Filmo "Ben Hur", 1959 kadras

Šeštasis dešimtmetis pasauliniame kine buvo paženklintas didelių sukrėtimų ir naujų technologijų. Ypač abu šie procesai buvo ryškūs Amerikoje.

Psichologinę kino kūrėjų savijautą labai paveikė dešiniojo sparno politiku ataka prieš pažangius menininkus, siekusius kelti viešumon opias ir ilgai nutylėtas problemas – rasizmą, antisemitizmą, alkoholizmą, narkomaniją, jaunimo nusikalstamumo priežastis, politinę korupciją, smurtą kalėjimuose, profsąjungų susiliejimas su mafija.

Atsakydami į tokį Holivudo liberalizmą politikos radikalai pradėjo „raganų medžioklę“ ir jau 1952 m. buvo paskelbti „juodieji sąrašai“, į kuriuos pakliuvo 324 menininkai, dauguma jų neteko darbo. ŠĮ laikotarpį amerikiečiai pavadino „makartizmo epocha“ (senatoriaus Josepho McCarthy „garbei“). Kita vertus šeštasis dešimtmetis – tai naujų technologijų paradas, turėjęs sumažinti sparčiais tempais savo įtaką stiprinančią televizija.

Kad žiūrovai vėl sugrįžtų į kino sales, reikėjo jiems pateikti grandiozinius reginius gerokai didesniuose ekranuose – su šia užduotimi sėkmingai susidorojo įvairios plačiaformačio kino technologijos: labiausiai išplito ir dabar vėl sugrįžta dvigubai platesnė (70 mm) kino juosta, naudojama „Super Panavision 70“ kino kamerose. Mūsų apžvalgoje yra du tokio kino pavyzdžiai – „Ben Huras“ ir „Spartakas“. 

10. „BEN HURAS“ (Ben Hur, 1959 m.) Pirmieji Biblijos siužetus paversti įdomiais filmais išmoko italai. Tokie filmai atsirado jau baigiantis pirmajam XX a. dešimtmečiais. Netrukus jie net buvo pavadinti „peplumais“ arba „superkolosais“.

Tada ir Amerikoje pasirodė pirmieji savos gamybos „peplumai“, juos amerikiečiai pavadino epiniais filmais.

Jau 1907-aisiais buvo pirmą kartą ekranizuota knyga „Ben Huras“. Jos autorius Lew Wallace‘as pilietinio karo metu buvo šiauriečių kariuomenės generolas ir Naujosios Meksikos teritorijos gubernatorius.

Ben Huras“ pirmą kartą buvo išleistas 1880-aisiais, vadinosi „Ben Huras: Kristaus istorija“ ir netrukus pavadintas „įtakingiausia XIX a. krikščionių pasaulio knyga“. Joje atgyja pirmojo naujosios eros amžiaus Romos imperijos panorama, kurios epicentre yra Kristaus gyvenimas ir mirtis ant kryžiaus. Bet kur kas daugiau dėmesio skiriama kilmingam Judėjos piliečiui Judai Ben Hurui, kuris buvo išduotas geriausio draugo Romos tribūno Mesalos, apkaltintas pasikėsinimu nužudyti Romos valdininką, daug metų praleido vergijoje ir sugrįžo keršyti.

Didingiausią šios istorijos ekranizaciją 1959 metais atliko tuomet garsus JAV kino režisierius Williamas Wyleris, padovanojęs pasauliniam kinui keletą kino klasikos šedevrų.

Antroje šeštojo dešimtmečio pusėje amerikiečiai įveikė tuo metu kino teatrų pajamas smarkiai sumažinusios televizijos įtaką plačiaformačiasis filmais. Jie buvo filmuojami į dvigubai platesnę kino juostą, ir vaizdas kino teatruose buvo atitinkamai gerokai didesnis. Labiausiai tokiam formatui ir tiko epinės istorijos, kurių siužetai buvo pasiskolinti iš antikos arba Biblijos.

Ben Huras“ tapo tokio kino simboliu. Dėl epinio užmojo (masinėse scenose filmavosi per 50 tūkstančių statistų) ir grandiozinių kautynių vaizdų (be jokių kompiuterinių efektų!) jis ir dabar laikomas nepralenkiamu. Ilgai jis buvo ir absoliutus “Oskarų” rekordininkas – 11 statulėlių: už geriausią filmą, režisūrą, muziką, dekoracijas, montažą, garsą, kostiumus, specialiuosius efektus, operatoriui, pagrindinį vaidmenį (Charltonas Hestonas), antro plano vaidmenį (Hugh Griffithas). Tiek pat „Oskarų“ ligi šiol laimėjo tik dar du filmai – „Titanikas“ (1997 m.) ir „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ (2003).

Svarbiausi „Ben Huro“ herojai yra trys pirmaisiais naujosios eros metais gimę žmonės – “žydų karalius” Jėzus iš Nazareto, Judėjos didikas Benas Huras (Charltonas Hestonas) ir romėnų karvedys Mesala (Stephenas Boydas). Visų jų likimai susipina į tamprų istorinių konfliktų kamuolį.

P.S. Filmas išgelbėjo studiją „MGM“ nuo bankroto, o aktorius Charltonas Hestonas tapo kino žvaigžde.

P.P.S. 2016 metais matėme kol kas naujausią šio siužeto versiją – rež. Timuro Bekmambetrovo Holivude sukurtą filmą. (G.J.)

9. „DŽIAZE TIK MERGINOS“ (Some Like It Hot, 1958 m.) Originalus šio filmo pavadinimas „Kai kas mėgsta karščiau“ Sovietų sąjungoje buvo pakeistas į mažiau dviprasmišką ir gal net tikslesnę frazę „Džiaze tik merginos“.

Tai nesenstanti komedija, kuri seniai tapo savo žanro perliuku. Autoriai azartiškai parodijuoja tradicinius gangsterinius filmus, o aktoriai Jackas Lemmonas ir Tony Curtis skoningai tęsia travesti (persirenginėjimų komedijų) tradicijas. Tačiau, ko gero, didžiausia šio filmo puošmena – tai legendinė sekso deivė Marilyn Monroe, kuri čia ne tik kvailioja smagioje kompanijoje, bet dar groja havajų gitara ir dainuoja.

O prasideda istorija nuo rimto įvykio – kartą „sausojo įstatymo“ laikais du muzikantai nevykėliai viename garaže (beje, per Šv. Valentino dieną) atsitiktinai tapo mafijos kruvinų vaidų liudininkais ir buvo priversti nešti kudašių. Pasprukti vyrukams pavyko, tačiau nuo tolimesnio banditų keršto jiems teko gelbėtis itin rafinuotu būdu.

Kad gangsteriai jųdviejų nesučiuptų, draugams neliko nieko kito, kaip… apsimesti žaviomis panelėmis ir išvykti gastrolių su merginų muzikine grupe. Taip bosine gitara grojantis Džeris (Lemmonas) virto blondine Džeraldina, o saksofonininkas Džo (Curtis) tapo šatene Dafne.

Filmą gaminusios studijos vadovai broliai Mirischai buvo labai patenkinti, kad pavyko pagrindiniams vaidmenims angažuoti pirmojo ryškumo žvaigždes Marilyn Monroe ir Tony Curtisą, todėl sutiko Džo/Dafnės vaidmeniui paimti mažiau žinomą (vadinasi, ir gerokai pigesnį) Jacką Lemmoną, kuris, tiesą sakant, ir tapo tikru filmo atradimu.

Marilyn Monroe kandidatūra nelabai pradžiugino režisierių Billy Wilderį. Jis jau dirbo su šia superžvaigžde kuriant filmą „Septynmetis niežulys“ (The Seven Year Itch, 1955) ir savo kailiu patyrė, kad tie negatyvūs dalykai, kurie spaudoje rašomi apie ją, yra tikra tiesa. Marilyn buvo įpratusi vėluoti į filmavimus; gerą dieną dvi valandas, blogą dieną – iki šešių valandų. Ji visai nesimokė savo vaidmens teksto, daug kartų sugebėdavo supainioti žodžių eilę net paprastame sakinyje: „Tai aš, Meilutė“. Galiausiai visos žvaigždės replikos buvo užrašomos ant kartono lakštų ir rodomos iš už kameros.

Keista, bet reikiamos „cheminės“ reakcijos nebuvo ir tarp Marilyn bei Tonio, nors jiems reikėjo vaidinti įsimylėjimą ir netgi bučiuotis (kurį laiką T. Curtis apsimeta milijonieriumi, kurį Meilutė nori sugundyti).

Vėliau žurnalistų paklaustas, ką jis jautė bučiuodamas sekso deivę, T. Curtis, visus suglumino tokiu atsakymu: „Tai tas pats, kas bučiuoti Hitlerį…“. Kai Monroe apie tai sužinojo, ji tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Tai jo problema“.

Filmuojant scenarijus nebuvo iki galo parašytas, ir daugelis replikų gimdavo improvizuojant tiesiog filmavimo aikštelėje. Dauguma jų seniai virto kinomanų dažnai naudojamomis citatomis. Ypač finalinė „Niekas nėra tobulas!“, kurios tikroji reikšmė paaiškėja tik kontekste. (G.J.)

8. „DAINUOJANTYS LIETUJE“ (Singin’ in the Rain, 1952 m.) Pasibaigus nebyliajai kino epochai pirmasis kine uždainavo garsus trečiojo dešimtmečio Brodvėjaus muzikinių vaidinimų pažiba Alas Jolsonas (beje, gimęs Seredžiuje žydų šeimoje): filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927) jis suvaidino kantoriaus sūnų Džeką Rabinovičių, svajojantį tapti džiazo dainininku. Filme dar buvo tradicinių nebyliam kinui titrų, tačiau buvo ir įgarsintų epizodų, o svarbiausia – publikos numylėtinis sudainavo net septynias akimirksniu hitais tapusias dainas.

Visiems tapo aišku, kad garsinio (ir ypač muzikinio) kino artimiausia ateitis bus šviesi. Taip ir atsitiko. Studijų vadovai lenktyniaudami tarpusavy ėmė angažuoti vietines dainuojančias žvaigždes (jas lengviausia buvo rasti Brodvėjaus muzikiniuose vaidinimuose), o kai kas net iš užsienio tokias žvaigždes parsigabendavo. Pavyzdžiui, prancūzų kabaretų žvaigždę Maurice‘ą Chevalier, kuris šokdino Jeanette‘ą MacDonald ir dainavo pirmose amerikietiškose kino operetėse „Meilės paradas“ (The Love Parade (1929), „Valanda su tavimi“ (One Hour with You, 1932), „Mylėk mane šiąnakt“ (Love Me Tonight, 1932) ir „Linksmoji našlė“ (The Merry Widow, 1934).

Netrukus ir keli amerikiečiai tapo tokio kino lyderiais. Fredas Astaire‘as su partnere Ginger Rogers šoko ir dainavo dešimtyje filmų (1933-1949).

Stiprus Fredo Astaire‘o konkurentas penktajame dešimtmetyje buvo MGM studijos dainininkas ir šokėjas Gene‘as Kelly (1912–1996): jo muzikinėje komedijoje „Pakelti inkarus!“ (Anchors Aweigh, rež. George Sidney, 1945 m.) suvaidintas jūreivis Džo Bredį vienoje scenoje net šoko su neįtikėtinu partneriu… animaciniu peliuku Mikiu.

1952 m. drauge su režisieriumi Stanley Donenu Gene‘as Kelly susuko vieną gražiausių klasikinių miuziklų „Dainuojantys lietuje“.

Filmo veiksmas plėtojasi 1927-aisiais (kaip tik tada, kai nebylius personažus JAV ekrane ėmė keisti kalbantys ir dainuojantys veikėjai). Pagrindinis herojus Donas Lokvudas (jį, žinoma, vaidina pats Gene‘as Kelly) yra nebyliojo kino žvaigždė. Nebaigus vieno filmo, kuriame Lokvudas vaidina su savo pastovia partnere Lina Lamont (akt. Jean Hagen) studijos vadovai sužino, kad konkurentai netrukus išleis „Džiazo dainininką“. Paskubomis priimamas sprendimas: vienintelė galimybė užbaigti filmą ir išgelbėti projektą – paversti jį miuziklu.

Reikalą komplikuoja dvi aplinkybės: Donui atsibodo jo grubių manierų partnerė ir jis jau seniai svajoja jos atsikratyti. Antra, Lina visai neturi muzikinės klausos ir pati dainuoti negali. Vadinasi, reikia skubiai kažką daryti.

Reikalai iš mirties taško pajuda, kai įgarsinti Liną sutinka kukli statistė Ketė Selden (akt. Debbie Reynolds).

Žinoma, be naujo meilės romano ir intrigų neapsieinama, bet finale laimi meilė, draugystė ir garsinis kinas. (G.J.)

7.BUTAS“ (The Apartment, 1960 m.) Filmuojant ekscentrinę komediją „Džiaze tik merginos“ susipažinę Billy Wilderis ir aktorius Jackas Lemmonas taip susidraugavo, kad drauge susuko dar šešis filmus.

Niekas iš amerikiečių aktorių į holivudinės komedijos spindesį neįdėjo tiek intelektualios energijos, kiek Jackas Lemmonas“, – kitados parašė garsus JAV kino kritikas Richard Corlissas. Tiksliau, ko gera, nepasakysi. Aktoriaus indėlis į amerikietiškos klasikinės komedijos taupyklę tikrai didelis.

Geriausiuose Jacko Lemmono vaidmenyse yra kažkas „čapliniško“ – panaši užuojauta skriaudžiamiems personažams ir tragikomedijos stilistika, provokuojanti juoką pro ašaras.

