TOP 10 Stiveno Kingo knygų ekranizacijų

Stivenas Kingas — neabejotinai vienas geriausiai atpažįstamų šiuolaikinių rašytojų. Nors geriausiai žinomas dėl siaubo literatūros, amerikiečių autorius nevengia ir mistikos, dramos ar trilerio žanrų. Per daugiau 40 metų kūrybos jis yra parašęs virš šimto knygų ir šimtus trumpų istorijų.

Kuriant filmus ar serialus Kingo kūryba buvo remtasi virš 200 kartų! Nors tai ir nusileidžia adaptacijoms pagal klasikų, kaip Šekspyro, kūrybą, garsiausi Stiveno Kingo filmai jau seniai yra tapę pop kultūros dalimi. Juos parodijuoti itin mėgsta animaciniai serialai „The Simpsons“ ir „Family guy“, tačiau gausu ir kitų pavyzdžių. Kadangi adaptacijų sąrašas toks platus, visi sąraše esantys filmai nusipelno bent kartą būti peržiūrėti kiekvieno filmų mėgėjo. Dauguma filmų yra seni, o jų siužetai gerai žinomi, taigi bus spoilerių. Tačiau tai lyg Žvaigždžių Karai — nors ir iš anksto aišku kas bus, žiūrėti vis tiek verta.

10. Naminių gyvūnėlių kapinės (Pet Sematary, 1989) — gydytojas Luisas su žmona ir vaikais atvyksta į nuošalų miestelį, kur nuo pirmos dienos prasideda įtartini įvykiai. Luiso dukra nukrenta nuo sūpynių, o sūnaus vos nepartrenkia sunkvežimis, nuo kurio jį išgelbėja naujas kaimynas. Netrukus šeima atranda už jų namo esantį takelį, kuris veda į naminių gyvūnėlių kapines. Po to, gydytojui ligoninėje tenka susidurti su mirštančiu pacientu, kuris paskutiniais žodžiais ištaria, jog nori padėti Luisui. Tą naktį jį aplanko mirusiojo vaiduoklis perspėdamas jokiu būdu neiti į gyvūnėlių kapines. Po kiek laiko, kaimynas Luisui praneša, jog rado jų katiną partrenktą. Nenorėdamas nuliūdinti dukros, daktaras kartu su kaimynu palaidoja katiną gyvūnėlių kapine, kuriose sunkiai beatpažįstamas katinas atgyja. Galiausiai paaiškėja, jog toje vietoje anksčiau buvo indėnų ritualinės kapinės. Visa tai neskamba per daug originaliai. Nors zombių tema filmo išleidimo metu dar nebuvo populiari, žiūrint šiais laikais nuspėjamumas gali kiek trukdyti. Vis dėlto, Naminių gyvūnėlių kapinės yra dar vienas senamadiškas siaubo filmas, kuriame siaubą kuria labiau atmosfera negu įvykiai.

Šiame filme išskiriamos dvi pagrindinės siužeto linijos. Pirmoji – apie šeimą, persikraustančią į naujus namus, po kurios įvyksta katastrofa. Antroji istorija koncentruojasi į mamą, bandančią susitvarkyti su savo labai traumuojančia praeitimi. Ši istorja daug baisesnė nei tai, kas vyko pagrindinėje pirmojoje istorijoje.

Tai šeimos drama apie mirties priėmimą sukurianti nuotaiką nuo pat pradžių. Galbūt baisiausia yra rodoma Rachel sesers Zeldos praeitis (suvaidintą Andrew Hubatsek), kuri sirgo stuburo meningitu ir mirė, kai Rachel buvo vaikas. Zeldos iškrypęs stuburas ir jos išgąsdinantis juokas atspindi vaikų baimes. Mums ji pasirodo kaip Rachel košmarų priešas, vaiduoklis, kuris ją persekiojo metų metus, o ne kaip ji buvo iš tikrųjų.

Apmąstant 1980-ųjų siaubo mėgstamiausius filmas atrodo kiek praleidžiamas publikos, tačiau jame tikrai yra siaubo elementų ir yra įmiksuotos labai geros siaubo scenos, o dar prie mikso pridėjus ir aukštų melodijų muziką rezultatas yra neapsakomas.

9. Tylos zona (The Dead Zone, 1983) — Džonis, jaunas vidurinės mokytojas patenka į netikėtą avariją. Pabudus po penkių metų komos, jis suvokia, jog jo mylimoji jau spėjo ištekėti ir susilaukti vaikų. Bet tai dar ne viskas — po komos įgauna aiškiaregio galių, kurios, vos prisilietus prie žmogaus, gali atskleisti jo paslaptis ir ateitį. Pasklidus naujienoms apie naująsias galias, Džonio pagalbos pradeda prašyti vis daugiau žmonių. Ilgainiui jis supranta, jog galėdamas matyti ateitį jis gali ją keisti. Prezidento rinkimų metu Džonis paspaudžia kandidato Grego Stilsono ranką ir išvysta ateitį, kur jis tapęs Prezidentu pradeda branduolinį karą su sovietų sąjunga. Apsisprendęs dėl savo misijos, Džonis palieka laišką savo mylimajai, paaiškindamas, kad dėl taikios ateities jam teks paaukoti gyvybę.

Filmo pradžioje trumpai vaizduojamos vizijos apie skirtingas paslaptis, kurias reikia išspręsti. Matome įvairių rūšių nusikaltimus, mįsles, personažus ir įtemptas pavojingas akimirkas. Tai gana daug medžiagos, bet viskas dera.

Istorijos pirmame akte matome Johnny nelaimingą atsitikimą ir jo atsigavimą, kuris atskleidžia jo naujas galias, ir kaip jis padeda policijai tirti bylas. Be to, dar nebuvo paminėtos papildomos veikėjų linijos, kurios apima Johnny santykius su tėvais ir ypač su buvusia sužadėtine Sara (suvaidinta Brooke Adams), kuri, kol Johnny gulėjo komoje susituokė ir susilaukė vaiko.

Kova su savo galiomis kelia klausimų galimybę pakeisti akivaizdžiai nulemtus įvykius.  Filme daugybė įsimintinų scenų, įskaitant įtemptą susidūrimą tarp Johnny ir Stillsono politiniame mitinge, bei vaizdingą viziją apie jauną mergaitę, kuri skęsta ir persekioja Johnny viso siužeto metu..

8. Pražūtingas rūkas (The Mist, 2007) — po stiprios audros Deividas ir jo aštuonmetis sūnus atvyksta į maisto prekių parduotuvę. Greitai po to neaiškios kilmės tirštas rūkas apsupa parduotuvę su joje esančiais žmonėmis. Į lauką pasiųsti žmonės grįžta sunkiai sužeisti, panika ir įvairios teorijos plinta tarp įkalintų žmonių. Galiausiai paaiškėja, jog mokslininkų eksperimentai gali būti susiję su milžiniškais vorais ir kitomis pabaisomis esančiomis rūke. Deividas, jo sūnus ir dar keli žmonės paslapčia išsiruošia bėgti. Važiuodamas pro savo namus jis randa negyvą žmoną griuvėsiuose. Netrukus baigiasi benzinas. Grupei nusprendus, kad nebėra jokios išeities, jie pasirenka nusižudyti su ginklu, o ne būti sudraskytais rūko pabaisų. Paskutiniam gyvam likusiam Deividui šovinių nebelieka. Jis išlipa iš automobilio pasitikti mirties, tačiau rūkui išsisklaidžius pamato, jog atvykusi armija spėjo numalšinti pavojų. Pražūtingame rūke galima rasti tiek naujo tipo, tiek senamadiško siaubo elementų. Filme yra pakankamai veiksmo, kraujo ir žarnų šiuolaikiniam trileriui, tačiau netrūksta ir psichologinės, nežinios keliamos įtampos. Taip pat, Pražūtingo rūko pabaiga yra viena pesimistiškiausių filmų istorijoje, kas neabejotinai nusipelno pagarbos.

Deividas mąsto racionaliai, stengiasi išlikti ramus,  kad suburtų išgyvenusiųjų grupę bendram kovojimui už išlikimą. Jo šiurkštus dialogų perteikiamas priverčia sutinki su beveik kiekvienu jo sprendimu net jeigu išlieja savo įtūžį ant kitų.

Kūrėjas Frank Darabont pasirinko kitokią pabaigą nei Kingo knygos, kuri klausia ar tai yra nukrypimas nuo šaltinio, tačiau „Pražūtingo rūko“ pabaiga yra drąsus nuokrypis nuo originalo, nes tai ką pamato žiūrovas žiūrėdamas šį filmą įstringa mintyse, nors kiti mano, kad filmas išlieka panašus į knygą.

