Doloresa Kazragytė. …be pabaigos… – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 358 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
„…be pabaigos…“ – aštuntoji Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knyga, kaip visada atvira išpažintis. Aktorė rašo apie tai, kas jos gyvenime įvyko 2011–2014 metais. Apie kasdienybės liūdesį ir džiaugsmą, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, darbą teatre, abejones ir tikėjimą, gyvenimo šurmulį ir tylos palaimą. Ir apie netikėtą likimo dovaną – įspūdingą kelionę į Izraelį…
***
„Rašyti darosi sunkiau. Gyventi darosi sunkiau, nes ilgesys stiprėja. Skaitau skaitau, ieškau ieškau lyg ir atsakymo, lyg ir kokio ramsčio, kur ta mano tiesa – kelio tiesa, kad galėčiau eiti iki galo. Tos knygos – ir padeda, ir nepadeda… Tie du pasauliai – mokslo įsiskverbimas (toks netobulas!) į visatos paslaptį ir paprastas, kasdienis žmogaus gyvenimas – atrodo tokie nesuderinami, ir tikėjimas taip kartais nutolsta, kad eini iš proto kaskart, kai užvertęs galvą žvelgi į beribį žvaigždėtą dangų ar saulėlydžio grožį. Viskas – kaip gyveni, ką darai, visi darbai darbeliai, rūpesčiai ir bendravimas, kalbėjimas, – viskas atrodo taip menka, nors žinai (tiki!), kad visa tai nėra atsitiktinumas. Būtent tai ir yra prasminga.
SKRYDIS Į PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ
Rasos skambutis iš Vilniaus nuskambėjo pavasarį. Gal gegužės pradžioje. Dabar ruduo.
Nesvajojau. Neplanavau. Netroškau. Tik laikiau (ne kojinėj, žinoma) tuos 5000 litų. Stengiausi neišleisti, pati nesuprasdama kodėl… Tik tolima, vos juntama pasąmonės srovelė vis pavirpindavo širdį: „Gal kur nors pakeliauti? Juk daugiau honorarų nebus. Bent keletą metų. Bet kur? Niekur nenoriu.“ Ir viskas vėl ištirpdavo užmaršty.
Pavasarį turėjau labai malonų susitikimą su Vilniaus Arkikatedros bendruomene. Pakvietė ta pati Rasa. Tada, kai Trinapolio vienuolyno salėje sėdėjome ir kalbėjomės, tik šiaip, puse lūpų prasitariau apie kunigą Saulių, net nemaniau, kad teks susitikti. Na, apie tai vėliau.
Taigi, Rasa sako:
– Yra viena vieta – skrendame į Izraelį. Ar norėtumėte?
– Noriu, – atsakiau nė nemirktelėjusi.
Skrisiu. Skrisiu paskutinį kartą, – kartojau po pokalbio, keistai nušvitusi. Daugiau niekur niekada! Stop! Niekada nesakyk „niekada“! – krizenau vaikščiodama po Labanoro girią. Ėmiau laukti rudens. Neįtikėtina.
Atėjo ruduo. Spalis. Nešalta. Žiūriu per televiziją – Tel Avive +28, pas mus +9.
Mano kvaila prigimtis nerimsta: reikia truputį dolerių išsikeisti, 4000 litų Rasai jau pervedžiau. Eilės banke – pensininkų diena. Laukiu. Raudoni skaičiai lentelėje taip lėtai keičiasi. O, Viešpatie! Kaip rengtis? Ką pasiimti? Ten – vasara. Kai grįšiu lapkričio gale, pas mus gal jau snigs. Suku galvą. Neužmiegu net su tabletėmis. Galų gale supykau ant savęs, ant tų „skudurų“. Taškas! Pastvėriau seną megztinį (užtat daug kišenių) ir…
Lapkričio 11-ąją, įsmukusi į senus džinsus, naktį, 3 val. 55 min., turiu išvažiuoti autobusu į Vilnių. Aš – vienintelė kaunietė.
Paskutiniai nurodymai Tomui. Paskutinė cigaretė. Kava. Įtampa. Lyg suka pilvą, lyg pykina. Pirmą nakties einu į balkoną, minu tą Genutės dovanotą dviratį. Jau geriau. Įsikišau į rankinę dokumentus, imbierų tablečių nuo pykinimo (nekenčiu lėktuvu skristi).
– Jau, Tomai, reikia kviesti taksi…
– Mama, nepanikuok, dar anksti. Ką veiksi stoty? Juk užrakinta, sušalsi. Aš tave palydėsiu.
– Ne! Ne! – sakau kategoriškai. Nenorėjau niekada jokių lydėjimų, mojavimų. – Ar gali būti stotis užrakinta?
– Sakau tau – užrakinta.
– Eik tu sau… O tualetas?
– Irgi.
– Netikiu.
Išgėriau arbatos. Apie valgį negaliu nė pagalvoti.
– Jau skambinsiu, Tomai.
– Skambink, jei nori, bet dar anksti.
– Po penkių minučių bus taksi, – atsakymas.
Apsikabinam.
– Mama, myliu tave.
– Ir aš tave.
Kaip amerikietiškame filme. Peržegnoju. Išeinu. Nenoriu, kad lydėtų. Liftas leidžia žemyn. Įlipu į taksi. Pakėlusi galvą dar matau šviesą devintame aukšte. Virtuvėje. Ir Tomo veidą, priplotą prie lango.
Autobusų stotis uždaryta. Trys taksi stovi gatvėje. Nė vieno žmogaus. Tualetas veikia tik nuo 6 valandos. Šaltoka. Tamsoka. Ką daryti? Po kavos, arbatos… dar tas jaudulys… Pritūpiau už konteinerio prie tualeto ir… Nė vieno žmogaus.
Priešais stotį ant penkiaaukščio pastato šviečia raudonos raidės: „IBIS Hotel“. Kas tas „IBIS“?
Atvažiuoja autobusas Palanga–Minskas. Įlipu. Šilta. Keturi keleiviai. Skambinu Tomui, tarytum į kosmosą išskrisčiau: „Jau autobuse. Myliu. Sėkmės. Iki pasimatymo!“ Ką gali žinoti? Gal ir į kosmosą.
Noriu valgyti. Turiu bananą. Žiūriu pro langą. Dar kelios valandos Žemėje.
Išlipau Vilniuje. Tiksliau, Vilniaus oro uoste – autobusas pirmiausia sustojo čia. Dar tik pusė šešių. Grupė renkasi šeštą valandą. Senasis oro uosto pastatas su raitytais baltais antro aukšto turėklais primena jaunystę, skrydžius į Maskvą, Leningradą (dabar Peterburgas), Tbilisį…
Noriu valgyti. Nusipirkau bufete dvi spurgas, arbatos, vieną obuolį – sumokėjau 20 litų! Nusprendžiau visą skrydį iki Tel Avivo badauti.
Grupėje 22 žmonės. Kunigą Saulių (niekada neįsidėmiu kunigų pavardžių, prašau man atleisti) šiek tiek pažįstu iš to pirmo susitikimo. Taigi, tebus jis, kaip Šv. Rašte – Saulius Vilnietis. Kitas kunigas – Dovydas, jaunas (paskui paaiškėjo, kad jam 36-eri), be galo simpatiškas, nuoširdus, tik pernai įšventintas. Jis gerai pažįsta Pažadėtąją Žemę, trapistų vienuolyne praleido dvejus metus – meldėsi, valė tualetus, laistė sodą. Tad jis tebus Dovydas Švenčionietis – paskirtas Švenčionių parapijon.
Man dar visi svetimi. O jie seniai vienas kitą pažįsta. Malonūs, gražūs žmonės. Dvi sutuoktinių poros. Reikia stoti į eilę. Patikrinimas. Sodinimas. Viskas praėjo greitai ir sklandžiai.
