© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Penktadienį popiežius Pranciškus priėmė Kunigų kongregacijos surengto kongreso dalyvius, minėjusius dviejų Vatikano II Susirinkimo dekretų „Optatam totius“ ir „Presbyterorum ordinis“ priėmimo penkiasdešimtmetį. Abu šie dokumentai buvo skirti kunigystei: jos sampratai, formacijai ir misijai.

Savo pastabose Šventasis Tėvas palygino šiuos du dekretus su sėkla, kurią Susirinkimas metų į Bažnyčios gyvenimo dirvą. Per penkiasdešimt metų šį sėkla sudygo, tapo augalu. Žinoma, keletas lapų nuvyto, bet sužydėjo daug žiedų ir subrendo daug vaisių.

Didžiąja savo kalbos dalį popiežius skyrė keliems kunigiško gyvenimo bruožams aptarti, atsispirdamas nuo dekreto „Presbyterorum ordinis“ žodžių, jog „kunigai, paimti iš žmonių ir dėl žmonių dalykuose, kurie liečia Dievą, idant galėtų aukoti dovanas bei atnašas už nuodėmes, gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo broliais“ (3). Tai tarsi maža kunigystės teologijos santrauka, kurią Pranciškus aptarė plačiau.

Pirmiausia, „kunigai yra paimti iš žmonių“. Kunigas yra žmogus, kuris gimsta ir užauga tam tikrame žmogiškame kontekste, kuriame išmoksta vertybių, sugeria tautos dvasingumą, pripranta prie santykių. Kiekvienas kunigas turi savo žmogiškąją istoriją, jis neatsiduria katedroje savo šventimų dieną tarsi staiga po lietaus išaugęs grybas. Formacijos procese visada tai reikia atsiminti, formacija turi būti suasmeninta, nes tai konkretus žmogus, kuris buvo pašauktas būti kunigu.

Šeima yra „pirmasis pašaukimo sielovados centras“ ir pirmoji pamatinio žmogiško formavimosi vieta, pabrėžė Pranciškus.

Geras kunigas pirmiausia yra žmogus su savuoju žmogiškumu, žinantis savo istoriją, jos turtingąją pusę ir jos žaizdas, išmokęs gyventi su ja taikoje, pasiekęs gilią ramybę, būdinga Viešpaties mokiniui. Žmogiška formacija yra būtinybė kunigui, kad išmoktų nebūti kontroliuojamais savo ribų, bet labiau panaudoti savo talentus.

Kunigas yra taiką atradęs žmogus, kuris moka skleisti ramybę aplink save, taip pat ir sunkiais momentais, perduodamas santykio su Viešpačiu grožį. Nenormalu, kai kunigas dažnai būna liūdnas, suirzęs ar kieto charakterio, tai nėra gerai ir nedaro gero, nei kunigui, nei jo tautai, – kalbėjo Pranciškus.  – Mes, kunigai, esame džiaugsmo apaštalai, skelbiame Evangeliją, „gerąją naujieną“. Žinoma, kad ne mes suteikiame Evangelijai galią, bet galime padėti arba sutrukdyti Evangelijos ir žmonių susitikimui. Mūsų žmogiškumas yra tarsi „ąsotis“, kuriame saugome Dievo lobį ir kuriuo turime rūpintis, kad jo turinys būtų gerai perduotas. Kunigas niekad neturi prarasti savo šaknų.

Kunigas tokiu pašaukiamas „dėl žmonių“, kunigu tampama tam, kad tarnautume broliams ir seserims, – pakartojo Pranciškus tai, ką jau ne kartą buvo sakęs kitomis progomis, priminęs Kristų – „aukščiausią Kunigą“, arti Dievo ir arti žmonių, taip pat „Tarną“, kuris plauna kojas, stoja greta silpniausių, galiausiai „Ganytoją“, kuris visada rūpinasi savo kaimene. Šis trigubas vaizdinys padeda suprasti kunigystę.

Nesame kunigai dėl mūsų pačių, mūsų pašventinimas glaudžiai susijęs su mūsų tautos, – sakė popiežius, prašydamas prisiminti, kad kunigai yra „dėl žmonių“: tai padeda negalvot apie save, būti autoritetingais, bet ne autokratiškais, tvirtais, tačiau ne kietais, džiugiais, bet ne paviršutiniškais, ganytojais, bet ne funkcionieriais. Žmogiška, intelektualinė ir dvasinė formacija, kurią gauna kunigas, tampa jo sielovadiniu rūpesčiu ir uolumu. O per didelis kietumas ar irzlumas, savo ruožtu, turi būti gydomi, dvasinio gydytojo ar mediko.

Trečia, kunigas gyvena „tarp žmonių“, kaip tarp brolių. Jis gimė tautoje, su ja turi ir likti. Jis nėra sielovados profesionalas, kuris dirba savo darbą, o po to grįžta į savo atskirą gyvenimą. Gėris, kurį kunigai gali padaryti atsiranda ypač iš jų artumo ir švelnios meilės žmonėms. Jie nėra filantropai ar funkcionieriai, bet broliai ir tėvai. Artumu, gailestingumu, žvilgsnio šiluma evangelizuojame , leidžiame pajusti gyvenimo pagal Evangeliją grožį, pridūrė Šventasis Tėvas. Tai galioja ir santykiui tarp vyskupų bei kunigų. Jei vyskupas nesugeba būt šalia savo kunigų, geriau atsistatydintų ir dirbtų kitą gerą apaštalinį darbą.

Gera sąžinės apskaita kunigui yra klausimai: jei Viešpats šiandien grįžtų, kokį mane atrastų? Kur mano širdis? Ar tarp žmonių, dalijantis jų skausmais ir džiaugsmais, ar tarp pasaulio bei privačių reikalų? Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti kunigui orientuoti savo tarnystę link Viešpaties.

Vatikano radijas

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: