Maisto švaistymas – rimta problema ir grėsmė pasauliniam maisto išteklių saugumui, ekonomikai bei aplinkai. Naujausi tyrimai rodo, kad net viena trečioji pagaminto maisto yra nesuvartojama. Tai reiškia, kad per metus 1,3 milijardo tonų pagaminto maisto – išmetama.
Maisto perdirbimo sektorius yra mažas, tačiau jis laikui bėgant auga. Praėjusiais metais užfiksuota, kad jo vertė siekė 46,7 milijardus. Tikimasi, kad per ateinantį dešimtmetį jo vertė augs 5%. Didžiąją šio sektoriaus dalį sudaro įmonės, kurios perdirba gyvūnų maistą. Tačiau didesnis žmonių įsitraukimas gelbėtų viso pasaulio maisto švaistymo lygiui.
Išmetamo maisto kiekis priklauso nuo šalies išsivystymo lygio. Mažai išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse maisto išmetama gerokai mažiau, nei išsivysčiusiose šalyse. Tai priklauso nuo tiekimo grandinės (iš ūkininkų – vartotojui), infrastruktūros, vartotojų elgsenos, kokybės reikalavimų ir išvaizdos standartų. Dažniausiai maisto švaistymas silpnose šalyse būna po derliaus nuėmimo ir jo perdirbimo. Tai lemia netinkama technika, sandėliavimo infrastruktūros trūkumas.
Daugiausia iš išmetamo maisto yra vaisių ir daržovių (45%), sekančią vietą užima žuvys ir jūros gėrybės (35%), trečioje vietoje – grūdinės maisto kilmės (30%), ketvirtoje vietoje yra pieno produktai ir mėsos gaminiai (20%).
Pagal naujausius duomenis matoma, kad mažiausiai maisto švaisto Graikija ir Kinija (44 kg per metus), sekanti šalis – Indija (51 kg). Daugiausiai maisto švaisto Austrija (361 kg) ir Jungtinės Valstijos (276 kg). JAV iššvaisto apie 30 – 40% pagaminto maisto. Tuo tarpu Lietuvoje kiekvienas lietuvis iššvaisto taip pat nemažai – apie 60 kg maisto per metus. Tai tikrai dideli kiekiai išmetamo maisto, kurie verčia susimąstyti.
Viena iš didžiausių šių laikų problemų – šiltnamio efektas. Kai maisto atliekos patenka į sąvartynus, didžiuliai organinių atliekų sluoksniai suyra ir sudaro šiltnamio efektą sukeliančias dujas.
Dideli kiekiai nesuvartoto maisto gali būti panaudoti tinkamai. Pavyzdžiui: maisto atliekas galime kompostuoti. Tai ne tik saugu bei ekonomiška, bet ir yra labai naudinga mūsų kasdieniam gyvenimui, nes komposto turinį mes galime pavartoti. Kai komposte esančios maisto atliekos suyra ir įgauna sausą, tamsią bei trapią tekstūrą, ją galima panaudoti daržui ar gėlynams. O tai juk labai unikalu.
Taip pat maisto likučius galime naudoti buičiai. Žinoma, galime būti ir labai išradingi, nes iš maisto likučių galime pasigaminti begalę įvairiausių patiekalų, sukurti daugybę receptų. Tam tikrus maisto produktus, kurių patys nesuvartojame, galime paaukoti gyvūnams.
Perkant maistą reikėtų žinoti ir labai svarbius dalykus, kurie darytų gerą visiems. Prieš einant į parduotuvę reikėtų pasidaryti pirkinių sąrašą ir nepirkti per daug. Nusipirktus produktus laikyti saugiai ir tvarkingai, kad galėtume juos sunaudoti, o ne išmesti. Kitas labai svarbus būdas – einant į mokyklą ar darbą maistą neštis iš namų. Žinoma, visiems labai smagu pietauti restoranuose ar kavinėse, tačiau maisto gaminimasis padėtų suvartoti visą maistą ir jo neišmesti.
Reikėtų žinoti ir tai, kad dėl komercinių tikslų gamintojai ant maisto produktų uždeda etiketes su užrašais „geriausia iki“ ir „tinka iki“. Šie užrašai labai panašūs, tačiau labai skiriasi, o žmonės tai dažnai sumaišo. Turėtume žinoti, kad po „geriausia iki“ nustatytos datos šį produktą dar galime naudoti ir jis saugus mūsų sveikatai, o užrašu „tinka iki“ norima pasakyti, kad produktas nebėra geriausios būklės ir jo nebereikėtų vartoti.
Tikriausiai ne visiems žinomas, bet labai svarbus faktas, kuris padėtų nuo maisto švaistymo problemos, tai atliekų deginimas. Pasaulyje egzistuoja specialūs maisto deginimo centrai, kuriuose jis deginamas tol, kol gaunamas žalias skystis. Šis žalias skystis naudojamas biokurui, kuris yra vienas iš atsinaujinančių energijos šaltinių (AEI).
Galime pasidžiaugti, kad Australija – pirmoji šalis užsibrėžusi tikslą iki 2030 metų net 50% sumažinti maisto atliekų kiekį. Naujausiais duomenimis pastebima ir tai, kad Australijos pavyzdžiu seka ir kitos šalys, o tai juk labai džiugi naujiena.
Žinodami tai, kad maisto likučių išmetimas kenkią aplinkai, galime padėti. Nedidelių pastangų dėka, galime sutaupyti pinigus, laiką ir, svarbiausia, apsaugoti gamtą. Tai turės ne tik teigiamus pokyčius mums, bet ir mūsų motinai gamtai.