Lėktuve. Mano vieta prie dviejų juodais kostiumais apsirengusių vidutinio amžiaus vyrų. Matyt, verslininkai, skrenda į Rygą. Orūs. Įlindę į savo „kubus“. Nė šypt. Mano vieta prie tako. Sakau:
– Labas.
Kažką sumurma. Kaip čia dabar? Sėdėti šalia ir nė žodelio? Apsimetu kvaišele (gal tokia ir esu), tarsteliu:
– Jūs turbūt kokie bankininkai ar verslininkai?
– Panašiai, – atsakė sėdintis viduryje, net nepažiūrėjęs. Kas aš jiems? Būtų kokia panelė – tada kas kita. Bet aš nepasiduodu (idiotė!).
– Aš į Izraelį… Mūsų grupė, matote, mes… kaip ir tokie katalikai, – sukrizenu, – gal ir jus pašventinsim… kelionė jums bus sėkminga.
Tuodu tik šypt, vypt – nė žodžio. Ir aš užsičiaupiau. Riedame. Kylame. Dieve, laimink!
Nemėgstu lėktuvų. Sėdi pririštas, langeliai mažučiai. Belaisvis. Nuobodu. Bjauru, šlamšto prikišta: reklamos, šlykštūs žurnalai su visokiom maisto ir malonumų grožybėm.
Pro langelį palenkusi galvą (bijau tų verslininkų) matau žydrai gelsvą švytinčią dangaus begalybę. Apačioje – debesys kaip balta paklodė. Kiek čia žiūrėsi prie orių vyrų pasilenkusi? Kad nors pasiūlytų atsisėsti prie lango – jie vis tiek sėdi kaip mumijos, net tarpusavy nesikalba. Bet kur tau, kreips jie, matai, dėmesį į kažkokią „musę“, į dangų besiveržiančią.
Koks paradoksas – jokios romantikos. O juk esame dangaus platybėse. Atseit „skrendame“! Toks civilizuotas technikos, proto pasididžiavimas – greitai perkelia tave iš vietos į vietą (uodas, ir tas pats skrenda), lyg pačiumpa kokios žnyplės, pasodina į tą kapsulę ir perkelia. Švyst! – jau kitame pasaulio gale.
Nusileidžiame Rygoje. Tualete nusimoviau pėdkelnes – išlipsime Tel Avive į karštį, +28. O Rygoj lyja. Pora valandų – ir vėl lėktuve. Dabar jau teks kiurksoti keturias valandas.
Tel Avivas. Eilės prie tikrinimų. Krato krato, čiupinėja, varinėja – nusivilk, apsivilk. 2000-aisiais, kai buvau Izraelyje, visi oro uosto tarnautojai turėjo automatus (matyt, artėjo Gazos įvykiai, o mes nieko nežinojome), net moterys. Dabar ginklų nemačiau. Gal paslėpė kišenėse? Nežinau. Vėl krato. Jėzau! Kur pasas?! Kur bilietai – tokie ilgi popiergaliai, kur?.. O! Radau. Rankos dreba. Teko visą rankinės turinį išversti ant grindų. Ir aš vienintelė TOKIA. Visi ramūs. Orūs. Netinku šiam pasauliui, lėktuvams, miestams, įstatymams, įsakymams, dokumentams, prakeiktiems popiergaliams. Kažkoks šiuolaikinis rašytojas (užmiršau pavardę, kaip visada) rašė: „Keliauti puiku, tik dabar nebėra kur keliauti.“
Milijonai gulinėja pilvus išvertę paplūdimiuose prie šiltų jūrų ir vandenynų, prie daugiaaukščių viešbučių apgulę baseinus (jūra jiems nebeįdomu, o čia galima ir į panas iš arčiau pažvelgti, flirtą užmegzti), gyvena tų penkių ar devynių (ne, tokių lyg ir nėra) žvaigždučių viešbučiuose, valgo valgo… Plumpt į plačią, minkštą, su visokiais vandens čiužiniais lovą, įsijungia televizorių su holivudinėmis gražuolėmis ir… Tai vadinasi KELIAUTI? (Atsiprašau tų, kurie ne taip atostogauja, – žinau, kad jūsų yra, gal mažiau, bet yra.)
