas, o mokos kaip surinkti automatą. Kažkas, ko aš galimai niekada nė nesivarginsiu išmokti per visą savo gyvenimą.
Kitaip nei mano atveju, su jais kultūra ir aplinka elgiasi nepalyginamai aršiau. Tad ir klausimai šiti, būtų jie Lietuvoje ar artimuosiuose rytuose, prasidėti turi ne nuo to, kas neteisingai vaiką moko, bet nuo to, kaip sukurti saugią terpę jam, kad mokytis galėtų vaikas pats. Ir tai užtikrinti. Nė nekalbėsim apie Jam tinkama eiga, jam tinkamu metu. Tik Lietuva – šiek tiek arčiau. O ir pakeisti ją turbūt lengviau. Mažų mažiausiai – tai Jūsų valioj.
Jeigu kasdien apie tai galvočiau, tai tikriausiai pavirsčiau į paranojiką. Todėl negalvoju. Kaip ir apie teroristus. Išskyrus retus momentus, tokius kaip šis. Daug kas nori Jus priversti galvoti apie terorizmą. Kasdien. Daug kam tai pelninga. Visgi laisvos rinkos dėsnius suvokia net ir atvirai niekinantys liberalizmą. Click Click.
Nesupraskit klaidingai, bažnyčia yra istorinę ir kultūrinę reikšmę turinti institucija. Aš nesiūlau dėl to jos demonizuoti. Aš viso labo siūlau pagalvoti apie atsakomybę ir brandą, bei psichologinį pasiruošimą, kurio reikia tam, kad žmogus galėtų stoti akistaton su tokia stipria jėga kaip religija, galėtų ramiai galvoti apie metafizinius klausimus ir nevaržomas priimti sprendimą dėl pasaulio ontologijos, kuri yra ne universaliai teisinga, tačiau teisinga jam. Daešo vaikai tokio pasirinkimo tikrai neturi. O kiek pasirinkimo turi kai kurie iš mūsų?
Taip pat skaitykite: ISIS teroras, imigrantai ir Pasaulio pabaiga
