Filmo "The Big Lebowski" kadras

Kiekvienas kino žiūrovas, jeigu jo paprašytume, galėtų nesunkiai išvardinti dešimt jam labiausiai patikusių filmų, kuriuos jis nori žiūrėti dar ir dar.

Žinoma, tokie sąrašai būtų skirtingi, kaip sakoma, kiekvienam – savi. Tačiau yra daug ypatingų kino kūrinių, kuriuos aptiktume net ir skirtingų žmonių sąrašuose. Ne veltui kine egzistuoja sąvoka „kultinis filmas“. Ši sąvoka dažniau pradėta naudoti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, bet ir dabar dar nėra tikslios akademinės šio reiškinio formuluotės.

Bet sąvokai „Mylimiausias filmas“ jokių akademinių apibrėžimų nereikia. Nes niekas gi iš mūsų nereikalauja, kad atsakinėtume, už ką mylime artimą žmogų. Mylime – ir tuo viskas pasakyta!

Tą patį galima pasakyti ir apie ypatingus filmus, kuriuos mylime. Pabandome prisiminti dešimt garsių filmų ir tikimės, kad kai kurie jų yra ir Jūsų mylimiausiųjų sąrašuose.

10.DIDYSIS LEBOVSKIS“ (The Big Lebowski, 1998 m.)

Viso pasaulio kinomanams gerai žinomi broliukai Joelis bei Ethanas Coenai ir šiame filme lieka ištikimi savo ironiškam stiliui, kuriame keistai sugyvena dvi visiškai skirtingos stichijos – išorinis pasaulis su savo opiomis socialinėmis problemomis ir „paralelinis“ pasaulis.

Pastarajame pasaulyje lyg žuvys vandenyje puikiai jaučiasi pagrindiniai filmo herojai, paneigiantys garsią V. Lenino aksiomą, kad gyventi visuomenėje ir būti už jos ribų neįmanoma. Būtent taip gyvena Džefas Lebovskis (jį iki menkiausios smulkmenos įtaigiai vaidina populiarusis Jeffas Bridgesas), su pasididžiavimu vadinantis save tiesiog Biču (angliškam „The Dude“ sunku rasti adekvatų lietuvišką atitikmenį).

Atvirai kalbant, jam kur kas labiau tiktų Tinginių Karaliaus arba paprasčiausio Slunkiaus pravardė, nes anksčiau tokius tipus buvo įprasta vadinti tiesiog veltėdžiais.

Bičas yra toks „iš principo“. Jis nelaiko savęs autsaideriu ar aktyviu visuomenės priešu (į tą visuomenę jam paprasčiausiai nusispjaut!). Kažkada jis buvo tikras hipis, vienas iš daugelio savo epochos „gėlių vaikų“. Bet tie šviesios atminties laikai seniai praėjo, anuometiniai maištininkai dabar pakeitė ne tik šukuosenas, bet ir gyvenimo stilių. Tik vienas Bičas, lyg koks natūralios atrankos nepaliestas dinozauras, gyvena ir elgiasi taip, tarsi niekas pasaulyje nebūtų pasikeitę.

Jis nemėgsta garsiai reikšti savo emocijų, į viską reaguoja ramiai ir flegmatiškai. Ir tuo labai skiriasi nuo savo bičiulio, Vietnamo karo veterano Valterio Sobčiako (akt. Johnas Goodmanas), kuris visada pasiryžęs atlikti kokį nors visai nebūtiną veiksmą ir tik laukia tinkamo momento, kad galėtų į darbą paleisti kumščius, o ypatingais atvejais ir beisbolo lazdą.

Trečias kompanijos narys Donis (akt. Steve’as Buscemis) nepasižymi ypatingais protiniais sugebėjimais, jis dažniausiai tyli (nes negreitai supranta pokalbio esmę), užtai jis yra puikus pašnekovas, kuris moka atidžiai klausytis. Visus tris vienija ištikimybė seniems idealams, meilė „Kridensų“ muzikai ir boulingui.

Bet kartą „paskutinio mohikano“ olimpinę ramybę sudrumsčią nekviesti svečiai. Jie įsiveržia į Bičo butą, įmurkdo šeimininko galvą į klozetą, reikalauja kažkokių pinigų, o išeidami demonstratyviai apšlapina svarbiausią prieškambario akcentą – kilimėlį. O tai jau šiurkštus garbės ir orumo įžeidimas, su kuriuo net ir Slunkius taikstytis neketina…

Pamažu ima aiškėti, kad šis Lebovskis yra ne tas, kuris buvo reikalingas įsibrovėliams. Jie ieškojo milijonieriaus Lebovskio, iš kurio kažkas pagrobė žmoną ir dabar reikalauja išpirkos.

Žodžiu, kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų… O malkų šauni kompanija tikrai priskaldo daug. Nesusipratimai veja vienas kitą, absurdiškų situacijų daugėja. Bet juk tai ir sudaro broliukų Coenų beveik visų filmų esmę, pradedant debiutiniu kriminaliniu trileriu „Paprastas kraujas“ (Simple Blood, 1984). 

The Shawshank Redemption, 1994

9. „PABĖGIMAS IŠ ŠOUŠENKO“ (The Shawshank Redemption, 1994)

Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. Jis net debiutavo trumpametražiu filmu „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), kuriame siaubų objektu tapo vieno vyriškio sprendimas palengvinti vėžiu sergančios motinos kančias ir duoti jai mirtiną nuodų porciją. Įvykdžius šį planą Džoną ima persekioti velionės šmėkla.

1994-aisiais drauge su režisieriumi Jeffu Schiro Frankas Darabontas ekranizavo dar vieną Stepheno Kingo apsakymą filmui „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection). O jau trečiasis susitikimas su Stepheno Kingo kūrybą kinematografiniam pasauliui davė tikrą šedevrą „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994). Septyneriems Oskarams nominuotas filmas sukurtas pagal apsakymą „Rita Hayworth ir atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (Rita Hayworth and Shawshank Redemption). Filme nėra jokios „siaubų karaliui“ būdingos mistikos, tačiau finale įvyksta tikras stebuklas. Labai svarbus vaidmuo ir apsakyme, ir filme atitenka klasikinio Holivudo kino žvaigždės Ritos Hayworth reklaminiam plakatui…

Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Jis yra nekaltas, bet šią tiesą gali įrodyti tik būdamas laisvas.

Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva. Ypač tokiame kalėjime, kuriame sadistas direktorius (Bobas Guntonas) jau pirmąją dieną visiems naujai atvykusiems be užuolankų pareiškia: „Nuo šiol visos jūsų subinės priklauso man“.

Pasauliniame kine apstu filmų, kuriuose net ir didžiausias smurtas nesugeba palaužti tvirtos dvasios žmonių. Idealus pavyzdys – dar 1973 m. sukurtas filmas „Drugelis“ (Papillon, rež. Franklinas J. Schaffneris), kuriame aktoriaus Steve‘o McQueeno suvaidintas katorgininkas Anri Šarjeras tapo klasikiniu veržimosi iš priespaudos simboliu, o pats filmas – himnu laisvei (pernai matėme blankų šio legendinio filmo perdirbinį).

Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“.

Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981

8. „INDIANA DŽOUNSAS. DINGUSIOS SKRYNIOS BEIEŠKANT“ (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981)

Argi kas nors pasaulyje dabar gali įsivaizduoti, kad archeologas gali atrodyti kitaip, nei Indiana Džounsas? Apdulkėjusi ir aplamdyta plačiabrylė skrybėlė ant galvos, ant šono kabantis krepšys nuo dujokaukės, už diržo užkištas revolveris, rankose už bet kokį ginklą patikimesnis odinis botagas ir atvirai į beprotiškiausius pavojus žvelgiančios akys simpatiškame veide, kuriame tik vienintelėje situacijoje matome pasibjaurėjimo grimasą – kai Indiana Džounsas mato gyvates.

Išskyrus šlykščius šliužus, šis pasaulį išmaišęs archeologijos profesorius tikrai nieko nebijo. Jis moka kautis taip, kad tokias scenas nuolat lydi sutartinis žiūrovų juokas. Nes Indiana Džounsas įveikia priešus visų pirma intelekto jėga ir neišpasakytu išradingumu.

Sugalvojo šį personažą du draugai, kurių stulbinamos karjeros suspindėjo vienu metu. Stevenas Spielbergas iš gabių TV režisierių į Holivudo aukštumas iškopė su savo „Nasrais“ (Jaws, 1975), o jo bičiulis George‘as Lucasas po kelių kuklių arthouse‘o šedevrų sumušė visus finansinius rekordus savo „Žvaigždžių karais“ (1977). Kaip tik tada šlovės apsuktose jaunose galvose gimė būsimojo bendro projekto kontūrai. Ilsėdamiesi Havajuose abu sėkmės kūdikiai svarstė tolimesnio bendradarbiavimo perspektyvas. S. Spielbergas prasitarė norįs išmėginti jėgas „bondianos“ cikle, o jo draugelis neva pasakė: „Palik tai kitiems, seni! Aš turiu geresnį pasiūlymą“. Ir pasidalijo seniai brandintu sumanymu sukurti filmą apie archeologą supermeną Indianą Smitą. Tuoj pat abu entuziastai ėmė gvildenti įdomią paraišką ir čia pat padarė pirmuosius pataisymus. Buvo nuspręsta, kad herojaus pavardė pernelyg banali, todėl Smitas buvo pakrikštytas Džounsu (tarsi šis variantas būtų mažiau banalus!). O štai keisti herojaus vardo minties nekilo. Nes Indiana vadinosi mylimiausias George‘o šuo.

