Vokietija, 1959-ieji. Elviui buvo 24, Priscillai – 14. Keli vakarėliai, keli privatūs pokalbiai apie jausmus, planus Amerikoje pasibaigus karo tarnystei, kelios Placidylio tabletės ir kelios paros miego jas išgėrus. O toliau viskas išsirutuliojo savaime. 80-ajame Venecijos kino festivalyje režisierė Sofia Coppola pristatė biografinį filmą apie skandalingojo popmuzikos atlikėjo žmoną, į realybę grąžindama tuos, kuriems akis aptemdė pompastika ir šypsenos, matomos ankstesnėse istorijos ekranizacijose.
Nors pažinties kaltininkai yra patys jaunuoliai, jų santykius kaipmat kuruoti pradeda merginos šeima. Priscillą (vaid. Cailee Spaeny) susitelkti į mokslus kvietęs tėvas netrunka atslūgti, iš pažiūros – pavergtas Elvio (vaid. Jacob Elordi) iškalbos ar kariškio aprangos, o gal net minties, kad žymus dainininkas juk tikrai nerizikuotų karjera, jog išpildytų nepadorius troškimus su jauna mergina.
Netrunka persigalvoti ir motina, tarytum supratusi, kad aptariant dukros širdies reikalus su aplinkiniais garsi pavardė greta įsimylėjėlių amžiaus skirtumo nuskambėtų ne taip ir prastai. Konkrečios tėvų priežastys nėra svarbios, mat pats faktas, kad sprendimas, kaip klostysis poros ateitis, paliktas jiems, kloja pamatą Priscillos konformizmui ir sumažėjusiam pasitikėjimui savimi, o žiūrovui nepalieka abejonių dėl vaizduojamo laikmečio ir šiam būdingų tėvystės modelių.
Mergina neišsižada kuklumo net pagaliau pelniusi teisę maudytis šlovės spinduliuose drauge su Elviu. Jai lyg ir smagu bet kada dėvėti, valgyti ir veikti tai, ko geidžia širdis, tačiau Priscilla niekada neperžengia piktnaudžiavimo ribos – tarsi visa tai tebūtų malonūs, bet nuo santykių atsietini atributai. Staigus bendraklasių elgesio pokytis, pasklidus žiniai apie pažintį, sufleruoja, kad daugelis jų padarytų viską už progą apsilankyti dainininko namuose ar bent išvysti jį iš arčiau, kuo Priscilla pasinaudoja dienomis, kai tingisi savarankiškai atlikti namų darbus ar kontrolinius. Tačiau net visoms aplinkybėms diktuojant, kad likti šiuose santykiuose būtų išmintinga, kyla klausimas, ar to vis dar nori pati Priscilla.
Už gražių nuotraukų ir išėjimų viešumon susikibus rankomis slypi tamsesnė santykių pusė. Tarp visų privilegijų, kurias Priscillai suteikia bendravimas su Elviu, – galimybė išvysti, kas glūdi už jo kaukės. Kartais tai nuoširdus žmogus, žavintis savo jautrumu, pasižadėjimais niekada nepalikti ir gerų intencijų spinduliavimu. Kitais sykiais – nenuspėjamas žvėris, gebantis be precedento į mylimąją sviesti kėdę studijoje, liepti jai išsikraustyti ir labai sutrikdyti, kai pykčio protrūkius po kelių akimirkų veja gailūs atsiprašinėjimai. Režisierė nepateikia vienprasmio šių kontradikcijų motyvo, tad tenka interpretuoti užuominas – ar protą sujaukė vaistai, ar toksiškas vyriškumas, sutrikimų kombinacija. Vis tik Priscilla nerizikuoja saugumu, kad išsiaiškintų – ilgai besitaiksčiusi su nederamu elgesiu, suteikusi keliolika šansų, sulig 50-ąja filmo minute ji pirmą kartą paprieštarauja Elviui, šitaip tarytum pradėdama asmeninę kelionę, kurios metu susigrąžina pasitikėjimą savimi ir kaupia ryžtą ilgai šalin vytai idėjai – vienintelė išeitis – išsiskirti.
Stereotipiška ar nelabai, istorija paremta tikrais įvykiais ir padabinta dėmesiu aspektams, kurie kitų režisierių rankose prapultų neišplėtoti. Pastarųjų filmų apie Elvį varikliu buvo fone skambantys žymiausi atlikėjo kūriniai, tad S. Coppolos vengimą naudoti autorines dainas vertėtų vadinti pareiškimu. Gal kuris režisierius pajėgtų tokį pareiškimą atkartoti, gal irgi būtų galėjęs užsitikrinti, kad į kadrą patekusių rekvizitų spalvos neviršytų pastelinės ribos. Tačiau, kaip pastebėtina iš ankstesnių darbų, greičiausiai tik S. Coppola geba atskleisti tokius „žalius“ veikėjų, užmezgusių santykius, portretus; aplinkinius paversti kintamaisiais ir taip izoliuoti duetą nuo pašalinio triukšmo. Elvis ir Priscilla sulig kiekvienu dialogu tarytum bando suderinti savo charakterių savybių paketus, tačiau vis paaiškėja ta pati problematika – kažkuriam tektų leistis į kompromisus, bet griežtos priežasties, kodėl vienam, o ne kitam, nėra.
Norisi sutikti su dalimi žiūrovų, kad būtų buvę įdomu, jei filme vaidintų pernai pasirodžiusio miuziklo „Elvis“ aktoriai – tokiu atveju šios dvi juostos prilygtų diptikui, atskleidžiančiam abi santykių versijas be rimtesnių šališkumų. Kita vertus, S. Coppolos filmo kastingas pranašesnis – J. Elordi veido bruožai ir intonacija įtikina, o prisiminimai apie anksčiau aktoriaus įkūnytus antagonistus tinkamu metu iššaukia neigiamas konotacijas ir padidina pykčio scenų efektyvumą. Savo ruožtu, C. Spaeny, Venecijoje už Priscillos vaidmenį pelniusi geriausios aktorės titulą, verčia nekantrauti laukiant kitų jos pasirodymų didžiajame ekrane. O S. Coppola – nekantrauti laukiant kito pastelinio filmo su kitu morališkai apnuogintu duetu (ir režisierės ką tik pristatytos knygos lietuviško vertimo).
