Andrius Kleiva – kadaise buvęs jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, vėliau tapęs technologijų ir politinių aktualijų skiltininku žiniasklaidoje. Šiandien jis – Paryžiaus politinių mokslų instituto studentas, metus gyvenęs Japonijoje. Ten jis filmavosi televizijos laidose, bėgo nuo beždžionių miškuose, dirbo viršvalandžius viename iš Tokijo dangoraižių ir mokėsi kartu su japonais. Andrius ieškojo tokio japoniško gyvenimo, į kokį turistai nedrįsta arba neturi laiko pažiūrėti.
Knyga „Kaip veikia Japonija” – tuos metus trukusių studijų rezultatas. Tai noras parodyti šalį tiems, kurie niekuomet joje nebuvo, sukurti savotišką kultūrinį, emocinį, politinį ir praktinį vadovą, kurį perskaitę, galėsite pasijusti bent truputėlį priartėję prie šios paslaptingos, tačiau nepaprastai viliojančios šalies. Kalba, darbas, tarptautiniai santykiai, požiūris į užsieniečius, maistas, studijos, šeima, subkultūros – daugybė temų, paverčiančių šią knygą ne tik nepaprastai egzotišku, spalvingu ir patraukliu įvadu į šiuolaikinę Japoniją, bet ir gidu tiems, kurie ruošiasi šią šalį patirti savo kailiu.
Neįmanoma paneigti, kad už tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus gyvenanti ir šimtmečius savo istoriją kūrusi salų šalies bendruomenė yra nuo mūsų nutolusi šviesmečiais. Bet japonai – tokie pat žmonės, ir atėjo laikas pažvelgti jiems į akis.
Kaip Japonija dirba visą dieną?
Užuot kūręs poemas, kurk ryžių lauką
詩を作るより田を作れ
Kon, kon – japoniškai į biuro duris pasibeldžia mergina. Jos juodas švarkelis, plati baltų marškinių apykaklė, taisyklingu kampu krintanti ant švarkelio atlapų, preciziškai pasiūtas sijonas ir aukštakulniai bateliai sufleruoja, kad ji galėtų būti dar viena paprasta biuro darbuotoja. Bet ar tikrai? Jos plaukai, surišti į uodegą, ir ant kaktos dešinėn tvarkingai krintantys kirpčiai rodo esant kažkokią specialią progą, o ne įprastinę darbo dieną. Kas tai galėtų būti? Dar iš arčiau: jos veidas mąslus, bet žvilgsnis neramus, poza – vidutiniškai kovinė. O ant šalia išrikiuotų kėdžių sėdi dar dvi dešimtys tokių pat merginų. Durys prasiveria. „Seiko-sama? Prašau“, – sako paslaptingai pirmų šio skyriaus sakinių herojei viduramžis kostiumuotas vyras ir oficialiai skelbia medžioklės sezoną atidarytą. Būtent šis sezonas lems Seiko ir tūkstančių kitų japonų karjerą, kai jie baigs universitetą, paruoš ištisą kartą naują darbuotojų, kursiančių šalį kelis artimiausius dešimtmečiu.
Shūkatsu – darbo paieškos laikotarpis, pačių japonų kartais vadinamas ir „job hunting“ (darbų medžioklė). Ne be priežasties toks pavadinimas – tai ištisus mėnesius trunkanti procedūra, visam gyvenimui pakeičianti jaunus žmones, reikalaujanti beveik antgamtiškų galių ir ištvermės. Gerai pasiruošęs gali susimedžioti gerą ateitį, priešingu atveju būsi sumedžiotas pats.
Japonijoje Darbo birža pati save turėtų nusiųsti į Darbo biržą – o ką daryti, kai visuomenė jai tiesiog neduoda darbo. Tai lemia į visuomenę įaugusi įdarbinimo tradicija, daugeliui japonų sukurianti karjerą. Kaip jau įprasta griežtų tradicijų šalyje, ji niekur nedokumentuota, bet pažįstama iki smulkiausių detalių ir jos paiso visa visuomenė. Kitaip tariant, galima apsimesti, kad apie shūkatsu nieko nenutuoki, bet galiausiai jis tave pats pasieks, nes yra vienas iš nedaugelio būdų gauti darbą. Nustatytu laiku prasidedantis shūkatsu kiekvienam aukštojo mokslo šaknis graužiančiam japonui pagal pastangas suteikia vietą darbo rinkoje (netuščiažodžiauju: 2016-aisiais 97,3 proc. studentų taip gavo darbą) ir visuomenėje. Dėl to Japonija visada turi ką veikti: pagal Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) statistiką, paskutinį 2016-ųjų ketvirtį Japonijoje darbo neturėjo 3,1 proc. gyventojų (mažiau tik Islandijoje). Tarp OECD šalių Japonija pasirodė geriausiai besitvarkanti su jaunimo nedarbu: tik 5,2 proc. jaunimo nedirbo. Singapūras ir Pietų Korėja savo darbo rinką irgi formuoja tuo pačiu metodu, bet ne taip sėkmingai, nes visuomenė ne tokia griežta besiimantiems savų iniciatyvų. Aiškios taisyklės ir spaudimas iš visų įmanomų pusių tiesiog nepalieka vietos svarstymui ir dvejonėms: visi dabar ieškosi darbo, vadinasi, ieškosiesi ir tu. Kompanijos taip pat žino, kiek, ko ir kada laukti: kiekvienais metais jos paruošia laisvos vietos šviežiam protui, pagautam medžioklės sezonu. Visos šalies funkcionavimas priklauso nuo shūkatsu, todėl kvestionuoti ir kelti revoliucijas retam kyla noras.
Shūkatsu linksmybių pradžia – įpusėjus trečią universiteto kursą, maždaug kiekvienų metų gruodį, kai dvejus metus nuo universiteto egzaminų pragaro pailsėjusius studentus darkart pasitinka velnias su šakėmis. Ta kelionė per antrąjį pragarą trunka maždaug penkis mėnesius iki balandžio, bet prisimenama iki paskutinių dienų.
Japonai žino, kaip apsisunkinti gyvenimą, todėl pasirūpina ir visuomenės teismo kontroliuojamomis iki smulkmenų įkyriomis shūkatsu mados taisyklėmis. Patikslinu: pirmosios shūkatsu metu pravertos durys yra ne pirmojo darbdavio, o artimiausios drabužių parduotuvės. Ne, jie perka ne kostiumą (skamba per daug paprastai ir abstrakčiai, pasakytų japonas), o apžiūrinėja specialią shūkatsu produkciją lentynose – dažna parduotuvė ją vadina „The Recruit Style“ (įdarbinimo stilius). Tai yra specialiai tiems keliems gyvenimo mėnesiams sukurta uniforma. Jei pažeisi aprangos taisykles, nebūsi baudžiamas teisme, bet tave pasmerks visuomenė ir kompanija, o tai yra dar baisiau ir rizikuoti neverta. Daugiau niekur jos nepanaudosi, todėl po shūkatsu visi jos atsikrato. Čia galite pamiršti posakį „nespręsk apie žmogų iš išvaizdos“ – shūkatsu sezonu apsižvalgius traukinio vagone dar ir kaip galima spręsti, nes drabužiai aiškiai parodo, kurie traukinio keleiviai ieško darbo. Vaikinai įsispraudę į tiksliai pasiūtas juodas kelnes, juodą švarką ir baltus marškinius. Batai – juodi, smailėjantys, lygios odos (kitaip tariant, saikingai nuobodūs), o krepšys – juodo stačiakampio formos su dviem rankenomis.
Dėmesio: kaklaraištis turi būti mėlynas su įstrižai kairėn pusėn krintančiomis baltomis linijomis.
Vidutinė parduotuvė iš tėvų kišenės už tokį komplektą prašys nuo 400 iki 600 eurų su mokesčiais. Merginos paiso kitų taisyklių, bet yra taip pat užtektinai juodos: juodas švarkelis, juodas sijonas iki kelių (nei trumpesnis, nei ilgesnis), juodi aukštakulniai (nuobodūs), juoda kuprinė (nuobodi). Marškiniai balti. Merginų plaukais taip pat pasirūpino taisyklė: jie surišti į vientisą uodegą, o kirpčiukai sušukuoti į dešinį šoną. Jei šalta, užsivilk puspaltį. Bet tik smėlio spalvos. Mados Šiaurės Korėja. Bet ne tik drabužiai juos išduoda: nuvargusio žmogaus stovėsena, veidas kupinas nežinios, o širdis – baimės.
Shūkatsu laikotarpiu kiekvienais metais darbą randa beveik pusė milijono žmonių ir baigiasi grupinėmis nuotraukomis, kuriose matyti tų paieškų rezultatas – eilėmis išstatytos vienodos eilės vienodų žmonių, pasiekusių vieną tikslą. Internetą nuolatos gąsdina tos nuotraukos, nes sukuria įspūdį, kad ta identiškai apsirengusių žmonių minia yra masinės produkcijos siunta, ką tik pristatyta iš fabriko. Bet svarbus ne tik vienodumo įspūdis. Shūkatsu procesas – tai ilga žmogaus brandos istorija, o ne mechaniškas ir staigus laimėjimas. Europos studentams dar galvojant studentiškus galvojimus, japonams jau reikia rimtai pradėti žiūrėti suaugusiojo gyvenimui ir realybei į akis. Į atsakomybės pasaulį įšokama greitai, ir tai anaiptol nėra lengva – aš žinau, kad jūs esate prisižiūrėję filmų apie Songoką, bet trečio kurso studentai japonai – ne supergalių sajanai, o tokie pat sutrikę vaikai. Universitetų administracijos, keturių metrų skersmens lentynos, pridėliotos spalvotų lankstinukų (kartais pasvarstau, kad tokiems kiekiams jie iškerta medžius keliose Japonijos prefektūrose) ir koridoriais vaikštantys ponai juodais kostiumais sutrikusią jauną populiaciją stato ant kelio: rašyk prašymą čia, pasirašyk viršuje, eik ten. Tada viskas įsibėgėja: prie balanos naktimis sėdinti jaunoji populiacija rašo motyvacinius laiškus po kelias dešimtis kartų – tiek, su kiek kompanijų susisiekia. Tai ne atsargos ar visuotinės mados reikalas, o gyvybiškai svarbi būtinybė: darbą pasiūlys dvi, o gal keturios kompanijos. Meistriškai sužaidę žodžiais ir gyvenimo laimėjimais pakviečiami į egzaminą ar pokalbį, bet ne, dar palaukit – ne dėl darbo, o dėl stažuotės. Tiesa, pastaroji nėra garantuotas dalykas, tai neeilinė sėkmė, kurios ne visi sulaukia. Pavyzdžiui, į stažuotę viename didžiausių Japonijos bankų kandidatavęs bičiulis savo motyvaciniame laiške entuziastingai dėstė, kad finansinėse korporacijose dirbantys žmonės negali sau leisti nė menkiausios klaidos. Kitą dieną per egzaminą jis padarė menkiausią matematinę klaidą, ir ta kompanija su juo daugiau nešnekėjo. Aišku, ne visiems nepasiseka šitaip smarkiai, bet stažuotę – tiesioginę prieigą prie kompanijos – gauna jau kelerius pragaro vartus perėję lyderiai. Stažuotė yra ne tik japonų įpročio viską tikrinti kelis kartus pasekmė, bet ir galimybė studentui įrodyti, ką jis iš tikrųjų moka. Tai yra kelias dienas trunkantis išlikimo žaidimas, dažnai prasidedantis 8 valandą ryte, pasibaigiantis 4 valandą ryte ir vėl prasidedantis po valandos miego, kelių skardinių energinio gėrimo ir dušo. Įtikinamai sukurti sunkiai dirbančio, atsidavusio darbuotojo įvaizdį reikia laiko, todėl žmogaus fiziologijai prieštaraujantis grafikas – ne pasirinkimas, o būtinybė. Baigus vieną tokią stažuotę, prasideda kita, o po jos, vidurnaktį su draugais begeriant bare, paskambina kompanija ir praneša apie dar vieną. Tik pervedusi pro kelerius pragaro vartus, įsitikinusi atsidavimu kompanijai ir studento sugebėjimu japoniškai tiksliai ir staigiai spręsti problemas, gerai apsvarsčiusi baigto universiteto prestižiškumą, kompanija kviečia rašytis sutartį. Parašas garantuoja dar metus laisvės universitete, o po metų pavasarį, pražydus sakuroms, – naują pradžią.
© Andriaus Kleivos nuotr.
Japonams rūpinantis savo karjera, antros – akademinės – gyvenimo pusės universitete niekas nestabdo, todėl gesinant vieną gaisrą kyla dar keli šalutiniai. „Pavargau būti blogu studentu“, – sako kostiumuotas bičiulis. Pasirinkimo nėra: akivaizdu, kad naktimis miegodamas savo potencialiose darbo vietose bet kuris medžiotojas universitete lankysis rečiau, o paskaitose neturės jėgų suvokti, apie ką šneka dėstytojas. Joks darbas negarantuojamas be sėkmingo universiteto baigimo, todėl egzaminų laikotarpiu prasideda papildomų valandų paroje paieškos, dešimties užduočių atlikimas viena ranka ir žongliravimas nervų sistema. Net ir viskam einant gera linkme, shūkatsu iš silpnesnio jauno žmogaus padaro kostiumuotą šešėlį žylančiais plaukais: bandymas gelbėti esamą gyvenimą, naujo projektavimas ir moralinis virsmas į suaugusįjį – viskas sutvenkia intensyvius streso debesis, iš kurių trenkia žaibai su perkūnija. Šalia asmeninių problemų visuomet kyla ir japonų (kaip ir lietuvių) pasaulėžiūroje įsigalėjęs klausimas „o ką pagalvos kiti?“, eskaluojamas visos visuomenės – nuo šeimos iki tokių pat kolegų medžiotojų. Ramią jaunystę užtikrinę ir vietą prestižiniuose universitetuose savo naktiniu darbu uždirbę tėvai tikisi aiškios savo indėlio grąžos. Jie nori būti įsitikinę, kad indėlis yra vykęs, o esant progai, ir įrodyti kaimynei kitapus gatvės ar Tanakai iš mokyklos laikų, kad vaikas pasirodė esąs labai sėkmingas projektas, įgyvendintas atsakingų ir sumanių, labai sumanių, žmonių. Tai – ne savanaudiški kėslai, o noras, kad pastangos nebūtų nuėjusios veltui ir Japonija turėtų dar vieną vertingą visuomenės narį. Keliones per kompanijas prižiūri ir rezultatus kruopščiai vertina tėvai. „Kodėl šita kompanija, o ne geresnė? Tu turi pradėti savo karjerą tame banke, jis patikimas ir jį visi žino“, – sako jie. „Pasistenk labiau“, – priduria. Tas pats Tanaka jau savo sūnui, irgi darbo medžiotojui, perduos iš kaimynų gautą žinią apie jų vaiko sėkmę. Spaudimas ir nepamatuotos viltys kursto papildomą nerimą ir norą baigti ne tik paieškas, bet ir visas svajones. Ne veltui studentai pripažįsta iš shūkatsu į įprastą gyvenimą grįžtantys su laisvės pojūčiu, bet jau kaip visai kitokie žmonės. Todėl iš jo reikia mokėti grįžti – nesileisti būti suvalgytam kompanijų, visuomenės, atsakomybių ir paties savęs. Pirmyn į darbą!
4.30. Takayuki, mano kelių savaičių stažuotės kolega, išjungia žadintuvą ir sunkiai, bet užtikrintai keldamas galvą, ruošiasi naujos dienos nuotykiams vienoje didžiausių Japonijos finansinių institucijų. Takayuki myli kalnus, todėl gyvena Tokijo vakaruose, bet rytais už tai turi susimokėti valanda kelio iki darbo dangoraižių kvartale. „Keliuosi pusvalandžiu anksčiau nei reikėtų, kad spėčiau į patį pirmą traukinį, kuriame mažai keleivių ir daug ramybės. Pusryčių nevalgau, nuo virtuvės stalo pasiimu žmonos paruoštus onigirius su tunu“, – apie į jūržolių paplotėlius susuktus ryžių kamuoliukus su įdaru šneka kolega. Būdamas tingus nejaponas ir gyvendamas kiek arčiau, tas kelias savo stažuotės savaites lovą palikdavau valanda vėliau už Takayuki, savo Tokijo „vilniečio kortelę“ nuskenuodavau 6.40 ir su trimis persėdimais traukiniu 6.48 pajudėdavau jau darbo link.
Jei dabar būtų prieš septynias ir būtumėte tame pačiame traukinyje toje pačioje valandos trukmės kelionėje, pamatytumėte mane sulinkusį, įsispraudusį į mėlyną švarką, apsisukusį mėlynu kaklaraiščiu, įsisegusį mėlyną ženkliuką su kompanijos ir olimpinių žaidynių logotipais ir rankoje laikantį nešiojamojo kompiuterio formato juodą rankinę. Dabar atitolinkime vaizdą keliskart: manęs nebėra. Bet pažiūrėkite geriau – aš ten kažkur dešinėje, įstrigęs po kitų keleivių kojomis, kaip į gelbėjimosi ratą laikausi įsikibęs traukinio sienos. Mane sunku pamatyti, nes stoviu tarp tokios pat išvaizdos ir likimo klonų – jie irgi nuo ankstyvo ryto skausmo pripildytais veidais, vienodais švarkais ir rankinėmis išgyvena tą pačią dramą.
Specialios rytinių tsūkin kaisoku traukinių (rytinių keliautojų ekspreso) linijos perveža maždaug 80 000 tokių švarkuotų keleivių (arba pusę Klaipėdos).
Tie traukiniai yra beveik kaip juodosios skylės, kurioms neegzistuoja jokie limitai – į jas kaip į šprotų skardinę sukemšama absoliučiai bet kokio dydžio populiacija. Aš nejuokauju apie sukimšimą: ten pasirodo tie stebuklingi lietuviškuose geografijos vadovėliuose aprašomi geležinkelio stočių darbuotojai, kurie įgrūda vieną ar kitą švarkuotąjį ir padeda užsidaryti durims. Rytiniai traukiniai būna pripildyti beveik 250 proc., todėl papildomai įgrūstus švarkuotuosius kitoje stotelėje tiesiog iššauna kitų keleivių spaudimas. Ir kai jau atrodo, kad naujus keleivius galėtum tik guldyti ant stogo, toje pačioje stotelėje kelias minutes lenda dar poros šimtų švarkuotųjų banga. Ką tai reiškė man? Labai ribotą kvėpavimą ištisą valandą arba skausmą įvairiose kūno dalyse, artimiausio keleivio laikraštį veide arba skėtį nugaroje. Žiūrint optimistiškiau, tai yra geriausios sąlygos miegoti stovint, nes būdamas taip suspaustas nepajudėsi ir nenugriūsi net labai norėdamas. Miegantis, mažai kvėpuojantis ir su muzika ausyse ilgainiui visas Tokijas skardinėmis importuojamas į miesto centrą.
Pakilęs į 30-ąjį pastato aukštą, pirmąją darbo dieną su didžiuliu pasitikėjimu braukiau kortele ir energingai atidariau duris – atvykau beveik valanda anksčiau, todėl ketinau visiems labai akivaizdžiai įrodyti nenugalimą europiečių atsidavimą darbui. Į mane, įsidrėskusį pro duris, žiūrėjo jau beveik visas biuro kolektyvas. Tą valandą iki darbo pradžios mano kolegos jau sėdėjo ne tuščiai akis įsmeigę į katinėlius socialiniuose tinkluose, o aktyviai ruošėsi naujai dienai – taip, kad paskelbus startą neliktų abejonių, kurion pusėn pulti. Dalis jų jau skaitė elektroninius laiškus, susidarė dienos darbų sąrašus, iš valgyklos nešėsi antrą kavos puodelį ir į lentynas dėliojo savo atneštinius pietus bentō dėžutėse.
Skambutis deklaruoja oficialią darbo dienos pradžią, ir ant sienų pakabintuose televizoriuose, beveik kaip Orwello sumanyta, sušvinta kompanijos naujienos, kuriose – naujas sutartis pasirašantis kompanijos vadovas, ateities planų ir vizijų pristatymai, per kalėdinį vakarėlį besijuokiantys bendradarbiai. Kiekvienąkart ekrane pasirodžius vadovo veidui biure linkteli kelios galvos, išreikšdamos pagarbą. Turinio atžvilgiu laida tokia pat bevertė kaip spalvotas lankstinukas pašto dėžutėje, bet užtat ji sugeba naujos savaitės rytą tuo pačiu veiksmu suvienyti kompanijas Tokijuje nuo pirmo iki paskutinio dangoraižio bokšto ir nuo šiauriausio iki piečiausio Japonijos kranto. Laidai pasibaigus optimistiška melodija, darbuotojai išsilaksto po savo departamentus, departamento vadovui kolegiškai praneša apie naujienas, problemas, ir visi kaip samurajų kovoje sušukę Ganbarimashō! (stenkimės, sunkiai dirbkim, sėkmės) eina iš tikrųjų sunkiai dirbti. Tokijo dangoraižiuose prasideda dar viena ekonomikos auginimo diena.
Sararī man (nuo angliško „salary man“ – algos vyras) – ne šiaip sau kas rytą su saule dangoraižio liftu kylančios ir vėlyvą vakarą jau pavargusio šešėlio pavidalu grįžtančios figūros, o tiksliai įvardyta ir dokumentuota, šaliai gyvybę sugrąžinusi galinga žmonių grupė. Po Antrojo pasaulinio karo rasti pačią Japoniją tarp dūmų ir nuolaužų buvo beveik neįmanoma. Japonija prarado viską, ką uždirbo XIX amžiuje, ekonomika smigo žemiau grindų – už šalies sienų jau mažai kas tikėjo, kad per artimiausią šimtmetį situacija galėtų smarkiai pasikeisti. Užuot nirę į depresiją ir ėję į kampą apraudoti griuvėsių, japonai nelaukę pirmadienio išėjo į darbą. Sukurti naują Japoniją buvo ne Vyriausybės problema, o visos šalies kolektyvinė pareiga. Iš naujo mokyti bendradarbiavimo, susitelkimo ir produktyvumo nereikėjo – tokią save Japonija sukūrė per šimtmečius ir tai jau laikė akivaizdžiais, kertiniais savo tautinio tapatumo principais. Meidži laikotarpio modernizuota švietimo sistema buvo nuosekli ir pritaikyta visuomenės poreikiams – jaunąją Japoniją tais laikais ji mokė profesinių žinių, technologinio suvokimo ir visko, kas galėtų kelti ekonomiką. Atsigaunančiai Europai didinant darbuotojų skaičių ir darbo rinkoje atveriant naujus kelius moterims, Japonija to daryti nesiruošė ir tų pačių tikslų siekė mažesniais ištekliais – keliskart gręžė tuos pačius darbuotojus vyrus, o moteris paliko nuošalėje rūpintis šeimos gyvenimu ir auginti naują darbo jėgą. Mirdami ir nemiegodami, aktyviai užsiimdami gamyba, augindami kompanijas ir traukdami investicijas, japonai iki šeštojo dešimtmečio vidurio jau susigrąžino prieškarinę ekonomiką, aštuntojo pradžioje stovėjo ten pat, kur ir Didžioji Britanija, o iki dešimtojo 20 proc. aplenkė Didžiąją Britaniją ir tiek pat atsiliko nuo JAV. Ačiū, sararī man – tau pavyko.
Nors šiandien sararī man vis aktyviau papildo jau ir ofisu redī (nuo angliško „office lady“ – biuro panelė) arba kyaria ūman (nuo angliško „career woman“ – karjeros moteris), seksistiné tradicija turėti algas nešančius vyrus ir vaikais besirūpinančias moteris nyksta lėtai. Pažiūrėkite į žodį, kurį japonų kalba priskyrė moteriai, – tas pats darbas įvardytas ne paprastu algos uždirbimu, o jau ambicija siekti karjeros (girdi, dirbanti moteris yra karjeristė). Kostiumuoto, į juodą rankinę įsitvėrusio vyro figūra ir toliau yra biurų Japonijos simbolis.
Trumpam pats pasivertęs į sararī man finansinėje kompanijoje, pietų pertraukų metu dangoraižio valgykloje labiau domėdavausi ne maistu, o tuo, ką pasiūlys nauja žaidimo „Kieno stažas ilgesnis“ dalis. Kolegos kasdien po keliskart pagerindavo anksčiau pasiektą rekordą, o kitą dieną sugebėdavo nustebinti iš naujo. Vienženkliais skaičiais atsakydavo tik bendraamžiai kolegos, atėję tiesiai iš universiteto ir dar tiesiog neturėję laiko keisti kompanijų, net jei ir būtų norėję. Visų kitų, net ir šešias dešimtis metų pragyvenusių darbuotojų, CV galėjau papasakoti iš kompanijoje prabūtų metų skaičiaus, nes tai yra vienintelis įrašas ir vienintelė darbovietė, kurią jie yra pažinę. Mano kompanija nebuvo tiesiog ištikimų darbuotojų pilna anomalija – medžiodami darbą shūkatsu metais, japonai planuoja ne kuriame biure leis artimiausius metus, o gyvenimą iki pat pensijos (kitaip tariant, jie imasi shūshin koyō arba visą gyvenimą trunkančio darbo). Nors nuklydimų nuo dar vienos nerašytos japonų taisyklės yra, salų šalies žmonės įpratę visam laikui sustoti ten, kur po universiteto pradėjo savo darbą. Įgyta kompanijos kortelė atveria ne tik pastato vartus, bet ir prieigą prie visiškai naujo pasaulio su savomis taisyklėmis, prie naujos šeimos, kurioje gyvensi kiekvieną savaitės dieną artimiausius 40 metų. Tokios darbo realybės pripažinimas abipusis, todėl atvykus naujiems darbuotojams žmogiškųjų išteklių departamentas išgyvena didžiausią pragarą, kompanijos vadovybės nurodymu planuodamas tikslią kiekvieno darbuotojo karjerą ir naujoko žingsnius toje kompanijoje pagal interesus, ambicijas ir charakterį. Traukdama darbuotoją vis arčiau savęs, kompanija jį ima mylėti įvairiais būdais: kaip giminaitis dovanoja pinigų vestuvių proga, kompensuoja transporto išlaidas, stato bendrabučius, padeda nusipirkti namus, moko anglų kalbos ir dalija bet kurias reikiamas žinias specialiose paskaitose. Atleidimas Japonijoje – kaip mėnulio užtemimas – įvyksta, bet retai, visų dėmesį pritraukiančiomis, skandalingomis aplinkybėmis.
Tie, kurie vis dėlto sugalvoja savo noru palikti kompaniją, išgyvena tokią pat pabaigą, kokia buvo ir pradžia. Jie kviečiami pokalbio, o tokiems kaip mano bičiulis Harukis, kuriam pasisekė mažiau – net keturis kartus. Tai yra keturguba proga bandyti įrodyti savo motyvaciją trenkti durimis ir keturios galimybės iš naujo įsimylėti kompaniją.
Japonijoje į karjeros revoliucijas keliantį ir darbo vietas mainantį žmogų naujos kompanijos žiūri su didžiule abejone pro akinių kraštą: tas žmogus, mąsto jie, nesugebėjo pritapti, nebuvo išmokytas ištikimybės ir, žiūrėk, kurią akimirką smeigs ir naujai darbovietei į nugarą.
Seriale „Biuras“ (The Office) kompanijos vadovas Maiklas Skotas, pats to nežinodamas, papasakojo japonų darbo rinkos istoriją: „Labiau norėčiau, kad mane darbuotojai mylėtų, ar kad bijotų? Abu variantai: noriu, kad darbuotojai būtų išgąsdinti nežmoniškai stiprios meilės man.“ Turėdamas nesudaužomą kompanijos pasitikėjimą ir užtikrintą ateitį, galėdamas naudotis kompanijos privilegijomis ir jausdamasis už tai skolingas, jausdamas pagarbią baimę iš didžiulės meilės, darbuotojas aukojasi kompanijai. „Į darbą aš ateinu ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Kodėl? Nes taip noriu. Esu gavęs daug pasiūlymų iš kitų kompanijų, bet likau čia šiandien, liksiu ir visą gyvenimą. Kodėl? Nes tikiu, kad kartu šitoje šeimoje galime padaryti stebuklų“, – dešimtmečius trukusiu nuosekliu darbu pelnęs vietą visai arti kompanijos prezidento paaiškino vienas iš mano patriotiškų kolegų. Jis beveik niekada nenusisega kompanijos kortelės išėjęs pro duris ir su ja vaikšto po Tokijo gatves – priklausyti didelių tikslų siekiančiai žmonių grupei malonu. Už ištikimybę japoniška kompanija linkusi reikiamai atsilyginti ir kelia jį vis arčiau geresnių pareigų. Galią lemia nebūtinai rezultatai, o darbuotojo patikimumas, mano kompanijos. Vis dėlto dalis japonų per daug įsitraukia ir savo ateitį apskritai parduoda kompanijos tikslams – pačių sārari man žodžiais sakant, taip transformuojasi į shachiku arba kaisha no inu (kompanijos vergą arba šunį).
O dabar transliuoju tiesiogiai iš paskutinio šios dienos traukinio namų kryptimi, surinkusio visas liekanas iš miesto centro. Šalia manęs jau trečią elektroninį laišką savo kolegoms siunčia vienų Japonijos oro linijų darbuotojas. Jis vežasi darbą net ir ten, kur nereikia, nes darbo laiko sąvoka jam praradusi reikšmę. Visur ir visada ganbaru. Taip, aš žinau – tokį žodį rašau jau magiškąjį trečią kartą, taip ir nesugebėdamas dorai paaiškinti, ką jis reiškia, bet čia kaltinkite ne mane, o įmantrią japonų kalbą, kurioje yra beveik neišverčiamų žodžių, besiprašančių atskiros pastraipos. Ganbari yra plati filosofija, sutalpinta į vieną žodį, kurio kandži (頑張), kalbantis apie ištvermę ir atkaklumą, parodo tik dalį visos tiesos. Ganbarimashō! (kovokim sunkiai) – suglaudę rankas gali šaukti Japonijos nacionalinės regbio komandos nariai, besiruošiantys negailestingai nukauti priešą. Ganbarimasu! (mokysiuosi uoliai) – mintyse save nuteikia studentai, ruošdamiesi egzaminų sesijai. Bet galima ir dar plačiau. Po žemės drebėjimo Kumamoto prefektūroje 2016-ųjų pavasarį lentelės ant laivų ir lipdukai ant automobilių visoje Japonijoje skelbė: Kumamoto, ganbare! (Kumamotai, laikykis!) Tokiais žodžiais japonai ne tik pripažįsta Kumamoto žmonių skausmą, bet ir įkvepia jiems naujų jėgų, pakiliai skatindami nepasiduoti ir ištvermingai eiti į priekį. Vis dėlto dažniausiai pasitaikanti ir mažiausiai suprantama ganbaru atmaina yra Ganbatte!, kurią man, vos atvykusiam į Japoniją ir jau besiruošiančiam bemiegei mokslų nakčiai tarp energinio gėrimo skardinių, draugiškai mojuodamas pasakė japonas bičiulis. Kliaudamasis žodynais, nuogirdomis internete ir užsienietiškomis smegenimis, aš buvau šventai įsitikinęs, kad jis man su šypsena veide linki sėkmės. Taip, tai tikrai yra arti lietuviškojo „sėkmės“, angliškojo „good luck“ arba prancūziškojo „bon chance“. Tas pats mojuojantis draugas netrukus pridūrė: „Žinai, pas mus su sėkme šiek tiek kitaip.“ Jis buvo teisus, nes tiesioginis ganbatte vertimas nereiškia jokios sėkmės. Tas žodis tiesiog kviečia „dirbti sunkiai“ arba „siekti geriausio“.
Akivaizdu: sėkmė ateis tik tokiu atveju, jei nuolatos dirbsi, darysi ką reikia, užuot krėtęs nesąmones. Nežinau, kaip dar mūsų Europos civilizacija stovi ant kojų, jei mes to tūkstantmečiais nesugebėjome sugalvoti.
Japonams ganbari idėja šimtmečiais padėjo imantis didelių darbų savai šaliai sukurti, išmaitinti, auginti ir kartu įveikti problemas. Visiems į nugarą alsuojanti savo sena istorija ganbari šiandien atėjo ir į Japonijos biurus. Salų šalies žmonės dirba 8 valandas per dieną, 40 valandų per savaitę ir 45 valandas mėnesinių viršvalandžių. Taip sako Darbo standartų aktas (Rōdō kijunhō ), bet, anot teisės studentų, jį „galima praleisti, nes vis tiek niekas nesilaiko“. Nustatyti viršvalandžiai yra formalūs, nes bendru profsąjungų ir kompanijų sutarimu gali būti padidinti iki dangaus aukštybių. Kitu atveju apie juos tiesiog niekam nesakoma: kas sugebės uždrausti, jei tie viršvalandžiai oficialiai neegzistuos? Japonijos Kokkai (parlamentas) vis pašneka, kad reikia pokyčių, bet viskas tuo ir baigiasi. Iki šiol japonai yra viena daugiausia dirbančių pasaulio tautų. Darbo dienos pabaigą paskelbęs vakarinis skambutis nepriverčia kolegų atitraukti rankas nuo kompiuterių klaviatūrų – jie jas maigo taip, lyg būtų darbo pradžia. Iš dalies taip ir yra – tai yra naujos, jau pilkoje, kartais teoriškai net neegzistuojančioje zonoje esančios darbo dienos pradžia. Bet japonams jau įprasta, kad darbas nepasibaigia įprastinėmis darbo valandomis ar visiškai įvykdžius paskirtą užduotį. O man, prie popierinių kavos puodelių, sėdmaišių ir biliardo stalų biuruose pripratusiam naiviam europiečiui, visa tai buvo naujiena, todėl tinkama edukacija pasirūpino specialus konsultantas. Neskaitant įspėjimo prie stalo visada sėdėti tiesiai ir į darbą eiti anksčiau nei reikia, jis labai akcentavo vieną frazę: „Osaki ni shitsurei shimasu. Negali sau leisti pamiršti.