Dramatiškas baroko meno kūrinių didingumas bei tikslus judėjimo atvaizdavimas šiuolaikiniams žiūrovams gali priminti dabartines fotografijos tendencijas. Iš šio laikotarpio atsiradę menininkai sukūrė spalvingų, jausmų ir judesio kupinų paveikslų. Viena įtakingiausių šios eros figūrų yra flamandų baroko dailininkas Peteris Paulis Rubensas.

Peteris Paulas Rubensas buvo gerai žinomas flamandų menininkas, laikomas vienu iš žymiausių baroko dailininkų meno istorijoje. Geriausiai jis įsiminė dėl besisukančių, veiksmą atvaizduojančių kompozicijų. „Nudažau didelius suapvalintus moters sėdmenis, kad žiūrėdamas norėčiau ištiesti ranką ir paglostyti įdubusią mėsą“, – kartą sakė menininkas. Gimęs 1577 m. Birželio 28 d. Seigene, Vestfalijoje (dabartinė Vokietija), jis pradėjo meninę pameistrystę pas Tobiasą Verhaechtą Antverpene. Kitus aštuonerius metus jis studijavo Titiano, Tintoreto ir Mikelandželo darbus Ispanijoje ir Italijoje. Jaunasis menininkas gaudavo daug prestižinių portretų užsakymų, tarp kurių buvo ir jo garsioji Marchesa Brigida Spinola-Doria (1604 m.), kurioje jis vaizdavo jauną monarchę, dėvinčią įmantrų bei labai didelį kaklo papuošalą. 1608 m. Grįžęs į Antverpeną, Rubensas buvo paskirtas kunigaikščio Alberto asmeniniu tapytoju ir netrukus po to baigė vieną labiausiai pripažintų darbų „Kryžiaus pakėlimas“ (1610 m.), atnešusių menininkui didelę šlovę ir pripažinimą.

Taip pat žymusis dailininkas 1609 metais tapo Austrijos erchercogo Alberto VII (1599 – 1621) ir ispanės Infantos Isabella Clara Eugenia (1566 – 1633) teismo dailininku ir visą gyvenimą liko globoti Ispanijos valdovų. Jis buvo vertinamas ne tik kaip menininkas, bet ir kaip diplomatas todėl nenuostabu, kad dalis Rubenso paveikslų atspindį politines temas. Taip pat Ispanijos Hapsburgų globa padėjo Rubensui skleisti menininko reputaciją visoje Europoje. 1621 m., kai jis buvo vienas žinomiausių tapytojų Europoje, Rubensas Prancūzijos karalienės motinos Marie de ‘Medici (1575-1642) užsakymu sukūrė savo ambicingiausią projektą: 24 paveikslų seriją skirtą įamžinti karalienės gyvenimą. Šiam darbui Rubensas panaudojo savo žinias apie mitologiją, kad pagražintų Marie gyvenimą, kuriam trūko svarbių pasiekimų ar įvykių. Daugelyje paveikslų galima įžvelgti graikų ir romėnų mitologijos bei Biblijos detalių. Šiandien Marie de ‘Medici ciklą galima apžiūrėti Luvro muziejuje Paryžiuje.

Peterio Palo Rubenso temų įvairovė:

Rubensas derino įvairius techninius metodus ir žanrus, o jo temas sudarė religinės asmenybės, istoriniai darbai, medžioklės scenos ir gyvūnai, portretai ir peizažai. Tokia temų įvairovė nebuvo įprastas dalykas tarp menininkų.

Rubenso tapyti religiniai paveikslai dažniausiai būdavo užsakyti bažnyčių arba labai turtingų žmonių, meno globėjų. Kurdamas tokio tipo paveikslus, Rubensas rėmėsi klasikiniais italų ikonografiniais aspektais, iškeldamas religinius dalykus į didžiausią spindesį ir simboliką.

Piešdamas istorines temas atspindinčius paveikslus Rubensas semdavosi įkvėpimo iš Titiano. Menininkas dažniausiai vaizdavo istorines asmenybes remdamasis klasikiniais senovės graikų ir romėnų mitologiniais herojais. Jis juos vaizdavo puošniai, stilingai ir su erotikos aspektais. Būtent tapydamas istorinius paveikslus bei nutapęs daugybė graikų dievų ir deivių autorius įvaldė tikslią žmogaus kūno atvaizdavimo techniką. Rubensui patiko piešti žmogaus kūną įvairiose dramatiškose ir iškreipiančiose pozicijose, o jo kūnai dažniausiai būdavo apvilkti egzotiškomis medžiagomis arba visai nuogi.

Piešdamas begalės medžioklės, istorinių ar religinių scenų, autorius taip pat mėgo tapyti ir portretus. Žinoma portretai būdavo užsakomi karališkų ir aristokratiškų asmenų. Daugelį turtingųjų, kuriuos piešė, Rubensas pavaizdavo dažnai „išpūsdamas“ vaizduojamo asmens statusą bei galybę. Tačiau kaip bebūtų būtent portretai leido autoriui sukurti turtingą baroko stilių, dėl kurio jis tapo populiarus.

Tapymo stilius bei asmeninės menininko technikos, kurias vėliau perėmė ir kiti baroko atstovai:

Rubensas yra žinomas dėl savo drąsių, greitų potėpių bei sugebėjimo perteikti kiekvienos scenos dramą. Dažnai tapydamas scenas, kuriose buvo ir taip daug žmonių, Rubensas tokius darbus papildydavo detalėm, kurios ne visada būdavo reikalingos. Jis pridėdavo įvairių kitų elementų, kad tai suteiktų efekto būtent dėl šių detalių galime pastebėti, kad jo peizažai ypač remiasi flamandų tradicija tapyti labai detaliai.

Pasitelkdamas tobulo apšvietimo atvaizdavimą, menininkas tobulai bei tikroviškai atvaizduodavo daikto ar žmogaus padėtį. Visada būdavo apšviesta apačia arba viršus, kad būtų užtikrinta pusiausvyra, o objektas likdavo ryškiai nudažytas paryškintais tonais, kad nukreiptų žiūrovo akis.

Rubensas sukūrė įvairias kompozicijos technikas ir plačiai naudojo savo spalvų paletę, kad padalintų savo paveikslą įvesdamas tris skirtingus tonus. Kiekvienas iš jų buvo padalytas į juodai baltą, o pagrindinės figūros paryškinti tonais kompozicijos viršuje, siekiant pabrėžti jų centrinę padėtį.

Taip pat skaitykite: Fernando Botero savitumas, apvalios formos ir avangardas, atrastas klasikinėje dailėje

 

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: