Vaiva Vasiliauskaitė. Pabusk. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 415 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Prisimeni, pasakojau, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, yra kelias, o ne kelionės tikslas? Kad čia įėjęs turi gerai žinoti, kur nori išeiti? Kad Giria yra žmogaus sielos veidrodis? Tą, kuris mėgintų čia pasilikti, Giria nuvestų iki paties slapčiausio širdies užkaborio, iki pačių tamsiausių jo pasąmonės kampelių. Ar supranti, ką tai reiškia?
Vaiva Vasiliauskaitė – jauna autorė (g. 1997 m.), Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivė.
Romanas „Pabusk“ – pirmoji jos knyga. Pasakodama apie savo bendraamžių gyvenimą ir problemas, Vaiva renkasi maginės fantastikos žanrą, o Alisa, pagrindinė romano herojė, turi garsiąją pirmtakę – Alisą iš Stebuklų šalies.
Alisai šešiolika. Po vaikystėje patirtos traumos ji daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais (ar būna paauglystėje kitaip?). Ir vieną vakarą viskas apsiverčia aukštyn kojomis: Alisa atsiduria kitame, keistame pasaulyje: vaiduoklių sodai, žvėrys, baugios istorijos prie laužo…
Kur sapnas, o kur tikrovė? Kas draugas, o kas priešas? Kuo tikėti ir pasitikėti? Ir kodėl virpa širdis – iš baimės ar iš meilės?
Teks gerokai paklaidžioti po Rudens epidemijos nualintą Stebuklų šalį, kol jai pavyks surasti save.
IX
Papasakok man dar kà nors
Sakoma, kad Giria, Kurioje Šypsomasi, pasižymi viena keistai stebuklinga savybe: kiekvienas užgimęs jausmas, kiekviena patirtis, kiekvienas sapnas ir kiekvienas žodis čia įgauna pavidalą. Ji lyg fantastinis veidrodis, kuriame nematoma tampa matoma, o neįmanoma – įmanoma. Pyktis čia virsta pabaisomis, o meilė – begalinėmis pievomis svaigių gėlių. Jei gerai įsiklausai, jei gerai įsižiūri, medžių lapuose, vėjyje, žaltvykslėse ir aptrupėjusių statulų akyse gali perskaityti tūkstančių tūkstančius istorijų. Lyg mozaikos dalelės jos susideda ir pasakoja apie tave. Kalbama, jog pati Giria išaugo iš keistos besišypsančio katino istorijos, tiesiai iš jo paslapties. Nes paslaptis – tik paslaptis – kuria istorijas. Jeigu tu nustoji bijoti, jeigu atmerki akis, pasiryžęs matyti, jeigu tavo širdyje yra vietos naujai gyvybei ir tamsa užleidžia vietą nedrąsiems saulės spinduliams, tuomet Giria iš mažų magiškų gyvenimų gabalėlių tau sukuria dar niekada nematytą paveikslą. Arba simfoniją. O gal eilėraštį. Jei labai pasiseks, galbūt ir tu čia paliksi naujos
istorijos pradžią.
Ištiesiau ranką ir atsargiai susprogdinau vieną burbulą. Jie kilo visur aplinkui, lengvai apsukdami medžius, skverbdamiesi iš žemės porų, kildami link neįžvelgiamų medžių katedros skliautų. Ir aš žinojau, kad tai – istorija apie juoką. Girdėjau jo aidą kiekvienąkart, burbului sprogstant į milijardus miniatiūrinių krykštaujančio džiaugsmo akimirkų.
– Tai istorija tau ar man? – paklausiau tyliai, bijodama, kad pernelyg tikri žodžiai gali išsklaidyti tuos trapius, peršviečiamus kerus.
Jaučiausi keistai. Krūtinėje virpėjo švelnus liūdesys – toks, kokio nejaučiau jau visą amžinybę. Tai nebuvo tas slogus dusinantis liūdesys, lydėdavęs mane nuo ryto iki vakaro – greičiau švelni nostalgija, ilgesys, lyg su kažkuo atsisveikinčiau visiems laikams. Tame jausme nebuvo nė krislelio tamsos. Jis mane stebino. Atrodė lengvas, tarsi burbulai. Jis kėlė mane aukštyn. Aukštyn. Aukštyn.
Tik tada pastebėjau, kad Filipas žvelgia visai kitur, į kažką išsikerojusiame drevėtame medyje. Tylėdama priėjau. Pasekiau jo žvilgsnį. Nuo vienos tvirtos rauplėtos šakos leidosi ilgos basos kojos ir kiek vaikiškai rietė pirštus. Žmogaus nemačiau, viską dengė tankus lapų vainikas. Švelnus tarsi vasaros vėjas moters balsas dainavo lopšinę.
Pažvelgiau į Filipą. Jo veide atsispindėjo susižavėjimas ir liūdesys. Nieko nesakiau. Galiausiai prakalbo jis:
– Tai sapnas. Sapnuodavau jį metų metus. Niekada taip ir nepamačiau jos veido. Žiūrėk.
Jis priėjo prie medžio, uždėjo ant kamieno ranką ir pakėlęs galvą negarsiai šūktelėjo:
– Mama?
Kojos viena po kitos dingo tankumyne. Lopšinė nutilo, kažkas švelniai nusijuokė ir greitai užsiropštė kamienu aukštyn. Akimirką laukėme. Tada Filipas pašoko ir mostelėjęs man: „Ateik, Alisa!“ – nusikabarojo paskui ją.
Ėmiau lipti įkandin jo. Nebuvo labai sunku, nes šakos didelės, visada rasdavai, kur pastatyti koją ar įsikabinti, ir aš galėjau greitai vytis Filipą. Man rodėsi, kad toli toli, galbūt pačioje viršūnėje, girdžiu jo mamos juoką. Šlamesys ir vėjas. Kartu su mumis į viršų kilo burbulai. Filipas vikriai tarsi katinas keberiojosi pirma manęs nuo šakos ant šakos, ir galiausiai, pažvelgusi žemyn, supratau, jog esame neįtikėtinai aukštai.
Staiga jis pranyko tarp lapų, ištirpdamas akinamoje šviesoje.
Pūkšdama ir prakaituodama išnirau šalia. Aiktelėjau iš nuostabos: Filipas tupėjo tolėliau ant šakos, apsuptas saulės blyksnių ir žalumos, o apačioje – milžiniška ir visagalė – driekėsi bekraštė medžių jūra. Giria. Ją tramdė tik aplinkui nusidriekę kalnai. Vėjas juokdamasis lakstė medžių viršūnėmis, o su juo lenktyniaujantys du sakalai skrodė dangaus žydrynę.
Man užėmė kvapą, dar niekada niekada gyvenime nebuvau regėjusi tokio vaizdo. Atrodė, kad į jį sutelpa visa pasaulio begalybė. Visas gyvenimo grožis. Galia. Galia begalybėje.
– Vau, – galiausiai atgavau žadą.
Filipas šypsojosi. Dar akimirką gėriau į save tą pasakišką didybę. Tada prisiminiau Filipo mamą.
– Ar pavijai ją? – paklausiau.
Neatitraukdamas žvilgsnio nuo Girios platybių, gūžtelėjo petim.
– Ne. Bet man visada smagu su ja lenktyniauti, – pažvelgė į mane. – Ateik. Noriu kai ką tau papasakoti.
Tuoj pat atsidūriau ant šakos šalia jo. Pažvelgus žemyn, užgniaužė kvapą. Mūsų medis turbūt buvo pats aukščiausias visoje Girioje. Galvojau, ką šįkart išgirsiu iš Filipo. Gal net ir nujaučiau.
– Ši istorija ne pati linksmiausia, bet ir ne pati liūdniausia, – pradėjo jis, žvelgdamas man į akis. – Bet ji svarbiausia iš tų, kurias esu iki šiol pasakojęs. Matai, Alisa, ji – apie mane. Be šios istorijos manęs nebūtų ir mes nesėdėtume medžio viršūnėje. Tai mano istorija, kol dar dalinausi ja su moterimi, šiuo medžiu užlipusia į dangų. Ar nori ją išgirsti?
