Per šiek tiek daugiau negu valandą, ne visai nešališku Steve’o Bannono vertinimu, apsvaigęs Trumpas virto netikinčiu Trumpu, o paskui – visiškai išsigandusiu Trumpu. Bet dar turėjo įvykti galutinė transformacija: staiga Donaldas Trumpas tapo žmogumi, kuris patikėjo, kad jis visiškai nusipelnė būti Jungtinių Valstijų prezidentu ir sugebės juo būti.
Michaelas Wolffas (Maiklas Vulfas) – amerikiečių rašytojas, žurnalistas ir apžvalgininkas, rašęs „USA Today“, „The Hollywood Reporter“, „GQ“. Parašė šešias knygas, įskaitant leidėjo ir žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho biografiją. Septintoji knyga – „Ugnis ir įniršis Donaldo Trumpo Baltuosiuose rūmuose“ – iš karto tapo pasauliniu bestseleriu.
Tai dokumentinė proza apie pirmuosius Donaldo Trumpo prezidentavimo metus – nuo 2016 m. lapkričio 8-osios, dienos po rinkimų, iki 2017 m. spalio, kai iš darbo buvo atleistas vyriausiasis strateginis D. Trumpo patarėjas – Stephenas Bannonas, kurio rinkimų planas kurti kampaniją priešinantis politikos elitui ir apskritai biurokratinei sistemai, daugelio vertintojų teigimu, kaip tik ir atvedė Respublikonų partijos kandidatą į Baltuosius rūmus.
Tai knyga apie Vašingtono politikos užkulisius, apie įtampą ir intrigas, apie juokingas, tragiškas, titaniškas ir vis žlungančias D. Trumpo Baltųjų rūmų komandos pastangas visiškai nesistemišką žmogų, atėjusį į politinės valdžios sistemą per jos pačios kritiką, suderinti su didžiule Jungtinių Amerikos Valstijų politine mašina.
Tai nėra karikatūra ar pamfletas, greičiau – kupinas dramos realybės trileris, kur pakankamai gyvai nupiešti mūsų laikų herojai gyvena itin intensyvius savo gyvenimus. Bet, žinoma, pagrindinis knygos personažas – viešumas, rampos šviesos, žiniasklaida. Didžiausios kovos visada verda dėl kelių šlovės akimirkų.
***
Franklinas Foeris, Vašingtone įsikūręs buvęs „New Republic“ redaktorius, „Slate“ portale labai anksti prabilo apie Trumpo ir Putino sąmokslą – 2016 m. liepos 4 d. Jo straipsnis atspindėjo nepasitikėjimą, kuris staiga apėmė žiniasklaidą ir politikos intelektualus: Trumpas, nerimtas kandidatas, tapo, tegul ir nesuvokiamai, daugiau ar mažiau rimtas. Ir kažkaip dėl savo ankstesnio nerimtumo ir jo ką-matai-tą-ir-gauni prigimties pagyrūnas verslininkas su savo bankrotais, kazino ir grožio konkursais išvengė rimtų patikrinimų. Trumpo tyrinėtojams – o tokie po jo trisdešimties metų dėmesio kaulijimo daug kas žiniasklaidoje tapo – Niujorko nekilnojamojo turto sandoriai buvo purvini, Atlantik Sičio įmonės buvo purvinos, Trumpo oro linijos buvo purvinos, „Mar-a-Lago“, golfo aikštynai, viešbučiai – viskas buvo purvina. Joks priimtinas kandidatas nebūtų ištvėręs net vieno smulkaus iš šių nupasakotų sandorių. Tačiau kažkaip genialus kiekis korupcijos buvo įskaičiuotas į Trumpo kandidatavimą – galų gale tai buvo jo rinkiminė platforma. Aš padarysiu jums tai, ką kietas verslininkas padaro sau.
Kad iš tikrųjų pamatytume jo korupciją, reikia žvelgti į daug didesnę sceną. Foeris siūlė pasakišką variantą.
Dėliodamas smulkų kol kas dar neegzistuojančio skandalo kelio žemėlapį, Foeris, neturėdamas nieko, primenančio rūkstančius ginklus, ar net tikrų įrodymų, liepą sudėliojo į krūvą visas aplinkybes ir visas temų gijas, įvardijo daugybę įvairių personažų, kurie per kitus aštuoniolika mėnesių atliks savo vaidmenis. (Nežinant visuomenei, net daugumai žiniasklaidos ar politikos veikėjų, „Fusion GPS“ šituo metu jau buvo užsakiusi buvusiam britų šnipui Christopheriui Steele’ui ištirti sąsajas tarp Trumpo ir Rusijos vyriausybės.) Putinas troško Rusijos galios atgimimo ir užblokuoti Europos Sąjungos ir NATO plėtimąsi. Trumpo atsisakymas traktuoti Putiną kaip pusiau nusikaltėlį – jeigu neminėtume to, kas dažnai atrodė kaip vyriška aistra jam, – reiškė, ipso facto[1], kad Trumpas buvo ramus dėl Rusijos galios grįžimo ir net gali jį iš tikrųjų skatinti.