Ši savybė puikiai atsiskleidė lyrinėse B. Wilderio komedijose „Butas“ (1960 m.) ir „Saldžioji Irma“ (Irma la Douce, 1963 m.), kuriose J. Lemmono partnerė buvo anuo metu nepaprastai populiari dar viena tragikomikė Shirley MacLaine. Jiedu suvaidino vieną subtiliausių ir jautriausiu klasikiniame kine meilės istoriją.

Abu aktoriai buvo nominuoti „Oskarams“, bet jų negavo. Tačiau filmas pelnė penkis „Oskarus“ (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, scenarijų dailininkų darbą ir montažą). Aktorė Shirley MacLaine buvo apdovanota Venecijos kino festivalyje.

Jackas Lemmonas suvaidino kuklų draudimo firmos darbuotoją vienišių Kalviną Baksterį, kuris svajoja apie sėkmingą karjerą, bet amžinai jį kas nors aplenkia. Ir visi, kas netingi, naudojasi geraširdžio vaikino raktu nuo jo buto – kad galėtų čia rengti slaptus pasimatymus su panelėmis. Tokiais atvejais Baksteriui tenka laiką leisti lauke, o neretai ir miegoti parke ant suolelio.

Kartą savo bute Kalvinas aptinka po pasimatymo su bosu (akt. Fredas MacMurray’us) sąmonės netekusią mielą liftininkę Fren Kjubelik. Savo gyvenimu nusivylusi simpatiška mergina išgėrė didelę migdomųjų dozę ir vos neužmigo amžinu miegu.

Baksteriui pavyko išgelbėti merginą, ir ji netrukus suprato, kad nuoširdžiai pamilo šį labai mielą ir geraširdį vaikiną. Bet tai dar, žinoma, ne klasikinis holivudinis happy end.

Žurnalo „The Times“ kino apžvalgininkas Richardas Corlissas į žinią apie J. Lemmono mirtį 2001-aisiais sureagavo šias žodžiais: „XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje išdidi Amerikos tauta ėmė abejoti savo jėgomis ir neklystamumu. Ir aktorius Jackas Lemmonas ekrane drąsiai nubrėžė tokių permainų trajektoriją. Jis demonstravo publikai, ne visada linkusiai jam tikėti, tą karčią tiesą, kuri vainikavo komediją „Džiaze tik merginos“: „Niekas nėra tobulas“. Jackas Lemmonas – šis liūdnas klounas ir išmintingas tragikas – tapo visų mūsų veidrodžiu“. (G.J.)

6.SEPTYNI SAMURAJAI“ (Shichinin no samurai, 1954 m.) Pirmą kartą plačioji pasaulio visuomenė apie japonų kino režisierių Akirą Kurosawą sužinojo 1951-aisis metais, kai Venecijos kino festivalyje buvo parodytas jo „Rasiomonas“. Vėliau prie „Auksinio Šv. Morkaus liūto“ amerikiečiai pridėjo dar ir savąjį „Oskarą“.

Pasinaudojęs garsaus tėvynainio Ryūnosuke Akutagawos novelėmis „Rasiomono vartai“ ir „Tankumyne“ režisierius pateikė labai drąsią kino sakmę apie nusikaltimą ir bausmę. Apie šiurpų moters išniekinimą ir jos vyro nužudymą girioje pasakojo keturi tragedijos liudininkai: nužudytojo samurajaus žmona, galvažudys, velionio dvasia ir medkirtys, atsitiktinai matęs šį įvykį. Visos keturios įvykdyto nusikaltimo versijos prieštaravo viena kitai ir skyrėsi esminėmis detalėmis, kiekvienas tragiško susidūrimo dalyvis buvo savaip teisus, o tikroji tiesa kartu su visais psichologiniais nužudymo motyvais ištirpo gausiame visus pėdsakus naikinančiame lietuje.

Taip A. Kurosawa tapo kino klasiku, kurio kiekvienas naujas filmas buvo laukiamas ir vertinamas labai pozityviai. Dažnai jo filmuose vaidino aktorius Toshirô Mifune, režisieriaus dėka tapęs tikru japoniškos kino kokybės simboliu.

Būtent tokį jį įsidėmėjo ir mūsų vyresnės kartos kino žiūrovai, šį aktorių matę mūsų šalyje rodytuose A. Kurosawos šedevruose – „Septyni samurajai“ (1954 m.) ir „Raudonbarzdis“ (1965 m.). Pirmajame filme septyneri klajojantys kariai už kuklų atlygį sutinka apginti skurdžius valstiečius nuo kaimelį terorizuojančių banditų. Antrajame filme beturčių ligoninės gydytojas, pramintas Raudonbarzdžiu dėl plaukų spalvos, nuoširdžiai gina savo pacientus ne tik nuo žaizdų ir infekcinių ligų, bet ir nuo žmonių pykčio epidemijos.