Linktelėjau. Labai norėjau. Filipas nusišypsojo. Dar paaiškino, kad laikas Stebuklų šalyje eina kitaip nei mano pasaulyje. Čia gali gyventi metų metus ir visą laiką būti penkerių, kol vieną dieną pabudęs pajusi, kad esi metais vyresnis. Filipui dabar buvo devyniolika. Tačiau jis jau spėjo nugyventi šiek tiek daugiau, nei būtų nugyvenęs mano pasaulyje. Štai dabar jau galėsiu suprasti laiko spragas jo istorijoje.
Kiek palinkęs į priekį, žvilgsniu klaidžiodamas virš Girios ir begalybės, Filipas pradėjo:
– Kartą, seniai seniai, Giria man išgelbėjo gyvybę. Aš pats neprisimenu, kaip viskas buvo, bet mama dažnai pasakodavo tą istoriją vakarais prieš užmingant. Ji norėjo, kad nepamirščiau, jog turiu būti dėkingas. Ir aš esu, – jis stabtelėjo. – Tai nutiko tada, kai dar buvau labai mažas. Aš susirgau. Visi suprato, kad neišgyvensiu. Buvau pirmas vaikas, todėl tėvams tai buvo ypač skaudi žinia. Mūsų miestelis stovėjo visai netoli Girios – tad žmonės žinojo daugybę įvairiausių legendų apie tą stebuklingą vietą. Viena iš jų – apie mirusiuosius. Žmonės kalbėjo, kad Girioje palikus mirusįjį, kuris neturėjo didelių nuodėmių, jo siela amžiams liks ten gyventi. Tik ne taip, kaip mes čia gyvename, fiziškai, o kaip pasakojimas. Taip nusprendė padaryti ir mano tėvai. Mane, jau be gyvybės ženklų, jie nunešė į Girią ir paliko, tikėdami, kad aš gyvensiu ten amžinai. Galbūt jie net galės mane kada nors pamatyti. Tačiau po poros dienų pas mano mamą įsiveržė džiaugsmingas grybautojų būrys ir pranešė, kad rado mane gyvą ir visiškai sveiką, – Filipo veidą nušvietė šypsena. – Tai buvo žavi staigmena. Ir, kaip sakydavo mama, nuostabi gyvenimo pradžia.
Nepaisant visų keistų pasveikimo aplinkybių, dideliam mano nusivylimui, neįgijau jokių stebuklingų galių. Giria manęs niekuomet nevaišindavo saldainiais ir nedovanodavo naujų batų – ji netapo mano gerąja krikštamote. Truputį paverkiau ir gyvenau toliau. Tiesą pasakius, dar ir kaip gyvenau! Man nuolat nutikdavo keisčiausių dalykų. Patikėk, visi aitvarai ir dvasios telkėsi kaip tik mūsų miestelyje. Visi Stebuklų šalies lobiai buvo patogiai suslėpti kapinėse, visokiose skylėse ir kaimynų sandėliukuose, o konkrečiau – uogienės stiklainiuose. Plėšikai, vampyrai ir piratai tiesiog nesugebėjo susirasti geresnės slėptuvės nei mūsų olos ir griuvėsiai. Dieve, kiek kartų tada vos per plauką nežuvau. Gyvenau nuolat rizikuodamas. Padorūs miestelio tėvai manęs nekentė ir visokiomis bausmėmis grasino savo vaikams, kad tik šie su manim neprasidėtų. Mūsų kompaniją sudarė visi miestelio valkatos, aš ir mano broliai. Mūsų tikslas buvo ieškoti vaiduoklių ir lobių. Ir jau niekas niekuomet man neatrodys taip rimta, kaip įsitikinimas, jog miestelio konditerio žmona, ponia Besė, didžiausia mūsų priešė, mėgina išperinti tikrą aitvaro kiaušinį. Kiaušinio taip ir neradom, tačiau keletas legendų buvo sukurta. Tapome galingi. Dar ilgai turėjom už visus saldumynus mokėti dvigubą kainą vargšui kepėjui. Dieve, Alisa, tai buvo aukso amžius.
Galiausiai užaugau tiek, kad turėjau tėčiui padėti kalvėje. Neįsivaizduoji, kaip man tai nepatiko. Norėjau amžinai lakstyti po Girią arba leistis į kokią nors pašėlusią kelionę aplink pasaulį. Svajodavau, kaip atrandu mažiausiai tris naujas šalis, išgelbėju žavingą svetimšalę nuo piratų, randu didžiulį lobį ir tampu kurios nors iš atrastų šalių karaliumi. Tau juokinga? O aš manau, kad būčiau galėjęs tai padaryti. Tikrai. Jau buvau viską suplanavęs. Tik niekas neketino man leisti. Na, beveik niekas. Esu tikras, kad mama slapta mane palaikė, tik prie tėčio nutaisydavo griežtą miną ir apsimesdavo pritarianti jo sveikam protui. Ne, štai ką aš tau pasakysiu, – mano mamytė pati būtų mielai keliavusi kartu ir padariusi keletą žavių jūros pabaisų iškamšų. Matytum, kaip degdavo jos akys, kai per mūsų miestelį traukiantys keliauninkai pasakodavo savo istorijas. Arba kaip ji vakarais pasakodavo savąsias. Oi, Alisa, niekas nemokėjo geriau burti žodžiais nei mamytė. Aš su savo pasakojimais niekada neprilygsiu jai. Ir šiaip ji buvo nereali. Pavyzdžiui, puikia mokėjo suprasti, kaip mąsto vaikai. Ją mylėjau ne vien aš su broliais, bet ir visa gatvės berniūkščių banda. Be to, mamytė buvo protinga. Rasdavo atsakymus į visus mano klausimus. O klausimų, patikėk, netrūko. Na, vieno dalyko ji nemokėjo – gaminti maisto ir rūpintis namų ūkiu. Net aš išmokau gaminti, nebegalėdamas pakęsti jos kulinarinių eksperimentų. Bet kokią ji turėjo fantaziją! Gal truputį per gerą šeimos moteriai, užtat nepakeičiamą mamai, – jis patylėjo, su šypsena žvelgdamas į tolį, lyg kažkur ten tebematytų ją besijuokiančią. – O kalvėje man siaubingai nesisekė, taip nesisekė, kad vienąkart vos neužmušiau savo brolio. Netyčia, žinoma; nereikia taip į mane žiūrėti. Buvau niekam tikęs ir, svarbiausia, visai nenorėjau būti geresnis. Mačiau, kad tėtį toks požiūris liūdina, bet kuo labiau mėginau prisiversti, tuo labiau norėjau pabėgti. Ir vieną dieną… taip ir nutiko. Na, panašiai. Ir mama tam pritarė. Tada sužinojau, kad ir ji turi praeitį – kad nuleisti sparnus, gyventi sėsliai ją privertė tik meilė. Bet net meilė tėvui nepajėgė numalšinti jos nuotykių troškimo. Ji vis kartodavo, kad siela, kuri sutverta toliams, negali būti prirakinta. O pažinodama mane kaip nuluptą, negalėjo leisti man nepatirti to, kas mums abiem reiškė gyvenimą. Taip ir pasakė: visiems bus nelengva, jei aš išeisiu, bet bus dar blogiau, jei pasiliksiu. Tada man buvo keturiolika. Daugelis tokio amžiaus berniukų arba ruošdavosi perimti šeimos verslą, arba išvykdavo mokytis į didžiuosius miestus. Mokslas, žinoma, buvo turtingųjų privilegija, ir aš nė negalvojau apie tai. Tačiau Dievas mane mylėjo: netrukus gavau tokią galimybę, kokios už jokius pinigus nenusipirktum. Gavau Miu Miu Auksinę Uodegėlę, – jis vėl plačiai nusišypsojo. – Miu Miu buvo mamos jaunystės vaiduoklis. Tikriausiai būčiau apie ją ir nesužinojęs, jei ji pati staiga nebūtų lyg niekur nieko atsiradusi mūsų miestelyje. Mama buvo apstulbusi. Matai, kažkada seniai Miu Miu dingo ir niekas daugiau jos nebematė. Ir štai – ji vėl čia, sėdi pas mūsų kepėją, pasišovusi vaišinti mus savo mėgstamiausiomis bandelėmis su romo kremu. Tos valandos, kai jos su mama pasakojo apie savo jaunų dienų keliones… O taip. Aš sėdėjau, klausiau, o galvojau tik viena: nenurimsiu, kol pats to nepatirsiu. Dar dabar prisimenu tą jausmą. Ir jaudulys, ir baimė, ir užsispyrimas. Jau kitą akimirką Miu Miu man nusišypsojo ir pasiūlė leistis kartu į naują žygį. Turėjau perimti tėvo amatą ir padėti rūpintis šeima, turėjau kurti stabilų gyvenimą ir mąstyti logiškai. O tai, ką siūlė Miu Miu buvo… Beprotiška. Iš karto žinojau, kad sutiksiu. Man nereikėjo nė pažvelgti į mamą, kad pamatyčiau, jog ji neprieštaravo. Iškeliavome kitos dienos rytą. Išvykom kartą ir visiems laikams. Nujaučiau tai, kai atsigręžęs pamačiau, kaip virš kalnų kyla saulė. Kai grįšiu, ji leisis. Ir prasidės ilga ilga naktis.
Bet tada viskas buvo dar prieš akis. Miu Miu mokėjo taip paslaptingai šypsotis, kad visad atrodydavo, jog žino tavo mažą nešvarią paslaptį. Ji diena iš dienos traukė į priekį, kalbėdavo nedaug, bet kai jau prašnekdavo, aš visada sužinodavau ką nors vertinga. Ir dabar esu sulopytas iš to, ką man papasakojo. Ko mane išmokė. O ta keista moteriškė mokėjo ir žinojo viską. Bent man taip tada atrodė. Ji pažinojo žoleles, kiaurai matė žmones, jų sielas, buvo įvaldžiusi kovos menus ir žinojo daugybę legendų. Ji galėjo dainuoti, galėjo pasakoti ir klausytis tuo pat metu. Gali įsivaizduoti, koks ji buvo žmogus? Neįmanoma apibūdinti. Galbūt dėl to, jog nuolat pasakodama apie keliones nė karto neprasitarė apie save. Nežinau, ką veikė, kai dingo palikusi mano mamą, nežinau, kur gimė, kas yra ir kur eina. Tada žinojau tik jos tikslą – pažinti Stebuklų šalies žmonių gyvenimo papročius. Ir mes keliavome. Apsilankėme dideliuose miestuose, kur žmonės rengdavo didžiules šventes, legendos pasakodavo apie iškilimą ir klestėjimą. Susipažinome su žyniais, paskyrusiais savo gyvenimą stebėti gamtą, kartu su jais ieškojom žolelių, gaminome tepalus ir gydėme žmones. Daug sužinojau apie gyvūnus: kaip juos suprasti, kaip įkalbėti paklusti. Gyvenome rytų gentyse, kur buvo giedama ir tikima. Paragavome ir saldaus rūmų gyvenimo. Tai buvo neįprasti mokslai. Man vėrėsi akys: pačios giliausios olos, žmogaus sielos slėpiniai ir šešios tiesos apie gyvenimą. Ar žinai, kad visos tos tiesos atrodo tokios sudėtingos, tokios skirtingos tik todėl, kad žmonės dėl jų amžinai nesutaria? O iš tikrųjų jos visos teigia tą patį. Pasaulis margas ir beprotiškas. Aš jį įsimylėjau. Ir tik tada suvokiau, kad viskas, ką patyriau ir išmokau, – senųjų genčių šokiai, Pelėžemės žolelės, maskavimosi menas, maldos, kovų menai, milijardai skirtingų ginklų, iš kurių tik du gali apginti mano sielą, – tebuvo pasiruošimas tikram gyvenimui. Nes kai pasiekiau atradimų viršūnę ir jau įsivaizdavau žinąs viską, prasidėjo Epidemija.