“ Ir nors ją pamiršau vos ištaręs antrąjį žodį, konsultantas buvo teisus – ja užbaigiama kiekviena diena, nebent ketini miegoti biure. Jei reikėtų pasakyti lietuviškai, būtų kažkas panašaus į „atsiprašau, kad išeinu anksčiau“. Šiuo atsiprašymu viešai pripažįsti tos dienos pralaimėjimą produktyvumo kovoje ir liudiji visų, tą vakarą ir toliau besiruošiančiųjų ganbaru, ištvermę. Bet net ir neturėdami ypatingų įsipareigojimų už biuro sienų japonai stengiasi palikti savo darbo stalą kuo vėliau ne tik dėl to, kad linkę neleisti laiko tuščiai, bet ir dėl bendradarbių spaudimo, kurį geriausiai apibūdino vadovo pareigas einantis mano kolega. „Nueik prie administracijos 17.10 ir pažiūrėk į tuos išeinančius žmones! Kiek jų! Tai štai: kaip jie gali tikėtis gero rezultato ir dar geresnio užmokesčio, jei nėra pasiruošę dirbti sunkiai. Jei dirbsime sunkiai, eisime į priekį. Jei sunkiai nedirbsime, tai gal taip ir užsibaigsime. Paprasta“, – nuoširdžiai stebėdamasis paaiškino pats 1000 viršvalandžių per metus išdirbantis kompanijos patriotas (taip, tai reiškia, kad jis nedažnai grįžta namo). Turiu pasakyti, kad aš jau buvau nuėjęs prie tos administracijos ir pamačiau, kad tik nuo 22.00 ar vėliau pradeda plūsti didesni „nedirbančiųjų“ srautai. Jo mintis savaime yra atsakymas į Japonijos politikų klausimą, kodėl šalies ekonomika auga taip lėtai – užuot skaičiavę produktyvumą, kai kurie japonai vis dar skaičiuoja išdirbtas valandas. Mano kolega nieko nepasakė apie 17.10 pro vartus išeinančiųjų tos dienos rezultatus. Viršvalandžių nedirbantis žmogus kolegų vertinamas kaip tingus ir nenašus darbuotojas, siekiantis savanaudiškų tikslų ir nesiruošiantis pasiaukoti dėl kompanijos. Spaudžiamas tokios įtakos, net ir žaibiškai atlikti užduotį sugebantis darbuotojas ją mažais kąsniais išmėtys po visą dieną iki išnaktų, nes žinos, kad vis tiek reikės sėdėti tuos „šiek tiek darbo ir šiek tiek įvaizdžio“ viršvalandžius.
© Andriaus Kleivos nuotr.
OECD jau keliskart pakartojo, kad japonai – tarp daugiausia dirbančių, bet mažiausiai nuveikiančių tautų. Traukiant šalį iš griuvėsių ir stengiantis kuo greičiau atkurti jos ekonomiką, ganbari metodas veikė, o šiandienos pasaulyje, kuriame už darbo valandų skaičių svarbiau sugebėjimas žaibiškai priimti inovatyvius sprendimus, tuo pačiu metodu laimėti neišeina. Dalis kompanijų tai supranta ir, kaip maniškė, išjungia šviesas po 22.00. Tačiau nereikia būti genijumi norint jas įsijungti darkart. Japonijai, konservatyviai ir į senus įpročius stipriai įsikibusiai šaliai, bus sunku pasikeisti. Paskutiniai specialūs greitieji traukiniai stotis palieka 23.00, reklamos rodo viršvalandžių pilną sararī man gyvenimą kaip įprastą modelį, šeima ir draugai tikisi, kad gerai atliksi vaidmenį – kaip tai gali keistis, kai šis principas įmūrytas salų pamatuose. Japonai net susigalvojo atskirą žodį mirčiai nuo persidirbimo – karōshi. Deja, tai nėra retai vartojamas „muziejinis“ žodis. 23 proc. Japonijos kompanijų turi darbuotojų, dirbančių 80 valandų viršvalandžių per mėnesį, o 12 proc. net ir 100 valandų ar daugiau. Vėliau dalis jų, prigulusių popietės miego, taip ir nepakils nuo lovos, arba nuo pasirinkto stogo šoks į nežinią – taip, kaip pasielgė 24 metų „Dentsu“ reklamos kompanijoje dirbusi Matsuri Takahashi. Ji 2015-ųjų spalio mėnesį užregistravo 105 valandas viršvalandžių.
Mirties atvejus skaičiuoti sudėtinga, nes kompanijos tokius faktus slepia. Remiantis apytiksliais skaičiais, 2015 metais darbo giltinė prašlavė bent 2159 žmonių grupę. Bet dar sunkiau išvis atsiriboti nuo skaičių ir pažiūrėti sararī man tiesiai į akis, bandant suprasti jo kasdienybę. Ankstyva dienos pradžia, pergrūstas traukinys, vėlyva pabaiga beveik be pasirinkimo, vėl pergrūstas traukinys su valanda miego stovint, ankstyva pradžia su nuvargusia galva, ir taip kasdien keliasdešimt metų. Panašiu profesiniu keliu einantys prancūzai turi daugybę pasirinkimo galimybių: drauge su profsąjungomis deginti padangas gatvėse, mesti darbą, viešai keiktis ir aprėkti praeivį, maloniai skųstis bendradarbiams ir viską pasakoti šeimai.
Užuot ėmęsi prancūziško būdo, japonai rėkia ir plėšosi viduje, o išorėje išlaiko Budos veidą, kaip ir nurodyta nerašytoje elgesio konstitucijoje. Jie neprotestuos, nerašys skundų, niekam nepasakos ir stresą kaups savyje – tai nieko nestebina, nes toks jau yra suaugusiojo gyvenimas. Girdi, ne tu vienintelis tokį gyveni, kitaip nebus, todėl eik gyventi, užuot reiškęs jausmus. Kai kurie japonai viską papasakoja, bet tik vieną kartą. Traukiniui.
Laikas – ryte arba vakare, prasidedant arba baigiantis dienai. Vieta – greičiausios traukinių linijos, nepaliekančios abejonių. Traukinys stoja, keleiviai atsidūsta, lipa į kitą traukinį, o ekranuose ima šviesti eilutė, pranešanti apie dar vienos kategorijos techninį gedimą – Jinshin jiko (žmogaus sukeltas nelaimingas atsitikimas). Šalia pranešimų apie sugedusias duris ir bėgių patikrą. Nesakytum, kad tai visiškai nebekelia jausmų, bet tai jau beveik tapo kasdienybe – tokie užrašai ekrane pasirodo po keliskart per mėnesį, po pusvalandžio traukinys grąžinamas į maršrutą, o nusižudžiusiųjų šeimoms išsiunčiamos sąskaitos nuostoliams atlyginti. Iš tiesų paprastoms šeimoms tokios sumos nepasiekiamos nei sielas pardavus, nei visas įmanomas paskolas paėmus. Tai labiau kompanijų sugalvotas įrankis makabriškai krauti atsakomybę potencialiems savižudžiams ir atgrasyti juos nuo šuolio ant bėgių. Tokijo „Shin Koiwa“ stotelėje, pro kurią nestodami skrieja greitieji traukiniai, nusižudo daugiausia žmonių, todėl joje imamasi išskirtinių prevencijos priemonių: geltonos sienos, televizoriaus ekranai su mielais kačiukais, veidrodžiai kitoje bėgių pusėje, daug mygtukų, skirtų greitai sustabdyti traukinius, ir reklaminiai kvietimai skambinti psichologinės pagalbos numeriais. Prie kovos su tokia realybe prisideda ir kitos, įprastos geležinkelio stotys. Beveik kiekvieno perono pradžioje ir pabaigoje šviečia raminama mėlyna šviesa, o pro garsiakalbius čiulba paukščiai. Bet visa tai tėra tapetų klijavimas ant pelėsių. Turi keistis ne geležinkelio stotys, o kompanijų filosofija.
Baigęs darbą, pro kompanijos dangoraižio duris kostiumuotas japonas išeina jau į aptemusį miestą. Ežerai, kalnai ir parkai iki rytojaus pasislėpę prietemoje, koncertai pasibaigę prieš kelias valandas, įdomiausios parduotuvės uždaromos, o šeima – jau kažkur pusiaukelėje į lovą. Bet svarbių susitikimų, krizių valdymo ir privalomų viršvalandžių sprogdinama galva reikalauja būti pravėdinta. Galima sakyti, visa Japonijos ekonomika įjungia savo naktinį režimą ir nedidelėmis grupėmis eina barų, vadinamų izakaya, kryptimi. Smegenys ir švarkas padedami į šoną, baltų marškinių rankovės atraitojamos iki alkūnių ir pirmąjį užsakymą pristatęs padavėjas atsuka nesibaigiančio alkoholio čiaupą. Jį lydi nedideli užkandžiai – iščirškinti yakitori (griliuota paukštiena ant iešmelių), yakiniku (plonai pjaustyta griliuota mėsa), skrudintos bulvytės, salotos ir gerklę aštrumu sprogdinantys wasabi maki (pavargusius sararī man dvigubai pradžiuginti užsinorėję virtuvės darbuotojai užsiima vadinamuoju vasabių terorizmu ir prikemša jų papildomai). Kelių minučių geriant pigų alų, slyvų likerį umeshu, 25 proc. shōchū, viskį primenantį haibōru užtenka, kad visų prie stalo sėdinčių žmonių veidai izakaya aplinkoje atrodytų kaip eilė Japonijos vėliavų – tokio raudonumo. Izakaya – beveik vienintelė vieta planetoje, pajėgi iš japonų ištraukti jų japoniškumą ir priversti visus užmiršti klausimą „o ką pagalvos kiti?“. Toliau – keliskart papurškus mėsos ir dūmo kvapus iš kostiumų išvėdinančio dezodoranto jau beveik galima grįžti į normalų gyvenimą. O grįžti kuo? Galima traukiniu, jei ne per vėlu, o galima ir taksi, už kurį moka kompanija. Nepigu, bet kai kurios kompanijos, viešai nepasakodamos, keliones į izakaya vertina kaip oficialią praktiką, nes supranta, kad jų lankymas – papildomas šviežesnio darbuotojų proto garantas. Tai kainuos kur kas pigiau nei samdyti naują darbuotoją arba gaivinti jo protą ekstremalesnėmis priemonėmis. Per daug galvas susiformatavusių ir taksi arba traukinio nesugebėjusių pasiekti darbuotojų nesupainiosi su niekuo: po vidurnakčio gatvės vis dar pilnos nelabai tiesia linija vaikštančių uniformuotų sielų – atrodo, lyg gyvenimo tikslo ieškotų. Kas žino, kur juos nuves naktis? Kai kada niekur ir nenuveda, iki ryto apsodindama darbuotojais miestų šaligatvius ir priguldydama geležinkelio stotis. O jei nuveda, tai dažniausiai į karaokę, kurią sugalvojo pats laiko švaistymo dievas (ir nervų gadinimo dievas – nė negalvokite nuomotis kambario šalia karaokės kioskelio; paklausykite žmogaus, savaitę miego iškeitusio į kasnaktinį „My Heart Will Go On“ iš „Titaniko“ dainuojančių sararī man balsus). Kolegiškas japoniškų, angliškų ir prancūziškų dainų rėkimas į mikrofonus yra ne tik papildoma galimybė atsipalaiduoti, bet ir būdas prastumti laiką iki naujos darbo dienos, ir laikina pastogė. Ar kitas rytas lengvas? Aišku, kad ne, bet jėgas išgręžusi Japonijos ekonomika turi pasiūlymų ir kaip jas susigrąžinti – kiekvienoje nedidelėje konbini parduotuvėje yra atskiras šaldytuvas su skirtingo stiprumo energiniais gėrimais ir vitaminų koncentratais. Po išeitį kiekvienam nuovargiui. Kitu atveju – dušas biure arba inemuri.
Kad ir kur bėgtum ir ką veiktum Japonijoje, apsidairęs visada aplink pamatysi žmonių, sustingusių ir pasidavusių – leisiu sau būti poetiškas – beribei laiko tėkmei. Vienoje bibliotekos pusėje – knygomis užsibarikadavęs ir į tašką bloknote pieštuką įbedęs profesorius. Kitoje – rankas ant atversto nešiojamojo kompiuterio sunėręs ir skaitmeniniam pasauliui besimeldžiantis studentas. Grįžtant traukiniu – nejudanti dama, nutaisiusi įtikinamai inteligentišką veido išraišką ir laikanti po penkių minučių iš rankų iškrisiančią knygą. Ten pat ir kostiumuotas vaikinas, elegantiškai tarp kelių suspaudęs savo biuro darbuotojo krepšį ir telefoną su neužbaigta tviterio žinute. Dalis tokios Japonijos populiacijos sudaro įspūdį, kad gyveni kažkieno paredaguotame filme, kurio veiksmą nedorėliškai sulėtino. Bet tai yra realybė, ir visus šiuos sustingusius žmones vienija du dalykai: užmerktos akys ir noras kompensuoti miego trūkumą. Nacionalinis Japonijos transliuotojas NHK jau paskelbė skaičių: pagal bendrą visų amžiaus grupių statistiką tik 7 valandas ir 15 minučių per parą lovoje gulintys japonai jau tapo pasaulio vicečempionais, nes miega ilgiau tik už absoliučius pasaulio vargšus korėjiečius. Pagal „Jawbone“ statistiką, 5 valandas 44 minutes besiilsintys Tokijo gyventojai jau išvis tapo nemiegančių miestiečių lyderiais (še tau, Franko Sinatros Niujorke). NHK paieškos rodo, kad ir artimiausiu metu Japonija bus mieguista arba dar mieguistesnė – nuo 1960-ųjų anksčiau nei 22.30 miegoti einančių žmonių liko tik 30 proc., ir tas pats trečdalis populiacijos šiandien tvirtina, kad miego tikrai trūksta. Spėčiau, kad taip pat mano ir Japonijos premjeras Shinzo Abe, 2015-aisiais per pirmojo Singapūro premjero Lee Kuan Yew laidotuves besimėgavęs inemuri. Nesityčiokite – o ar jūs galėtumėte pasigirti, kad snaudėte šalia Indijos premjero Narendros Modi peties?
Iš dviejų kandži – „miegoti“ ir „būti“ – susidedantis žodis inemuri pats save paaiškina: Japonijoje miegama būdraujant.
Europiečiai turėtų vieną kartą užbaigti šitą fenomeną lyginti su savo popietės miegu ar ispaniška siesta. Visa inemuri esmė yra ta, kad niekas jo į priekį neplanuoja – net minutę ar sekundę prieš. Užsimerkiama netikėtai, ir už mąstymą atsakinga smegenų dalis nesugeba tam pasipriešinti. Kita vert… Atleiskit, buvau užsnūdęs priešais klaviatūrą. Tai apie ką mes ten? A, štai – miegojimo vietą renkasi ne inemuri „autorius“, o pats inemuri. Galima užmigti rašant knygą kavos parduotuvėje, vakare grįžtant traukiniu namo ar laukiant savo eilės prie restorano. Miegojimo poza priklauso nuo kiekvieno miegotojo asmeniškai. Pats paprasčiausias būdas – sėdėtojo poza, kai miegotojas turi kur atsisėsti ir elegantiškai sukryžiavęs rankas į ką nors atremia galvą. Išsižioję miegotojai susilenkia ir galvą padeda ant kelių – kad aplinkiniams būtų ne taip baisu žiūrėti. Pagalves primenantys pagrindai (sakykime, rašomasis stalas) ir tampa pagalvėmis, ant jų dedamos rankos ir galvos. Aš asmeniškai esu didžiulis stovėtojo pozos gerbėjas. Tai dažnai įvyksta įsikibus į traukinio turėklą: kojos stačios, ranka – viršuje, bet galva nulenkta. Mažiau patyrę traukiniui sustojus griūva ant grindų ar pro duris, bet susikaupimas leidžia pasiekti visai patenkinamų miego rezultatų. Šita poza geriausiai įkūnija akimirkos staigumą ir pačią inemuri filosofijos esmę – jau laikinai sustabdžius savo proto ir kūno darbą, vis dar gyventi šiame pasaulyje ir būti pasiruošus bet kada vėl veikti. Pavyzdžiui, užmigę stovėtojai norimoje stotelėje staigiai pabunda ir išlipa. Kartą esu užmigęs ir nuvažiavęs iki paskutinės traukinio stotelės, o paskui dar ir grįžęs tuo pačiu, bėgius pakeitusiu traukiniu į kitą rajoną – tada supratau, kad europiečiai japoniškai gyventi tiesiog nesugeba.
Kiekvienas Prancūzijos užsienio reikalų ministro Laurent’o Fabiuso užsnūdimas šalyje sukeldavo nacionalinę krizę, kurią visuomenė rimtai apsvarstydavo. „Negi vienintelė mūsų politikų kompetencija – miegoti?“ – klausdavo jie savęs. Premjero miegas per Lee Kuan Yew laidotuves sukėlė nesmagumų Japonijai, bet tai nėra išimtinis atvejis, nors taip norėtų manyti tarptautinė bendruomenė. Tokie nutikimai paprasčiausiai neišeina už Japonijos sienų. Šit finansų ministras Asō Tarō beveik per kiekvieną parlamento posėdį meistriškai susideda du pirštus ant smilkinio ir užsimerkia. Japonija savęs visą laiką klausia, ar jis miega, ar užsimerkęs galvoje kuria naują filosofiją. Bet neteisia – dalyvavimas suvokiamas kaip esminė visos veiklos dalis, o ištikus rimtam reikalui, ministras per sekundės dalį galės atsibusti ir vėl būti naudingas savo šaliai. Anądien stebėjau darbo susitikimą vietiniame restorane. Penkiolika minučių keturi kompanijos darbuotojai įnirtingai braižė planus popieriuje, o vėliau perėjo prie diskusijų. Pastebėjau keistą vieno iš diskutuotojų šypseną, nelabai tinkančią prie bendros diskusijų temos (nieko ten linksmo nebuvo). Gyvybingai padėjęs ranką ant kavos puodelio, jis jau miegojo. Kiti trys pokalbį tęsė taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Japoniškais standartais nieko ir neįvyko: visos diskusijos metu jis ten ne ausis užsidengęs sėdėjo, vadinasi, buvo visavertis dalyvis. Visose konferencijose, paskaitose pilna galvas nulenkusių klausytojų, o pranešėjai to niekada neima į širdį – vertina juos kaip įprastus dalyvius, tiesiog pasirinkusius kitokį klausymo būdą.
Iki šiol nesuprantu, kodėl Europa, importuojanti visas kitas japoniškas technologijas, nesugeba atrasti inemuri, kasdien padedančio kurti Japonijos ekonomiką. Penkiolika minučių nulenki galvą prie stalo ir, žiūrėk, mintys vėl švarios. Mano dvi kostiumuotas darbo savaites irgi išgelbėjo tas pats japonų darbuotojų įgūdis, bet paskutinį savo darbo penktadienį vis dėlto užbaigiau ne miegodamas, o su kolega Harukiu atėjęs pirkti šventinių savaitės pabaigos gėrimų kažkurioje konbini Tokijo stiklinių miškų kertėje. Vis dėlto ne gėrimų, o šalia esantis kitas skyrius man pasirodė įdomesnis, ir kostiumuotas bičiulis aiškiai pastebėjo tą mano keistą spoksojimą. Lentynose buvo išrikiuotos ilgos eilės spalvotų pakuočių su kaukėmis pavargusioms akims, buteliukų su stipriais bent 20 skirtingų rūšių vitaminais energiją praradusiam kūnui ir dėžučių su koncentruotais maisto pakaitalais tiems atvejams, kai nėra kada dorai pavalgyti. Tai buvo ne kukli prekių lentyna, o rafinuotas, aukščiausių technologijų sukurtas energijos ir gyvybės palaikymo fabrikas. „Matai – mes dedame pastangas ne ta kryptimi. Geriau sukursim šildomąją kaukę pavargusioms akims ar gersim vitaminus negu anksčiau eisim namo. Grynas vaikščiojimas aplink“, – paaiškino lentynas dabar jau kartu nužiūrinėjantis 25 metų kolega. Nėra kam meluoti: tame stikliniame dangoraižyje Harukiui dar teks išdirbti mėnesius viršvalandžių, dėtis kelis šimtus kaukių ir išgerti tūkstančius tų buteliukų vitaminų. Bet jauna, nepriklausoma, į pasaulį atsigręžusi šiandienos Japonija (tokia, kaip šalia manęs į lentyną žiūrintis Harukis) jau suprato, kad nusipelno ir neabejotinai gali dirbti kitaip, geriau. Tokia mintis – nedidelis, bet revoliucingas žingsnis į priekį, kurį vis palankiau vertina politikai ir pačios kompanijos. Kelio atgal nebėra.
Tyto alba, 2018