Filmo košmariški padarų dizainai ir garso takelis sukuria atmosferą ir perteikia padarų, apie kuriuos žinome nedaug ir paties filmo natūralumą ir veikėjų jaučiamą neapibrėžtumą kas filme sukelia įtampą.

7. „Likime kartu” (Stand By Me, 1986) — pagal knygą „Lavonas“ (The Body) pastatytas filmas apie keturis berniukus, kurie nugirdę gandus keliauja per Oregono apylinkę ieškoti dingusio vaiko lavono. Kilę iš sudėtingų šeimų, visi keturi berniukai pakeliui susiduria su savomis problemomis. Pagaliau aptikus kūną, berniukai susitinka ir jų nemėgstamą vyresniųjų būrį. Ginčo metu vienas iš berniukų išsitraukia iš tėvo pavogtą ginklą ir iššovęs į orą nuveja savo priešus. Praėjus daugeliui metų po nutikimo išsiaiškinami visų vaikų likimai ir pagaliau nusprendžiama policijai pranešti apie vietą kur jie rado lavoną. „Likime kartu” – paprastas ir subtilus. Filme galima aptikti tiek komedijos, tiek gilios dramos elementų. Tai istorija apie brendimą ir vaikystės prisiminimus iš suaugusiojo perspektyvos, kuri rezonuos su visais, kas su nostalgija prisimena vaikystę.

Istorijos pagrindas – berniukų draugystės, o tai nagrinėjama turtingai ir sluoksniškai. Dabar jau suaugęs pagrindinis herojus pasakoja apie tuometinį gyvenimą. Jis – jautrus berniukas, mėgstantis pasakoti istorijas, tačiau jo tėvai po vyresnio brolio (John Cusack) mirties, kuris buvo futbolo žvaigždė, jam skiriama nedaug dėmesio ar meilės. Visi draugijos berniukai susiduria su sunkumais, ketveriukė nusprendžia vykti jo ieškoti, tikėdamiesi tapti herojais.

Suaugusiems skirtas reiktingas R šiame filme yra dėl berniukų kalbos ir nemalonių scenų, kas yra suprantama, tačiau liūdna, nes tai yra natūrali vaikų komunikacija. Filmas yra per geras, kad būtų skirtas tik suaugusiems. Jis vaizduoja brendimo amžių ir momentą, kuris yra amžiams liks klasika.

6. Kerė (Carrie, 1976) — pastatytas pagal pirmąją Kingo knygą filmas tapo siaubo žanro ikona. Istorija pasirodys girdėta net ir daugumai nemačiusių filmo. Paauglė mergina mokykloje kenčia bendraamžių patyčias. Vienintelis žmogus, su kuriuo ji palaiko santykius yra jos radikali krikščionė motina, kuri visur gali įžvelgti nuodėmę. Vieną dieną jį atranda turinti telekinetinių galių, kuriomis galiausiai atkeršija savo skriaudėjams. Sunku patikėti, kad kritikų vertinamas filmas galėjo ir neišvysti dienos šviesos. Stivenas Kingas savo pirmąją novelę pabaigė tik tada, kai žmona tarp šiukšlių rado kelis suglamžytus puslapius ir juos perskaičiusi įtikino Stiveną pabaigti jo pirmąjį romaną. Neskaitant kelių vėlesnių bandymų perdaryti filmą (kurie daug dėmesio nenusipelno), Kerė pelnytai tapo ne tik viena įsimintiniausių Stiveno Kingo knygų, bet ir siaubo žanro klasikų.

Istorijos veiksmas prasideda nuo baisaus incidento sporto salėje, kur Kerė patiria psichologinę traumą, kai jos bendraamžiai ją žemina. Po šio incidento ji grįžta namo, kur ją laukia dar didesnė tragedija – jos fanatiška motina, kuri laikosi ekstremalių religinių pažiūrų ir kankina dukrą.

Filme nagrinėjamos patyčių, vaikų auklėjimo ir religinio fanatizmo temos. Kerė, nuolat kentėdama iš savo bendraamžių ir motinos, patiria kraštutinę emocinę krizę, kuri sukelia jos telekinetinius sugebėjimus. Šios galios pasireiškia kulminaciniame išleistuvių vakarėlyje, kur po žiauraus pokšt Kerė pasiekia savo ribas ir įvyksta siaubinga keršto scena.

5. Mizerė (Misery, 1990) — populiarus rašytojas Polas Šeldonas pakliūna į sunkią autoavariją, tačiau pabunda ne ligoninėje, o savo didžiausios gerbėjos manuose. Tai Enė — maniakiškai Polo kūrybą mėgstanti medicinos sesuo. Enė kojų nevaldantį Polą kruopščiai slaugo, duoda jam iš ligoninės pavogtų vaistų. Tačiau Polui nuo to ne ramiau. Enė nesiruošia artimu metu paleisti kūrėjo. Vietoj to, ji su Polu elgiasi kaip su savo vaiku ar naminiu gyvūnu. Jis priverčiamas savo slaugytojai parašyti naują romaną, tačiau jį parašius, Enę nesilaiko žodžio. Beveik visi sutinka, jog geriausia šio filmo dalis yra meistriška aktorių vaidyba. Kadangi Mizerėje stokojama veiksmo, įtikinama, bet neperlenkta vaidyba puikiai sukuria psichologinę įtampą. Kruvina filmo kulminacija šiek tiek suardo ritmą, tačiau panašią pabaigą buvo galima nujausti, taigi būna ir blogiau.

Filmo išskirtinumas yra mažas aktorių skaičius ir uždaros erdvės pojūtis. Dauguma veiksmo vyksta Enės namuose, kur ji laiko Polą įkaitu ir priverčia rašyti naują knygą apie Mizerę. Aktorė Kathy Bates įspūdingai perteikia Enės charakterį, paversdama ją įtikinamai pamišusia, tačiau kartu ir komiška. Jos nemeilė keiksmažodžiams ir požiūris į Mizerę, daro jos elgesį ne tik keistą, bet ir nerimą keliantį. Bates už šį vaidmenį pelnė „Oskaro“ apdovanojimą kaip geriausia aktorė, o garsioji kūjo scena tapo kino ikona.

Filmas išsiskiria ir savo tikroviškumu, nes Stivenas Kingas čia nenaudoja savo įprastų antgamtinių elementų. Tai dar labiau pabrėžia siaubą, kurį patiria Polas, įkalintas psichopatinės gerbėjos namuose.

4. IT (Tas, 2018) – Andreso Muschietti 90-ųjų mažųjų ekranų siaubo klasikos filmo „Tas“ prikėlimas naujam gyvenimui kino gurmano širdžiai artima istorija, ypač lyginant filmą su tokiais režisieriaus projektais kaip stingdantis siaubo filmas „Mama“ išleistas 2013-ais metais. Nepaisant to, kad filme trūksta išgąstį sukeliančių elementų bei naudojamos jau ir taip išsunktos siaubo žanro klišes – (ne)baisūs klounai, kraupūs namai – filmas išlieka keistai užburiantis. Praėjus lygiai 27-eriems metams nuo originalaus Stepheno Kingo romano pasirodymo televizijos ekranuose, piktadarys Penivaisas sugrįžta į mūsų ekranus lygiai kaip ir grįžta terorizuoti mažo Derio miestelio Meine. Mes stebime grupelę atsiskyrėlių vaikų ir prisidedame prie jų kelionės padėti savo draugui Billiui Denbroughui (Jaedenas Lieberheras) ieškoti jo broliuko George, kurį į kanalizaciją nusitempė blogasis Penivaisas. 1989-ųjų vasarai būnant jau čia pat už kampo, neatsitiktinai padaugėja ir vaikų dingimų Deryje. Draugiškai save vadinanti „Nevykėliu Klubu“ grupelė išsiruošia į misiją išspręsti keistos mįslės kamuojančios jų miestelio. Jie pradeda savo paiešką įsivaizduodami mistinį monstrą, tačiau netrukus jie supranta, kad pabaisa po lova yra labiau tikėtina negu tai, ką jie kada nors įsivaizdavo. Nors mūsų herojai atranda ryšius tarp dingimų trunkančių jau daugelį amžių, nesuvokdami jie tampa dalimi klouno demoniško cirko, kuriame vaikus persekioja jų giliausios baimės.

3. Žalioji mylia (The Green Mile, 1999) —

Frankas Darabontas savo darbų sąraše turi net penkias Stepheno Kingo kūrinių ekranizacijas: „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection,1994, „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994), „Pražūtingas rūkas“ (The Mist, 2007) ir „Žalioji mylia“ (The Green Mile, 1999).

Ar galima žmogui atimti gyvybę, kad tokiu būdu jis būtų nubaustas už žmogžudystę? Kuo “civilizuota” egzekucija kalėjime skiriasi nuo paprasto nužudymo? Ir pagaliau, ar žmogžudį mirties bausme nubaudusi visuomenė turi moralinę teisę sakyti, kad triumfavo teisingumas? Tokius ir panašius klausimus vis dažniau užduoda ne tik paprasti žmonės, bet ir nebanalaus holivudinio kino kūrėjai.

„Žaliosios mylios“ išvakarėse mirties bausmės tematiką kinematografininkai nagrinėjo itin dažnai. Vienas po kito pasirodžiusiuose filmuose mirtininkus filmuose vaidino tokie populiarūs aktoriai, kaip Seanas Pennas („Mirtininkas eina!/ Dead Man Walking, 1995), Gene’as Hackmanas („Kamera“/ The Chamber, 1996) Samuelas L. Jacksonas (Metas žudyti“/ A Time to Kill, 1996) ir net Sharon Stone („Paskutinis šokis“/ Last Dance, 1996). O tuoj po „Žaliosios mylios“ sukurtas Larso von Triero filmas „Šokėja tamsoje“ (2000) su visomis detalėmis parodęs, kaip Amerikoje buvo vykdoma mirties bausmė pakariant, regis, jau neturėjo palikti abejonių, kad toks barbariškumas nesuderinamas su civilizuoto pasaulio normomis.

Savo žodį diskusijoje dėl mirties bausmės tarė “siaubų karaliumi” seniai pravardžiuojamas Stephenas Kingas ir režisierius Frankas Darabontas, „Žalioje mylioje“ rekonstruojantys tikra istorija, įvykusi Amerikoje 1935 metais, kai į Cold Mountaino kalėjimo mirtininkų kamerą pakliuvo milžiniško sudėjimo juodaodis Džonas Kofis (Michaelas Clarke’as Duncanas). Jis  nuteistas už dviejų mažų mergyčių nužudymą, bet visai nepanašus į šaltakraujišką žudiką. Panašu, kad likimas bus jam iškrėtęs piktą pokštą. Tačiau dabar Džono laukia tik žaliu linoleumu dengtas koridorius, vedantis į šiurpios egzekucijos vietą. Ši “žalioji mylia” vėliau visą gyvenimą kankins Tomo Hankso (jis vaidina kalėjimo prižiūrėtoją) herojų ir belsis į žiūrovų sąžinę. Ar išgirsime šį balsą? (G.J.)

2. Švytėjimas (The Shining, 1980) — 1980-ųjų metų gegužės dvidešimt trečiąją pirmiesiems žiūrovams Amerikoje buvo parodytas naujas režisieriaus Stanley Kubricko šedevras „Švytėjimas“. Visą vasarą filmas buvo labai populiarus, ir pagal šį rodiklį žurnalas „Variety“ filmui skyrė dešimtą vietą pelningiausių sezono hitų sąraše. Su triumfu filmas buvo demonstruojamas ir kitose šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje bei Japonijoje.

Bet Stephenui Kingui, pagal kurio romaną filmas buvo sukurtas, jis visai nepatiko. „Siaubų karaliumi“ jau tada pramintas rašytojas ilgai negalėjo pamiršti nuoskaudos, ir 1997-aisiais pats prodiusavo dar vieną „Švytėjimo“ versiją (rež. Mickas Garrisas ją pavertė puspenktos valandos trunkančiu nuobodžiu TV serialu).

Užtai Stanley Kubricko „Švytėjimas“, anot įtakingo „New York Times“ kino kritiko Vincento Canby, „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka kasmet darosi vis geresnis“.

Studija „Warner Bros“ romano ekranizavimo teises nusipirko anksčiau, nei knyga pasirodė rinkoje. Tada vienas iš vadovų, žinodamas S. Kubricko meilę mistikai, nusiuntė jam į Angliją vieną teksto egzempliorių. Susipažinęs su knygos turiniu režisierius pareiškė: „Tai viena labiausiai jaudinančių istorijų, kokią kada nors esu skaitęs“.

