Prasidėjęs kaip niekuo neypatingas paauglių atsisveikinimas su mokykla, Jono Trukano režisuotas filmas „Rūpintojėlis“ (2022) perauga į dėmesį kaustantį siaubo trilerį, ar netgi psichologinę dramą. Taip, jūs perskaitėte teisingai, – į psichologinę dramą. Ir gana neblogą.
Jonas Trukanas žinomas dėl savo trumpametražių filmų, o „Rūpintojėlis“ – tai pirmoji šio režisieriaus ilgametražė juosta. Trukanas baigė Laisvųjų menų universitetą Farnhame, Jungtinėje Karalystėje, taigi kaip kūrėjas įgijo žinių ne lietuviškoje terpėje. „Rūpintojėlyje“ žiba tokios jaunosios Lietuvos kino padangės žvaigždės kaip Šarūnas Rapolas Meliešius (vadina Marių), Gabija Bargailaitė (Brigita), Kipras Mašidlauskas (Rimas) ir kiti.
Neslėpsiu, kiek primena amerikiečių siaubo klasiką „Lemtingas posūkis“ (Wrong Turn). Veiksmas taip pat vyksta vidury miškų, kur, atklydus nekviestiems svečiams dedasi pakankamai keisti dalykai. Ir vis dėlto filme „Rūpintojėlis“ viskas kitaip. Juostos centrinė ašis – savęs gyvenime neatradęs paauglys Marius. Jis su savo bendraklasiais ką tik baigė mokyklą ir žada audringai švęsti išleistuves. Visi nekantrauja važiuoti į sodybą ir ten „nusirauti stogą“. Klasės žvaigždūnui Rimui nepavyksta tinkamai suorganizuoti šventės, taigi Marius, trokšdamas mylimos panelės Brigitos, kuri, taip jau sutampa, yra ir Rimo mergina, dėmesio, imasi iniciatyvos. Nes Marius nėra kvailas ir žino, kaip pasiekti savo tikslus.
Iš pradžių nesuprantame, kodėl šiam veikėjui duodama tiek daug eterio laiko. Jis iš paskutiniųjų stengiasi patikti, išsiskirti, sužibėti, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis mus nuvilia savo „herojiškomis“ savybėmis. Galiausiai liekame šokiruoti jo elgesio ir su nuostaba suprantame, kad jis ne tik savęs neatradęs paauglys, tačiau ir sutrikęs žmogus, kuris netgi turi tam tikrų sąsajų su žudiku.
Jaunuoliai atvykę į Mariaus parūpintą sodybą pasileidžia nuo grandinės ir puola dūkti su perdėtu entuziazmu – gerti, rūkyti, vartoti narkotikus, mylėtis, šokti ir… deginti bei pjaustyti skulptūras, kurias atrado netoli sodybos vidury pievos. Tai lemtingas sprendimas, nes mes žinome, kad žudikas juos visus stebi iš šono ir vertina.
Kodėl filmas gali pasirodyti nebaisus, jeigu būta visų siaubingų elementų – ir atokaus, gūdaus Lietuvos miško su NSO nusileidimo trajektorija primenančiais rugių laukais, ir nerūpestingų žudiko taikinių, kurie, atrodo, prašyte prašosi mirties, ir pats žudikas toks visai šiurpus? Pagrindinė juostos bėda, jei jau norėta taikytis į siaubo žanrą, tai vadinamojo suspense trūkumas. Lietuviškai išvertus tai reiškia „įtampa dėl nežinios“. Jei ateina žudikas, tai visi rėkia „ateina žudikas!” ir jis tuoj pasirodo. Per daug akivaizdžių elementų, per daug sukramtyto turinio, kuriam nėra erdvės pačiam susivirškinti mūsų galvelėse.
Taip pat pasitaiko neužbaigtų, neišpildytų detalių, kurios varo veiksmą į priekį, tačiau atrodo iškritusios iš konteksto. Toks jausmas, kad ne visi galai surišti. Vis dėlto galima pagirti filmo pabaigą. Nors pradžia buvo gan tipiška, pabaiga pasirodė esanti netikėta. Įdomūs Mariaus ir žudiko psichologiniai portretai bei keistas ryšys. Kiti personažai pasižymi tam tikrais tipažais, pavyzdžiui, klasės juokdarys, klasės keistuolė, klasės žvaigždės ir prielipos, tačiau jie visi gerai derėjo bendrame paveiksle.
Verta skirti atskirą dėmesį jaunųjų aktorių vaidybai, nes jiems puikiai pavyko perteikti savo veikėjų emocijas. Esame pratę lietuviškuose filmuose matyti tylią kančią, kai personažas verčiau nusigręš ir nueis negu išrėks iš visų plaučių savo jausmus, tačiau gal dėl to, kad bandyta kurti siaubo žanrą, emocijos šioje kino juosto neslepiamos ir jos neatrodo nei dirbtinos, nei perspaustos, tiesą sakant, būtent tokios, kokių reikia. Būta ir tylios kančios akimirkų pritraukus aktorių veidus stambiu planu, tačiau tai tik dar geriau susižiūri dėl kontrasto.
Na ir galiausiai filmo pavadinimas – „Rūpintojėlis“. Ši figūra ateina dar iš lietuvių tautosakos. Tai medžio skulptūros, vaizduojančios ranka galvą pasirėmusį Kristų su erškėčių vainiku ant galvos, liūdną ir susimąsčiusį. Nuo vainiko įpjovų per veidą jam srūva kraujo lašai. Šios skulptūros vienos iš populiariausių lietuvių tautosakoje ir sakoma, kad jos atspindi lietuvių mąslų ir liūdną būdą. Ši simbolinė figūra, kaip ir bet kokie kultūriniai simboliai, filmui suteikia daugiau gylio. O gal tai tiesiog efektinga priemonė žudiko psichologiniam portretui sukurti? Nuspręsite patys pažiūrėję šią kino juostą.