Nors abu nuotykių avantiūros autoriai niekada viešai nepripažino, kad Indiana Džounsas turi realius prototipus, pagrįsti atvirkščią teiginį visai nesunku. Abu draugai vaikystėje mėgo skaityti knygeles apie Doką Savažą – mokslininką, muzikantą, mediką ir išradėja, kuris kovėsi su blogiu egzotiškiausiose šalyse, o kai kada jam tekdavę įveikti net demoniškas jėgas.

Bet tai literatūrinis supermenas. O realių Indianos Džounso prototipų sąrašas galėtų būti labai įspūdingas. Jį galėtų pradėti italų antropologas Giovanni Battista Belzoni (1778-1823), padaręs stulbinančius atradimus Egipte, aptikęs Ramzio II statulas ir begalę mumijų. Šioje galerijoje galėtų būti ir du amerikiečiai – Hiramas Binghamas (1875-1956), Anduose aptikęs inkų miestą Maču Pikču arba garsus natūralistas Roy‘us Chapmanas Andrewsas (1884-1960), tyrinėjęs atokiausius Mongolijos bei Kinijos kampelius ir pirmasis suradęs dinozauro kiaušinį.

Lucasas norėjo, kad Indiana Džounsas būtų toks pat elegantiškas, kaip Džeimsas Bondas. S. Spielbergui gi atrodė, kad herojus bus labiau patrauklesnis, jei bus labiau panašus į svieto perėjūną ir kažkuo primins genialų girtuoklį Humphrey Bogartą. Bendromis siužeto autorių ir Harrisono Fordo pastangomis Indiana Džounsas tapo toks, kokį jį pamilo milijonai žiūrovų visame pasaulyje.

Pirmajame filme (1981) iš JAV vyriausybės archeologas ir nuotykių ieškotojas Indiana Džounsas gauna užduotį surasi Saliamono šventykloje paslėptą stebuklingą skrynią, kurioje guli pranašo Mozės relikvijos. Mokslininkas numano, kad kelionė bus labai pavojinga, nes biblinį lobį saugoja begalė spąstų. Bet jis dar nežino, kad to paties ieško… A. Hitlerio galvažudžiai.

Antrajame filme „Indiana Džounsas ir mirties šventykla“ (Indiana Jones and the Temple of Doom, 1984)  bebaimis avantiūristas ir mokslininkas Indiana Džounsas keliauja į patį Himalajų centrą, kur įsikūrusi kažkokia sekta, atnašaujanti kruvinas aukas Mirties deivei Kalai. Čia Džounsas turi rasti stebuklingą Amkaro brangakmenį. Pasikliauti galima tik savimi arba dviem pagalbininkais – ištikimu neužauga Čenu ir drąsia restorano dainininke Vile Skot (po šio filmo aktorė Kate Capshaw tapo naująja S. Spielbergo žmona).

Trečiajame filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (Indiana Jones and the Last Crusade , 1989) primenama audringa Indianos Džounso jaunystė ir atsirado anksčiau tik minėtas pagrindinio herojaus tėvas profesorius Džounsas (jį suvaidino Seanas Connery). Kartu su tėvu Indiana išvyksta ieškoti paslaptingiausios istorinės relikvijos – Šventojo Gralio taurės, kurią medžioja naciai.

Ketvirtojo filmo „Indiana Džounsas ir krištolinės kaukolės karalystė“ (Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull, 2008) prireikė laukti devynerius metus. Šį kartą Indianos Džounso maršrutai nusidriekia iki Meksikos ir Peru, kur archeologas ieško pagal nežinomą technologiją senovės majų pagamintą Krištolo kaukolę, kurios savininkas gali įveikti pačią mirtį. Kadangi veiksmas rutuliuojasi 1957-aisiais metais, šaltojo karo realijų nepaisyti nebuvo galima. Todėl ankstesnį Indianos Džounso „klasinį priešą“ – nacius – pakeitė sovietų agentai, kuriems vadovauja „plieninė“ komisarė Irina Spalko (ją suvaidino pastaruoju metu ryškiais persikūnijimais stebinanti aktorė Cate Blanchett).