Kodėl? Ką Amerikos politikas gali laimėti viešai apsikabindamas – ir pataikūniškai apsikabindamas – Vladimirą Putiną ir padrąsindamas tai, ką Vakarai regėjo kaip Rusijos chuliganizmą?
1 teorija. Trumpą traukė autoritariniai diktatoriai. Foeris smulkiai nupasakojo ilgametį Trumpo susižavėjimą Rusija, įskaitant tą kartą, kai buvo apgautas Gorbačiovo antrininko, apsilankiusio „Trumpo bokšte“ devintajame dešimtmetyje, ir jo daugybę šleikščių ir nereikalingų „odžių Putinui“. Tai bylojo apie „gulsi su šunimis, pabusi su blusomis“ pažeidžiamumą: susidėti su politikais, kurių galia iš dalies grindžiama tolerancija korupcijai, ar palankiai į juos žiūrėti reiškia priartėti prie korupcijos. Panašiai savo ruožtu Putiną traukė prie populistų diktatorių: taigi Foeris klausė: „Kodėl rusai neturėtų jam pasiūlyti tokios pat slaptos paramos, kokią dosniai suteikia Le Pen, Berlusconi ir kitiems?“
2 teorija. Trumpas buvo dalis nelabai skaidraus (labai nelabai) tarptautinio verslo derinio, mintančio iš abejotinos kilmės turto upių, kurios ėmė kliokti dėl visų pastangų patraukti pinigus iš politinės rizikos sričių, daugumą jų iš Rusijos ir Kinijos. Tokie pinigai arba gandai apie tokius pinigus tapo paaiškinimu – vis dėlto tik netiesioginiu – bandant suprasti visus Trumpo verslo sandorius, kurių dauguma liko nematomi. (Čia teorija skilo į dvi viena kitai prieštaraujančias kryptis: jis slėpė šiuos sandorius, nes nenorėjo pripažinti, kad jų tiek mažai, arba dėl prastos jų reputacijos.) Kadangi Trumpas yra visiškai nemokus, Foeris buvo tarp daugelio tų, kurie pasidarė išvadą, kad Trumpas turėjo gręžtis į kitus šaltinius – į daugiau ar mažiau purvinus pinigus arba pinigus, prie kurių buvo prikabinta pačių įvairiausių virvelių. (Vienas iš būdų, kaip visa tai gali veikti, labai bendrais bruožais, galėjo būti toks: oligarchas investuoja į daugiau ar mažiau teisėtą trečiosios šalies investicijų fondą, kuris quid pro quo[2] investuoja į Trumpą.) Trumpas kategoriškai neigdavo, kad jis turi paskolų ar investicijų iš Rusijos, bet, be abejo, niekas neturi purvinų pinigų savo apskaitoje.
Šios teorijos atskira atšaka, kad Trumpas – niekada labai skrupulingai netikrinęs savo žmonių – apsistatė įvairiausiais sukčiais, tvarkančiais savo reikalus ir, regis, padedančiais Trumpo sandoriams. Foeris įvardijo tokius personažus, kaip galimo Rusijos sąmokslo veikėjus:
- Tevfikas Arifas, buvęs Rusijos pareigūnas, valdęs „Bayrock Group“, Trumpo finansavimo tarpininkę, turinčią biurą „Trumpo bokšte“.
- Felixas Sateris (kartais rašoma Satteris), Rusijoje gimęs imigrantas į Braiton Bičą Brukline, anksčiau atlikęs bausmę kalėjime dėl sukčiavimo mafijos valdomoje brokerių įmonėje, paskui nuėjęs dirbti į „Bayrock“, jo vizitinė kortelė skelbė, kad jis yra Donaldo Trumpo vyresnysis patarėjas. (Kai Saterio vardas vėliau vėl išniro, Trumpas laidavo Bannonui, kad jis Saterio iš viso nepažįsta.)
- Carteris Page’as, bankininkas su neaiškiu portfeliu, kažkiek laiko praleidęs Rusijoje, skelbėsi patarinėjęs valstybės valdomai dujų bendrovei „Gazprom“, jis pasirodė paskubomis sukurptame Trumpo užsienio politikos patarėjų sąraše ir buvo, kaip paaiškėjo, atidžiai stebimas dėl, kaip manoma, Rusijos žvalgybos pastangų jį užverbuoti. (Trumpas vėliau neigė buvus bet kokį susitikimą su Page’u, o FTB teigė, jog Rusijos žvalgyba nusitaikė į Page’ą ir ketino jį užverbuoti.)
- Michaelas Flynnas, buvęs Gynybos žvalgybos agentūros vadovas, Obamos atleistas dėl neaiškių priežasčių, – jis dar tik turėjo pasirodyti kaip Trumpo pagrindinis užsienio politikos patarėjas ir būsimasis nacionalinio saugumo patarėjas, bet dabar lydėjo jį daugelyje kampanijos kelionių, anksčiau tais metais jam buvo sumokėta 45 000 dolerių atlygis už kalbą Maskvoje, jis buvo nufotografuotas sėdintis prie vakarienės stalo su Putinu.
- Paulas Manafortas, kurį, šiam esant Trumpo kampanijos vadovu, Foeris apibūdino kaip politinį veikėją ir konsultantą, uždirbęs nemažas pajamas patarinėdamas Kremliaus remiamam Viktorui Janukovyčiui, šis laimėjo prezidento rinkimus Ukrainoje 2010 m., 2014 m. buvo nuverstas, turėjo verslo ryšių su Rusijos oligarchu ir Putino draugeliu Olegu Deripaska.
Po daugiau negu metų kiekvienas iš šių vyrų bus dalis beveik kasdienio Rusijos ir Trumpo naujienų ciklo.
3 teorija. Šventojo Gralio teorija, jog Trumpas ir rusai – galbūt net pats Putinas – susidėjo, kad įsilaužtų į Demokratų nacionalinį komitetą.
4 teorija. Bet buvo dar ir tų-kurie-jį-geriausiai-pažįsta teorija, kai kuriuos jos variantus dauguma trampininkų linko priimti. Jis tiesiog buvo linkęs glėbesčiuotis su žvaigždėmis. Jis savo grožio konkursą atvežė į Rusiją, nes manė, kad Putinas bus jo draugas. Tačiau Putinui tai visiškai nerūpėjo, ir galiausiai Trumpas suprato, kad pažadėtoje iškilmingoje vakarienėje jam iš vienos pusės sėdi žmogus, atrodantis, lyg niekada nebūtų naudojęs stalo įrankių, o iš kitos – Džaba Hatas su golfo marškinėliais. Kitaip tariant, Trumpas – kad ir koks jo įsitraukimas būtų kvailas, kad ir kaip įtartina galėtų tai pasirodyti po laiko – tiesiog norėjo truputį pagarbos.
5 teorija. Rusai, turėdami kompromituojančios informacijos apie Trumpą, jį šantažavo. Jis buvo Mandžiūrijos kandidatas. [3]
***
2017 m. sausio 6 d. – praėjus beveik lygiai šešiems mėnesiams po Foerio straipsnio – CŽA, FTB ir Nacionalinio saugumo agentūra paskelbė savo bendrą išvadą, kad „Vladimiras Putinas įsakė surengti 2016 m. įtakos kampaniją, nutaikytą į JAV prezidento rinkimus“. Nuo Steele’o dosjė ir nuolatinių nuotekų iš JAV žvalgybų bendruomenės iki JAV žvalgybos agentūrų vadovų liudijimų ir pareiškimų susiformavo tvirtas konsensusas. Yra nusikalstamas ir galbūt tebesitęsiantis ryšys tarp Trumpo bei jo kampanijos ir Rusijos vyriausybės.
Ir vis dėlto tai galėjo būti suvokiama kaip itin ryškus Trumpo oponentų pavyzdys norima matyti kaip esama. „Pamatinė bylos prielaida, kad šnipai sako tiesą, – sakė seniai apie žvalgybos bendruomenę rašantis žurnalistas Edwardas Jay Epsteinas. – Kas žino?“ Ir išties Baltuosiuose rūmuose buvo jaudinamasi ne dėl sąmokslo – jis atrodė neįtikėtinas, o gal net ir absurdiškas, – bet kas būtų, jeigu prasidėjęs tyrimas nuvestų prie nešvarių Trumpo (ir Kushnerio) verslo reikalų. Šia tema kiekvienas iš administracijos vyresniųjų pareigūnų bejėgiškai gūžčiojo pečiais ir dengė akis, ausis ir burną.
Tai buvo savotiškas ir nerimą keliantis konsensusas – Trumpas nėra kaltas dėl visko, kuo yra kaltinamas, bet yra kaltas dėl daugelio kitų dalykų. Buvo net labai įmanoma, kad tai, kas vargiai tikėtina, atves prie to, kas visiškai tikra.
[1] Pačiu faktu, remiantis faktu (lot.).
[2] Tai už aną, tai yra paslauga už paslaugą (lot.).
[3] Nuoroda į to paties pavadinimo 1962 m. filmą, kur vaizduojami labai užsimaskavę rusų agentai.
Michael Wolf. Ugnis ir įniršis Donaldo Trumpo Baltuosiuose rūmuose. Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 439 p.
