Neseniai muzikinę karjerą pradėjęs lietuvis atlikėjas puikiu sceniniu pseudonimu Daddy Was A Milkman Kaune surinko 100 poc. užpildytą salę, visi bilietai išparduoti.
Lietuviai išsiilgę naujovių srityje, kurioje nuolatos (praktiškai kasdien) pralaimime, atsiliekame ar patiriame sunkumų. Mitai, kad mūsų šalis išskirtinis dainų švenčių, dainuojančių sesulių ir dainuojančios revoliucijos kraštas diena iš dienos dūžta į negailestingos tikrovės uolas. Palyginus mus su bet kuria kita išsivysčiusia vakarų Europos šalimi, netgi su kaimynais latviais ar estais, gausime visiškai nedžiuginančius rezultatus.
Kasdien sukąstais dantimis srėbdami negailestingai mus nuodijantį yvų, selų, soliarių, pupyčių ir nesibaigiančiai pragariško Duokim garo nuovirą springstame ir dūstame beveik nesitikėdami, kad kada nors visa tai pasibaigs. Gyvename tarsi už poliarinio rato, šalyje, kurioje niekad nepakyla muzikinė saulė, o kone vienintelė galimybė susilieti su kokybiška muzika užsienio atlikėjų gastrolės, beveik visuomet perpildytose arenose.
Tad kodėl taip yra, kad visi einam iš proto dėl muzikos, o fejerverkai Marijos žemėje taip ir neiššauna?
© Rasos Pupelytės nuotr.
Trečiadienio vakarą žmonės užplūdo Kauno Valstybinį Dramos teatrą, kaip ir ko gero Klaipėdos bei Vilniaus sales, tikėdamiesi permainų. Ignas Pociūnas, scenoje geriau žinomas kaip Daddy Was A Milkman, išleidęs debiutinį albumą „Daydreaming“, beveik neįdėdamas pastangų vien savo naujumu ir vienu labiausiai vykusių Lietuvos muzikinės scenos pseudonimų neįtikėtinai lengvai sužadino publikos viltis bei lūkesčius. Klausimas ar jie pasiteisino?
© Rasos Pupelytės nuotr.
Pirmiausiai apie tai kas buvo gerai. Keista, bet Kauno Dramos teatras yra dieviškai puiki vieta koncertams. Gera akustika, geras garsas, itin jauki aplinka. Esu lankęsis čia vykusiuose Suicide Djs, Aistės Smilgevičiūtės ir dar keleto atlikėjų koncertuose, teatro klasikinė atmosfera prasidedanti nuo foje ir rūbinės prideda mažiausiai 1,5 balo prie pojūčio, jog dalyvauji išskirtiniame muzikos įvykyje.
© Rasos Pupelytės nuotr.
Scenos apšvietimas, gera garso kokybė, stilingas, vizualus apstatymas ir maloniai užkimęs atlikėjo vokalas suteikė vilties ir noro likti ilgiau nei kelias pirmąsias koncerto dainas. Ignas nepasižymi stipriu išskirtriniu balsu, bet šiek tiek pažaidžiant su garsą koreguojančia technika vokalas skamba tikrai neblogai.
© Rasos Pupelytės nuotr.
Maloniai nustebino nuoširdus ir gal net kiek per atviras Igno bendravimas su publika pasakojant dainų atsiradimo, meilės ar šeimyninio gyvenimo istorijas. Faktas, kad tai apskritai tik penktasis viešas pakankamai amžiumi ir gyvenimiška patirtimi brandaus atlikėjo pasirodymas leidžia į kai kuriuos niuansus žiūrėti atlaidžiai ar santūriai rezervuotai.
© Rasos Pupelytės nuotr.
O štai įsiklausius į muziką atsiranda klausimų. Ji nėra nekokybiška ar atmestinai padaryta. Puikiai klausytųsi būnant vienam erdviuose tuščiuose namuose ar važiuojant automobiliu dideliu greičiu užmiesčio autostradoje, bet didelio koncerto metu kyla problema, kurią išeinant iš koncerto puikiai įvardino žiūrovus pasitinkanti ir išleidžianti Dramos teatro darbuotoja. Ji tarė man: “Ir kaip jums koncertas? Išeinate kiek anksčiau? Paklausiau keleto dainų, jos labai vienodos, visiškai nesiskiria viena nuo kitos.”
© Rasos Pupelytės nuotr.
Koncerto akimirkas fiksavusi fotografė pajuokavo, jog ilgi istorijų intarpai būtini, nes kitaip žiūrovai nesuprastų, kad skamba kita daina. Gal ne viskas taip blogai su šia muzika, tai tik pirmasis albumas, pirmieji koncertai, bet atlikėjui būtina pasidaryti išvadas jei jo ambicijos yra šiek tiek daugiau negu tiesiog vidinė savirealizacija.
© Rasos Pupelytės nuotr.
Artimiausias ir pats pirmas į galvą ateinantis pavyzdys – sužadinusi viltis, subliuškusi ir į niekur nugarmėjusi Andriaus Pojavio muzikinės karjeros istorija. Atlikėjas, lygiai kaip ir Daddy Was A Milkman, ilgą laiką praleido emigracijoje labai greitai sukėlė nemenką auditorijos susidomėjimą, sudalyvavo Eurovizijoje ir dideliu plačiu žingsniu žengė į niekur, kur šiuo metu ir randasi.
© Rasos Pupelytės nuotr.
Rašydamas šiuos žodžius noriu pabrėžti, kad nejaučiu absoliučiai jokio priešiškumo nei Andriui Pojaviui, nei publikacijos pagrindiniam herojui Daddy Was A Milkman ir laikau sukryžiavęs pirštus, kad tik jiems pasisektų. Tikrai norėčiau, kad šie kūrėjai rastų savitą stilių, gerbėjų auditoriją ir sales kuriose būtų nuolatos laukiami bei klausomi. Tiesiog, ir šią mintį turi įsisavinti kiekvienas ryškia žvaigžde siekiantis tapti atlikėjas, įdėti daug pastangų nėra pakankama. Tam, kad taptum supernova turi persiplėšti ir susisprogdinti save iš vidaus, o tam gali ryžtis toli gražu ne kiekvienas.
Taip pat skaitykite: TOP 10 Lietuvos muzikos scenos eksporto vilčių
