Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, neseniai kino teatruose pasirodęs filmas „Pilietinis karas“ (Civil War, 2024) primena miuziklą, nors tai ir ne miuziklas – ekrane viena po kitos nesulėtintai eina brutalios scenos, kuriose lyg šokis vyksta karas, šviečia dramatiškai iš siaubo ir sielvarto perkerpti veidai, o fone skamba ramus indie folk’as, kai kur švysteli spalvingos detalės, tokios kaip mėlyni ir rožiniai dažai ant sienos, mėlyni ir rožiniai kareivių nagai ir plaukai, mėlyna ir rožinė ant vandeniu purškiamos pievelės. Siaubas ir juokas, nelaimės ir nuotykiai, veiksmo filmas ir miuziklas – atrodo, nesuderinami dalykai, tačiau būtent tai ir žavi ne vieną apdovanojimą gavusio ir dar daugeliui nominuoto režisieriaus Alekso Garlando (Alex Garland) filme.
Tyla ir triukšmas kare turbūt du įdomūs oponenetai. Po baisaus triukšmo eina dar baisesnė tyla, kai vaikščioji apžiūrinėdamas negyvus kūnus, sukežintus automobilius, namų griuvėsius. Ir žmonėms pritrūksta amo kalbėti, nes tragedijos akivaizoje mes esam nebylūs. Tai man pirmiausia ir krito į akis pradėjus žiūrėti filmą – tylos ir garso santykis. Tyloje nuskamba tik fotoaparato juostos kliktelėjimas, nes reikia dokumentuoti, nes kartais tik tiek ir tegalim padaryti. Bet ar tikrai?
Filme karas vyksta distopinėse ateities Jungtinėse Valstijose. Nei tiksli ateities data, nei karo priežastys nenurodytos, o veiksmo centre – grupelė žurnalistų, kurie keliauja per tarpusavyje susipriešinusias valstijas ir bando dokumentuoti karo įvykius. Jų naujausias tikslas – pasiekti sostinę ir paimti interviu iš prezidento, kuriam jau artėja galas.
Gal viskas būtų susiklostę labai neįdomiai ir buitiškai, tačiau situacija komplikuojasi prie Ly (Kirsten Dunst) ir Džoelio (Wagner Moura) prisijungus jaunai moteriai Džesei (Cailee Spaeny) ir senam žurnalistui Semiui (Stephen McKinley Henderson). Džesė nori tapti gera karo fotoreportere kaip Ly, kuri garsėjo savo dideliais žygiais būdama karo žurnalistė, o Semis, apkūnus ir pagyvenęs, žurnalistiniais sumetimais ieško pakeleivingų mašinų, kurios galėtų jam padėti nusigauti į norimą miestą. Džesė dar labai jauna ir nemačiusi karo žiaurumų, o Semis, nors ir patyręs vilkas, per daug lėtas ir nevikrus.
Scenarijų parašė pats Aleksas Garlandas, taigi tai jo autorinis darbas ir nebe pirmas. Jis išgarsėjo dar ir tokiomis kino juostomis kaip „Ex Machina“ (2014) ir „28 Days Later“ (2002), kurie taip pat priklauso distopijos žanrui. Matyt, Garlandui geriausiai sekasi nagrinėti problemas, kurių užuomazgas randa dabartyje, tačiau kurių dydis ir mastas pasirodys vėliau.
Naujausiame jo filme „Pilietinis karas“ dėmesio centre boluoja būtent žurnalistinai. Jų tikslas – dokumentuoti karą. Kas žinotina apie karo žurnalistus, tai kad jie negali kištis į prieš akis vykstančius įvykius, ar, tiksliau, gali, tačiau tada nebeįvykdytų savo pirminės misijos. Klausimas: kas svarbiau, ar išgelbėti padegtą žmogų, ar padaryti jo nuotrauką, kad visas pasaulis sužinotų apie karo baisumus?
Taigi bandoma įsiskverbti į tragiško veikėjo sąmonę. Koks tas žmogus, kuris privalo likti abejingas tragedijos akivaizduoje? Galima sakyti, jo tikslai kilnūs, tačiau elgesys, vertinant bendrosiomis normomis, amoralus. Vis dėlto jis visuotinai priimtas. Ir apskritai filme bandoma kabinti abejingumo klausimą, lyg amerikiečiai bandytų sureaguoti į pasaulyje vykstančius įvykius, į mūsų abejingumo mastą, kai savo šiltose gūžtose apsimetame, jog nieko nevyksta. Pardavinėjame vintažines sukneles ir aptarnaujame klientus, kol ant stogo priešais į mus žiūri du kareiviai su automatais. Tai scena iš filmo.
Režisieriaus atsakymas į šią problemą yra paprastas ir žiaurus: esame žiūrovų visuomenė. O žurnalistai – taip, jie kilniai bando dokumentuoti realybę, iš esmės jie kuria istorinę medžiagą ateities kartoms, tačiau, deja, žurnalistas iš kitokių profesinių paskatų visada ieškos sensacijos. Ir, kontrasto dėlei, Garlandas parodo, kad būna ne tik nepriklausomi žurnalistai, o ir šališki, pasirinkę vieną pusę, kad galėtų gauti iš jos tam tikros naudos.
Filme keliamas klausimas, kiek mes, kaip žiūrovų visuomenė, sugebėsime išlikti abejingi? Kai pradės žūti mūsų draugai ir artimieji, ar sugebėsime padaryti jų žūties akimirkos nuotrauką? Stebėti ir filmuoti mirtį? Galų gale ar nepavargsime, ar nesusirgsime nuo savo abejingumo? Ar karas kaip siaubas nenustelbs karo kaip nuotykio? „Niekada nesijaučiau tokia išsigandusi ir tokia gyva“, – sako Džesė savo pavargusiai mentorei Ly, o Džoelio akys nesveikai spindi ruošiantis eiti į karo zoną. Adrenalinas – varomoji jėga, kuri veda karo žurnalistus į mirties zoną, tačiau tik laiko klausimas, kada jie pavargs, kada jų baterijos nusės, o subjauroti žuvusiųjų kūnai atims ir iš jų gyvybę akyse.
Amerikiečiai gan sėkmingai, nors ir amerikietiškai, pabandė nagrinėti karo problematiką. Ironiška, tačiau rodomas būtent civilinis karas, nes amerikiečiai iš esmės pas save karų nėra nei matę, nei uodę – vienintelis jiems suprantamas karas yra pilietinis. Vienoje scenoje pasirodė, kad bandoma atspindėti ir holokaustą, žodžiu, visus baisumus, prie kurių karas gali privesti, tačiau vėlgi filmo įspūdis šiek tiek sumenksta, kai žinai, kad patys kūrėjai tikrovėje gali tik įsivaizduoti, apie ką kalba.
Kino juostoje pasitaiko ne viena estetiška akimirka, pavyzdžiui, degančio miško žiburiai. Taip, būtent į žiburius panašios gaisro kibirkštys. Bandyta parodyti daug paradoksų, kai vieną akimirką žaidžia ir laksto vaikai, o jau kitą – dangų užsieja karinių sraigtasparnių spiečius. Gal bandyta atspindėti karo prieštaringumus, kai paviršiuje žmonės bando neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir tik po tektoninėmis plokštėmis spypi drebėjimas.
Apibendrinant ši kino juosta išties žiūrėtina ir aktuali, nestokojanti meninių ir idėjinių elementų, kurie rezonuos šiuolaikinių įvykių kontekste.