Prisiminiau, kad ir lėktuve buvo malonių akimirkų – jų visada yra. Pakilome iš Rygos. Šį kartą sėdėjau šalia grupės kolegų. Visi labai malonūs, paprasti, geranoriški žmonės, net apstulbau, kad taip gali būti. Taigi, sėdėdama tarp saviškių (vis tiek jie man dar nepažįstami), pamačiau lėktuvo uodegoje laisvą sėdynę – visos trys vietos. Atsiprašiau ir nusliūkinau į galą prie langelio. Žiūriu, žiūriu… Imbierų tabletės – stebuklas. Jaučiuosi puikiai. Baltai gelsvas horizontas pereina į švytinčią žydrynę. Apačioje žemės mozaika: rudi lopinėliai, žali kvadratėliai, trikampėliai, upių ir kelių siūlai, nameliai, o virš to žemiško gyvenimo – debesiukai kaip baltos avelės.
Lopinėliai dingsta. Artėja baltas pasaulis – apačioje, po lėktuvu, rodos, sniego dykuma. Kosmosas! Toks skaudžiai mėlynas, toks nepažįstamas, toks atsiribojęs, paslaptingas, nesuvokiamas, begalinis. Šalta skaidri žydruma svaigina, akina, baugina, bet, atrodo ji myli tave. Jauti – myli. Nors ir nesupranti, kodėl esi čia paleistas būti, kodėl toks mažas ir bejėgis, kodėl taip trumpai… Bet nepalieka nuojauta, kad čia tavo namai. Kodėl tiek daug duota jausti? Kad kankintumeisi? Kad eitum iš proto dėl užplūstančių klausimų? Kaip priartėti? Kaip nustoti abejoti, kankintis? Kaip nors pro plyšelį pamatyti tos begalybės paslaptį? Gerai apaštalui šv. Tomui – palietė ir įtikėjo. O kaip mums išsaugoti tikėjimą? Nemačiau. Nepaliečiau. Be jokių vizijų. Be jokios apčiuopiamybės. Tik nuojauta. Tik troškimas – kad BŪTŲ. Tik maldavimas. Kaip ta mano bičiulė klausiu: „Tai kam sukūrei MEILĘ?“
Gal reikia tylos? Gal per daug kalbam? Girdžiu lėktuvo riaumojimą, matau plačius ilgus metalo sparnus. Esu daiktas, nusviestas į pražūtingą erdvę. Be to metalo, be to lėktuvo – nieko negaliu. Su arkleliu keliaučiau į Izraelį metus, o gal daugiau. Tai toks kol kas tas „skrydis“.
„Esu tarp žemės ir amžinybės. Esu akmuo ir angelo plunksna. Niekada negalėsiu pakilti“, – sumurmu sau panosėj.
„Neskubėk“, – sako mano Angelas sargas.
Pamačiau jį pro langelį skriejantį šalia.
„Kodėl esi tokia nekantri?“ – prikiša akis prie langelio. Aš nušvintu. Bet mėgstu ginčytis.
„Nesu.“
„Esi“, – šypsosi ir merkia akį su auksinėm blakstienom.
„Tau gerai – tu laisvas, o aš toje metalo kapsulėj.“
„Ir aš nelaisvas.“
„Kaip ne?“
„Turiu užduotį – saugoti tave. Mūsų čia daug.“
„O kiti kur?“
„Čia, šalia, tu nematai. Negali.“
„O kodėl tave matau?“
„Ir manęs nematai.“
„Matau!“
Švelniai nusijuokia.
„Matai. Bet tik per žmogiškos vaizduotės tau suteiktą blankų vaizdą. Aš – tūkstantį kartų gražesnis! O! Atleisk Viešpatie, pasigyriau!“
„Pralinksminai mane. Rodos, ir aš išskridau pro tą lėktuvo langelį. Jau nebeatrodau sau tokia bereikšmė.“
„Esi visatos centras – nepamiršk!“ – sako gudriai primerkęs auksines akis.