Prasidėjo taip netikėtai ir plito taip greitai, kad šalies žmonės nespėjo nė susigaudyti. Jie atitokdavo tik tada, kai niekšūnai miestuose iškeldavo savo vėliavas. Niekas nežinojo, iš kur tai atėjo, ta juoda beprotybė. Paskutinis Stebuklų šalies karas vyko neatmenamais laikais, nuo tada šalyje viešpatavo taika. Bet vieną gražią dieną pasaulis apsivertė aukštyn kojomis ir nežinia iš kur atsiradę ginkluoti įsibrovėliai paskelbė, kad į sostą įžengė nauja valdovė – Nykiųjų Širdžių karalienė, pasak legendos, išplėšusi dar plakančią širdį Visų Laikų karalienei iš krūtinės. Ir žmonės privalėjo jai paklusti, kitaip jų laukė mirtis. Buvo sunku tuo patikėti, bet teko: liepsnos šokinėjo prieš mano akis.
Niekšei nereikėjo daug vargti. Stebuklų šalies armija buvo simbolinė, visi tie vyrai krito prieš įsibrovėlius tarsi aukos avinėliai, atiduodami viską, ką per metų metus buvo sukūrusi šalis: derlingas žemes, miestus, dvarus ir turtingus rūmus. Niekšūnai ėmė viską, ką tik pajėgė. Jiems buvo nusišvilpti, kad naikina šimtametį meną, relikvijas, griauna papročius ir tvarką, primesdami savąją. Naujasis režimas taikiems Stebuklų šalies žmonėms buvo tikra pražūtis. Jie mirdavo, mirdavo, mirdavo. Šimtais. Tiesiog šimtais. Tai buvo geri metai Giltinei. Žinojau, kad tik laiko klausimas, kada Epidemija pasibels į mano šeimos duris.
Filipas trumpam nutilo, bet nesusiraukė, nenusuko veido – neatrodė liūdnas ar sukrėstas, tik žvelgė į begalines žalias platybes, lyg ten matytų viską, kas tuomet dėjosi.
– Norėjau ją aplenkti. Bijojau. Bijojau jų netekti. Ir tai buvo ilgiausia kelionė mano gyvenime. Beprotiškiausia, kad tik tada – genamas baimės ir Epidemijos – aš pajutau, koks jausmas po visų kelionių grįžti namo. Pažįstamos vietos… Visi prisiminimai… Ilgesys… jautiesi toks savas ir pažįstamas. O toks nebesi. Jau nebe. Pavėlavau ne tiek ir daug. Vos keletą valandų. Miestelis buvo apiplėštas ir paliktas degti. Tada niekšūnai dar klajodavo plėšriais būriais ir, prisigrobę, kiek pajėgdavo, traukdavo kitur. Tėvas žuvo vienas pirmųjų, kartu su kitais vyrais, stojusiais ginti miesto. Pats užmerkiau jam akis. Eidamas namo jau žinojau, ką pamatysiu. Siautėjo gaisras. Mama dar buvo gyva, bet be sąmonės – niekšūnai ją mirtinai sužeidė, – jis vėl stabtelėjo, šįkart patylėjo ilgiau. – Ji taip pat gynėsi, gynė mano brolius. Niekšūnai taip ir neaptiko jų slėptuvės, broliai liko gyvi. Nebežinojau, ką daryti. Buvau… vienas. Prasidėjo naujas žaidimas, jo taisykles kūrė iki tol man nepažįstamos jėgos. Ir Miu Miu dingo. Visai kaip tada, kai paliko mamą: vieną dieną atsibudau ir jos neberadau. Bet aš žinojau, kad tokios taisyklės. Miu Miu niekada nieko nežadėjo, ji davė, kiek galėjo, pasilikdama teisę – dingti. Atėjo metas kapstytis vienam.
Man pasisekė, nes tuo metu pro mūsų miestelį keliavo vienas iš mano bičiulių, Robspjeras, su juo buvau susipažinęs kelionėje. Jis su žmona skubėjo patekti į Terokeno Atą – buvo kalbama, kad šiame mieste viešpatauja kažkokia nauja karalienė, žadanti apsaugą ir ginanti žmones, todėl visi traukė ten. Robspjeras sutiko kartu pasiimti berniukus. Jie spėjo nusigauti kaip tik laiku. Netrukus niekšūnai užblokavo visus kelius. Savo miestelį paskutinį kartą mačiau nuo mero namo stogo. Sėdėjau tenai, kol nusileido saulė. Krito lapai ir viskas aplinkui žėrėjo auksu, ir buvo taip ramu, jog atrodė, girdžiu, kaip tolumoje ošia Giria. Naktį iškeliavau.
Filipas nutilo. Ir aš jutau tą begalinę tuščią tylą. Vienatvę. Saulėlydį. Netrukus Filipo žvilgsnis grįžo iš tolimų platybių, gelsvomis akimis jis pažvelgė į mane:
– Tai štai. Tokia mano istorija. Na, ar bent jau dalis jos. Suprasiu, jei užsinorėsi parašyti knygą ar ką nors panašaus.
Tik dabar ir aš atitokau, grįžau iš to keisto pasaulio. Plačiomis akimis žvelgiau į Filipą. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis gali būti toks ramus, kodėl tebesišypso, kodėl nesijaučia sugniuždytas. Gal kiek liūdnokas, bet juk to negana. Tik ne šiuo atveju. Juk jo pasaulis sugriautas. Tada kaip jis?.. Kaip?
– Tai… turėjo būti… siaubinga, – tariau.
– Ir buvo, – ramiai atsakė. – Kiauras naktis sapnuodavau košmarus.
– O dabar? – žiūrėjau į jį, mėgindama ką nors įžvelgti.
Filipas švelniai gūžtelėjo pečiais.
– Dabar jau supratau, kodėl.
Akimirka; mano širdies dūžis.
– Kodėl? – iškvėpiau.
Jis nusišypsojo.
– Tai jau kita ilga istorija. Kada nors.
Žvelgiau į jį vis dar laukdama. Jaučiausi taip, tarsi kažkas aiškėtų, bet niekaip negalėjau suprasti – kas.
– Nejaugi nesiilgi mamos?
– Sunku paaiškinti. Ilgiuosi. Bet ne taip, kaip manai. Ilgiuosi taip, kaip ilgėjausi išvykęs į kelionę. Ji ir vėl namuose, aš keliauju. Vieną dieną vėl susitiksime.
Dabar man buvo aišku. Nors vis dar nežinojau kas. Tiesiog buvo aišku. Mes abu sėdėjome ir žiūrėjome į vėjo glostomą Girią, į medžių jūrą, upę ir begalines istorijų platybes, į kalnus ir vaiskų vaikišką dangų. Aplinkui kilo burbulai; aš vėl girdėjau tolimą juoko aidą.
– Negali prie to prisirišti, Alisa, – tarė Filipas. – Ateina metas, kai turi eiti toliau. Ir tu eisi. Pakilsi, nusipurtysi dulkes ir žengsi į priekį. Nieko kito nelieka. Arba tai, arba mirtis. Jei gali rinktis, niekada nesirink mirties. Tai ne ta mirtis, ne tas kelias namo. Tai pralaimėjimas. Aš vos nepralaimėjau, Alisa. Per trumpą laiką padariau labai daug klaidų. Kai kurių galbūt niekada neištaisysiu. Nesvarbu. Dabar žinau: yra tik vienas būdas gauti atleidimą – tai rinktis ir rinktis, ir rinktis gyvenimą.
Visi kaip vienas burbulai sprogo, nuaidėdami tyru angelų juoku.
