„Netflix“ platformoje pirmojoje vietoje, sulaukiantis geriausių atsiliepimų iš žiūrovų ir kino kritikų, kažkuo šis serialas – „Karalienės gambitas“ (Queen’s Gambit) – turėjo pritraukti publikos dėmesį. Pristatytas tik šiais metais, 2020-aisiais, jis pasakoja mums apie jaunos šachmatininkės gyvenimą, kuri išsiskyrė savo nepaprastais gebėjimais vyrų valdomame pasaulyje.
Veiksmas vyksta praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent šiuo metu prasidėjo įvairūs žmogaus ir civilinių teisių judėjimai, tarp kurių ir feminizmas. Vis dėlto moterys dar nėra emancipuotos ir vyrauja nuomonė, kad jų pagrindinė paskirtis – prižiūrėti namus ir būti gražioms, o visa kita paliekama vyrams. Talentingos ir protingos jos įkalinamos auksiniuose savo vyrų narveliuose, negalėdamos ištrūkti.
Tokioje situacijoje pasirodo šachmatų sporte kylanti žvaigždė Elizabeth Harmon (Anya Taylor-Joy). Jos gyvenimo istorija – dramatiška, nes būdama devynerių patenka į mergaičių globos namus, kurių prižiūrėtojai pripratina mergaitę prie raminamųjų vaistų. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje tai dar nėra uždrausta vaikų auklėjime. Elizabeth rūsyje su globos namų valytoju išmoksta, kaip eina šachmatų figūrėlės, o galiausiai aplošia ir patį mokytoją. Netrukus netgi vietinės mokyklos šachmatų klubas jai tampa per menku iššūkiu. Sulaukusi penkiolikos Elizabeth patenka į naujų globėjų namus ir jai atsiveria nauji keliai šachmatų sporte, kurie, lydimi priklausomybių nuo vaistų ir alkoholio, pabaigoje nuveda net į tolimąją Sovietų Sąjungą.
Be moterų emancipacijos temos, Šaltasis karas yra dar viena to meto realybė, pastebima seriale. Nuo Elizabeth žaidimo didžiojoje lygoje pražios užsimenama apie įžymųjį Sovietų Sąjugos didmeistrį Borgovą, kurio mergina bijo, tačiau tikisi kada nors susiremsianti. Amerikiečiai ir rusai šachmatuose, kaip ir politikoje, tuo metu buvo pagrindiniai konkurentai, ir nors seriale nerodomi jokie atviri konfliktai, tačiau artėjant susirėmimo momentui dažnai pasirodo nepasitikėjimo vieni kitais šešėlis. Harmon – viena iš pirmųjų emancipuotų moterų Amerikoje, pasirodanti geriau už vyrus ir visiems kelianti nuostabą („mergaitės nežaidžia šachmatais“, „čia ne moterų turnyras“), bei Borgovas – visuomet su pilku suvaržytu kostiumu ir vienoda išraiška veide, iš amerikiečių požiūrio taško lyg reprezentuoja dvi to meto valstybes, kurių netikėtą susidūrimo šachmatuose atomazgą pamatome paskutinėje serialo serijoje.
Ant abiejų rankų pirštų neįmanoma suskaičiuoti, kiek iš viso šachmatų partijų buvo sulošta seriale. Teigiama, kad istorijos autorius pats neblogai nusimanė šiame žaidime, taigi partijos nebuvo išgalvotos. Labiausiai nuostabą kelia, kiek šachmatų strategijų reikėjo įsiminti aktoriams, kurie be jokio dvejonės šešėlio žaibišku greičiu stumdė figūrėles (rašoma, kad paprastai žaidimas vyksta žymiai lėčiau, tačiau buvo norima suteikti įvykiams įtampos ir pagreičio). Serialo kūrėjai ruošdamiesi filmavimui konsultavosi su pačiu buvusiu pasaulio čempionu Garriu Kasparovu ir su garsiu Niujorko šachmatų treneriu Brucu Pandolfiniu, taigi išvengė klaidų, kurias paprastai daro pramogų verslo atstovai bandydama pavaizduoti šachmatų turnyrus. Aktoriai buvo išmokyti, kaip šachmatų didmeistriai iš tikrųjų judina figūrėles. Visa to meto šio sporto realybė, pasak ekspertų, buvo pavaizduota tikroviškai, o varžovų susirėmimai – išties kažkada įvykę šachmatų turnyrų istorijoje. Pavyzdžiui, Bethės ir Harrio (Harry Melling) varžybos Kentukio valstijoje vyko 1955-aisiais Rygoje, o greitųjų šachmatų mačas tarp Bethės ir Bennio (Thomas Brodie-Sangster) vyko 1858-aisiais metais Paryžiaus Operoje.
Be to, neįtikėtina, kad šachmatai gali būti toks įtampą keliantis ir azartiškas sportas – akmeniniuose žaidėjų veiduose matyti nervų saugiklius drebinantis susikaupimas, o emocijos per kraštus veržiasi tik kraštutiniais atvejais, tačiau filmavimo grupė mokėjo pateikti kiekvieną žaidimo partiją vis kitokiais būdais ir nevertė žiūrovų nuobodžiauti. Nors pirmoji serialo serija ir yra lėtoka, tik įžanga į tuoj prasidėsiantį veiksmą, istorijos priešistorė, tačiau jau nuo antrosios serijos dėmesys prikaustomas laukiant, kas toliau atsitiks Elizabethei Harmon vyrų dominuojančiame šachmatų pasaulyje.
Nors serialas ir atrodo realistiškai, pati istorija yra išgalvota. Ją parašė Walteris Tevisas. Yra išleista jo knyga tokiu pačiu pavadinimu. Serialo kūrėjai neplanuoja statyti antrojo sezono, kadangi knygos autorius neparašė jos tęsinio, tačiau gali būti, kad dėl „Karalienės gambito“ populiarumo „Netflix“ atstovai kreipsis į Scottą Franką ir Alaną Scottą, kad šie patys pratęstų Elizabethės Harmon sagą.
Dalykas, kuris turbūt yra vienas iš įdomiausių žiūrint „Karalienės gambitą“ ir apie kurį turbūt reikėjo užsiminti apžvalgos pradžioje, tai kodėl serialas pavadintas būtent taip. Visų pirmą, ką reiškia „Karalienės gambitas“? Tai yra šachmatų strategija, kuria galima pradėti žaidimą. Žaidėjas paaukoja karalienės pėstininką, kad galėtų vėliau įgyti pranašumą lentos centre. Ponas Shaibelas (Bill Camp), globos namų valytojas, kuris išmokė Bethę žaisti, padovanojo jai knygą apie žaidimo pradėjimo strategijas ir nuo to laiko Bethė intensyviai jas studijavo, kol galiausiai pagarsėjo kaip agresyviai ir staigiai puolanti šachmatininkė, kuri sunkiai susidoroja su žaidimo pabaiga, jeigu nepavyksta įgyti pranašumo pradžioje. Tai nusako jos charakterį – impuslyvų, užgaidų, tiesmuką, linkusį nusivylus įniršti arba smarkiai nusiminti. Nors žaidimo pradžios yra jos stirprioji pusė, tačiau Bethei įvykių eigoje reikia išmokti tramdyti savo charakterį ir atrasti vidinę ramybę – kitokią būseną, kuri jai galėtų padėti laimėti be priklausomybės vaistams ir alkoholiui. Paaukoti savo ydas, kad galėtų nugalėti.
„Karalienės gambitas“ greičiausiai pateks į geriausių visų laikų serialų penkiasdešimtuką. Be to, jo siužetas turėtų būti įdomus ne tik šachmatų mėgėjams, tačiau visiems – paaugliams, suaugusiems, senjorams.
Taip pat skaitykite: 50 puikių Netflix pasiūlymų: filmai, serialai, dokumentika
