„Kai viskas pasakyta“ – stiprus ir šiltas pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą. Tai ir meilės, ir neapykantos, ir išdavystės, ir atleidimo istorija, kurią skaitydami girdime airišką akcentą. Airiška dvasia persmelktą Anne Griffin romaną įkvėpė iš tiesų prie baro sutiktas solidaus amžiaus vyriškis.
Pasakojimo centre – 84-erių išdidus, melancholiškas ir šelmiškas airis Morisas Henigenas, kuris tą vakarą baro viešbutyje penkis kartus pakels savąjį stiklą už žmones, kurie jo gyvenime buvo svarbiausi. Tai žmogus, nugyvenęs ilgą ir garbingą gyvenimą. Gyvenimą, vertą istorijos.
Penki tostai – penkios istorijos apie laimę, kuri taip ir liko neišsakyta, apie netektis, apie kerštą ir neapykantą, visą gyvenimą rusenusią po pelenais, apie meilę, apie ištikimybę, apie godumą, turtą ir atleidimą.
Siūlome susipažinti su romanu ir perskaityti jo ištrauką.
***
Buvo 2006-ieji. Airijos ekonomika sparčiai kilo. Pinigai lindo per ausis, bent jau taip žmonės kalbėjo. Aš irgi nesiskundžiau. Mano šeima gyveno patogiai, net labai patogiai. Judu su Roselina laukėtės Adamo ir Katrynos. Mudu su tavo mama gyvenome savo rudenį taip gerai, kaip tik buvo galima tikėtis. Taigi kai Robertas užklupo mane ir puolė pasakoti apie viešbutį, ničnieko nenorėjau žinoti.
Jis mane surado vienoje Balnabojaus sodyboje, kur Frensis kelių akrų lauke ėmė derlių. Buvau nuvažiavęs patikrinti, ar viskas gerai einasi. Visuomet pravartu prižiūrėti darbus. Nors ir kokius šaunius žmones pasamdai, vis vien reikia nenuleisti nuo jų akių. Baigęs plepėti su Frensiu pasukau prie visureigio tolimajame lauko gale ir tada pamačiau atvažiuojantį Roberto „Range Rover“. Jis išlipo, priėjo prie mano visureigio ir atsirėmė į vairuotojo dureles. Pamojavo. Nė neketinau atsakyti tuo pačiu.
– Na? – paklausiau prisiartinęs.
– Kaip sekasi, Morisai?
Atsistojau šalia jo prie užpakalinių durelių. Taip kurį laiką rymojome, žiūrėdami į ražieną. Laukas priminė prastai nuskustą galvą. Šen ten kyšojo kuokštai. Tačiau auksas, lauko pakraštyje beriamas į priekabas, buvo neužmirštamas reginys. Tądien buvo nuimtas puikus derlius. Pažvelgus į grūdus, galingu kriokliu byrančius iš piltuvo, stipriau sutvaksėdavo širdis. Žinoma, tie grūdai buvo ne mano, bet išvydęs tokią gausą kaskart suvirpėdavau iš džiaugsmo. Robertas išsirovė vienišą stiebą ir pradėjo jį laužyti. Stebėjau, kaip trupina šiaudą, kol iš saujos į kombaino vėžes išbyrėjo šapeliai.
– Buvo užsukusi Emilė. Klausė, ar negalėtum šįvakar pas ją nueiti.
Žvilgtelėjau į jį, tada į laukus.
– Ne, – atsakiau.
– Valandai. Tiek ji teprašė.
Frensis apgręžė kombainą ir ėmė kulti kitą avižų eilę. Mašina colis po colio rijo javus. Kai ji įveikė ketvirtį lauko, nusprendžiau, kad laikas judėti. Man jau įkyrėjo Robertas, laukiantis, kol apsigalvosiu.
– Klausyk, – pasakiau atsistojęs prieš jį, – tavo darbas aptarinėti su ja verslo klausimus. Už tai tau moku.
Mostelėjau jam pasitraukti. Bet jis nepasidavė.
– Ji sakė, kad Hilarė išvykusi. Nėra ko baimintis.
– O, tada tvarka. Juk visi žinome, koks aš kinkadrebys.
– Jėzau, Morisai. Vienai valandai. Nemirsi. Ji sakė – septintą.
Tai taręs jis atšlijo nuo mano durelių ir atsidarė savąsias.
– Rašau, kad lygiai septintą būsi ten, – pareiškė iškišęs galvą pro atvirą langą, baksnodamas telefono mygtukus.
Šypsodamas pažvelgė į mane, spustelėjo paskutinį mygtuką, mirktelėjo ir nuvažiavo.
Atėjau po septynių penkiolika. Viešbutyje knibždėjo žmonių. Registratūros stalas buvo užimtas, tad tik po valandėlės atrėmiau į jį alkūnę.
– Ar ji kur nors čia? – paklausiau.
– Taip, pone Henigenai, – atsakė jaunuolis. Neturėjau supratimo, kas jis toks, tad nustebau, jog jis mane atpažino. – Palydėsiu jus. Prašyčiau paskui mane.
Jis kalbėjo su man nežinomu akcentu. Plačiai šypsodamas apėjo stalą. Susigrūdęs rankas į kišenes nusekiau iš paskos. Jis nuvedė mane į erdvų susirinkimų kambarį. Ilgi valgomieji stalai buvo nustumti prie sienų, viduryje paliktas apskritas staliukas, padengtas vakarienei.
– Prašom sėstis. Pranešiu panelei Briuton, kad atvykote.
Vaikinukas atitraukė man kėdę, bet aš tik numojau ranka. Mandagiai nusilenkęs jis išėjo.
Nuslimpinau prie staliuko ir nužvelgiau jį. Trūko tik romantiškų žvakių. Viduryje stovėjo vaza su gėlėmis, į ją buvo atremtas vokas su mano vardu. Paėmiau jį, pavarčiau rankose, padėjau atgal ir priėjęs prie lango pasižiūrėjau į gatvę. Giliai alsavau, lyg galėčiau užuosti vakaro dvelksmą lauke, nors iš tikro į nosį skverbėsi darbo kvapai. Švaros ir tvarkos, išskalbtų audinių ir išsiurbtų kilimų kvapai maišėsi su gėlių aromatu. Stebėjau, kaip per tiltą rieda automobiliai. Kitapus upės mačiau du žmones, traukiančius į Hartigeno barą, bet neatpažinau jų. Man iš kairės Levino spaudos krautuvėlėje užgeso lempos. Gale esančios durys, vedančios į gyvenamuosius kambarius, užsidarė, krautuvėlę apgaubė tamsa. Be atvirukų ir plastikinių žaislų, paprastai kabančių ant metalinių stogelio strypų, fasadas atrodė lyg nuogas. Išgirdęs, kad durys man už nugaros atsidarė, šiek tiek pasisukau į tą pusę ir pakreipiau galvą.
– Juk žinai, kad esu laimingai vedęs vyras, – šūktelėjau į kambario gilumą.
– Jums irgi labą vakarą, – atsiliepė ji.
Vėl nusigręžiau į gatvę.
– Stypsosit ten visą vakarą, o gal prisidėsit prie manęs?
– Robertas man nieko nesakė apie vakarienę. Aš jau pavalgęs, – tariau atsisukęs į ją.
– O aš alkana kaip vilkas.
Ji atsisėdo ir kilstelėjo ranką, kviesdama įsitaisyti ant priešais stovinčios kėdės. Tebelaikydamas rankas kišenėse nukėblinau prie stalo ir išsidrėbiau kaip autobuso laukiantis keleivis. Jutau į save įsmeigtas jos akis.
– Pone Henigenai, gal išvaduoti jus nuo kančių ir paaiškinti, ką visa tai reiškia? – paklausė ji.
Gūžtelėjau pečiais.
– Dešimtmetis. Dešimt metų nuo tada, kai davėte man… nuo tada, kai tapome partneriais.
Nežinojau to.
– Nejaugi? – nusistebėjau.
Ištraukiau ranką, nusiėmiau kepurę ir pasiglosčiau plaukus.
– Ir pagaliau ėmėme gauti pelną. Pamaniau, derėtų atšvęsti.
Kilstelėjau antakį.
– Robertas sakė, kad niekada nesiteiraujate apie viešbutį. Kad jums net nerūpi tas menkas pelnas, kapsintis jau kelerius metus.
Nenutuokiau, ko ji iš manęs tikisi. Galvoje sukosi įvairios mintys, bet neapsisprendžiau, kurią sakyti. Jai už nugaros atsidarė durys, įėjo padavėjas, irgi nepažįstamas, nešinas dviem lėkštėmis. Kai jis padėjo prieš mus valgius, antras padavėjas atnešė du butelius: raudonojo vyno ir „Bushmills“. Emilei įpylęs vyno, o man viskio, paliko butelius ant stalo. Emilė nusišypsojo jiems abiem ir užsitiesė kelius servetėle.
– Ačiū, – maloniai padėkojo išeinantiems jaunuoliams.
– Didkepsnis, – ji vėl pažvelgė į mane, jau beveik sugundytą sodraus aromato. – Pamaniau, kad apsieisime be užkandžio. Jei pavyks išlaikyti jus bent tol, kol valgysime kepsnį, būsiu neblogai padirbėjusi. Prašom, – ji mostelėjo į mano lėkštę.
Pasiėmiau taurę. Gerokai sriubtelėjęs aprimau ir ėmiau knebinėti maistą. Pilvas buvo prikimštas plaktos kiaušinienės, kurią Seidė man patiekė prieš valandą. Tačiau atrodė nemandagu atsisakyti, tad atsipjoviau kepsnio. Iš jo ištekėjo kraujo, mėsytė buvo minkšta ir sultinga, ne sudegusi kaip anglis, kokia daug kur tiekiama. Niekaip nesuprantu, kodėl airiai taip mėgsta skrudinti pjausnius, kol iš jų nieko nelieka.
– Čia jums, – nutraukė tylą Emilė. – Panorau bent kartą parodyti, ką nuveikėte. Atplėškite, – pridūrė ji, servetėle šluostydamasi burną ir žiūrėdama į mane.
Pasidėjau šakutę, kilstelėjau galvą ir ištiesiau ranką prie voko. Emilė akimis nekantriai sekė mano pirštus, knebinėjančius popierių. Regis, darbavausi ne taip sparčiai, kaip ji tikėjosi. Vienu metu net pasirodė, kad tuoj stvers iš manęs voką. Galų gale ištraukiau tai, kas buvo viduje. Čekį.
– Pone Henigenai, šie metai mums buvo patys geriausi. Tai jūsų dalis.
Pažvelgiau į ją, tada įkišau čekį į voką ir pasidėjau prie savo lėkštės. Nejaukiai pasimuisčiau, atsilošiau ir susimąsčiau.
– Maniau, džiaugsitės. Tai nemaža suma. Aš taip sunkiai dirbau ir, na, aš…
– Emile, – galiausiai prabilau, – visas šitas reikalas, – mostelėjau į kambarį, – šios investicijos buvo ne dėl pinigų.
Nustebinau pats save. Atrodė, kad klausausi kito žmogaus, žmogaus, kuriam nuoširdžiai nusispjauti ant turtų. Svarsčiau, kaip išaiškinti daugybę tiesų, motyvus, prieš dešimt metų paskatinusius tai padaryti. Nė pats visko iki galo nesupratau. „Padariau tai, nes man priminei vaiduoklį“? Ir kaipgi būtų nuskambėję?..
– Dėl vestuvių, – sumurmėjau. – Jei jūs tada būtumėte uždarę viešbutį, Kevinas būtų likęs be vestuvių. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę. Ko gero, būtume turėję kieme statytis sumautą palapinę.
Šypsojausi. Emilė, regis, atsipalaidavo, priėmė mano pusiau tiesą. Vėl kibo valgyti, kartais sukikendama nežinia iš ko, kol įveikė visut viską lėkštėje. Neįtikėtina, bet aš irgi sukirtau gardųjį kepsnį, tada paėmiau voką ir grąžinau jai.
– Man nereikia.
Emilė jį paėmė susimąsčiusi, spėliodama, kokia beprotybė man užėjo. Tačiau man atrodė neteisinga imti tai, ko nesitikėjau ir nenorėjau gauti.
– Negalit taip pasielgti, – pratarė ji. – Negalit jo nepaimti.
Vėl atėjo padavėjai ir sutrikusiame jos veide nušvito maloni šypsena. Jie pripildė mums taures, paskui paėmė lėkštes ir išėjo. Emilė laikė voką lyg pažymių knygelę su blogais trimestro pažymiais, kurios nesinori atversti.
– Klausyk, – tariau, – kodėl gi tau neinvestavus jų į viešbutį?
Emilė suglumusi ir truputį nuliūdusi padėjo voką. Jautėsi įskaudinta, kaip maža mergaitė, nesulaukusi tėčio pagyrimo už uoliai pieštą piešinėlį. Na taip, man galvoje iškart suskambo pavojaus varpai. Išsigandau, ką dar iškrėsiu, kad tik pamatyčiau tą įstabią šypseną. Turėjau kuo greičiau įveikti silpnumą, kad vėl neprisipirkčiau bala žino ko.
– Supranti, vieną dieną man gali prireikti, kad tu išpirktum mano dalį, – sumelavau. – Taigi verčiau turėkis juos – dėl visa ko, – pasakiau, smakru rodydamas čekį.
– Kodėl? Ar jums kilo sunkumų?
– Tiesiog niekada negali žinoti, kas tavęs laukia už kampo.
Stebėjau ją ir svarsčiau, ar patikėjo manimi. Ji pasidėjo voką ten, kur gulėjo lėkštė, ir įsistebeilijo į jį, lyg nieko nesuprasdama. Troškau palengvinti jai dalią, nuimti nuo pečių naštą, pasiūlyti, kuo galėtų man atsilyginti. Mintys sukosi greitai ir galiausiai paprašiau štai ko:
– Tačiau kai ką galėtum dėl manęs padaryti. Kaip kompensaciją, jei taip nori.
Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į mane, vildamasi, kad pagaliau išaiškės mano paslaptis.
– Galėtum papasakoti, kaip nutiko, kad Tomas Dalardas dėl vienos prieš daug metų dingusios monetos prarado palikimą.
Jos veidas tuoj pat apsiblausė, net sutrikau.
– Jūs rimtai? – paklausė ji.
– Na, taip, – patvirtinau. – Jau labai seniai norėjau apie tai paklausti. Iš pat pradžių nesupratau, kaip taip galėjo nutikti.
Ji giliai atsiduso. Nugėrė didelį gurkšnį, iškėlė taurę, pažvelgė į likučius. Nenumaniau, kur klaidžioja jos mintys, kodėl dingo šypsena, net ėmiau gailėtis, kad išvis čia atėjau. Troškau sėdėti namie šalia žmonos iškėlęs kojas. Tą akimirką man labiausiai rūpėjo jos žiūrima muilo opera. Gurkštelėjau iš savo taurės, bet vis dar tylėjau ir laukiau. Po kiek laiko Emilė pastatė vyną, nunarino galvą ir pirštu ėmė braukyti stalo briauną. Jos nagai buvo ryškiai, tamsiai raudoni.
– Tai Eduardas VIII, – prabilo ji, pasiėmusi servetėlę ir lygindama lenkimo linijas. – Tas, kuris vedė ponią Simpson. Ant monetos jo atvaizdas.
– Tikrai?
– Pasakojama, kad jo karūnavimo proga trisdešimt septintaisiais turėjo būti nukaltos šešios monetos. Bet tą dieną, kai pozavo portretui, jis ne tik pasisuko į kitą pusę, bet ir pareikalavo nukalti septintą monetą jai, savo mylimajai Volis.
– Ką reiškia „pasisuko į kitą pusę“?
– Pasak dėdės Tomo, pagal tradiciją naujas sosto įpėdinis turi žiūrėti į kitą pusę nei jo pirmtakas. Tačiau Eduardui atrodė, kad kairė jo pusė gražesnė, taigi jis griežtai atsisakė atgręžti dešinę. Esmė ta, kad jis privertė pinigų kalėjus padirbti septintą monetą. Regis, savo karūnavimo dieną ketino padovanoti ją Volis. Žinoma, įvykiai susiklostė kitaip. Jis geidė ją vesti, bet ji buvo išsiskyrusi. Anuo metu karaliui buvo draudžiama tuoktis su išsiskyrusia moterimi. Taigi jam kilo dilema ir galiausiai jis dėl meilės atsisakė sosto. Man tai atrodo labai romantiška, – užbaigė ji.
– Bet iš kur jūsų šeima ją gavo?
– A, taip. Ką gi, turėsiu išduoti giminės paslaptis. Gal reikėtų kalbėti pašnibždomis? Kartais man atrodo, kad šios sienos turi ausis. – Ji apžiūrėjo visas keturias, tada kalbėjo toliau. – Prosenelis Hugas buvo lošėjas. Žaidė pokerį. Vis sėdėdavo Londone, tokioje bjaurioje landynėje, kurioje mėgo lankytis vienas Eduardo liokajus. Šis ir papasakojo proseneliui apie Eduardo ginčą su tuometiniu ministru pirmininku, neprisimenu jo pavardės. Dėdė pasakytų. Man rodos, iš B raidės. Bolfordas, Bol…
– Boldvinas?
– Tas pats. Kiek žinau, tapęs karaliumi Eduardas bandė įtikinti parlamentą neatimti iš Volis hercogienės titulo, bet premjeras nepasidavė. Vieną vakarą po paskutinio jų ginčo Eduardas nesusilaikė ir sviedė monetą ant kabineto grindų. Paliepė liokajui ją išmesti. Tačiau liokajus pinigą pasiliko. Pasirodo, liokajus buvo skolingas proseneliui, ir gana didelę sumą. Taigi, norėdamas padengti skolą, atidavė monetą. Pasak dėdės, prosenelis iškart suprato, ką turi rankose. Svarbiausia, numatė, kad ateityje moneta taps neįkainojama. Parsivežė ją namo, o tada nutiko bjaurus dalykas – Tomas ją pametė. Regis, berniukui ji patiko taip pat kaip tėvui. Jis buvo tiesiog pamišęs dėl senovinių daiktų, tad valandų valandas spoksodavo į ją, nors jo tėvą tai erzino. Niekas nesuprato kodėl. Juk Tomas nenorėjo nieko bloga.
Emilė nutilo, nelinksmai šyptelėjo, paskui vėl pasakojo:
– Netekęs paveldėjimo teisės dėdė taip ir neatsigavo. Visą likusį gyvenimą ieškojo monetos. Ne, ne ant žemės, nors kai jis parvažiuoja namo, kartais matau, kaip apžiūrinėja žolę toje vietoje, kur ji turėjo nukristi. Ieško jos visame plačiajame pasaulyje. Jis mažumėlę kuoktelėjęs. Vargšas dėdulė Tomas.
– Tądien, kai ji dingo, niekas nekvietė policijos, – tariau. – Nebuvo įtraukta teisėsauga. Niekaip nesupratome kodėl.
– Na, dabar žinote. Prosenelis baiminosi skandalo. Juk jam apskritai nederėjo turėti to pinigo.
– Pinigo, sugriovusio daugelio žmonių laimę.
– Ak, kad žinotumėte bent pusę to, kas įvyko. – Jos delnas gulėjo ant stalo ir kruopščiai lygino nematomas tobulai išlygintos staltiesės raukšleles. – Bet, manau, šį vakarą šeimyninių dramų gana.
Ji kilstelėjo taurę.
– Paskutinis tostas, pone Henigenai. Už mus!
Nusišypsojau ir paėmiau savo viskį.
Netrukus po to išėjau. Prisipažinsiu, nekantravau ištrūkti iš kambario ir apmąstyti viską, ką išgirdau. Taigi pakilau, padėkojau jai už gerumą, išėjau į lauką ir parvairavau namo.
Seidė svetainėje tebežiūrėjo televizorių, bet aš tik trumpam užsukau pas ją, tada nupėdinau koridoriumi į miegamąjį. Pasikuitęs naktinio staliuko stalčiuje ištraukiau monetą. Ji ten neliesta pragulėjo kelerius metus, nuo tada, kai teta Norina ją buvo pasičiupusi, bet prie to dar prieisiu. Pažvelgiau į neklusnųjį karalių ir susimąsčiau, kaip jis smuko: pasitraukęs iš didingų karališkųjų Anglijos rūmų virto vidutiniu Mido grafystės ūkininku, auginančiu karvių bandą. Sėdėdamas ant lovos varčiau monetą rankose ir stalinės lempos šviesoje atidžiai tyrinėjau karaliaus veidą. Bandžiau suprasti, koks jausmas palikti viską, ką mylėjai. Ar juo dėtas būčiau padaręs tą patį? Sukikenau įsivaizdavęs save puikioje pilyje, o jį čia, iki kelių braidžiojantį po purvą ir šiaudus. Jausdamas gražuolio pinigo svorį delne pagalvojau, kad dabar jis teisėtai priklauso man – juk nusipirkau jį įnešdamas savo indėlį į viešbutį. Po kiek laiko padėjau jį į vietą ir atsiguliau į lovą. Galva buvo pilna beprotiškų minčių, jos nepaliko manęs net miegant. Lankiausi menėse ir tvartuose, mėgavausi grožiu ir turtais. Regėjau pažįstamus ir nepažįstamus veidus, dalyvavau painiuose įvykiuose, iš kurių pabusdavau krūpčiodamas, bet nieko nebeprisimindavau.
– Ko tu nori? – paklausiau monetos, užmerkęs akis paskutinėms porai valandų, šalia miegant Seidei.
Kitą dieną išmokau naują žodį: numizmatika. Vyriškis iš Dublino antikvarinės krautuvės paaiškino, kad taip vadinamas mokslas, tyrinėjantis monetas. Krautuvė stovėjo ant Sakvilio kelio kampo. Baringerio antikvariatas – regis, taip ji vadinosi. Susiradau ją geltonuosiuose puslapiuose. Nusprendžiau nuvykti ir vienu šūviu nušauti du zuikius: kartu užmesti akį į kelių akrų sklypą netoli Sordso.
– Eduardas VIII, – pasakiau sėsdamasis prieš vyrą, ne vyresnį už mane, bet tokį drūtą, kad jo lašiniais būtų pasisotinęs nedidelis kaimas. – Jam buvo nukalta soverenų. Ar ką nors apie tai žinote?
– A, kalbate apie „mįslingąją monetų partiją“? Taip ją vadino to meto laikraščiai.
Per tą laiką, kol viešėjau, Viljamas Šo ne tik patvirtino monetų tikrumą, bet ir paminėjo spėjamą jų vertę. Iš jo išgirdau gandą apie septintą monetą, vertingesnę už visas kitas, nes pagamintą specialiai Volis Simpson. Monetos, žinoma, nebuvau pasiėmęs, nenorėjau kelti sąmyšio. Ji gulėjo namie, naktinio staliuko stalčiuje.
– Be abejo, neįmanoma patikrinti, ar ta moneta išvis egzistuoja. Na, nebent ji atsirastų. Kitų šešių buvimo vietos žinomos, – plačiai šypsodamas tarė jis.
Krautuvės šeimininkas buvo malonus žmogus, ko visiškai nesitikėjau. Buvau pasiruošęs sutikti šaltą snobą, bet veikiau jau pats toks atrodžiau, o jis elgėsi maloniai ir draugiškai.
– Kas galėtų nustatyti jos kainą? – paklaustas apie menamos septintos monetos vertę svarstė jis. – Veikiausiai tai būtų šešiaženklis skaičius. Suprantat, jei ji atsirastų, visuomenė ja tuoj pat susidomėtų. Kas žino, kokia suma būtų pasiekta, kol trinktelėtų plaktukas. Ar jūs pats renkate monetas, pone?..
– Aš Rodžersas. Ne, ne, manęs tai nedomina. Aš auginu karves, – atsakiau.
Padėkojau už man skirtą laiką iš išėjau.
Tyto alba, 2019; vertė Viktorija Uzėlaitė
