„Manifestas apie moters žvilgsnį“ – taip savo filmą pavadina rašytoja-režisierė Céline Sciamma. Įtaigus, persmelktas romantika filmas apie jauną tapytoją ir jos meno objektą yra įžvalgus, erotinis galios tyrinėjimas. Tai meilės istorija, jungianti neįtikėtiną porą didžiule meno šviesa, kuri pasižymi glotniomis tekstūromis, daugiasluoksnėmis kompozicijomis ir romantiškomis apšvietimo detalėmis. Šie šešėlių ir ryškumo kontrastai ryškiausi tamsiuose namų užmiesčio virtuvės kampeliuose ir ypač padidėja stebint naktinį vaizdą.
Žiūrovas nukeliamas į naują XVIII amžiaus pabaigos pasaulį. Pirmiausia susitinkame su Marianne, Paryžiuje dėstančia meno studentams. Pradžioje filmo galima pastebėti fone esantį paveikslą, kuriame yra įamžintas naktinis moters, kurios suknelė apgaubta liepsnomis, atvaizdas. Šis paveikslas pasiūlo portalą į praeitį. Žiūrovui yra suteikiama galia persikelti laiku, atgal į audringą jūrą. Pagrindinis veiksmas vyksta atokioje Bretanės rezidencijoje. Marianne turi nutapyti buvusią vienuolyno mergaitę Héloïse. Héloïse motina ketina nusiųsti paveikslą Milano didikui. Jei jis sutiks, jos dukra bus ištekinta. Tačiau Héloïse nenori būti ištekėjusi ir jau nugalėjo vieną tapytoją, kuris išėjo nematydamas jos veido. Todėl Marianne turi išmokti visus Héloïse veido bruožus mintinai ir tapyti paveikslą slaptai.
Céline Sciamma – prancūzų scenaristė ir kino režisierė. Filmuose dažnai atrandama tema yra mergaičių ir moterų lyties ir seksualinės tapatybės skleidimasis. Ketvirtasis vaidybinis Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ buvo pradėtas filmuoti 2018 m. rudenį. Jo premjera įvyko konkurse 2019 m. Kanų kino festivalyje, kur jis laimėjo „Queer Palm“ ir apdovanojimą už geriausią scenarijų.
Céline Sciamma praktikuoja feminizmą be dogmos ar iliuzijos. Ji atsižvelgia į suvaržymus, su kuriais susiduria Héloïse ir Marianne, ir nelygybės naštą, darančią įtaką jaunai namų tarnaitei Sophie. Tai mažiau draudžiamo troškimo kronika, o greičiau noro veikti tyrimas.
Režisierė turi hipnotizuojančių galių – jos užburiantis potraukis buvo neišvengiamas tiek jausmingoje „Vandens lelijose“, tiek „Liepsnojančios moters portrete“ yra pateikiamas intelektualiai erotinis galios ir aistros tyrimas. Išsami meninė vizija, kur kiekvienas režisierės žingsnis yra tobulinamas. Sciamma dosniai įteikia Sophie tarnaitės, kuriai reikia aborto, siužetą. Palaipsniui yra kuriamas seserystės jausmas atokių namų ribose be vyrų.
Meno pasaulis išlaiko moteris savo vietoje, užfiksuodamas jų žvilgsnį. Svarbiau, tai informuoja vykstančiose diskusijose apie Orfėjo ir Euridikės mitą, kuris kaip sidabrinis siūlas suriša visą filmą. „Jis pasirenka ne mylimąją, o poetą“, – Marianne sako apie Orfėją ir jo lemtingą sprendimą atsigręžti kylant iš požemio. Bet galbūt tą sprendimą priėmė ne jis? Juk dramą parašė, ne Orfėjas, jo likimas buvo nuspręstas. Jis pasirenka jos atminimą. Visa to mito reikšmė – archetipinė pasiaukojimo ir praradimo pasaka, kuri atsiskleidžia filmo pabaigoje. Tai menininko istorija taip pat apie pavojingą, nenugalimą žvilgsnio galią.
Tai subtili drama, klestinti išlaisvinančiu menu, kur tarp patriarchalinių papročių įsižiebia dviejų jaunų moterų viltingas, bet vis tiek lygiavertis meilės romanas, kuris lieka užslėptas jų širdyse. Kiekvienas herojus didžiąją filmo dalį pasirodo viena paprasta suknele. Sciamma savo istoriją kuria iš žvilgsnio į žvilgsnį. Iš moterų veidų, kuriuos apšviečia žvakių šviesa ar atšiauri balta saulė paplūdimyje. Iš veidrodinių paviršių, kurie kviečia atidžiai pažiūrėti. Todėl nėra varginamasi dėl skirtingų apdarų. Juk yra svarbiau tai, kas dedasi viduje.
Muzikiniu požiūriu Sciamma viską laiko harmonijoje, atspindėdama Héloïse troškimą išgirsti orkestrą. Tai pabrėžia jos nutildytą įkalinimo jausmą. Tuo labiau reikšminga tai, kad laužo scena prasiveržia į gyvą dainą – gyvo vokalo bei choro muziką, dainuojančios moterys akimirką pakelia filmą į ekstazę, tokią kerinčią ir stebuklingą. Jų dainuojami žodžiai – „fugere non possum“ – verčiami kaip „mes negalime pabėgti“, išreiškiantys fatalizmą ir tikėjimą. Per šį protingą ir jausmingą filmą jie rezonuoja sudėtingais būdais. Héloïse ir Marianne negali pabėgti nuo jausmų viena kitai, nuo socialiai padiktuotų vaidmenų. Bet tuo pačiu neįmanoma jų pamatyti kaip nieku kitur kaip laisvėje. Filmas taip pat yra užbaigiamas muzika, tačiau neatsitiktinai pasirinkta Vivaldi „Keturi metų laikai“. Filmo pradžioje Marianne ant sulūžusio instrumento sugrojo fragmentą būtent iš šio kūrinio. Tai privertė Héloïse pajausti laimę. Todėl pabaigoje rodoma Héloïse taip pat šypsosi, nes tai jai primena laisvę ir buvimą Marianne draugijoje.
Ši uždrausta meilė („uždrausta“ juos supančiame pasaulyje, tačiau tokia natūrali ir neišvengiama porai). Režisierė nenori tiesmukai rodyti intymių scenų, todėl jos yra paverčiamos paslaptingomis. Tai įtaigus ilgesys, kameros pagarbus odos glamonėjimas, gilūs aktorių žvilgsniai, į kuriuos abi moterys užsisklendžia, pasirodo, kad tai labiausiai jaudina žiūrovą. Šie žvilgsniai – pirmiausia neįpareigojantys, tada vis labiau puoselėjami – jaudina vien dėl to, kad būsimos įsimylėjėlės neturi kito pasirinkimo, kaip tik pasislėpti privačiame prieglobstyje. Dviejų moterų slapti žvilgsniai vienas į kitą netrukus virsta beviltiškais prisilietimais. Sciamma mažiau domisi gėda ar šoku, nes ją veikia tikros susiformavusios jungtys. Jos sekso ir nuogybių filmavimai išradingai apeina tituluojančias kino konvencijas.
Sciamma viename interviu teigė norėjusi, kad romanas „Ugnies damos portretas“ jaustųsi tarsi „Titaniko“ Jack‘o ir Rose scenos, kurias ji laiko viena puikiausių kino meilės istorijos. Vienintelis atsisveikinimas tarp įsimylėjėlių yra tylus, skubotas apkabinimas. Vis dėlto Sciamma sukūrė tragišką meilės istoriją, kuri taip pat žavi šiuolaikiniame kine.
„Liepsnojančios moters portretas“ – tai puikus romantikos ir subtilaus, moteriško žvilgsnio į gyvenimą apibūdinimas. Filmas pasakoja apie erotinį, elektrinį moterų ryšį, kai jose pastebimas kūrybinės patirties troškimas, tačiau taip pat apie meno galias patvirtinti, išsaugoti ir paguosti po romano pabaigos.
Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų apie lesbietes ir meilę tarp moterų
