Kalbos, pakeitusios pasaulį. Sudarytojas Simon Sebag Montefiore. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 224 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė
Didi kalba atspindi ne tik epochos tiesą, ji gali rodyti ir didelį melą. S. S. Montefiore
„Kalbos, pakeitusios pasaulį“ – tai reikšmingiausių kada nors pasakytų kalbų rinkinys. Leidinio sudarytojas ir įvadinio žodžio autorius Simonas Sebagas Montefiore (g. 1965) – britų rašytojas, istorikas, Karališkosios literatūros draugijos narys, 2009 m. Vilniaus knygų mugės svečias, kurio knygos išverstos į daugiau nei 35 kalbas. Lietuviškai išleistos „Stalino jaunystė“ (2009), „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“ (2011), „Jeruzalė: miesto biografija“ (2013).
„Kalbos, pakeitusios pasaulį“ – S. S. Montefiore’s surinktos žymiausių politikų, visuomenės veikėjų, valstybių vadovų, karalių, imperatorių, popiežių ir prezidentų kalbos, vienu ar kitu laikotarpiu turėjusios didelį poveikį istorijos eigai. Viena svarbiausių knygos vertybių – joje pateikiamas istorinis kontekstas: aplinkybės, kuriomis kalbos buvo pasakytos, ir trumpos oratorių biografijos.
Kalbos parinktos kontrastingai: dauguma jų skatino demokratinių jėgų įsigalėjimą, klojo bendrakultūrinių humanitarinių vertybių pamatus. Tačiau esama ir visomis prasmėmis „tamsių“ kalbų, temdžiusių pasaulio horizontą; šios liūdnus pėdsakus palikusių politinių veikėjų kalbos gali tapti pamokomis ateičiai.
Talentingi oratoriai sugebėjo universalias žmogiškąsias vertybes įvilkti į patrauklų rūbą. Tarp jų – W. Churchillis, M. L. Kingas, N. Mandela, Ch. de Gaulle’is, A. Lincolnas, Jonas Paulius II, I. Gandhi, V. Havelas. Nors visus šiuos lyderius skiria laikas bei aplinkybės, kuriomis kalbos buvo pasakytos, tačiau visus juos vienija jų gebėjimas suburti žmones, įkvėpti jiems ryžto, pasitikėjimo ir tikėjimo. Tai istoriniai dokumentai, galintys būti patriotizmo, drąsos, sveiko proto, o kartais – ir aklos neapykantos ir karo kurstymo pavyzdžiais.
„Tyto alba“ archyvo nuotr.
Adolf Hitler
Gimė 1889 m. balandžio 20 d. Braunau mieste, Austrijoje. Turėjo menininko ambicijų, tačiau jas nuramdė nevykęs mėginimas įstoti į Vienos dailės akademiją.
1909–1913 m. vertėsi atsitiktiniais darbais,
retkarčiais parduodavo savo tapytas akvareles ir atvirukus. 1914 m. įstojo į Bavarijos armijos pulką, tarnavo Vakarų fronte iš pradžių pasiuntiniu, paskui pakilo iki kapralo; buvo sužeistas ir apdovanotas Geležiniu kryžiumi už drąsą. 1920 m. įstojo į mažytę Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją (arba nacių partiją) ir netrukus ėmė jai vadovauti. Nesėkmingai pabandęs Miunchene nuversti Bavarijos vyriausybę (1923), devynis mėnesius praleido kalėjime, kur diktavo knygą Mein Kampf („Mano kova“), joje išdėstė savo politinę ir rasistinę filosofiją. Po 1930 m. rinkimų naciai tapo antrąja pagal dydį partija Vokietijos Veimaro respublikoje. 1933 m. Hitleris buvo paskirtas kancleriu ir iš pradžių vadovavo koalicijai. Bet paskui per vienus metus kilo parlamento pastato (Reichstago) gaisras, opozicinės partijos buvo nutildytos, o ypatingų įgaliojimų aktas suteikė Hitleriui neribotą valdžią. Po prezidento Hindenburgo mirties 1934 m. Hitleris perėmė aukščiausio valstybės vadovo pareigas ir pradėjo kurti Führer (vado) asmenybės kultą. 1935–1938 m. perginklavo Vokietiją, (neteisėtai) remilitarizavo Reino kraštą, aneksavo Austriją ir Sudetų kraštą. 1939 m. rugsėjį Vokietijos invazija į Lenkiją paskatino Prancūziją ir Britaniją paskelbti jai karą − prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Hitleris vis labiau nepasitikėjo savo generolais ir pernelyg pasikliovė savo instinktais, nacių okupuotose srityse ir satelitinėse valstybėse buvo vykdomos masinės žudynės, ypač išsiskyrė holokaustas – Europos žydų genocidas. Paaiškėjus, kad Vokietijai gresia pralaimėjimas, Hitleris tik per plauką išliko gyvas per karininkų surengtą pasikėsinimą (1944 m. liepą). Po jo fiureris buvo priverstas vadovauti triuškinamai armijai ir savo tautai iš kanclerio bunkerio Berlyne.
1945 m. balandžio 29 d. Hitleris vedė savo ilgametę meilužę Evą Braun, o kitą dieną abu nusižudė.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Adolfui Hitleriui ir jo vadovaujamai nacių partijai į valdžios viršūnę užkopti padėjo didžiulis pasipiktinimas sąlygomis, primestomis Vokietijai po Pirmojo pasaulinio karo. Pagal Versalio sutartį Vokietija, kuri egzistavo iki 1918 m., buvo padalyta. Nepriklausomybę atgavusi, bet sausumos supama Lenkija gavo vadinamąjį Lenkų koridorių − išėjimą prie Baltijos jūros per buvusias vokiečių žemes. Tačiau tai reiškė, kad ryčiausia Vokietijos teritorija – Rytų Prūsija – buvo atskirta nuo visos šalies.
Hitleriui tokia teritorinė netektis buvo vokiečių pažeminimo simbolis ir tikrosios Vokietijos didybės neigimas. Po 1933 m. primetęs partinę kontrolę valstybės institucijoms ir atsisakęs demokratijos Hitleris žaibiškai „sunacino“ visą Vokietiją ir kartu su savo aplinka ėmėsi didesnio projekto. Jo tikslas buvo grąžinti vokiečių Volk (tautai) tai, kas jai teisėtai priklauso, o pavadintas jis buvo Lebensraum – negrėsmingai skambančia „gyvybine
erdve“.
Hitlerio diplomatija buvo dviveidė, jis svyravo ties karo riba ir vis kėlė statymus. Volk jam reiškė ne tik Vokietijos piliečius, bet ir visus žmones, kuriuos kultūriniu, etniniu ar kalbos požiūriu galima laikyti vokiečiais, ir tai suteikė nacių režimui dingstį reikšti reikalavimus ir imtis veiksmų. 1938 m. kovo 12 d. po didžiulio spaudimo Austrijos vyriausybei vokiečių kariai kirto Vokietijos ir Austrijos sieną, o kitą dieną Hitleris paskelbė šios šalies Anschluss (aneksiją). Tiesa, daugelis austrų šį įvykį sveikino, o kitos jėgos tyliai jam pritarė.
Santykiai su Lenkija buvo – bent jau paviršutiniškai – stabilizuoti 1934 m. Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo sutartimi. Situacija su Čekoslovakija ir Sudetų vokiečiais – šiaurės vakaruose gyvenančia tautine mažuma, sudariusia beveik ketvirtį krašto gyventojų, – buvo visai kitokia.
Nepriklausoma Čekoslovakijos Respublika iškilo iš Austrijos-Vengrijos imperijos griuvėsių 1918 m., ir Hitleris savo kalboje, sakytoje 1938 m. rugsėjo 26 d. Berlyno Sportpalast rūmuose, akivaizdžiai išreiškė panieką šiai „neteisėtai“ egzistuojančiai šaliai ir jos lyderiui Edvardui Benešui (1884–1948). Išpūtęs Sudetų vokiečiams daromas skriaudas, Hitleris pavertė savo kalbą narsiu pažvanginimu ginklais. Pareiškimas, kad jo „kantrybė baigėsi“, galėjo reikšti tik viena – grasinimą karu.
Britai jau buvo informavę Benešą, kad negalės laiduoti čekų saugumo, – tiesą sakant, Prancūzija ir Britanija jam primygtinai siūlė nusileisti Hitleriui. Rugsėjo 30 d. fiureris pasiekė savo: Italija, Britanija ir Prancūzija Miuncheno sutartimi uždegė žalią šviesą Sudetų krašto prijungimui prie Vokietijos. (Čekoslovakijos vyriausybė buvo tiesiog supažindinta su įvykusiu faktu ir turėjo evakuoti gyventojus.) Britanijai ir Prancūzijai atrodė, kad tai garbinga auka už visos Europos taiką. O Hitleriui tai buvo dar viena lengva pergalė.
„Mano kantrybė baigėsi“
Kalba, kuria reikalaujama, kad Čekoslovakija atiduotų Sudetų kraštą,
1938 m. rugsėjo 26 d.
<…> Aš tikrai pastaraisiais metais palaikiau praktinę taikos politiką. Pačių sunkiausių problemų imdavausi tvirtai pasiryžęs spręsti jas taikiai, net jei kildavo pavojus dėl to Vokietijai patirti didesnių ar mažesnių nuostolių. Pats buvau fronto kareivis, tad žinau, koks baisus yra karas. Norėjau apsaugoti Vokietijos liaudį nuo tokios nelaimės. Sprendžiau problemą po problemos, ir visada vedamas vieno tikslo – iš paskutiniųjų stengtis rasti taikų sprendimą.
Sudėtingiausia problema, su kuria man teko susidurti, buvo Vokietijos ir Lenkijos santykiai. Grėsė pavojus, kad mūsų ir lenkų tautos taps „paveldėto priešiškumo“ koncepcijos įkaitais. Norėjau užkirsti tam kelią. Puikiai žinau, kad man nebūtų pavykę to pasiekti, jei tuo metu Lenkija būtų turėjusi demokratinę konstituciją. Nes visos tos demokratinės valstybės, kurios žarstosi frazėmis apie taiką, iš tiesų tėra kraugeriškos karo kurstytojos. Bet Lenkija tuo metu buvo valdoma ne demokratiškos vyriausybės, o vieno žmogaus [generolo Pilsudskio, 1926 m. surengusio karinį perversmą]. Mažiau kaip per metus mums pavyko su Lenkija sudaryti sutartį, kuri pirmą kartą per pastaruosius dešimt metų iš principo panaikino konflikto pavojų. Mes visi įsitikinę, kad ši sutartis atneš ilgalaikę santarvę. Mes suprantame, kad esame dvi tautos, kurios turi gyventi šalimais, ir kad negalime viena kitos sunaikinti. Valstybė, turinti trisdešimt tris milijonus gyventojų visada kovos dėl išėjimo prie jūros. Vadinasi, reikia rasti būdą suprasti ir susitarti.
<…> Dabar prieš mus iškilo paskutinė problema, kurią būtina spręsti ir kuri bus išspręsta. Tai paskutinė mano teritorinė pretenzija Europoje, bet šiuo klausimu aš nesitrauksiu ir Dievo padedamas pasieksiu savo.
Dabar jam reikia apsispręsti – taika arba karas
<…> Beliko pasakyti dar keletą sakinių. Esu labai dėkingas ponui Chamberlainui už visas jo pastangas. Patikinau jį, kad Vokietijos žmonės netrokšta nieko kito, tik taikos, bet taip pat pasakiau, kad mūsų kantrybė turi ribas ir aš negaliu jų peržengti. Dar pasakiau jam, ir dabar tą kartoju, kad šią problemą išsprendus Vokietija Europoje nebeturės jokių teritorinių pretenzijų. Ir dar aš patikinau jį, kad tą akimirką, kai Čekoslovakija išspręs savo problemas – kitaip tariant, kai čekai susitars su savo tautinėmis mažumomis taikingai, o ne engdami – tą pačią akimirką aš prarasiu bet kokį susidomėjimą šia valstybe. Aš jam garantavau! Mums nereikia čekų!
Bet kartu noriu Vokietijos žmonėms pareikšti: dėl Sudetų vokiečių problemos mano kantrybė baigėsi! Aš pateikiau ponui Benešui pasiūlymą, ir tai ne kas kita, kaip tik pasiūlymas įgyvendinti savo paties pažadus. Dabar jam reikia apsispręsti – taika arba karas. Arba jis priims pasiūlymą ir pagaliau suteiks vokiečiams laisvę, arba mes patys ateisime ir jiems tą laisvę atnešime.
„Tyto alba“ archyvo nuotr.
Franklin D. Roosevelt
Gimė 1882 m. sausio 30 d. Niujorke, plačiai žinomoje šeimoje; prezidentas Theodore’as Rooseveltas buvo jo penktos eilės pusbrolis.