Pradinis „Septynių samurajų“ siužetas buvo visai kitoks. A. Kurosawa buvo sumanęs papasakoti istoriją apie vienišo samurajaus vieną gyvenimo dieną, kurios pabaigoje dėl netinkamo poelgio jis įvykdo charakiri (ritualinę savižudybę, kardu perpjaunant pilvą).

Tačiau iš šios medžiagos, anot režisieriaus, filmas niekaip nesusidėliojo, todėl jis paprašė asistentų pasikapstyti Japonijos praeityje ir paieškoti kitos istorijos. Vienas pagalbininkas surado pasakojimą apie XVI a. samurajų, kuris už valgį ir pastogę apsiima saugoti valstiečių kaimą.

Taip pasakojimas apie vieną samurajų buvo išplėtotas iki istorijos apie septynis samdinius, ginančius valstiečius žemdirbius nuo banditų gaujos.

Ilgoje filmo ekspozicijoje valstiečių atstovai nusisamdo patyrusį karį Kambįėjų (jį suvaidino pastovus A. Kurosavos aktorių trupės narys Takashis Shimura), kuris, anot Tado Blindos, „renka šaiką“, su kuria ir stos į mirtiną kovą su užpuolikais.

Kova bus žiauri. Iš septynių samurajų gyvi liks tik trys. Finale, kai išgelbėti valstiečiai sėja ryžius, prie keturių kapų stovintis Kambįėjus ne tiek T. Mifune‘s personažui, kiek žiūrovams, sako: „Tu manai, kad mes nugalėjom? Ne, tai valstiečiai nugalėjo. Samurajai yra tarsi vėjas, o valstiečiai – tai pati žemė“.

Filmas buvo nepaprastai populiarus, o jo siužetas kartais atgydavo netikėtais pavidalais. Pavyzdžiui, kaip amerikietiškas vesternas. Pirmasis tokią „operaciją“ atliko režisierius Johnas Sturgesas, 1960-aisiais sukūręs klasiką tapusį „Šaunųjį septynetą“. Jis susilaukė dar kelių tęsinių, o prieš penketą metų ekranuose pamatėme naujausią perdirbinį (2015 m., rež. Antoine‘as Fuqua). (G.J.)

12-Angry-men

5. „12 įtūžusių vyrukų” (12 Angry men, 1957 m.) Filmas „12 įtūžusių vyrukų” sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus.  Šis filmas yra geriausias pavyzdys, kad norint sukurti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai.  Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Filmas įtraukia puikiai atskleidžiamais veikėjų charakteriais per jų  konfliktinius dialogus. Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški.  Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje  (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis). Tolimesnėje filmo eigoje prisiekusieji stengiasi priimti vieningą sprendimą, ar jaunuolis yra kaltas, ar nusikaltėlis yra kitas asmuo.

Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų  esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui.

Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje. Jokių įmantrių kambarių, įmantrių rūbų, tiesiog 12 kostiumais apsirengusių vyrų, 12 kėdžių ir vienas stalas. Iš tikrųjų jeigu pasižiūrėtume, kiek laiko veiksmas vyksta prisiekusiųjų kambaryje, ir kiek laiko kitur, rasime didžiulę disproporciją – iš 96 filmo minučių, vos 3 minutės veiksmo vyksta kažkur kitur. Nors galbūt tai atrodo nuobodu – kaip įmanoma filmą sukurti apie buvimą viename kambaryje – tačiau  visa  filmo esmė yra, stiprūs charakteriai, dialogai, diskusijos, o ne filmavimo aikštelės dekoracijos. (A.L.)

Cat-on-a-Hot-Tin-Roof-6

4. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (Cat on a Hot Tin Roof, 1958 m.) Neleiskite pavadinimui jūsų suklaidinti, šis filmas tikrai nėra apie kates, toli gražu. Tačiau galima sutikti, jog pagrindinis šios juostos personažas Maggie būtent taip ir jaučiasi – tarytum stovėtų ant įkaitusio skardinio stogo, kai aplink verda emocijos, nuoskaudos, nusivylimai, o šeimos krizė baigia palaužti net stipriausius. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ didžiuosius ekranus pasiekė po šimtus kartų atliktų pjesių teatro scenose. Jos autoriui Tennessee Williams šis kūrinys pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Tačiau režisierius Richard Brooks pritaikė pjesę didžiųjų ekranų žiūrovui ir leido į visą istoriją pažvelgti kiek kitu kampu. Filmas buvo nominuotas šešioms Oskaro statulėlėms, tačiau manoma, jog ši juosta buvo pernelyg kontraversiška to meto kritikams, tad filmas liko be apdovanojimo. Tačiau tai tikrai nesutrugdė jam atrasti savojo žiūrovo, o ir vertinamas jis kaip vienas geriausių visų laikų filmų.

Istorija mus nukelia į negandų blaškomą šeimą. Artimų santykių troškimas, aistra, svajonių sudužimas, alkoholizmas, vienatvė ir depresija. Pagrindiniai filmo herojai Maggie ir jos vyras Brick išgyvena sunkius laikus. Brick yra buvęs garsus futbolo žaidėjęs, gavęs traumą ir turėjęs pasitraukti iš žaidimo bei pamiršti sportą. Sugniuždytas nutikusios nelaimės jis tampa šaltas, melanholiškas, nebekreipia dėmesio į žmoną, tėvus ir nebesistengia gyventi pilnavertiško gyvenimo. Viso to pasekoje vyras skandina savo nuoskaudas alkoholio liūne.

Tuo tarpu Maggie tampa šeimos galva ir stengiasi nepasiduoti neigimoms emocijoms. Energinga, gyvybės kupina moteris turi svajonių susilaukti vaikelio ir galbūt taip bandyti sutvirtinti byrančius šeimos pamatus. Tačiau visos idėjos lieka neįgyvendintos ir žlugdomos abejingo vyro. Negana to šeima sužino apie Brick tėčio ligą ir jam gyventi likusius metus. Tačiau tai nesuartina visos šeimos, kol vieni liūdi dėl susiklosčiusios situacijos, kiti jau skaičiuoja pinigus ir dalinasi atkeliausiantį palikimą. (D. Č.)

15

3. „PSICHOPATAS“ (Psycho, 1960) Apie Alfredo Hitchcocko ir jo filmuose pasirodančių aktorių santykius pripasakota begalė anekdotų. Kai kuriuos į apyvartą mielai leisdavo pats režisierius, vadinęs kino aktorius „naminiais galvijais“ arba sakęs, kad tūkstančiai laukinių sparnuočių „Paukščiuose“ jam suteikė mažiau problemų, negu vienos Holivudo žvaigždės kaprizai. Aktoriai ne visuomet buvo jo filmuose svarbiausi herojai. Kartą paklaustas, kokie aktoriai jo filmuose davė maksimalų efektą, režisierius (užuot puolęs vardinti su juo dirbusias Holivudo garsenybes) įvardijo… pieno stiklinę, kurioje pagal situacijos logiką galėjo būti nuodai („Įtarimas“), rūsyje gulinčius šampano butelius, kuriuose naciai neva laikė atominei bombai reikalingą uraną („Bloga reputacija“), suglamžytą popierėlį, nuo kurio turinio priklausė nekalto žmogaus gyvybė („Jaunas ir nekaltas“) ir aktorių Cary Grantą nežinia kodėl kukurūzų lauke persekiojantį trąšas barstantį lėktuvėlį („Į šiaurę per šiaurės vakarus“).

Įdomu, kad jau dirbdamas Amerikoje A. Hitchcockas filmavo garsiausias Holivudo gražuoles ir simpatiškiausius aktorius. Nesunku pastebėti, kad pastarieji dažnai vaidino charakteringus piktadarius, sadistus bei žudikus. Taip režisierius griovė seną Holivudo kanoną, kuris teigė, kad simpatiškos išvaizdos aktoriai privalo vaidinti tik teigiamus personažus. A. Hitchcockas elgėsi priešingai, tarsi norėdamas perspėti, kad nespręstume apie žmogų iš jo išvaizdos, juk dažnai už patrauklaus fasado gali slypėti visai ne tobulas vidus.

0000005

Šios taisyklės laikomasi ir filme „Psichopatas“, sukurtame pagal Roberto Blocho romaną. Filmas prasideda nuo banalios vagystės: simpatiška sekretorė Marion Krein (Janet Leigh) pasisavina didelę pinigų sumą ir su šiuo grobiu skuba pas savo meilužį, bet pasinaudoti lengvais pinigais jai nebeteks. Nuolat augančią įtampą režisierius sumaniai kuria jau nuo titrų (tai irgi vienas svarbus A. Hitchcocko stiliaus elementas). Kaip gerai žmogaus prigimtį ir baimės mechanizmuose susigaudantis psichologas jis žino, kad baimių šaltiniai yra ne išorėje, o mumyse.

Geriausiais savo filmais režisierius įrodė ir tai, kad didžiausias košmaras žmogų tyko banalioje kasdienybėje. Todėl net ir filmo originalų pavadinimą „Psycho“ galima traktuoti kaip specifinę psichozės rūšį, kai mirtina grėsmė gali užklupti jokio ypatingo įtarimo nekeliančioje realybėje. Apie tai nuolat perspėja Bernardo Herrmanno muzika, įtampos kupinais disonansais nuo filmo pradžios atvesdama prie pirmosios veiksmo kulminacijos pakelės motelio vonios kambaryje. Virtuoziškas šios scenos montažas (kai per 45 sekundes žiūrovai pamato 70 skirtingais rakursais nufilmuotų uždaros aplinkos planų) yra tikras meistriškumo šedevras.

Į motelio prižiūrėtoją Normaną Beitsą persikūnijęs aktorius Anthony Perkinsas taip įtikinamai suvaidino komplikuotą šizofrenijos atvejį, kad jį finale ilgai tenka komentuoti profesionaliam psichopatologui. O A. Perkinsui šis aktorinis triumfas, galima sakyti, sugadino karjerą – jis buvo tiesiog pasmerktas ir toliau vaidinti panašius monstrus, slypinčius po simpatiško ir jautraus žmogaus išore. Vien Normaną Beitsą aktoriui vėliau teko vaidinti dar tris kartus (1983, 1986 ir 1990 m.) – vieną jų jis net pats režisavo. Bet tai jau buvo tik dėmesio nevertos blankios A. Hitchcocko šedevro kopijos. (G.J.)

2. „SPARTAKAS” (Spartacus, 1960) Dėl kasmet stiprėjančios konkurencijos su televizija Holivudo strategai griebėsi eksperimentų, galinčių vėl sugražinti žiūrovus į kino teatrus.

Pirmiausiai buvo mestas spalvoto kino koziris: iki 1947 m. 88 proc. visų Holivudo filmų buvo nespalvoti., o po 10 metų daugiau nei pusė buvo filmuojama ant spalvotos juostos. Vėliau atėjo ekrano parametru revoliucija. Grandiozinė technologijos pergalė, pavadinta Cinerama (į šešis kartus didesnį išgaubtą ekraną vaizdą transliavo trys sinchronizuoti projektoriai), dėl brangumo nepasiteisino ir neilgai trukus išnyko. O plačiaformatis kinas, filmuojamas į dvigubai platesnę – 70, o ne 35 mm. – kino juostą savo svarbiausią misiją sėkmingai atliko ir buvo populiarus gana ilgai.

Tokie plačiaformačiai filmai idealiai tiko vesternams su plačiomis prerijų panoramomis ir istorinės tematikos filmams, kurie tada išgyveno tikrą renesansą ir net buvo praminti „Holivudo antika” („Ben Huras”, „Kleopatra”, „Romos imperijos žlugimas”).

Puikiai šioje kompanijoje jaučiasi ir legendinis „Spartakas”. Po „Garbės kelių” tai buvo antrasis režisieriaus Stanley Kubricko ir aktoriaus Kirko Douglaso triumfas. Tiesą, filmą pradėjo kitas režisierius – Anthony Mannas, bet dėl nesutarimų su prodiuseriu bei pagrindinio vaidmens atlikėju, kaip tai neretai būna Holivudo praktikoje, netrukus buvo pakeistas.

Europiečiai Spartako vadovaujamų vergų sukilimo laikus įsivaizduoja iš kelis kartus ir lietuviškai leisto rašytojo Raffaello Giovagnoli knygos. Bet kurdami filmą amerikiečiai pasinaudojo jiems gal labiau artimu romanu, kurį parašė Howardas Fastas.

Pagal jo knygą sukurto filmo pagrindą sudaro 74 metais prieš Kristų įvykęs Trakijos vergų sukilimas, vadovaujamas gladiatoriaus Spartako (Kirkas Douglas).

Tik trumpai palyginus abi knygas apie Spartaką tampa aišku, kodėl amerikiečiai pasirinko amerikietį. Raffaello Giovagnoli knygoje sukilusių vergų lyderis yra idealizuojamas: jis ne tik narsus karys, bet ir gražuolis, kurio kerams neatsispiria net kilmingos Senovės Romos aristokratės.

Niekad nemėgusiam idealizavimo ir sentimentalumo S. Kubrickui labiau rūpi ne antikinio superherojaus, bet visų pirma žmogaus charakteris. Tikriausiai todėl ilgoje filmo ekspozicijoje rodomas nužmoginimo mechanizmas gladiatorių mokykloje: vergams, kad ir kokie jie narsūs būtų gladiatorių arenoje, kiekvieną akimirką pabrėžiama, kad jie yra tik dvikojai gyvuliai. Todėl ir gladiatorių sukilimas čia yra stichiškai kilęs maištas dėl dar vieno kantrybės taurę perpildžiusio pasityčiojimo.

