Ketvirtadienio vakare į Compensa susirinkę klausytojai neskubėjo burtis paklausyti apšildančiųjų Zack Mexico, bet vos atėjus laikui pasirodyti „Future Islands“ salė kaip mat prisipildė. JAV muzikantų vizitas Lietuvoje – pirmasis Europoje po dviejų metų pertraukos.
Šiaurės Karolinoje susikūrusi grupė pradėjo savo istoriją prieš kiek daugiau, nei 10 metų. Future Islands sudaro trys nariai – Gerrit Welmers (klavišiniai), William Cashion (bosinė, akustinė ir elektrinė gitara) bei Samuel Herring (vokalas) – pastovios mušamųjų sekcijos neturinti grupė paskutinius 3 metus samdo būgnininką Michael Lowry. Aktyviai gastroliuojantis trejetas per savo gyvavimo laikotarpį sugrojo daugiau, nei 1000 pasirodymų, tačiau Lietuvoje lankosi pirmą kartą.
Nuo savo egzistencijos pradžios grupė spėjo užsidirbti kultinį statusą Šiaurės Karolinoje, išleido kelis albumus nepriklausomose įrašų kompanijose, tačiau sprogimas įvyko 2014-aisiais, kai Future Islands pasirašė leidybinę sutartį su legendine alternatyvaus roko ir post-punk įrašų kompanija 4AD. Tais pačiais metais pasirodė puikiai sutiktas leidinys „Singles“. Albumas iškart šovė į topų viršūnes, sulaukė milžiniško fanų ir kritikų palaikymo, o pirmasis singlas „Seasons (Waiting on You)“ įtakingiausių muzikos leidinių buvo įvardintas geriausia metų daina.
Lakoniškai pasisveikinęs su publika grupės lyderis Sam Herring nebandė papirkti fanų tipiniais lietuviškais „labas“ bei „ačiū“ – to net neprireikė. Viskas, ką muzikantams reiškia jų muzika, pasirodė suskambėjus pirmiesiems garsams.
Synthpopo trejetas, nepaisant savo pasaulinės šlovės, net nesistengė surengti pompastiško šou su įspūdingomis vizualizacijomis ar fejerverkų šou – visi sprogimai vyko dėka paties Samuelio Herringo. Laike, kai grupės frontman’ai tampa užmarštimi ir kaip paskutinį gerą lyderį dažnai įvardijame Liamą Gallagherį iš Oasis, S. Herringas prikelia šį scenos meną su nepažabota charizma ir nevaržoma energija. Ekscentriški muzikanto šokių judesiai žmones vertė rėkti ir šokti taip, lyg tai būtų pirmieji Elvio pasirodymai šeštajame dešimtmetyje.
Po pirmos dainos prakaite pradėjęs skęsti S. Herringas tarė: „Mes esame Future Islands. Štai ką mes darome“ ir nieko nelaukęs vėl nėrė į devintu dešimtmečiu kvepiančias kompozicijas išskiriančias save nuo daugumos dėka išskirtinio vokalo, retkarčiais nukrypstančio net iki sunkiojo metalo stiliaus „growlinimo“.
Pusantros valandos nepriekaištingai groję muzikantai trumpam paliko sceną, tačiau padėkoję už plojimus sugrįžo trijų dainų bisui. Tai buvo koncertas, kokių nepasitaiko taip dažnai – nesijautė nei trupinėlio netikrumo. Tebūnie likęs Future Islands turas toks pats sėkmingas, kaip praėjusio vakaro koncertas.
© Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.