Kubrickas iš karto suprato, kad pagrindiniam vaidmeniui kvies Jacką Nicholsoną, su kuriuo buvo seniai pažįstamas ir kelis kartus net ketino pradėti taip ir nesukurtą filmą apie Napoleoną.

Kingo romano ekranizacija „Švytėjimas“ skirta visai ne rašytojo mėgiamoms mistinėms pabaisoms. Tai labai reali vienos beprotybės istorija. Į nuošalų kalnų kurortą su žmona ir mažamečiu sūnumi atvykęs rašytojas Džekas Toransas ketina čia praleisti žiemą, pasargauti viešbutyje ir, galbūt, parašyti naują knygą. Jau pirmąją viešnagės dieną Toransas išgirsta keistas užuominas apie šioje vietoje įvykusius košmarus. O netrukus prasideda protu nesuvokiami dalykai, kurie pamažu stumia Džeką į beprotybės nasrus.

Viename iš retų savo interviu S. Kubrickas taip kalbėjo apie filmą: „Ar pasakojama istorija yra pats svarbiausias filmo elementas, ar ji yra tik priemonė sukurti malonumą ir reguliuoti susidomėjimą? Ar tikro menininko pagrindinis rūpestis neturi būti sutelktas vien tik į kūrinio forma? Aš nežinau atsakymo į šiuos klausimus“.

Tačiau savo sumanymų nemėgęs komentuoti režisierius, regis, idealiai vykdo jam labai svarbią kūrybinę nuostatą: „Nesistenkite paaiškinti tai, ko patys nesuprantate“. „Švytėjime“ išties nuolat susilieja realybė ir košmaras, nors Kubrickas deda daug pastangų, kad jo filme, kaip ir knygoje būtų „puikiai išlaikytas balansas tarp psichologinių ir antgamtinių dalykų“.

Ginčai apie „Švytėjimą“ trunka jau beveik 40 metų. Ir, panašu, kad jie dar ilgai nesibaigs. Todėl verta pritarti „New York Times“ kino kritikui Vincentui Canby, kuris parašė: „Jeigu jūs seniai matėte „Švytėjimą“, kuo greičiau vėl jį pažiūrėkite. Nes „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka jis kasmet darosi vis geresnis“. (G.J.)

1. Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994) — Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. Jis net debiutavo trumpametražiu filmu „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), kuriame siaubų objektu tapo vieno vyriškio sprendimas palengvinti vėžiu sergančios motinos kančias ir duoti jai mirtiną nuodų porciją. Įvykdžius šį planą Džoną ima persekioti velionės šmėkla.

1994-aisiais drauge su režisieriumi Jeffu Schiro Frankas Darabontas ekranizavo dar vieną Stepheno Kingo apsakymą filmui „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection). O jau trečiasis susitikimas su Stepheno Kingo kūrybą kinematografiniam pasauliui davė tikrą šedevrą „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994). Septyneriems Oskarams nominuotas filmas sukurtas pagal apsakymą „Rita Hayworth ir atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (Rita Hayworth and Shawshank Redemption). Filme nėra jokios „siaubų karaliui“ būdingos mistikos, tačiau finale įvyksta tikras stebuklas. Labai svarbus vaidmuo ir apsakyme, ir filme atitenka klasikinio Holivudo kino žvaigždės Ritos Hayworth reklaminiam plakatui…

Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Jis yra nekaltas, bet šią tiesą gali įrodyti tik būdamas laisvas.

Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva. Ypač tokiame kalėjime, kuriame sadistas direktorius (Bobas Guntonas) jau pirmąją dieną visiems naujai atvykusiems be užuolankų pareiškia: „Nuo šiol visos jūsų subinės priklauso man“.

Pasauliniame kine apstu filmų, kuriuose net ir didžiausias smurtas nesugeba palaužti tvirtos dvasios žmonių. Idealus pavyzdys – dar 1973 m. sukurtas filmas „Drugelis“ (Papillon, rež. Franklinas J. Schaffneris), kuriame aktoriaus Steve‘o McQueeno suvaidintas katorgininkas Anri Šarjeras tapo klasikiniu veržimosi iš priespaudos simboliu, o pats filmas – himnu laisvei (pernai matėme blankų šio legendinio filmo perdirbinį).

Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Mindaugas Maželis, Martyna Šalčiūtė