Po studijų Harvardo universitete ir Kolumbijos universiteto teisės mokykloje tapo advokatu ir įsidarbino Niujorko teisės paslaugų įmonėje. 1905 m. vedė Anną Eleanorą Roosevelt, tolimą giminaitę. 1910 m. tapo Niujorko valstijos senatoriumi demokratu, Woodrow Wilsono kadencijų laikotarpiu, 1913−1920 m., dirbo Karinio jūrų laivyno sekretoriaus pavaduotoju. 1921 m. susirgo poliomielitu; ligos padariniai vėlesniais metais buvo slepiami nuo visuomenės. Trejus metus (1929–1932) buvo Niujorko valstijos gubernatorius, 1933 m. laimėjo prezidento rinkimus ir keturis kartus iš eilės ėjo prezidento pareigas iki 1945 m. Pirmajai – prezidento galių stiprinimo – kadencijai būdingi du Naujojo kurso, arba pastangų naujais įstatymais, valstybės lėšų taupymu ir kainų kontrole įveikti Didžiąją depresiją, etapai (1933–1934 ir 1935–1936). Jis mėgino išplėsti Aukščiausiojo Teismo sudėtį, tačiau nesėkmingai. Tvyrant karo grėsmei, sustiprino JAV karinį laivyną, o nuo 1940 m. teikė Britanijai (paskui ir Rusijai) reikšmingą materialinę pagalbą. Japonijai 1941 m. subombardavus Perl Harborą paragino Jungtines Valstijas paskelbti jai karą. Tais pačiais metais kartu su Winstonu Churchilliu parengė Atlanto chartiją, apibrėžiančią Sąjungininkų karinius tikslus ir tapusią Jungtinių Tautų pamatu.
Mirė 1945 m. balandžio 12 d. Vorm Springse, Džordžijos valstijoje.
Franklinas D. Rooseveltas prezidentu buvo išrinktas keturis kartus ir Baltuosiuose rūmuose išbuvo nuo 1933 m. iki mirties 1945-aisiais. Jo prezidentavimas sutapo su dviem katastrofiškais XX a. įvykiais – Didžiąja depresija ir Antruoju pasauliniu karu, tad istorija vertina jį pagal tai, kaip tvarkėsi su šiomis tragedijomis. Ir vertinimas iš esmės yra palankus.
Daugelio politinių pakraipų analitikai ir ekonomistai pripažįsta, jog nuo 1933 m. Roosevelto didžiosios vyriausybės politika buvo būtina Jungtinėms Valstijoms išbristi iš ekonominės krizės, prasidėjusios po Volstrito griūties 1929 m. ir bankininkystės sistemos žlugimo. Naujasis kursas – daugiabriaunė Roosevelto federalinės politikos programa, apimanti ekonomines priemones, aibę naujų įstatymų (tarp jų ir 1935 m. socialinės apsaugos aktas) ir visuomeninių darbų projektus, – ėjo išvien su raminama praktine valstybės pagalba, kurios taip reikėjo paprastiems amerikiečiams. Visa tai prisidėjo prie triuškinamos Roosevelto pergalės per 1936 m. rinkimus ir padėjo nukreipti Ameriką keliu, kuriuo ji žengs artimiausius dešimtmečius.
1933 m. netikrumo apimtame pasaulyje sunkumų ištiktos kai kurios valstybės neatsispyrė tamsioms fašizmo ir komunizmo pagundoms, bet Rooseveltas inauguracine kalba siekė vėl įkvėpti amerikiečiams pasitikėjimo. Kalbos esmę geriausiai išreiškia istorinė frazė: „Vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, tai pati baimė.“ Beveik bibline kalba jis sukritikavo „nesąžiningus pinigų keitėjus“ ir kvietė grįžti prie esminių pirmųjų kolonistų vertybių: moralinės darbo paskatos, „pasiekimo džiaugsmo“, „drausmingos ir kryptingos vadovybės“ ir, svarbiausia, „imtis veiksmų – tučtuojau“. Savo sumanymams įgyvendinti jis paprašė suteikti „vykdomajai valdžiai daugiau galių“ – sustiprėjusi JAV prezidento institucija yra būtent šio politiko palikimas. Iš tikrųjų jo kalba nelabai tesiskyrė nuo to meto Europos demagogų ir būsimų diktatorių šūkaliojimų. Bet kontekstas yra viskas, o Roosevelto Amerikoje „demokratijos pagrindai“, apie kuriuos jis kalbėjo, buvo giliai įsišakniję, todėl, kitaip nei Italijoje ir Vokietijoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, išsilaikė.
„Vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, tai pati baimė“
Prezidento inauguracinė kalba, 1933 m. kovo 4 d.
Prezidente Hooveri, pone Aukščiausiojo Teismo pirmininke, draugai! Išaušo nacionalinio įšventinimo diena, ir esu tikras, kad mano brangūs bendrapiliečiai tikisi, jog imdamasis prezidento pareigų kreipsiuosi į juos atvirai ir ryžtingai, kaip reikalauja dabartinė mūsų šalies situacija.
Dabar pats laikas sakyti tiesą, visą tiesą, atvirai ir drąsiai. Mums nereikia vengti sąžiningos akistatos su mūsų valstybės būkle. Ši didi šalis ištvers, kaip ištverdavo iki šiol, atgims ir suklestės.
Taigi pirmiausia leiskite pareikšti tvirtą įsitikinimą, kad vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, tai pati baimė – neįvardijamas, beprotiškas ir nepagrįstas siaubas, kuris paralyžiuoja pastangas traukimąsi atgal paversti žengimu į priekį.
Visur aplink merdėja pramonės įmonės
Kiekvieną niūrią mūsų šalies gyvenimo valandą atvira ir energinga vadovybė sulaukdavo visų žmonių supratimo ir palaikymo, būtinų pergalei pasiekti. Esu įsitikinęs, kad ir šiomis grėsmingomis dienomis jūs suteiksite vadovybei tokią pat paramą. Štai šitokia dvasia mes pasitinkame bendrus sunkumus. Ačiū Dievui, jie susiję tik su materialiniais dalykais. Vertės neįtikėtinai sumenko. Mokesčiai išaugo, mūsų mokumas smuko, visų lygių valdžia mato akivaizdžiai sumažėjusias įplaukas, valiuta įšaldyta prekybos srautuose, visur aplink merdėja pramonės įmonės, ūkininkai neturi savo produkcijos rinkos, daugelį metų kauptos tūkstančių žmonių santaupos prapuolė.
Dar svarbiau, kad daugybė bedarbių piliečių susidūrė su nuožmia išgyvenimo problema, o ne ką mažiau žmonių sunkiai pluša už visai menką atlygį. Tik kvailas optimistas gali neigti niūrią dabarties realybę.
Vis dėlto šias nelaimes sukelia ne mūsų medžiaginės gerovės žlugimas. Mūsų nenusiaubė skėrių antplūdis. Palyginti su pavojais, kuriuos įveikė mūsų protėviai todėl, kad tikėjo ir nieko nesibaimino, mes vis dar turime už ką būti dėkingi. Gamta tebeteikia savo dovanas, o žmogaus pastangos jas pagausina. Gerovė prie pat mūsų durų slenksčio, bet galimybė šiais dosniais turtais naudotis išnyksta vos ištiesi ranką.
Pirmiausia taip nutiko todėl, kad tie, kas atsako už žmonijos gėrybių mainus, per savo užsispyrimą ir nemokšiškumą patyrė nesėkmę, jiems teko tai pripažinti ir pasitraukti. Nesąžiningų pinigų keitėjų veikla stojo prieš viešosios nuomonės teismą, ir žmonės pasmerkė ją tiek protu, tiek širdimi.
Tiesa, jie stengėsi, bet jų pastangos buvo grįstos atgyvenusiais metodais. Susidūrę su nesėkme dėl paskolų jie viso labo siūlė dar daugiau skolintis. Netekę galimybės vilioti žmones pelnu, jie ėmė graudžiai maldauti įvesti tvarką. Jie žino tik savanaudžių kartos taisykles. Jie neturi vizijos, o žmonės be vizijos pasmerkti pražūčiai.
Ši šalis prašo imtis veiksmų – tučtuojau
<…> Laimė – tai ne tik turėti pinigų, laimė – tai pasiekimo džiaugsmas, tai kūrybinių pastangų jaudulys. Beprotiškai besivaikydami trumpalaikės naudos privalome nepamiršti darbo teikiamo džiaugsmo ir moralinės paskatos. Šie niūrūs laikai bus verti tos kainos, kurią mokame, jeigu išmokys, kad mūsų tikroji lemtis yra ne kam nors tarnauti, bet pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. <…> Ši šalis prašo imtis veiksmų – tučtuojau.
Pirma didžiausia mūsų užduotis – duoti žmonėms darbo. Tai nėra neišsprendžiama problema, jei imsimės jos išmintingai ir drąsiai. Iš dalies ją galima įveikti pačiai vyriausybei tiesiogiai įdarbinant žmones ir sprendžiant šią užduotį taip, kaip spręstume karo akivaizdoje, tačiau kartu reikėtų vykdyti ir itin reikalingus projektus, skirtus nacionalinių išteklių naudojimui skatinti ir pertvarkyti.
Kartu privalome atvirai pripažinti gyventojų perteklių mūsų pramoniniuose centruose ir, ėmęsi nacionalinio perskirstymo, stengtis aprūpinti žeme tuos, kurie geriausiai gali ją naudoti. Padėti įgyvendinti šią užduotį galima ryžtingais veiksmais keliant žemės ūkio produktų kainas, o kartu ir perkamąją galią, palyginti su mūsų miestų produkcija. Tam galima padėti užkertant kelią plintančiai mažų namų ir ūkių savininkų nuskurdimo tragedijai, kurią jie patiria praradę teisę išpirkti savo turto įkeitimo raštus. Tam galima padėti primygtinai pareikalaujant, kad federalinė, valstijų ir vietos valdžia nedelsdama smarkiai sumažintų savo išlaidas. Tam galima padėti suvienijant padėties normalizavimo veiksmus, kurie dabar paprastai yra padriki, neekonomiški ir nelygiaverčiai. Tam galima padėti visų transporto, susisiekimo ir kitų akivaizdžiai viešųjų paslaugų valstybiniu planavimu ir priežiūra. Yra daug būdų padėti, bet vien kalbos apie juos pagalbos nesuteiks. Privalome veikti, ir skubiai veikti.
Galiausiai, prieš atnaujinant darbą, reikia dviejų saugumo garantijų, kad senasis blogis daugiau nebegrįš: turi būti nustatyta griežta bankininkystės, paskolų ir investicijų kontrolė; turi būti uždraustos spekuliacijos svetimais pinigais ir pasirūpinta poreikius atitinkančios ir tvirtos valiutos atsargomis.
Štai tokios yra mūsų veiksmų kryptys. Netrukus per specialiąją sesiją naujajam Kongresui svarstyti pateiksiu išsamias viso šio plano įgyvendinimo priemones ir nedelsdamas paprašysiu kelių valstijų pagalbos.
Mūsų laukiančias vargo dienas pasitinkame šildomi nacionalinės vienybės ir drąsos
<…> Vykdydamas savo konstitucinę pareigą, esu pasirengęs rekomenduoti priemones, kurių šiame nukamuotame pasaulyje gali prireikti mūsų nukamuotai šaliai. Bet jeigu Kongresas nepriims kurios nors iš šių krypčių ir jeigu šalies padėtis ir toliau bus kritinė, nevengsiu man iškilsiančios aiškios pareigos. Prašysiu Kongreso vienintelės likusios priemonės įveikti krizę –
suteikti vykdomajai valdžiai daugiau galių kovai su negandomis, tokių didelių, kokios man būtų suteiktos, jei būtume užpulti priešo.
Už man parodytą pasitikėjimą atsilyginsiu laiko dvasią atitinkančia drąsa ir atsidavimu. Tai mažiausia, ką galiu padaryti.
Mūsų laukiančias vargo dienas pasitinkame šildomi nacionalinės vienybės ir drąsos, aiškiai suvokdami, kad siekiame grįžti prie senų ir branginamų moralinių vertybių su tyru pasitenkinimu, kurį jaučia tiek senas, tiek jaunas ryžtingai atlikdamas pareigą. Mes siekiame užtikrinti šaliai sklandų ir stabilų gyvenimą.
Mes nesiliovėme tikėti demokratijos ateitimi. Jungtinių Valstijų žmonės nepalūš. Kai prireikė, jie rinkimuose tvirtai pareiškė norintys aiškių ir energingų veiksmų. Jie paprašė drausmės ir kryptingos vadovybės. Dabar savo troškimų įgyvendinimo įrankiu jie pasirinko mane. Priimu tai kaip dovaną.
Su atsidavimu nacijai nuolankiai prašome Dievo palaiminimo. Tesaugo Jis kiekvieną iš mūsų! Teveda Jis mane į artėjančias dienas.
