KNYGOS IŠTRAUKA: Rūta Mataitytė „Gunda“

Rūta Mataitytė. Gunda. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 344 p

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Rūta Mataitytė (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja. Vilniaus universitete 1994–1996 m. studijavo lietuvių filologiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyvena Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m. Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba norvegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publicistiką ir rašo straipsnius įvairiems leidiniams.

„Gunda“ – trečiasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013). Jo pagrindinė veikėja Gunda trumpam išvyksta į Oslą studijuoti norvegų kalbos, tačiau viskas susiklosto taip, kad lieka svetur kur kas ilgiau. Knygoje pasakojama apie didžiules permainas merginos gyvenime – per neilgą laiko tarpą visiškai pasikeičia jos gyvenimo aplinkybės, supantys žmonės, dėl to keičiasi ir bręsta ji pati. Tai istorija apie klaidžiojimus, nerimą, namų ilgesį, pažinimą, tikėjimą ir meilę, apie bandymą įsikibti į naujas galimybes, pritapti svetimame krašte. Gundos istorija intriguojanti ir baigiasi gana netikėtai.

Romanas pateikia ir daugybę kitų istorijų, kurias Gunda, kaip vertėja, patiria studijuodama ir dirbdama, – tai susitikimai su kaltinamaisiais teisme, su įkalintaisiais, su vaikus praradusiais tėvais, su žuvusiųjų artimaisiais, jų advokatais, policija. Šios svetimos istorijos, regis, užpildo Gundos kasdienybę nepalikdamos erdvės asmeniniam gyvenimui. Ji kenčia, abejoja, blaškosi. Kyla klausimas, kiek gali atlaikyti žmogus, kiek sutalpins širdis? Ir kuri istorija vis dėlto svarbesnė – sava ar svetima?

„Čia, stotyje, kaskart pajuntu nenusakomą pilnatvę – kelionės pilnatvę, kurią su pasimėgavimu geriu judėdama iš dienos į dieną. Visos istorijos svetimos, bet kelionės juk mano.“

„Vertėjas yra vamzdis, kuriuo teka žodžiai: įteka viena kalba, o išteka kita… Turime būti nepastebimi. Kuo mažiau vertėjas matomas, tuo jis geresnis. Vertėjas neturi savo nuomonės, neturi ilgalaikės atminties, neturi savo balso, savo jausmų, savo minčių. Mes – nulis, niekas, mūsų nėra. Kalba, kalba, kalba – vienintelis vertėjo turtas… Tesame mažytė jungtis, padedanti dviem kalboms rasti vienai kitą.“

Istorija apie neturėjimą

Sustojusi prie kampo pakeliu akis į trečią aukštą. Svetainės lange prieblanda, užuolaida pusiau atitraukta. Plieskia virtuvės langas. Turbūt Maikas sėdi ir geria arbatą, neskaito. O gal persikėlė skaityti į virtuvę, nusprendė, kad virtuvėje patogiau? Praėjo aštuonios dienos. Ką ketinu sakyti? Nejaugi atkišiu raktą, nusisuksiu ir išeisiu? Gal net neverta eiti vidun, gal protingiausia raktą kartu su dovana įmesti į pašto dėžutę? Kilsteliu knygą. Kam ji – man ar jam? Pasklaidau lapus, apverčiu. …viena iš konstruktyviausių XX amžiaus antrosios pusės knygų.[1] Ką konstruktyvaus pati dabar galiu padaryti?

Pirmosios dienos prabėgo greitai. Įsisukus į paskaitas ir mokslus kartais pavykdavo visiškai užsimiršti. Pamažu nuslopinau įtūžį, bet su laiku ėmė nokti ilgesys. Ilgėjausi skaitymo ant sofos, ilgėjausi jo dovanotų knygų. Parsinešiau visą krūvą iš bibliotekos, bet tik tuščiai varčiau lapus: du pirmyn, du atgal, vėl pirmyn – nieko nepajėgiau suprasti, nieko neįstengiau įsiminti. Galvoje dūzgė nerimstantis minčių sūkurys.

Po paskaitų nusileisdavau į Bogstadvejeną ir slinkdavau palei parduotuvių vitrinas. Vakarai jau buvo šviesesni, saulė šildė vis stipriau. Nuo stogų nutįso ilgi ledo vargonai. Spinduliams bežaidžiant ledas tviskėdavo kaip kalėdinės puošmenos. Knietėdavo nulaužti vieną galą ir įsikišti į burną, kaip vaikystėje. Gatvės buvo nukabinėtos raudonomis juostomis su užrašais: „Saugokitės griūties nuo stogo.“ Tačiau tokie įspėjimai neturėjo jokios prasmės, nes pasitraukti nebuvo kur: šaligatviai čia siauručiai, o gatve zuja automobiliai ir bilda tramvajai, todėl pėstieji priversti pėdinti po stogų atbrailom ir laukti, kada juos pritrenks sniego lavina arba ledo gabalas. Atverčiu galvą ir ieškau akimis to baisaus sniego kalno, tykančio užklupti vieną iš mūsų. Varvekliai vėl suspinga į akis.

Priešais matau dviratį. Širdis suspurda. Vyras priartėja, stabteli prie perėjos, apsidairo ir numina pro šalį. O galėjo būti jis. Bet šiandien gi ne dvidešimt antra.

Apeinu šaligatviu krypuojančią senutę, slysteliu ant suplūkto ledinio kauburio. Tempdamas už rankos vaiką priešaky žingsniuoja vyras. Jau išmokau atskirti vaikų amžių. Ši mergytė turėtų būti šešerių, visai kaip Kaja, galbūt net plaukai garbanoti, bet nematau, galva paslėpta po mėlyna nykštuko kepure. Tėvas spaudžia dukros ranką ir skubėdamas tempia ją į priekį, tarytum nuo ko nors bėgtų. Priėjęs sankryžą apsidairo, pasuka į kairę, kur jų laukia moteris, vilkinti ilgu paltu ir raudona berete. Laiminga šeima. Ne, vyras praeina pro šalį. Moteris lieka stovėti, matyt, laukia kažko kito – gal vyro, gal vaikų, o gal nepažįstamojo, kuris atlėkęs trinktelės į jos gyvenimą.

O ko laukiu aš pati?

Stabteliu prie įėjimo į knygyną. „Parūpinsiu tau tiek knygų, kad išsikraustyti būtų sunku.“ Turbūt nespėjau pakankamai knygų įsigyti, todėl vėl esu priversta kraustytis. Gal protinga būtų nusipirkti naują knygą ir pagaliau pradėti pačiai kaupti savo turtą, kad galėčiau tvirtai įsikurti?

Parduotuvės durys automatiškai prasiveria, įžengiu vidun. Ant permirkusio kilimo nutrypiu iš gatvės atsineštą purvą. Žingsniuoju palei lentynas, nužvelgdama knygas, tarytum tai būtų parodoje iškabinti paveikslai. Stabteliu, spoksau į užrašą, susiruošiu eiti toliau, bet ir vėl sustingstu. Filosofijos skyrius – nepavyksta pabėgti. Akys klaidžioja po išdėliotas knygas. Mintyse kartoju filosofijos įvadą, atrandu kelias pažįstamas pavardes. Kitos nežinomos, dar negirdėtos, dar neragautos. Žadėjau visas pažinti, bet dabar nebeliko prasmės. Pakeliu mažą knygelę: „Turėti ar būti“. Apverčiu, skaitau: Jis mokė apie du priešiškus egzistavimo būdus…

Susimoku. Neįsidėjusi į maišelį išsinešu knygą lauk ir imu skubintis. Kur? Žinau kur, tik nedrįstu sau pripažinti.

Nuleidžiu akis nuo šviečiančio virtuvės lango, kilsteliu knygą. Vėl skaitau: Jis mokė apie du priešiškus egzistavimo būdus: turėjimą, kuris susitelkia į materialinių vertybių vaikymąsi, vartotojiškumą, valdžią bei agresiją ir yra tokių universalių blogybių, kaip godumas, pavydas bei smurtas, pagrindas; ir buvimą, kuris pagrįstas meile, troškimu dalytis bei prasminga, kūrybinga ir produktyvia veikla. Prisiartinu prie įėjimo, sukrapštau piniginėje raktą, įkišu į spyną, lipu stačiais laiptais į trečią aukštą, atrakinu dar vienas duris.

Ką pasakysiu? Ar vėl liksiu nešališka, ar išsakysiu visa, kas susikaupė mano užsikimšusiame vamzdyje? Kuriu galvoje vaizdus: jis susigrąžino Moniką, ne, susirado kitą gražią studentę, o gal nusprendė, kad jam nieko nereikia, tetrokšta ramiai dirbti ir rūpintis savo dukra. Net nežinau, kuris scenarijus būtų skaudžiausias.

Įslenku į koridorių. Mane pasitinka per kopą bėgantis penkiametis Maikas Klevlanas. Nuotrauka šiek tiek pakrypusi, tarytum ketintų netrukus iš čia sprukti. Nusispiriu snieginus batus, išsineriu iš petnešų, kuprinė sunkiai bumbteli ant grindų šalia bažnyčios kvapą skleidžiančių Maiko batų. Virtuvėje tyliai krusteli. Tipenu vidun.

Sėdintis profiliu neatsisuka, nors žinau, kad jaučia, girdi, atpažįsta. Tik negaliu nuspėti, ar priima. Nuogos pėdos ilsisi ant mano taburetės, rankoje garuoja arbatos puodelis. Ant palangės stovi vazonas su pageltusiom, perdžiūvusiom petražolėm.

Maikas tyli, nejuda. Tyliu ir aš. Įsiremiu į durų staktą ir nužvelgiu neplautų lėkščių krūvą kriauklėje. Pastebiu greta gulinčią vaistų dėžutę – skausmo malšinamieji. Suprantu, kad kažkas negerai, kažkas labai negerai. O ta tyla visų sunkiausia. Iškęsčiau rėkimą, priekaištus, kaltinimus – ką nori, tik ne tylėjimą. Krūtinėj daužosi širdis. Pyktis, baimė, nerimas – vėl trūkinėju į gabalus.

Sustingęs Maikas. Tyla. Ir vaistai. Kuris scenarijus dabar būtų pats baisiausias?

Pagaliau įsidrąsinu:

– Kodėl?..

– Ššš, – nutraukia mano nebaigtą sakinį ir mosteli svetainės link.

– Kaja? Kaja! Na ir kas? Tegul girdi, – plyštu.

– Tyliau, būk gera.

Balsas pilkas ir kietas. Ne, jis man niekada neatleis, niekada daugiau nebeįsileis pas save, į šiuos namus.

– Ar niekada, niekada man nebeatleisi?

– Gunda, – atsidūsta.

Sunkiai pakilęs nuo kėdės atsuka į mane akis. Ir tos akys… Jose parašyta viskas, tik nesugebu perskaityti. Tarytum žiūrėčiau į pilną lapą ir nesuprasčiau rašto.

– Mes palaidojom Moniką.

– Hėmm-ha?

Žiūriu į akis. Vis dar nesuprantu rašto, vis dar nemoku skaityti. O gal tik meluoju sau pačiai, nes bijau.

– Važiuodama pas tave ji su Kaja pateko į sniego griūtį. Tada, kai skambinai, ką tik buvau sužinojęs, kad ji mirė.

– Maikai, nereikia, nemeluok man! – bandau apgauti save.

– Norėčiau, kad tai būtų melas, – ištaria vos girdimai.

Jis nusisuka ir sustingsta priešais langą. Toks liūdnas ir tylus. Pajuntu, kad nebepajėgsiu slapstytis, pasiduodu, atrišu savo mazgą.

– Kodėl tu man nesakei?

– Man taip reikėjo.

– Kodėl?

– Taip man buvo geriau.

– Nes pykai?

– Nepykau, Gunda, – atsidūsta. – Jau sakiau, kad nepykstu.

Bėgu atgal, paknopstom lekiu atgal, prisimindama savo mintis, savo žodžius. Dūstu. O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie… Ką aš pasakiau, ką padariau, ko prisigalvojau…

– O Kaja?

Maikas atsigrįžta ir pažvelgia į mane.

– O Kaja?! – suklykiu. Kojos tirpsta, nebejaučiu pėdų.

Jis neskubėdamas prisiartina, paliečia ranką ir vedasi į svetainę. Priėjęs prie sofos suspaudžia mano pečius, pastovi, o tada nusisuka. Lieku viena stovėti priešais miegančią mergaitę. Kambarys ima lėkti ratu. Ieškau kur įsikibti, bet nerandu. Suklumpu ant kilimo. Pastebiu, kad rankoje vis dar tebelaikau atsineštą knygą, paleidžiu ją ir susmeigiu nagus į standų sofos audinį. Ant viršelio sutviska dvi dėmės. Pakeliu akis: baltas veidas, pamėlęs skruostas, susiūta žaizda ant kaktos.

– Tik vakar parsivežiau iš ligoninės.

– Ar jai viskas gerai?

– Gerai. Ją nedaug sužeidė. Bet ji dar nelabai supranta nei to, kas įvyko, nei to, kad dabar gyvens čia.

Vaikystėje nekenčiau katinų, vaikydavau juos be gailesčio, tampydavau už uodegų, visi jie man buvo bjaurūs, net patys gražiausi. Bet kartą sutikau vieną be uodegos. Ir tas paliegęs, apšepęs, nušašęs beuodegis pažadino manyje dar nepatirtą jausmą. Parsitempiau jį namo ir globojau. Kajos iki šiol irgi nekenčiau, bjaurėjausi jos grožiu, sąmojais, meldžiau, kad jos nebūtų. O šiandien klūpau priešais šį sužalotą kūnelį ir verkiu. Be mamos ji kaip katinas be uodegos. Dabar ji priklauso tik tėvui. O gal ir man – jei tik Maikas leistų man pasilikti. Žinau, kad nenoriu išeiti. Nenoriu. Atsisuku į tylinčią jo nugarą. Jaučiu, kad krintu į gilią gilią duobę. Bet negaliu, juk negaliu dabar žliumbti stovėdama priešais šį bedugnį tėvo skausmą.

Pakylu ir lekiu į koridorių, griebiu batus.

– Aš niekur tavęs nevarau.

Atsisuku į balsą. Maikas prisiartina prie svetainės durų: basos kojos, pusilgės lininės kelnės, iki krūtinės prasagstyti marškiniai, nešukuoti plaukai vėl stovi piestu, kietai suspaustos lūpos – jos mokė filosofijos, gyvenimo meno, egzistencijos prasmės, dovanojo šypsenas. O vis dėlto jis irgi žmogus, toks pat mažas ir paprastas, galintis kęsti ir tylėti, mokantis verkti, norintis paguodos. Akis užplūsta nauja banga. Norėčiau susiriesti, susisukti, nebebūti, nes nemoku būti stipri, nemoku dalinti paguodos.

– Aš negaliu, aš tik verkiu…

– Sėsk čia ir verk, kur dar lakstysi patamsy? Gunda, sakau gi, kad niekur tavęs nevarau.

Paklūstu. Įremiu nugarą į sieną ir nuslystu žemyn, įspraudžiu smilkinius tarp kelių.

– Tikrai nori, kad būčiau su tavimi?

– Norėčiau, Gunda, – virpėdamas trina delnais mano galvą. – Tik nežinau, ar tai teisinga.

Pirštai lyg erškėtis įsikimba man į plaukus. Grįžtelėjusi galvą bandau įsitikinti, kad esu laikoma pakankamai stipriai, kad jis nieku gyvu nebepaleis. Pajuntu skausmą.

– Esi dar tokia jauna, nežinau, ar turiu teisę tempti tave į savo liūną. Gal turėčiau paleisti.

Pirštai atsigniaužia, ranka nuslysta man per petį. Pagaunu ir dabar jau pati iš visų jėgų ją suspaudžiu.

– Bet jeigu tu mane myli…

– Jeigu myliu… Gyvenimas yra kur kas daugiau negu meilė, Gunda.

– Bet jei tu myli… – maldauju. Vis dar tikiu, kad šis žodis gali viską pakeisti, suklijuoti pasaulį, kaip romantiškame filme. Turbūt tikrai dar esu per jauna.

– Ta meilė pasiutusiai sudėtinga, Gunda.

Jis grįžta prie mergaitės, pakelia nuo sofos knygą, patrina ją marškinių krašteliu ir nužvelgia viršelį.

– Graži knyga, – mosteli. – Teisybė, kad gyvenimo mes neturim, tik jį gyvenam. Ir mylim kitus ne tam, kad jie mums priklausytų.

Palinkęs vėl suspaudžia mano pečius, įremia smakrą į mano viršugalvį. Veidu įsisiurbiu į jo kaklo linkį, tarytum jis kaip tik man būtų nulietas. Nebežinau, kur baigiasi jis, kur prasidedu aš, – susijungiam, susipinam. „Ir dar Kaja, ji irgi turi būti kartu“, – prisimenu. Ašaros kapsi ir geriasi į lininį Maiko kelnių audinį.

Šiluma apgobia visą kūną: nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Klūpome ir laikome vienas kitą kaip du besiramstantys medžiai. Jeigu pasaulyje yra laimė, jei ji myli net tuos, kurie kenčia, ir nekviesta vaikšto po mūsų namus, tai būtent dabar, būtent šią akimirką, ji aplanko ir mus, bandančius gyventi savo gyvenimus.