„Eik eik! Ką čia paistai.“
„Savo visatos.“
„Tą „savo visatą“ taip retai jaučiu… Dažniausiai bejėgystę, menkumą, baimę.“
„Oi, oi! Nenoriu klausyti! – jis nutolo, vėl sugrįžo ir priplojęs, jei galima taip pasakyti, veidą prie lango, šelmiškai pasakė: – Aš lekiu pasiskraidyti. O tu vėl pradedi savo maldelę.“
„Kokią maldelę? Ką aš čia tokio pasakiau?“
„Ak! Lekiu! Greitai grįšiu. O tavo maldelė – liūdesys, bejėgystė… Tai jau tampa įpročiu. Perspėju. Lekiu į saulę!“
Varpeliu nuaidėjo juokas.
Vežioja valgius. Nieko neperku. Kažin, galvoju, ar akmuo turi sielą? Gal visi turi? Kas gėlių, kas žiogų, kas kalnų sielą, šunų, kačių… Ir Žemė gal turi savo sielą? Ak! Dar dvi valandas skristi. Sėdžiu ir sėdžiu. Sėdėjimo diena. Tel Avive prisistovėsiu – kratys, čiupinės…
Po valandos leisimės. Ėmiau jaudintis, nerimauti: Izraelis. Jėzaus tėvynė. Pažadėtoji Žemė. Abraomo, Jokūbo, Izaoko žemė.
Leidžiamės. Matyti žemės lopinėliai. Artėja namai, dykuma, kalnai. Ar čia jau Izraelis? Pilkos kalnų bangos, keteros, prarajos, tarpekliai… Tel Avivas baltuose debesyse: daugiaaukščių namų karalystė, šviesūs, beveik balti, bet… nieko naujo. Miestas.
Nusileidžiame. Vėl tikrina.
Galų gale sėdame į mūsų laukiantį didžiulį šviesiai violetinį autobusą, su juo nesiskirsime 13 dienų. Susipažįstame su lieknu mažakalbiu vairuotoju palestiniečiu, su mūsų gide iš Vilniaus Regina – karališka moteris: šviesūs ilgi plaukai, aukšta, grakšti, gal 35 metų. Važiuojame į dykumą, +28. Gidė pasakoja kažką apie Tel Avivą. Žinau – sostinė. Nelabai man įdomu. Pro langą šmėsteli kažkoks cemento fabrikas, slėniai, suartos rudos žemės plotai, pakelėje daug žydinčių raudonais žiedais krūmų.
Važiuojame į beduinų žemę. Beduinų kaimai – vargani nameliai. Aplinkui dykumos, kai kur kuokštai žalumos. Risnoja šalia greitkelio kupranugaris su raiteliu. Nuostabu. Pasaka. Raitelis su turbanu, spalvoti kilimėliai užtiesti kupriui ant nugaros. Artėja mūsų stovykla: matyti palmių oazė tarp rudų kalnagūbrių.
Stovykla didžiulė. Aikštelėje stovi gal 10 autobusų: suaugusieji, vaikai, izraelitai, anglai, vokiečiai ir mes. Čia įrengti dušai, arkomis atskirtos milžiniškos salės, jose stalai ir įvairiausi valgiai: karšti, šalti, mėsa (vištiena!), visokiausios salotos, vaisiai, sultys… Stovyklos izoliuotos – pertvaros, krūmai ir atskiri kiemai, juose molio nameliai su keturiais dviaukščiais gultais, stogai dengti palmių šakomis, o išėjimo siena atskirta storu raštuotu dembliu. Mūsų stovykla pačiame pakraštyje – naktį suvaromi kupranugariai, asilai, o šalia dykuma – tik kupranugarių ir beduinų takai, akmenys ir kalnai kalnai. Iš karto pagalvojau: galėsiu pasprukti į dykumą kada panorėsiu. Jokių paklodžių nėra, tik miegmaišis ir rankšluostis. Be pagalvės. Po gausios vakarienės (nakčiai nugvelbiau du apelsinus) šalia mūsų kiemelio laužavietėje užkūrė laužą. Kituose kiemeliuose skamba jaunimo dainos, juokas, plojimai, muzika, bet neerzina – po tuo žvaigždėtu dangum viskas ištirpsta, susilieja, tampa dykumos tylos ir žmonių šurmulio melodija. Susėdome ratu aplink laužą. Saulius skaito „Magnificat“ psalmes, maldas, skirtas tai dienai, žmonės kartoja. Meldžiasi. O mane traukia išeiti, palikti tą „Magnificat“ – vis tiek teksto nematau net nosį įbedusi į knygelę, net su akiniais… Kokia prasmė?
Atsistojau ir trilinka išlindau per skersinių tvorą, ėjau akmenuota kalva, radau kuprių ir beduinų kelią, vedantį kalnų link. Nebijau paklysti: stovyklos palmių viršūnės apšviestos, eisiu tol, kol jas matysiu. Daubose loja beduinų šunys, šviečia langeliai. Mažos, varganos trobelės. Jie ir nenori kitaip gyventi. Čia jie laisvi, o civilizuotas pasaulis juos sunaikintų.
Ėjau tuo akmenuotu keliu, žvaigždynų ir mėnulio šviesos apgaubta. Tarp tų kalnų pamačiau mašinos žibintų šviesos judėjimą – vadinasi, ten asfaltas, važiuoja mašinos. Šviesos dingo tarp kalnų. Visur keliai keliai. Kelias – koks daugiareikšmis žodis. Viskas juda, eina savais keliais. Kiekvienas žmogus – savo keliu.
Apėmė ramybė. Pučia vėjas. Šaltoka. Tas vėjas lyg perspėja: ramybė tik iliuzija. Jos nėra. Nebus. Tik akimirka. Atsigręžiu – palmių apšviestos viršūnės vos šviečia dauboje. Reikia grįžti. Visada reikia grįžti. Kada nors (gal greitai, o gal ne) bus tikrasis išėjimas. Amžinai. O gal ir „iš ten“ galima grįžti? Ką mes žinome?
Stovykloje tyla. Matau kupranugarius, sugulusius nakties poilsio. Einu pro šalį, sakau: „Labanakt, kupriai!“ Kažkas suprunkščia. Malonus jų mėšlo kvapas – jie daugiausia minta žemės riešutų stiebais. Mano bičiulės miega. Tyliai įeinu ir šiaip taip susigrabaliojusi miegmaišį guluosi. Be pagalvės. Gera. Ramu. Kaip nedaug reikia: čiaupas lauke nusiprausti, miegmaišis, tamsa, moterų ramus kvėpavimas, šuns tolimas lojimas ir žinojimas, kad tave gaubia dangus.
Pabudau 6 valandą. Švinta. Nebegaliu gulėti. Tyliai apsirengiau ir vėl išslinkau į dykumą. Už kalnų rausvėja auksu pakraščiais švytintis dangus. Tuoj tekės saulė. Jau kyla, pasirodo raudonas skritulys. Greitai tampa auksinis, greitai atsiskiria nuo kalnų, vis šilčiau, pragysta paukščiai, dangus be debesėlio, saulė spigina, akina, dėmės akyse, net nematau tako. Rytas. Įnirtingai ulba balandžiai. Jų pilna tokiame iš palmių rąstų nebaigtame statyti be langų ir durų name. Jis – už mūsų stovyklavietės. Vakar, tamsoje, tik žvilgtelėjau, o dabar matau – tai paukščių karalystė. Reikės čia ateiti.