P.S. Sukūrę tris filmus apie Indianą Džounsą S. Spielbergas ir G. Lucasas nusprendė, kad trilogija išsemta ir jos tęsti nėra reikalo. O H. Fordas dar ilgai stengėsi palaikyti gerą sportinę formą, nes nepamiršo seno bendro sutarimo kurti ne tris, o penkis filmus. Bet jau dabar galime drąsiai sakyti, kad „Krištolo kaukolės“ nebūtų, jei ne S. Spielbergo paauglys sūnus, kuris paragino tėtį vykdyti savo pažadus…

Groundhog Day, 1993

7. „ŠVILPIKO DIENA“ (Groundhog Day, 1993)

Dabar net ir mūsų žiniasklaida vasario antrąją parodo reportažą iš Pensilvanijos valstijos, kurioje gyvena graužikas, vardu Filas, kuris, kaip įprasta tikėti, nuspėja  antrosios žiemos pusės orus. Todėl vasario antroji Amerikoje vadinama Švilpiko diena, ir ji amerikiečių kalendoriuje užima  tokią pat garbingą vietą, kaip patriotinė Nepriklausomybės diena, linksmasis Helovinas ar sočioji Padėkos diena.

Kultine komedija seniai tapęs filmas „Švilpiko diena“ kaip tik ir skirtas šiam įvykiui. Tiesą, filmo premjera 1993-aisiais Amerikos ekranuose pasirodė ne vasario antrąją, o pavėlavusi dvi savaites – prieš pat Valentino dieną, kas irgi savotiškai simboliška.

Kurti reportažo apie Švilpiko dieną į mažą miestelį Panksatounį siunčiamas orų prognozės specialistas Filas Konorsas (Billas Murray‘us) su filmavimo komanda. Bet atsitinka neregėtas dalykas – pakliuvę į baisią sniego pūgą televizininkai supranta, kad laikas sustojo vietoje. Nuo šiol kasdien, tarsi būtų užkerėtas, kalendorius rodo vasario antrąją, ir ištrūkti iš šios „laiko kilpos‘, regis, neįmanoma.

Pradžioje tokia situacija savimylai Filui netgi patinka – kas gi, paskui daktarą Faustą, netrokšta pakartoti užkeikimą: „O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“.

Filas net tikisi išpešti kuo daugiau naudos iš keistos situacijos – jeigu laikas sustojo, vadinasi, nieko blogo nebeatsitiks. Bet netrukus vyrukas pradeda suvokti, kad sustingęs laikas nežada ir gerų permainų. Pradinį džiaugsmą keičia visai priešinga būsena, ir nuo šiol Filas ima trokšti tik vieno – kad užkeiktas kalendorius pagaliau parodytų vasario trečiąją.

Absurdišką ir komišką situaciją filmo autoriai (rež. Haroldas Ramis ir anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su aktoriumi Billu Murray‘umi, pakanka prisiminti vien „Vaiduoklių medžiotojus“) išnaudoja maksimaliai, bet vien tuo neapsiriboja. Filme yra ir lyriška meilės istorija ir stebuklinės pasakos elementų. Bet galima aptikti ir rimtų filosofinių pasvarstymų. Juk Filas išsikapsto iš užburto rato tik tada, kai nustoja priešintis ir susitaiko su savo likimu, vadinasi, nustoja galvoti vien apie savo egoistinius interesus. Ir, žinoma, „Švilpiko diena“ – tai filmas apie stebuklingą meilės galią, atvedančią į laimingą absurdiškos istorijos atomazgą.

6. „AUKSO KARŠTLIGĖ“ (The Gold Rush, 1925)

Daugiau nei prieš du dešimtmečius “Garsų pasaulis” atkreipė dėmesį į tai, kad neturime auksinės nebylaus kino šedevrų filmotekos ir pasižadėjo leisti Ch. Chaplino filmų kolekciją vaizdajuostėse. Pirmas “blynas” tikrai neprisvilo: tai buvo puiki dovana klasikos gerbėjams – restauruota ir lietuviškai sutitruota “Aukso karštligė”.

Šis filmas pasirodė ekranuose dar 1925 metais, tačiau netrukus tapo tikra Ch. Chaplino vizitine kortele, o jau po Antrojo pasaulinio karo beveik visada patekdavo į geriausių visų laikų filmų dešimtukus.

Šio filmo idėja gimė 1923 metais, kai Chaplinas pamatė 1898 metais darytą nuotrauką, kurioje keli šimtai žmonių per snieguotą Čilkuto perėją Aliaskoje gyva žmonių vorele eina į Klondaiko upės baseiną, kur neseniai buvo aptiktos aukso gyslos. Šia atradimas išprovokavo tikrą „aukso karštligę“. Drauge su kitais lengvatikiais į „pažadėtąją žemę“ eina ir mažasis Valkata.

Kitas įkvėpimo šaltinis buvo knyga apie amerikiečio Donnerio vadovaujamą ekspediciją, kurios dalyviai pasiklydo ir pakliuvo į baisią sniego audra Sjera Nevados kalnuose. Tąsyk iš 160 žmonių gyvi išliko tik 18 – kiti mirė iš bado arba mirtinai sušalo.

Tragiškų situacijų Chaplino „Aukso karštligėje“ netrūksta. Bet jas mažasis Valkata įveikia savo sumanumo ir bet kokioje situacijoje neblėstančio optimizmo dėka.

Nors daugumai į tikrą „aukso karštligę“ įtrauktų žmonių bandymas lengvai praturtėti baigėsi nusivylimu arba tragiškai, mažajam Valkatai pasiseka – jis ne tik randa aukso, bet ir sutinka savo meilę – merginą Džordžiją.

Pamatęs šį filmą mokslininkas Albertas Einsteinas parašė autoriui: „Jūsų „Aukso karštligė“ suprantama visame pasaulyje. Jūs būtinai tapsite garsiu žmogumi“. Chaplinas atsakė: „Aš jumis žaviuosi dar labiau. Jūsų reliatyvumo teorijos, išskyrus jus, visame pasaulyje nesupranta niekas, bet Jūs visgi tapote garsiu žmogumi“.

Back to the Future, 1985 2

Lietuviško kraujo turintis Holivudo režisierius Robertas Zemeckis (jo protėviai kilę iš Lietuvos ir vadinosi Žemeckais) tikrai žino, kaip kovoti su nuoboduliu. Jis ne tik moka išradingai pasakoti bet kokią istoriją (šito jis išmoko iš savo draugo Steveno Spielbergo), bet ir visada stengiasi pirmas įsisavinti pačias moderniausias technologijas. Šio režisieriaus filmai jau dabar gali būti puiki vaizdinė priemonė iliustruoti garsiausių specialiųjų efektų raidą amerikiečių kine.

„Kino menas – tai iliuzija. Ir bet kokios kino technikos panaudojimas gimdo magišką realybę. Tikrame gyvenimo nieko panašaus nebūna. Todėl aš tik truputėlį išplečiu kino magijos ribas“. Šiam seniai suformuluotam priesakui R. Zemeckis lieka ištikimas visą gyvenimą.

1985-aisiais metais tuoj po didelio populiarumo susilaukusios avantiūrinės komedijos „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984) Robertas Zemeckis pasiekė savo pirmąjį asmeninį rekordą: devyniolika milijonų dolerių kainavusi veiksmo komedija „Atgal į ateitį“ vien Amerikoje surinko 210 milijonų.

Guvus ir išradingas paauglys Martis Makflajus (Michaelas J. Fox’as) amžinai turi problemų su laiku. Jis nuolat vėluoja į mokyklą ir prie pietų stalo, o vieną kartą suvis atsiduria… kitame laike. Genialus ir truputį kvaištelėjęs mokslininkas Dokas (Christopheris Lloydas) sukonstruoja tikrą laiko mašiną, kuria savanoris Martis nuskraidinamas į praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Ten jis sutinka savo būsimuosius tėvus, kurie dar tik mokosi vienoje mokykloje. Atvykėlis padaro daug gerų darbų, išmoko jaunimą negirdėtų dainų ir sutvirtina savo būsimųjų gimdytojų draugystę.

Antrajame filme „Atgal į ateitį 2“ (Back to the Future Part II, 1989) nenuorama Martis Makflajus vėl išsiruošia Doko patobulintu laikomobiliu į rizikingą kelionę. Tik šį kartą ne į praeitį, o visai priešinga kryptimi – į ateitį. O ten pagalbos laukia būsimieji Marčio vaikai.

Na, o finaliniame trilogijos filme „Atgal į ateitį 3“ (Back to the Future Part III, 1990) Marčiui tenka keliauti į tolimą praeitį: šį kartą vaikinas atsiduria Laukiniuose vakaruose. Čia Martį atvedė ne tik nuotykių troškimas, bet ir labai kilni misija – vaikinas tikisi pakeisti istoriją, kad jo draugas nežūtų nuo piktadario kulkos.

4. „DŽIAZE TIK MERGINOS“ (Some Like It Hot, 1958)

>Originalus šio filmo pavadinimas „Kai kas mėgsta karščiau“ Sovietų sąjungoje buvo pakeistas į mažiau dviprasmišką ir gal net tikslesnę frazę „Džiaze tik merginos“.

Tai nesenstanti komedija, kuri seniai tapo savo žanro perliuku. Autoriai azartiškai parodijuoja tradicinius gangsterinius filmus, o aktoriai Jackas Lemmonas ir Tony Curtis skoningai tęsia travesti (persirenginėjimų komedijų) tradicijas. Tačiau, ko gero, didžiausia šio filmo puošmena – tai legendinė sekso deivė Marilyn Monroe, kuri čia ne tik kvailioja smagioje kompanijoje, bet dar groja havajų gitara ir dainuoja.

