Šįkart noriu papasakoti istoriją apie tai, į kokius vis iš naujo ir iš naujo užduodamus klausimus LGBTI žmonės turi atsakinėti ir tikėtis, kad visuomenė vieną dieną taps draugiška tos pačios lyties asmenų meilei. Ir kaip LGBTI žmonės jaučiasi, kai turi teisintis, jog pasirinko meilę.
„Ar galima pasikalbėti apie LGBTI?”, – neseniai toks žinutės sulaukiau messenger’yje iš keisto profilio, kuris labiau priminė fake anketą, o ne įprastą feisbuko vartotoją. „Žinoma galima”, – atrašiau. Niekada negali žinoti, o kodėl žmogui reikia šio pokalbio. Gal man rašo savęs ieškanti siela, kuris trokšta pagalbos. O galbūt mama/tėvas, kuris neseniai sužinojo, kad jo vaikas priklauso LGBTI. O gali būti, kad čia nuoširdžiai situaciją suprasti besistengiantis pilietis, kuris dar tik renkasi, kurią pusę – homofobijos ar tolerancijos – pasirinkti.
„BET TAI ČIA JUK TIK MADA, AR NE?”
Bet prieš tai svarbu paminėti, kaip pats jaučiuosi, kai tema pasisuka apie LGBTI, ir kodėl man atrodo svarbu kalbėti apie tai su žmonėmis arba kaip homofobai pasakytų – skleisti propagandą.
Ar žinote, kad šios bendruomenės emocinė sveikata yra viena prasčiausių Europoje?
Bene didžiausi LGBTI vaikų skriaudėjai yra tėvai, tačiau ir suaugę žmonės susiduria su diskriminacija, patyčiomis ir homofobiškais pasisakymais.
Vaistai, psichiatrai, atstūmimas, nesaugumo jausmas – štai su kuo tenka tvarkytis ne retam LGBTI žmogui.
Todėl niekaip nesuprantu, kaip kai kurie gali kalbėti, jog „čia tik mada”, kai išties ši tapatybės dalis gali kainuoti ryšį su draugais, šeima, pažįstamais, lemia sunkesnes galimybes susirasti darbą ir galų gale – esi labiau nesaugus nei heteroseksuali pora, jei gatvėje išdrįsti laikyti savo mylimąjai/am už rankos. Taigi, mada čia niekuo dėta – žmonės nei „renkasi”, nei specialiai „tampa” LGBTI dalimi, ypač, kai tai apsunkina galimybes gyvenime. Jie tiesiog yra tokie, kokie yra.
Ar tai blogai? Na, o ar blogai, kai žmogus yra, pavyzdžiui, kairiarankis arba tamsiaplaukis, arba aukštas ir gražus, arba heteroseksualus? Ar tada tai reikia paaiškinti kažkaip vaikams? Ir ar pamačius kairiarankį per televiziją arba perskaičius apie jį naujienų portale, arba, kai kairiarankis yra tavo tėvas/motinas, tampi ir pats kairiarankiu?
„KO JŪS TAIP KALBAT APIE TĄ SAVO ORIENTACIJĄ?”
Kai pirmą kartą nusprendžiau nebetylėti apie tai, kad esu homoseksualus, širdyje pajutau palengvėjimą, tačiau kartu – ir be galo didelį nerimą. Jau tada žinojau, kad dalis žmonių, kurie yra mano draugai, šeimos nariai, pažįstami, taps šalti kaip ledas, o vėliau puls ir vadins iškrypėliu. Tad niekuo nenustebino po kurio laiko išgirsta istorija apie vaikystės draugą, kuris mano krikštamotei liepė manęs atsižadėti, ir dabar jau nelabai berūpi, kad dalis šeimos su manimi net nesikalba, nors buvo laikas, kai dėl to išgyvenau, tada buvo liūdna, pikta ir apmaudu. Nenustebino ir bendramokslio pasisakymas po viena mano feisbuko nuotrauka, kad esu nenormalus ir degsiu pragare.
Apie spalvas – būtent ši mano tapatybės dalis leido greitai suprasti, kurie mane išties myli, o kurie tik vaidino. Tad puiku!
Tik ar tikrai visa ta homofobija tokia jau teigiama? Na, kai gyveni visuomenėje, kurios daugiau nei pusė narių mano, kad tavo meilė neturėtų egzistuoti, o komentaruose skaitai, kad tokius kaip tu reikia deginti ir žudyti, yra išties daugiau nerimo ir liūdesio, ir staiga vieną rytą atsikėlęs supranti, kad esi piktas ir ant tų homofobų, kurie tave palietė asmeniškai, ir ant visuomenes, kurioje reikia kovoti, jog būtum lygus su visais.