Grįžtu prie grupės. Pusryčiai. Kažkur važiuosime. Ne aš viena, pasirodo, ir kiti šį tą nugvelbia per pusryčius į savo maišelius ar dėžutes: prisipilam buteliuką sulčių, pasiimam sūrio kelis gabalėlius, duonos (plokščias didelis blynas, supjaustytas gabalais – skanus), marmelado, apelsiną, kelis mandarinus – užteks iki vakaro. Žinoma, bus kokių nors pigių kavinių, kas norės pavalgyti. Bet aš nesiruošiu jose pietauti. Kuo mažiau valgai – tuo daugiau jėgų vaikščioti.
Važiuojame į nabatėjų miestą Avdatą. Nabatėjai – senovės arabų gentis. Jau III a. prieš Kristų čia virė gyvenimas. Išlikę nabatėjų namų griuvėsiai, olos, kuriose buvo laidojami žmonės. Smilkalai ir prieskoniai iš Arabų pusiasalio ir Tolimųjų Rytų per Negevo dykumą patekdavo į Viduržemio jūros uostus, iš čia – į visą pasaulį. Miestas klestėjo. Paskui, rodos, nabatėjus išvarė, žudė romėnai. IV a. krikščionys statė bažnyčias. O VII a. žemės drebėjimas užbaigė miesto istoriją, liko tik griuvėsiai. Kur liko kančių ir žiaurumo riksmai? Gal ten, kas dabar vadinama „informaciniu lauku“? Arba paprastai – Gyvenimo knygoje?
Vėl kelias per dykumą. Jau ją įsimylėjau. Kai kur pakelėje žaluma, gyvenvietės, bananų plantacijos, prabėga kupriai su raiteliais, asiliukai su nešuliais, eina moterys tamsiais ilgais drabužiais, apsigaubusios galvas skaromis.
Keliaujame pėsčiomis. Kylame į aukščiausią kalną siauru takeliu, laipteliais tarp akmenų, kabinamės už akmenyse įkaltų kablių. Virš tarpeklio laigo kregždės, čia šimtai jų urvelių – lizdų, o ta rusvai gelsva uolų spalva švyti saulėje. „Nežiūrėk žemyn, tik į saulę!“ – kartojau kabindamasi už kablių.
Ir štai prieš mus ugnikalnio krateris – tamsaus smėlio, žvyro, akmenų grioviais išraižyta bedugnė. Net ne bedugnė, o dugnas – milžiniškas, jis driekiasi 80 kilometrų. Ėjau basa. Akmenys neraižo pėdų, žvyras švelnus. Tarpeklio dugne upelis, žaliais maurais apaugę akmenys, vos teka (jau keletas mėnesių nebuvo lietaus), ėjau slidinėdama tuo upeliu. Šiltas šiltas vanduo.
Bet… O varge! Vaikai! Viena grupė po kitos. Šios dienos žydų mokyklose skirtos vaikų ekskursijoms. Klegesys, cypavimai, šūkavimai – tikri tylos vampyriukai. Ką padarysi – jų vaikystė, jų kraštas. Visi su mobiliaisiais – fotografuoja, maigo, brauko… Technikos karta. Bet laimingi, kaip moka būti laiminga vaikystė.
Pavakary grįžome pas beduinus. Vakarienė. Tamsa. Vėl loja šunys, kažkur bliauna kuprius (dieną, tiksliau, ryte jie išvedami į tokią aikštelę netoli autobusų, gulinėja, laukia turistų, kurie norėtų jais pajodinėti). Vėl visi susirinko su kunigais Sauliumi ir Dovydu prie laužo skaityti psalmių, giedoti, kalbėtis; kai giesmės išseko, tiko ir liaudies dainos, ir „Aš nupirksiu batukus tau“. Atsiguliau ant palmės (jos labai storos) rąsto už to nebaigto statyti namo, pasikišau po galva sportbatį ir žiūrėjau į dangų. Mėnulis spokso į mane. Mano draugas. Ir žvaigždės žvaigždės… Po valandos išėjau vėl tuo keliu į dykumą, nusileidau ir pakilau dar toliau. Tik pamačiusi nedidelę beduinų gyvenvietę pasukau atgal. Pradėjo loti šuo. O jeigu nepririštas ir piktas? Taip praleidau gal dvi valandas. Šaltoka. O dieną iki +30.