O prasideda istorija nuo rimto įvykio – kartą „sausojo įstatymo“ laikais du muzikantai nevykėliai viename garaže (beje, per Šv. Valentino dieną) atsitiktinai tapo mafijos kruvinų vaidų liudininkais ir buvo priversti nešti kudašių. Pasprukti vyrukams pavyko, tačiau nuo tolimesnio banditų keršto jiems teko gelbėtis itin rafinuotu būdu.

>Kad gangsteriai jųdviejų nesučiuptų, draugams neliko nieko kito, kaip… apsimesti žaviomis panelėmis ir išvykti gastrolių su merginų muzikine grupe. Taip bosine gitara grojantis Džeris (Lemmonas) virto blondine Džeraldina, o saksofonininkas Džo (Curtis) tapo šatene Dafne.

Filmą gaminusios studijos vadovai broliai Mirischai buvo labai patenkinti, kad pavyko pagrindiniams vaidmenims angažuoti pirmojo ryškumo žvaigždes Marilyn Monroe ir Tony Curtisą, todėl sutiko Džo/Dafnės vaidmeniui paimti mažiau žinomą (vadinasi, ir gerokai pigesnį) Jacką Lemmoną, kuris, tiesą sakant, ir tapo tikru filmo atradimu.

Marilyn Monroe kandidatūra nelabai pradžiugino režisierių Billy Wilderį. Jis jau dirbo su šia superžvaigžde kuriant filmą „Septynmetis niežulys“ (The Seven Year Itch, 1955) ir savo kailiu patyrė, kad tie negatyvūs dalykai, kurie spaudoje rašomi apie ją, yra tikra tiesa. Marilyn buvo įpratusi vėluoti į filmavimus; gerą dieną dvi valandas, blogą dieną – iki šešių valandų. Ji visai nesimokė savo vaidmens teksto, daug kartų sugebėdavo supainioti žodžių eilę net paprastame sakinyje: „Tai aš, Meilutė“. Galiausiai visos žvaigždės replikos buvo užrašomos ant kartono lakštų ir rodomos iš už kameros.

>Keista, bet reikiamos „cheminės“ reakcijos nebuvo ir tarp Marilyn bei Tonio, nors jiems reikėjo vaidinti įsimylėjimą ir netgi bučiuotis (kurį laiką T. Curtis apsimeta milijonieriumi, kurį Meilutė nori sugundyti).

Vėliau žurnalistų paklaustas, ką jis jautė bučiuodamas sekso deivę, T. Curtis, visus suglumino tokiu atsakymu: „Tai tas pats, kas bučiuoti Hitlerį…“. Kai Monroe apie tai sužinojo, ji tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Tai jo problema“.

Filmuojant scenarijus nebuvo iki galo parašytas, ir daugelis replikų gimdavo improvizuojant tiesiog filmavimo aikštelėje. Dauguma jų seniai virto kinomanų dažnai naudojamomis citatomis. Ypač finalinė „Niekas nėra tobulas!“, kurios tikroji reikšmė paaiškėja tik kontekste.

3. „TAMSOS RITERIS“ (The Dark Knight, 2008)

Dėl bene garsiausio visų laikų kino komikso herojaus laurų jau seniai tarpusavy varžosi du panašaus amplua personažai – Supermenas ir Betmenas.

Betmenas pirmą kartą plačiai savo sparnus išskleidė 1943-ųjų metų filme. O Supermenu pavadintas pasaulio gelbėtojas JAV ekranuose startavo tuoj po II pasaulinio karo. Galima net sakyti, kad šie žiūrovų pamėgti personažai padėjo amerikiečiams įveikti karo siaubus ir pokario sunkumus. Nes stebuklinės pasakos pradas šiose istorijose buvo susietas su realaus pasaulio problematika ir rėmėsi amžinu kaip pasaulis tikėjimu, kad gėris visada privalo įveikti blogį. Abu superherojai gyveno dvigubą gyvenimą – banalų ir neįtikėtiną (kokį svajonėse regi pilka kasdienybe nusivylęs žmogus). Pertraukose tarp savo pasakiškų žygių Supermenas tapdavo kompleksuotu reporteriu Klarku Kentu. O Betmenas, nusiėmęs savo juodą kaukę ir nusivilkęs plačiaskvernį apsiaustą, virsdavo ramiai savo valdose tūnančiu, bet nepastebimai gerus darbus dirbančiu milijonieriumi Briusu Veinu. Amerikiečiams belikdavo tik mintyse susitapatinti su vienu iš jų, bet tai visai netrukdė žavėtis abiem ir nekantriai laukti naujo susitikimo su pamėgtais herojais.

Lyginant tarpusavy Supermeno ir Betmeno kinematografines epopėjas, akivaizdu, kad pirmojo herojaus evoliucija nuo 1978-ųjų metų šedevro kaskart smuko tik žemyn: paskutiniai filmai apie Supermeną galėjo pradžiuginti nebent darželinukus. Užtai naujausios „Betmeno” istorijos jau pretenduoja tapti gilius filosofinius kontekstus turinčiais kūriniais, kuriuos niekaip negalima apibrėžti tik vaikiško kino sąvoka. Ypač ši tendencija išryškėjo, kai prie šio projekto vairo stojo režisierius Ch. Nolanas. Filme „Betmenas: Pradžia“ (2005) jis „perkrovė“ gerokai nuvalkiotą siužetą ir suteikė jam anksčiau neregėtą pavidalą. O intelektualios prigimties aktoriui Christianui Bale‘ui Betmeno vaidmenyje pavyko išsivaduoti iš plokščio personažo stereotipo, ko niekaip nepavyko anksčiau padaryti jo pirmtakams Michaelui Keatonui, Valui Kilmeriui ir George‘ui Clooney.

Eksperimentas su legenda buvo rizikingas, tačiau baigėsi sėkmingai. Tačiau ilgai lauktą „Tamsos riterį“ buvo aptemdžiusi žinia apie premjeros nesulaukusį ir tragiškai iš gyvenimo pasitraukusį aktorių Heath‘ą Ledgerį, perėmusį didžiausio komiksų pasaulyje niekšo Džokerio estafetę iš Jacko Nicholsono.

Po teisybei, galima teigti, kad paskutinis H. Ledgerio vaidmuo yra ir aukščiausia jo aktorinio meistriškumo viršūnė.

Kino pasaulyje apstu savų prietarų. Dramų ir tragedijų aktoriams neretai tenka vaidinti neišvengiamose mirties scenose, tačiau jie dažniausiai vengia atsigulti į karstą. Manoma, kad tokios natūralistinės detalės gali išprovokuoti tragiškas pasekmes. Ir ne kartą kažkas panašaus yra atsitikę. „Tamsos riteryje“ taip pat yra susimąstyti verčiantis epizodas. Jame Džokeris apgauna policijos pareigūnus apsimesdamas mirusiu ir pasislėpdamas numirėliams skirtame maiše. Ši scena pati savaime dvelkia lediniu mirties šalčiu. Bet dabar joje prieš autorių valią atsiranda šokiruojantis ir šiurpus kontekstas.

Kas tai – paprasčiausias atsitiktinumas ar perspėjimas niekada neperžengti pavojingos ribos?

2.OPERACIJA „Y”“ IR KITI ŠURIKO NUOTYKIAI“ (Операция “Ы” и другие приключения Шурика, 1965)

Tai niekad nenusibostanti rusų režisieriaus Leonido Gaidajaus komedija, meistriškai derinanti ekscentriškus triukus, pantomimą, populiarių anekdotų leksiką ir žaismingą groteską.

Filmą sudaro trys skirtingos novelės, kurias vienija studentas Šurikas (akt. Aleksandras Demjanenka). Pirmoje istorijoje jam tenka perauklėti statybose bausmę atliekantį suaugusį chuliganą, antroje – ruoštis egzaminui su nepažįstama studente, o finale – pavaduoti naktinę sargę, kai jos saugomame sandėlyje bandys imituoti apiplėšimą komiška nevykėlių trijulė.

Operacijos „Y“ sumanymas gimė, kai ankstesnis režisieriaus filmas „Praktiški žmonės“ (Деловые люди) susilaukė sėkmės ir L. Gaidajui kino studijos „Mosfilm“ vadovybė pasiūlė susukti satyrinę komediją aktualia šiuolaikine tematika. Iš kelių jam pasiūlytų scenarijų režisierius pasirinko dviejų autorių – Jakovo Kostiukovskio ir Boriso Slobodskio – scenarijų „Nerimtos istorijos“, kuriame buvo dvi novelės. Pirmoje akiniuotas inteligentas studentas Vladikas pakliūdavo į ekscentriškas situacijas, bet išradingai iš jų išsikapanodavo. O antrojoje novelėje Vladikas padėjo tinginiui ruoštis egzaminams.

Scenarijus buvo patvirtintas 1964-ųjų kovą, bet L. Gaidajus su scenarijaus autoriais jų tekstą gerokai pakoregavo. Tačiau dviejų novelių medžiagos pilnametražiam filmui buvo per mažą, todėl atsirado trečioji istorija, kurioje veikia režisieriui jau pažįstamą komikų trijulė Jurijus Nikulinas, Georgijus Vicinas ir Jevgenijus Morgunovas, su kuriais L. Gaidajus dirbo anksčiau kurdamas trumpametražes komedijas „Šunį Barbosą ir nepaprastą krosą“ (1961) bei „Degtindarius“ (1962).

Taip pamažu „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ įgavo tą pavidalą, kurį pamilo milijonai žiūrovų anuometinės Sovietų sąjungos platybėse, įskaitant ir Pabaltijį.

Filmo fanai siužetą žino mintinai ir gali lengvai pakartoti kelias čia skambančias frazes, tapusias miesto folkloru. Kai kurių klasika tapusių replikų scenarijuje nebuvo: jos gimė aktoriams improvizuojant tiesiog filmavimo aikštelėje. L. Gaidajus mėgdavo tokią „saviveiklą“ ir ją skatino.

Filmą 1965-aisiais metais kino teatruose pažiūrėjo rekordinis žiūrovų skaičius – 69,6 milijonai.

1.VIENAS NAMUOSE“ (Home Alone, 1990)

Nuo senų laikų egzistuoja sąvoka „proginis“ filmas. Jų padaugėja prieš Šv. Valentino dieną: tai, žinoma, romantinės melodramos ir kitokie gražūs filmai apie meilę. Rusai dabar kuria daug patriotinių karinių filmų, kurių itin padaugėja prieš gegužės devintąją.

Amerikiečiai patriotinių filmų premjeras stengiasi sutapatinti su Nepriklausomybės dienos švente. Bet, ko gera, daugiausia proginių filmų pasirodo prieš Kalėdas ir Naujuosius metus.

Praktika seniai parodė, kad tokie visai šeimai skirti reginiai susilaukia didžiulio žiūrovų susidomėjimo, nes Kalėdų stebuklo dvasia tomis šventinėmis dienomis užburia ir jauną, ir seną. Juk suaugusieji – irgi vaikai, tiktai dideli…

Amerikiečiai jau daugiau nei 70 metų Kalėdas pasitinka žiūrėdami dar 1946-aisiais metais sukurtą filmą „Tas nuostabus gyvenimas“. Jei filmams rimtai galima taikyti epitetą „kultinis“, tai ši iki katarsio pakylanti režisieriaus Franko Capros drama būtų labai tinkamas objektas.

JAV režisieriaus Chriso Columbuso filmo „Vienas namuose“ stažas gerokai kuklesnis, bet galime drąsiai sakyti, kad nuo 1991-ųjų, kai ši šeimyninė komedija buvo sukurta, dar nebuvo tokių metų net Lietuvoje, kai ši komedija ir jos tęsiniai mums per televiziją nebūtų rodomi.

Kol vaikai žiūri šį seniai pamėgtą filmą, tėveliai gali ramiai atsipūsti: jų atžalos tikrai pamirš visas pramogas ir net neragindami susės žiūrėti jau ne kartą matytų mažojo Kevino nuotykių.

Šauni Makalisterių šeima išvyksta atostogauti į Paryžių ir tik pakeliui pasigenda savo aštuonmečio išdykėlio Kevino. O jis tik džiaugiasi gavęs proga pabūti namuose tikru šeimininku. Berniukas nenusimena ir tada, kai du vagišiai mėgina sudrumsti jo ramybę ir apiplėšti namus. Jis ima ginti savo tvirtovę kaip tikras partizanas.

Tikru atradimu tapo išradingąjį Keviną suvaidinęs dešimtmetis Macaulay Culkinas. Kartu su bukapročius piktadarius vaidinančiais aktoriais Joe Pesci (Haris) ir Danieliu Sternu (Marvas) jie sudaro nepakartojamą trijulę, garantuojančią gerą šventinę nuotaiką tiek kartų, kiek „Vieną namuose“ žiūrėsite.

18 milijonų dolerių kainavusi komedija uždirbo beveik pusę milijardo ir pelnytai pradeda geriausių kalėdinių filmų sąrašą (žr. https://www.imdb.com/list/ls066262898/?ref_=tt_rels_4).

Antrasis filmas „Vienas namuose 2“ (Home Alone 2: Lost in New York, 1992, rež. Chrisas Columbusas) su tais pačiais aktoriais jau nebuvo toks populiarus ir pelningas, bet išprovokavo dar du tęsinius: 1997, rež. Raja Gosnellas ir 2003, rež. Rodas Danielas. Juose Keviną Makalisterį vaidino du kiti berniukai Alexas D. Linzas ir Mike’as Weinbergas. Bet kas juos dabar prisimena. O abu filmus su Macauley Culkinu prueš Kalėdas tikrai dar matysime kasmet.

Taip pat skaitykite: 10 intriguojančių 2020-jų įtempto siužeto filmų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: