Kristina Mikalauskaitė – nepaprastai įdomi asmenybė, blog‘o ,,Stilinga musė“ kūrėja, JCI Kaunas narė, vaizduotės trenerė ir dar daugybės veiklų, neleidžiančių jos uždaryti į vienus rėmus, turėtoja. Jaukiai pasišnekučiuoti susitinkam Yzy bare.
– Savo blog‘ą pradėjai 2010 metais. Kaip kilo tokia idėja?
– Tuo metu studijavau dizainą, kaip ir dabar, bet mokslas dar nebuvo man artimos krypties, man nepatiko. Turėjau daug idėjų, fantazija buvo beribė, mintys tiesiog netilpo galvoje, bet tuo metu atrodė, kad nėra vietos kur visa tai sudėti. Tad, artimiausias įrankis idėjų saviraiškai buvo mano pačios kūnas. Mano įvaizdis. Todėl kūriau jį. Kartais vakare neužmigdavau, kol nesugalvodavau, kaip kitądien atrodysiu. Rengdavausi ryškiai, ekstravagantiškai ir fotografuodavausi. O nuotraukas norėjosi kažkur talpinti – taip atsirado blog‘as.
– Kaip gimė blog‘o pavadinimas? Kodėl musė?
– Prieš keturis metus dėvėjau apvalius akinius, su kuriais, aplinkiniai skaydavo, esu panaši į musę. Taip ir prilipo…
– Į kokius užsienio blog‘us lygiavaisi kurdama ,,Stilingą musę“ ?
– Labiausiai imponavo Style Bubble, Amlul. Iš lietuviškų Gin Cherry.
– Esi JCI Kaunas narė bei kūrybiškumo ir vaizduotės trenerė. Tai lietuviams dar nelabai pažystamas apibrėžimas…
– Taip, esu JCI organizacijos narė, tapau ja prieš maždaug pusę metų. Man visada buvo ir yra įdomi socialinė veikla,švietimas, todėl ir atėjau į šią organizaciją.
Kūrybiškumo ir vaizduotės trenerės statuso man niekas nedavė – jį sugalvojau pati, nes vedu kūrybiškumo lavinimo mokymus ir dirbtuves. Kūrybiškumą žmonės supranta įvairiai – man tai įkvėpimo būsena, kurią junti nuolat – ryte ir vakare, dirbant ir ilsintis, bendraujant ir tylint.
– Grįžtant prie ,,Stilingos musės“, rašei, jog Tavo blog‘as yra Tavo atspindys, ir jog pradžioje jis itin skyrėsi nuo to, koks jis šiandien. Pradžioje publikavai savo nuotraukas, dabar rašai apie stilingą gyvenimo būdą, stilingus žmones, stilingus renginius… Kodėl taip pasikeitė Tavo blog‘as?
– Šiuo metu manau, jog fotografuoti save ir dėti nuotraukas į internetą yra banalu. Nenoriu nieko įžeisti, bet galvoju, jog žmogus tai daro, kai neturi širdžiai artimos veiklos, kai nežino savo gyvenimo prasmės, kai įvaizdis yra vienintelis jo ginklas.
Aš pati to nebedarau, nes pakito požiūris į pasaulį. Pradėjau domėtis religijom, psichologija, parapsichologija ir visais kitais panašiais dalykais ir jau sukaupiau pakankamai žinių, kad kai ko atsisakyčia.
– Pati savo blog‘e kalbini stilingus žmones. Kaip renkiesi savo pašnekovus?
– Intuityviai. Kurie atrodo, kad atsakys įdomiai, tiems ir parašau. Nėra jokios sistemos, pagal kurią daryčiau tai periodiškai. Jei sužinau apie įdomų žmogų – tai pakalbinu, jei nerandu – tai nekalbinu. Viskas vyksta spontaniškai ir natūraliai.
– Stilius ir mada. Kuo tai skirias ir kas svarbiau?
– Manau, kad vertingiau yra stilius. Bet išties nesvarbu nei būti madingam, nei būti stilingam. Aš manau, jog svarbiausias moters įvaizdžio tikslas – patikti savo vyrui. Visa kita yra tikrai nesvarbu. Nesutinku su šiuolaikiniais teiginiais, jog svarbiausia patikti sau, o visa kita nerūpi. Ne. Aš manau, jog rūbų pirma paskirtis yra saugoti kūną, šildyti jį, antrą , jei tai moteris – būti gražiai savo vyrui. Tik savo. O ne visiems iš eilės. Iš dalies (tik mažos) pritariu arabių moterų tradicijai vaikščioti slepiant savo kūną. Po burkomis jos dažnai būna pasipuošę prabangiausiais rūbais ir papuošalais, bet juos mato tik savas vyras savuose namuose.
– Kaip apibūdintum savo stilių?
– Pati stengiuosi rengtis kuo paprasčiau. Jei kalbant apie rūbų stilistiką, man patinka klasikinis. Jaučiu silpnybę Masiimo Dutti stilistikai. Bet kartais, kai apsirengiu ekstravagantiškiau, vadovaujuosiu taisykle – rengtis ekstravagantiškai, bet ne elgtis ekstravagantiškai. Pas mus dažnai šie du dalykai tampa vienu.
– Kokios istorinės asmenybės Tave įkvepia?
– Mane įkvepia Kęstutis Marčiulynas – aktorius, režisierius, zen vienuolis. Taip pat Anantara das – mokytojas, vedų vienuolis. Dar mano brolis… ( o ko gi jis ne istorinė asmenybė, jei yra mano istorijoj?) (juokiasi)
– Jei galėtum pasirinkti epochą, kurioje norėtum gyventi?
– Tikrai nenorėčiau keliauti niekur kitur. Džiaugiuosi, kad esu čia ir dabar. Manau, kad ne šiaip sau esu čia ir dabar, kaip ir Tu, kaip ir visi. Jeigu galėčiau vienai dienai nukeliauti į kokį nors laikmetį, tai būtų vienas tų laikotarpių, kai moterys dėvėjo pūstas sukneles. Man visuomet širdį spausdavo Pelenės pasakos ir multiplikacinio filmo suknelės.
– Manau, jog knygos, kurias skaitome ir mylime, daug apie mus pasako. Kokia būtų Tavo mylimiausia knyga?
– Neturiu vienos mylimiausios knygos. Šiuo metu skaitau S.Lazarevo ,,Karmos diagnostiką“ bei D. Cooper ir K. Crossvell „Orbus, meilės ir išminties pasiuntinius“. Mėgstu ezoterinę literatūrą. Taip pat mane domina įvairių religijų šventraščiai. Vertinu Louise L.Hay knygas.
– O kaip filmai?
– Neturiu ir mylimiausio filmo. Filmus renkuosi pagal nuotaiką. Manau filmas turi suteikti žinių – gali būti dokumentika, istoriniai, biografiniai filmai, arba emocijų – tai gali būti ir paprasta holivudinė drama. Tačiau vengiu visų filmų, kuriuose vienokiu ar kitokiu pavidalu vaizduojamas smurtas.
– Kokias savybes labiausiai vertini žmonėse?
– Labiausiai vertinu, kai žmogus yra tolerantiškas plačiąja prasme. Čia ne tik apie rasinę ar religinę toleranciją, bet apskritai apie toleranciją, empatiją kitam žmogui. Vertinu, kai žmonės priima vienas kitą tokius, kokie yra, nebandant nieko kitame pakeisti, nieko vienas kitam primesti. Taip pat vertinu žmogaus tikrumą. Manau, jog vienas iš svarbiausių žmogaus, kaip būtybės, tikslų yra nemeluoti – nei aplinkiniams, nei, svarbiausia, sau. Tačiau, žmonės dažnai būna taip įsivažiavę į šias roles, jog nė nesuvokia, kad eina prieš save. Tik sunki liga arba nelaimė padeda nubusti. Sakau iš patirties.
– Galbūt turi vieną mėgiamą kūrėją, dizainerį, mados namus?
– Nieko neskirstau mėgstamiausiais – nemėgstamiausiais. Iš lietuvaičių vertinu R. Piekautaitės kūrybą. Ji kuria subtilios, elegantiškos moters įvaizdį – manau, moteris tokia ir turėtų būti.
– Kas yra moteriškumas?
– Manau moteriškumas prasideda ne nuo rūbų. Ir ne nuo formų (juokiasi). Moteriškumas yra sugebėjimas suprasti kitą žmogų, pajausti, užjausti jį, paguosti. Moteriškumas yra džiaugsmas, trykštantis iš vidaus. Moteriškumas yra sugebėjimas namuose, ar bet kurioje kitoje erdvėje sukurti šiltą, jaukią atmosferą. Rytuose sakoma – ,, Laiminga moteris – laimingi namai“. Moteriškumas taip pat yra fenomenalus sugebėjimas įkvėpti vyrą – taip, kad jis nugriautų kalnus.
– Pabaigai. Koks geriausias patarimas, kurį duotum skaitytojams? Kaip gyvent stilingai?
– Manau nereikia stengtis gyventi stilingai, ar juolab – madingai. Nereikia bandyti kopijuoti vitrinų, žurnalų, ar Laisvės alėjoje vaikštančių merginų. Reikia gyventi taip, kaip pačiam žmogui yra malonu ir atrodo teisinga. Reikia išdrįsti leisti sau būti savimi.