Tik ta kova – ne tik eitynės, kurios yra labai svarbios ir reikalingos, nes tai leidžia pasijusti geriau patiems LGBTI asmenims, bet taip pat ir kasdieniai pokalbiai su žmonėmis, kurie nesupranta ir smerkia. Ir visa tai tam, kad žmonės šviestųsi (nes kas jiems daugiau paaiškins, kai žiniasklaida pastaruoju metu ima vengti šios temos, nes vis iš naujo inicijuojami teisiniai procesai stabdyti šios temos sklaidą prisidengiant įstatymais, o išties ribojant žmogaus teises?).
Ir kita vertus, ne visada žmones įmanoma šviesti. Ypač, kai jie linkę kalbėtis pašaipomis, tad yra ir kitas būdas – pernelyg nieko neaiškinti, o nustatyti ribas, kurios temos liečia LGBTI, o kurios – ne. Čia tam atvejui, jog, pavyzdžiui, pedofilija ir zoofilija nebūtų prilyginama homoseksualumui.
„KOKIOS DAR TEISĖS, KAI NETURIT PAREIGŲ?“
– Pirmiausia, kuo skiriasi LGBTI+ nuo LGBTI? – pirmąjį visai padorų klausimą uždavė pašnekovas.
Šis klausimas kildavo ir man, ir, atvirai kalbant, iki šiol įsitempiu, kai reikia rašyti šiuos inicialus. Su pliusu ar be? Su Q ar be? O jei kažką įžeisiu? Vieną dieną supratau, kad meh, koks skirtumas, rašysiu taip, kaip tariama – LGBTI. Nes, kas svarbiau – spręsti tikras LGBTI problemas ar aiškintis, kaip tai teisingai užrašyti? Vis tik, šis klausimas iki šiol nepalieka daugelį žmonių ramybėje.
– LGBT yra raidžių junginys, kuriuo vadinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir translyčiai žmonės. Kartais dedamas pliusas norint pabrėžti, kad yra ir daugiau orientacijų bei taaptybių, o kartais dedama Q, norint apibrėžti, kad yra ir žmonių, kurie, dėl politinių priežasčių, bando išvengti ribojančių abibrėžimų. Šiaip tas pliusas tai tiesiog pagarbos ženklas toms orientacijoms, kurios neįeina į tų raidžių junginį
– O tai pavyzdžiui zoofilija įeina į tas organizacijas? – nuskambėjo antrasis klausimas ir jau supratau, kuo visa tai kvepia.
Ne, tai nėra organizacija – inicialais LGBTI vadinama žmonių grupė, skiriama seksualinės (išskyrus heteroseksualumą) orientacijos ir tapatybės pagrindu. Tai tikrai nėra slapta pasaulį valdanti organizacija, nes jei taip būtų, LGBTI žmonės gyventų visai kitokį gyvenimą, bet šįkart nesiėmiau to aiškinti – nusprendžiau eiti mažais žingsneliais į priekį.
– Neįeina, – trumpai atsakiau.
Čia svarbu pernelyg neišsiplėsti, nes diskusijose apie LGBTI staiga lyg iš dangaus nuaidinti idėja, kad „nu juk čia tas pats, kas zoofilija“ yra išties visiškai nesusijusi su LGBTI. Nėra svarių argumentų, kodėl zoofilija turėtų būti siejama su LGBTI. Tokią poziciją rekomenduoju pasirinkti ir kitiems, kurie ryžtasi kalbėti su homofobais apie LGBTI. Apie tai, kodėl LGBTI ir zoofilija nesusijusios – jau visai netrukus.
– O, pavyzdžiui, gali gėjui patikti moteris, kuri atrodo kaip vyras? Nes pavyzdžiui būna, kad lesbietės panašios į vyrus. Kartą sumaišiau – tai supyko labai, – štai ir trečias klausimas.
– Neteko susidurti, – atsakiau.
Susimąsčiau. O koks skirtumas? Kiekvienas žmogus turi teisę atrodyti taip, kaip nori, ir mylėti, ką nori. Pagalvojau – net jei toks scenarijus ir įvyktų (kas iš esmės leistų suabejoti, ar tikrai žmogus homoseksualus), vis tiek tai nė kiek nesumenkintų jų teisių ir meilės.
Kita vertus, ir šito jam neaiškinau, nes, mano subjektyviu vertinimu, klausimas tiesiog provokuojantis – kai norima labiau pastatyti į nepatogią padėtį, o ne išsiaiškinti tiesą.
– O tai tada prie ko priskiriami pedofilai ir zoofilai? – klausia manęs vėl pašnekovas, o aš pradedu įtarti, kad galbūt žmogui reikia pagalbos šiais klausimais ir jis jos nuoširdžiai ieško.
Tad pradedu aiškinti, kodėl šios temos su LGBTI visai nesusijusios – gal parašys kokiam psichiatrui po mūsų pokalbio ir spręs savo tikras bėdas?
– Ten jau psichologiniai sutrikimai, ligos, tikrai nepriskiriamos prie LGBTI. LGBTI yra orientacijos. Zoofilija ir pedofilija yra tai, kas iš esmės kenkia ar gyvūnui, ar vaikui, nes tai – išnaudojimas. Tuo metu LGBTI žmonės nieko neišnaudoja. Turite problemų dėl pedofilijos ir zoofilijos? – paklausiau.
O tada prasidėjo visiški šyvos kumelės sapnai. Mano mielas pašnekovas ėmė aiškinti, kad matė patinus, kurie vienas kitam labai patiko, ir tai buvo šuo ir katinas. „Tai čia gyvūno išnaudojimas?”, – klausė jis manęs, o aš jį gražiai nukreipiau pas gyvūnų specialistų, nes nu juk ne su manimi apie tai reikia kalbėti.
– O kaip tampama arba gimstama gėjumi? – dar kiek prieš tai pafantazavęs apie gyvūnų seksą pašnekovas vėl grįžo prie LGBTI temos.
– Sunku pasakyti, kaip susiformuoja orientacija. Net kai domėjausi, o kodėl žmonės yra heteroseksualūs (čia kai santykiai tarp vyro ir moters), tai irgi nėra bendro sutarimo. Na, ar gimstama, ar „tampama“, tai nėra reikšminga, manau. Svarbiausia, kad būtų užtikrinamos lygios visų žmonių galimybės ir teisės.
– Bet negalima turėti vien teisių ir jokių pareigų.
– O kokių pareigų neatlieka LGBTI žmonės?
– Kiekvieno žmogaus pareiga valstybei po savęs palikti kitą pilietį, t.y. turėti vaikų. Kiekvienai šeimai pareiga turėti po 3 vaikus, – paaiškino jis man savo loginius išvedžiojimus.
Neseniai knygoje „Filosofizmas“ perskaičiau tokią frazę: „Kiekviena višta turi sparnus, kiekvienas tigras – nasrus, o kiek vienas kvailys – savo logiką“.
– Gal galima paklausti, iš kur jūs šitą ištraukėte? Beje, yra krūva vaikų, kurie niekam nereikalingi, jų tėvai alkoholikai arba juos paliko, bet LGBTI žmonės negali jų įsivaikinti, nes kažkam prisisapnavo, kad tai žalinga, nors kaip ir visose šeimose, taip ir LGBTI šeimose vaikai užauga įvairūs ir įvairių orientacijų (heteroseksualiais taip pat), nes orientacija nesivysto taip, kad pamatai gėjų ir jau pats esi gėjus. O tuo metu heteroseksualios poros gali įsivaikinti. Taigi, čia diskriminacija.
Na, jis man paaiškino, kad viskas čia ir taip aišku, ir blah blah blah, o tada pradėjo kalbėti apie mokesčius ir tai, kad gėjai neaugina naujų mokesčių mokėtojų (nors aš jam jau paaiškinau, kodėl, bet šito jis turbūt neperskaitė).
– Mano subjektyvia nuomone, žmogus vertas daugiau nei kažkoks piniginis matas. Bet jei jau kalbame apie finansus, Lietuva netenka užsienio investicijų dėl homofobijos, nes verslas supranta, kad LGBTI irgi mokesčius moka ir naudojasi paslaugomis, bet LGBTI bėga iš Lietuvos, tai praktiškai nuteka dalis rinkos.
Homofobas atsakė, kad žmonės iš Lietuvos bėga vienodai (kad ir ką tai reikštų), gėjus reikia apmokestinti, o tada ėmė kalbėti apie religiją.
Siena ir kvailys su savo logika, ne kitaip.
Tad ties tuo pokalbį nusprendžiau ir baigti. Išvada viena – su homofobais kalbėtis galima, bet ne visada, todėl jeigu tai neveda niekur, geriau išeiti pasivaikščioti ar į date, ar pas draugus, bet neeikvoti jėgų ir laiko tiems, kurie verčiau savo motiną parduotų nei pripažintų, kad meilė pernelyg laisva, jog ją ribotum.
Ir vis dėlto – džiaugiuosi, kad šis pokalbis įvyko. Nes tvirtai tikiu, kad kažkas jo galvoje vis tiek liko.
Šis ir ne vienas toks panašus pokalbis man atskleidė, kad neretai homofobai yra žmonės, kurie linkę aiškinti savo tiesas ir mažai girdėti, kodėl reikėtų gerbti visų žmonių teises, todėl kalbant su jais kartais net nereikia tikėtis stiprių argumentų ar ypatingo supratimo. Tokiais atvejais vienintelis ginklas, kurį gali panaudoti, tėra kartojimas, kartojimas, kartojimas…
„BET JUK NIEKAS JŪSŲ NEDISKRIMINUOJA“
Štai kalbu su kitu pašnekovu, kuriam parašiau išvydęs jo homofobines karikatūras, kuriomis jis pasidalijo feisbuke. Šis žmogus deklaruoja susidūręs su negalia, tad nustebino jo toks nusiteikimas: juk žmogaus teisės, regis, mūsų abiejų reikalas, ir aš palaikau idėją, kad neįgalieji irgi turi turėti lygias galimybes, o štai jis… nelabai palaiko idėją, kad LGBTI irgi turi turėti lygias galimybes.
– Jūs nesusimąstote, ką darote. Čia iškrypimas, kas toliau? Pedofilija? – dėsto jis man.
Logika tokia, kad atsitikus dalykui A, nutiks dalykas B, o tada C: pavyzdžiui, jei gausi atlyginimą, reiškia eisi į barą, reiškia prisigersi, tada sėsi prie vairo, padarysi avariją, nužudysi žmogų.
Tarp pedofilijos, zoofilijos ir LGBTI teisių nėra jokio ryšio, bet šiam žmogui tai nerūpi.
– Jei Jus priklausote tai seksualinei mažumai, tai Jusu reikalas, bet nereikia to propaguoti ir piršti musu visuomenei ir vaikams. Be to, niekas Jusu nepersekioja ir nesmerkia. Nereikia tu eitynių, prezidento puolimo ir t.t.
– Tikrai nediskriminuoja? O mažesnės galimybės susirasti darbą? O tai, jog esu buvęs užpultas? O tai, kad niekaip nesugeba Lietuva įtvirtinti santuokų, kurios suteiktų man visas teises pagal CK, kokios yra suteikiamos sutuoktiniams? Čia ne persekiojimas? Nejaugi… Mes kaip visuomenė turėtume vienytis. Aš ne kartą esu rašęs apie neįgalius žmones, atkreipęs dėmesį žiniasklaidoje į jų problemas, norėjau ir noriu visada padėti. Tai gaila, kad nors aš esu jūsų pusėje, jūs mane keikiate, tuose pasidalintuose memuose sakote, kad tokie kaip aš iškrypęs ir nenormalus. Niekada nedrįsčiau to pasakyti apie jus. Nes jūs esate vertas pagarbos ir lygybės, kaip ir aš. Tiesiog pagalvokite apie tai… jūs puolate tuos, kurie jus gali palaikyti.
Homofobas dar pasakė, kad irgi yra už lygybę (kas labai matosi), bet jis nevaikšto nuogas gatvėje. Tad teko atsakyti, kad nevaikšto niekas – nei LGBTI, nei neįgalieji, nei kiti.
– Ir jei jus erzina kažkokia apranga, gal čia ir yra jūsų problema? – paklausiau ir, žinoma, jokio atsakymo į šį klausimą neišgirdau.
Apie eitynes – paaiškinau, kad tai yra kova už lygias galimybes, kuri keičia visuomenę, ir kad neįgalieji irgi gali išeiti į gatves. „Tai kodėl norite šią teisę riboti?“, – paklausiau ir vėl jokio atsakymo neišgirdau.
Manęs dažnai klausia, kam yra reikalingi pride’ai, bet kažkodėl niekas neklausia nieko panašaus, kai štai išeina kažkokios profsąjungos nariai kovoti už lygias darbo galimybės? Juk neteko girdėti nieko panašaus: „Ei, kasininkai, ko čia demonstruojatės? O tai kaip man paaiškinti vaikams? Kodėl jūs kasininkai? O tai jei kasininkais visi pavirs, kas dirbs kitus darbus? Būti kasininku – čia liga“.
Jei atvirai, aš tiesiog nesuprantu, kodėl taip nenorima girdėti ir matyti LGBTI žmonių. Galbūt, jei visuomenę taip erzina tie pride’ai, tai ir yra jos problema, kuria eitynėmis ir mėginama spręsti? Kad vieną dieną žmonės suprastų ir nustotų piktintis dalykais, kurie niekam nekenkia.
„Iš nenormalaus žmogaus padaryti normalų – labai sunku Bet. Iš normalaus nenormalų – juokų darbas“, – rašoma toje knygoje „Filosofizmas”.
Turėkite tą galvoje ir kai kitąkart kalbėsite su homofobu, neteiskite savęs, kad po pokalbio jis vis tiek toliau fantazuoja apie gėjų seksą, o jūs jo neįtikinote, jog meilė yra laisva.
