2016-aisiais išleistas romanas „Vyno kopija“ pasklido po didžiausius Lietuvos knygynus, o iš ten juos nuo lentynų šluoja kaip kiaušinius parduotuvėse Velykoms artėjant. Susidomėjusi šios knygos populiarumu, nusprendžiau vieną nutverti ir aš (ne kaip kiaušinį). Dviejų šimtų puslapių knygelė mano rankose atrodė gležnutė ir lengvai „sukramtoma“. Viršelis vaizduoja kėdę, stovinčią ant horizonto linijos tarp raudono vyno jūros ir dangaus, dar puikuojasi G. Radvilavičiūtės citata: „Šioje knygoje net degtukai kadaise yra šlamėję mišku“.
O kas gi dar joje šlamėjo mišku? Ar ne pati knyga? O gal autorius Kęstutis Navakas? Žinomas poetas už savo kūrybą 2007 metais laimėjęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją… Turiu pripažinti – nesu ničnieko apie jį girdėjusi ir esu beveik tikra, kad nesislapstė po krūmais gerbiamas poetas, eseistas, o recenzijos autorė (aš) tiesiog blogai ieškojusi.
Jei perskaitę knygos pavadinimą pagalvojote, kad ji apie vyną, tai klydote. Ši nėra iš tų, pagal kurios viršelį gali spręsti apie ką ji. Iš tiesų, net pats autorius vargu, ar galėtų atsakyti į šį klausimą. Tai sapnų, fantazijų ir kliedesių, kurie ir sudaro kūrinio turinį, kratinys. Realybės esą tik nuotrupos. Susidarė įspūdis, kad pagrindinis herojus svaiginasi kažkuo, kas pardavinėjama žaliuose butelaičiuose. Veiksmas vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose – Romoje, Kaune, Barselonoje ar Čilėje. Veikėjai nėra pastovūs: čia sutiksime tris muškietininkus, grupės „Metallica“ narius bei rašytojus, kompozitorius ir kinematografus. O visa tai – labai intelektualaus menininko, pasislėpusio po abreviatūra K, galvoje. Skaitant šį romaną, imi neskirti tikrovės nuo iliuzijų, kas iš dalies yra malonu tokiai skaitytojai kaip aš, nuolat mėgini pagauti virvės galą, o kitame skyriuje jį pameti.
Taigi, jei esate prisiekęs analitikas ir ieškote kažko neįprasto, tai ši knyga kaip tik jums. Joje atgyja mirusieji, o įsivaizduojami draugai materializuojasi, taip pat gausu gyvenimo spektaklių, meno, filosofijos bei istorijos. Nepaisant to, jei mėgstate informatyvius ir detalius aprašymus, neskaitykite „Vyno kopijos“, nes teks nusivilti: autorius asmeniškai teigia, jog aprašymai visuomet meluoja, tad daugiau vietos lieka vaizduotei. Kiekvienas svaiginasi savaip – aš apsvaigau šia knyga.
Jei vertinimą patalpinčiau į rėmus, nustatyčiau jam ribas, tai mano ribų amplitudėje romanas būtų vertinamas aštuoniais iš dešimties. Vakarų kultūros fragmentai, intelektualus humoras, o dar žvilgsnis į gyvenimą apsvaigusio menininko akimis ir įrodymas, kad jei tikras pasaulis nedžiugina, visada gali susikurti naują – savo galvoje. Veža. Jeigu vynas būtų knyga, tai tikrai būtent ši. Ragaukite ir mėgaukitės. Kuo nuoširdžiausiai linkiu „Vyno kopijai“ tapti metų geriausia. Ji to verta.
Rugilė Kasimovaitė
Kęstutis Navakas. „Vyno kopija“. Vilnius: Tyto alba, 2016.