Pusryčiai. Neilga kelionė po dykumą. Vėl tarpekliai, keliai keleliai, nesibaigianti kalnų panorama. Dar buvo kažkokie griuvėsiai. Neatmenu. Grįžome per pietus. Čia mūsų laukė neilga kelionė kupranugariais po dykumą.
Jie, apie 10 kupranugarių, surišti virve, kad galėtų eiti vienas paskui kitą vorele. Varovai, du vyrai, suklupdė visus pamažu ant žemės. Mes susėdome po du, aš ant antro kuprio. Už manęs toks tamsiai rudo kailio ir labai didelis, priešais toks kaip maniškis – smulkesnis ir šviesios smėlio spalvos. Sėdamės taip: aš, po to mano draugė apžergiame kupranugarį, laikomės už specialaus lanko – o laikytis reikia stipriai, nes kupranugaris pirmiausia staigiai stojasi ant užpakalinių kojų, tad gali griūti į priekį, po to atgal – kupranugaris staigiai stojasi ant priekinių kojų. Taip visi – klakt! Pirmyn, klakt atgal – ir vorele keliaujame. Nežinau, kas mane apdovanojo tokia meile tiems nuostabiems gyvūnams – pradėjau tyliai dainuoti, kalbinti: „Koks tu gražus! Aš myliu tave.“ Ir pasilenkusi prie kupranugario ausies dainuoju. Jis ima judinti ausis. Aš dainuoju. Visi juokiasi. O kuprius sukinėja galvą. Klausosi. Karpo ausimis. Staiga stabtelėjo. Aš dainuoju. Jaučiu, kažkas švelniai palietė mano kairiąją alkūnę. Ogi užpakalinis rudasis galiūnas apžiojo lūpomis mano alkūnę ir laiko. Atsisukau dainuodama. Švelniai ištraukiau alkūnę. Negalėjau tiek prisilenkti, kad pabučiuočiau, o ir varovas pradėjo kažką šūkalioti – matyt, trukdau. Matyt, kupriai niekada negirdėjo jiems skirtos švelnios melodijos. Didysis savo meilę man parodė „pabučiuodamas“ alkūnę. Kaip gera priimti tokį palankumą. Tai pirmykštis pasaulio gyventojų draugiškumas vienų kitiems. Bent jau šito gal norėjo Kūrėjas. Kodėl kiekvienas žvėris (žinoma, jei neišbadėjęs) pamilsta žmogų, pajunta jo gerus ketinimus, draugiškumą?
Vakaras. Laužas. Giesmės. Turistų muzika, šokiai. Aš vėl dykumoje. Ak, kaip gaila! Rytoj išvažiuojame. Sudie, mėnuli! Sudie, tamsieji kalnai! Sudie, saulėlydžiai! Šį vakarą mačiau, kaip saulė dingo už kalnų. Dar nenoriu skirtis. Po kelių valandų suku atgal. Prie kuprių tamsoje stovi du asilai: vienas baltas, ponio didumo, kitas pilkas. Priėjau. Žiūri. Baltasis artėja. Priėjo. Nuleido galvą. Paglosčiau. Noriu verkti. Gal esu nuodėminga – tuos asilus ir kuprius myliu labiau nei žmones. „Sudie, brangieji!“ – kasau kaktą. Tas baltasis tiesiog švelnumo įsikūnijimas.
Grįžtu. Lendu į gultą. Liūdna.
Rytoj važiuojame prie Negyvosios jūros – į šiaurę link Jeruzalės. Prasidės miestai. Nebeprisiliesiu prie jūsų, kalnai. Jūs amžinai mano vaizduotės ekrane „nufotografuoti“ – su garsais, tyla ir žvaigždynais.
Ilgėsiuosi tavęs, dykuma! Ilgėsiuosi jūsų, kupranugariai ir asilai.
Noriu ČIA likti. Kodėl negaliu?!