Kaip gladiatorius Spartakas visai neidealizuojamas. Atvirkščiai, jau pirmoje dvikovoje jis arenoje pralaimi juodaodžiui atletui (Woody Strode’as), bet lieka gyvas tik todėl, kad priešininkas jo pasigaili ir atsisako vykdyti svečių ložėje sėdinčių ponų raginimą nužudyti pralaimėjusį (labai panaši scena vėliau panaudota Ridley Scotto „Gladiatoriuje“).

Kirko Douglaso suvaidintas Spartakas – visų pirma yra savo orumą ginti pasiryžęs Žmogus. Net ir tada, kai kovų išsekintų bendraminčių gretos praretėjo tiek, kad maištininkų pralaimėjimas tapo nebeišvengiamas.

Trijų valandų trukmės filme netrūksta epinių mūšių su Romos legiono kariais vaizdų, bet yra ir lyrikos (Spartako ir vergės Varinijos meilė), klasinės neapykantos (Spartako ir Kraso dvikova) ir net subtilaus humoro (Peteris Ustinovas už sukto gladiatorių pirklio vaidmenį gavo Oskarą kaip geriausias antraplanis aktorius).

1991 m. į atnaujintą „Spartako” versiją įtraukti anksčiau išmesti epizodai, o mirusio Laurence’o Olivier (jis vaidino Krasą) vaidmenį įgarsino jo kolega Anthony Hopkinsas. (G.J.)

14

1. „SVAIGULYS“ (Vertigo, 1658) Šiame filme Jamesas Stewartas suvaidino privatų San Francisko detektyvą Skotį Fergiusoną, kuris jau pirmuose kadruose, besivaikydamas stogais sprunkantį nusikaltėlį, patiria stiprų akrofobijos (aukščio baimės) priepuolį. O kiek vėliau jis gaus iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą užduotį, kuri apvers visą ligšiolinį Skočio gyvenimą.

Nuo panašios užduoties (pasekti moterį) prasidėjo begalė detektyvinių romanų, pvz., Dashiello Hammetto ar Raymondo Chandlerio knygos. „Svaiguliui“ (1958 m.) A. Hitchcockas pasirinko prancūzų literatūrinio tandemo Pierre’o Boileau bei Tomo Narcejac’o romaną „Prisikelti iš numirusių“ ir iš jo nuaudė labai painią intrigą, kurios tikrosios esmės ilgai negali suvokti nei žiūrovai, nei pats seklys.

A. Hitchcockas buvo tikras manipuliacijų virtuozas., turėjęs keletą profesinių paslapčių, kuriomis išradingai naudojosi. Vieną jų jis buvo pavadinęs „Bombos teorija“, kurią aiškino labai paprastai. „Įsivaizduokime, kad žiūrime filmą, kuriame yra labai ilgas epizodas – du vyrai sėdi prie stalo ir dešimt minučių kalba apie beisbolą. Žiūrovams (ypač nieko nenutuokiantiems apie šios sporto rūšies taisykles) bus nuobodu visą šį laiką stebėti tą patį kadrą. Bet jeigu po dešimties minučių įvyks sprogimas, žiūrovai trumpam bus šokiruoti. O dabar įsivaizduokime, kad žiūrime truputėlį pakeistą to paties filmo variantą. Sakykime, kad filmo autoriai iš karto parodo po stalu esančią bombą ir akcentuoja, kad iki sprogimo liko 10 minučių. Argi dabar žiūrovai nuobodžiaus? Nieko panašaus, jie nuo šiol atomazgos lauks su vis labiau augančiu nerimu“.

000003

Taigi, paniškos aukščio baimės užvaldytas Skotis Fergiusonas priverstas pasitraukti iš pareigų, tačiau senas draugas paprašo pasekti jo žmoną Madleną, kuri pastaruoju metu ėmė keistai elgtis. Panašu, kad Madlenai ramiai gyventi neleidžia senos šeimos šmėklos, ypač prieš daugelį metų nuskendusi jos prosenelė. Sekdamas šią paslaptingą moterį Skotis pajunta jai simpatiją, todėl siaubingą šoką išgyvena tada, kai Madlena šoka nuo aukštos varpinės žemyn, o jis dėl paniškos aukščio baimės priepuolio negalėjo sutrukdyti šiam savižudybės aktui.

Neatskleisdamas tolimesnių įvykių galiu tik pasakyti, kad netrukus gatvėje Skotis sutiks į Madleną nuostabiai panašią moterį, tik ji bus ne brunetė, o blondinė (abi vaidina aktorė Kim Novak). Kas tai – protu nesuvokiama mistika, reali haliucinacija ar kažkieno klastingas planas. Jei taip, tai ko juo siekiama? (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Deimantė Čegytė, Aušra Leonavičiūtė

Taip pat skaitykite: TOP 10 kultinių 70-jų filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: