Kino filmo "What Dreams May Come" kadras

Viskas ne tik apie perlais nusagstytus vartus ir aukso gatves. Biblijinė rojaus versija labiau panašėja į amžiną kankynę.

Dauguma vakariečių bent iš dalies yra susipažinę su Krikščioniška Rojaus versija: perlais nusagstyti vartai, auksu grįstos gatvės, sparnuoti angelai ir Dorovingieji tobulais ir nemirtingais kūnais, amžinai šlovinantys Dievą. Stebina tai, kiek iš tiesų mažai žmonių yra pagalvoję apie tai, kokia tai turėtų būti košmariška egzistencija.

Pradėkime nuo keleto detalių, koks yra Krikščionių įsivaizduojamas Rojus.

Mūsų žinomi Rojaus vaizdiniai yra atėję iš tekstų, parašytų pirmame ir antrame amžiuose ir Katalikų Bažnyčios įtraukti į tai, ką mes dabar vadiname Naujuoju Testamentu. Hebrajų Toros rašytojai užsimena apie pomirtinį gyvenimą, kuris yra daug panašesnis į Graikų ir Romėnų Hado karalystę – miglotą požemį, kuriame mirusiųjų sielos yra nei gyvos, nei mirusios. Tačiau tuo metu, kai buvo parašytas Naujasis Testamentas, tolimųjų Rojaus ir Pragaro koncepcijos įsiskverbė į Žydų kultūrą, iš kurios atėjo į Ankstyvąją Krikščionybę ir, vėliau, į Islamą. Naujojo Testamento knygos buvo rašytos skirtingais laikmečiais ir kitokiems tikslams – tai reiškia, kad jos ne visada sako tą patį. Nors Paulius Pirmame laiške Korintiečiams (1 Kor) sako, kad Rojus yra už įsivaizdavimo ribų, kiti autoriai siūlo konkretesnių detalių. Populiarioji šių dienų Rojaus versija yra sudėtinė, atėjusi iš keleto tekstų, tačiau labiausiai remiasi į Apreiškimą Jonui (Apr).

  • Rojus yra reali vieta. Evangelijoje pagal Joną, šie žodžiai yra pasakomi Jėzaus lūpomis: Mano Tėvo namuose yra daug buveinių; jei taip nebūtų, aš jums būčiau pasakęs. Einu paruošti jums vietą. Ir jei einu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir pasiimsiu jus pas save; kad ten, kur aš esu, būtumėte ir jūs.“ (Jn 14:2-3) Kai kurie Krikščionių lyderiai naudoja eilutes iš Senojo Testamento pranašų Rojaus vietos įvardijimui, siūlydami, kad jis yra kažkur prie Šiaurės Ašigalio.
  • Žmonės Rojuje turi kūnus. Anksčiausi Krikščionių tekstai – Pauliaus laiškai – siūlo, kad amžinasis kūnas yra pneuma, arba dvasia, bet vėliau Naujajame Testamente evangelikai linksta prie fizinio tiek Jėzaus, tiek jo sekėjų prisikėlimo atsinaujinusiuose kūnuose. Šis požiūris buvo patvirtintas Bažnyčios kunigų ir dabar yra vyraujantis tarp Krikščionių. Iš čia mes gauname Evangelinę tiesą, kad „Pabaigoje“ tikinčiųjų kūnai priskels žengdami Dangum. Šis tikėjimas kūno prisikėlimu yra netgi naudojamas paaiškinimui, kodėl Krikščionės moterys turėtų išlaikyti savo kūnus „tyrus“.
  • Gausu puošnių ir brangių atributų. Daugelyje Evangelijos pagal Joną vertimų sakoma, kad Rojuje gyvenamosios vietos yra dvarai, ir šis apibūdinimas sutampa su kitais dangiškojo gausumo apibūdinimais. Apreiškime Jonui autorius pamato viziją, kuriame akies krašteliu gali pažvelgti į Rojų: „O miesto sienos pamatai buvo papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmasis pamatas buvo jaspis; antrasis – safyras; trečiasis – chalcedonas; ketvirtasis – smaragdas; penktasis – sardoniksas; šeštasis – sardis; septintasis – chrizolitas; aštuntasis – berilis; devintasis – topazas; de- šimtasis – chrizoprazas; vienuoliktasis – hiacintas; dvyliktasis – ametistas. O dvylika vartų buvo dvylika perlų; kiekvieni vartai buvo iš vieno perlo, o miesto gatvė buvo grynas auksas, tarsi skaidrus stiklas.“ (Apr 21:19-21) Dievas sėdi puošniame soste, o dieviškieji tarnai yra su karūnomis ir apsirengę baltai – tai simbolizuoja skaistumą ir yra kaip priminimas, kad jiems nereikia dirbti.
  • Rojus yra amžinas ir rezervuotas tikintiesiems. Protestantų dažniausiai cituojama Biblijos eilutė sako: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, idant kiekvienas, kuris juo tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3:16). Apreiškimas Jonui užtikrina, kad „Ir Dievas nuvalys visas ašaras nuo jų akių; ir nebebus mirties nei liūdesio, nei verksmo, ir nebebus skausmo, nes kas buvo pirmiau – praėjo.“ (Apr 21:4). Šioje amžinybėje visada šviesu ir nėra poreikio miegoti.
  • Vaikai, kurie miršta per anksti, taip pat eina į Rojų. Nepaisant tikėjimo, kad vaikai jau gimsta nusidėję (dėl gimtosios nuodėmės), daugelis Krikščionių tiki, kad tie, kurie miršta labai jauni, taip pat keliauja į Rojų – alternatyva būtų tiesiog nepakeliama. Įrodymui – dvi eilutės iš Evangelijos pagal Matą: „Taip ir jūsų Tėvo, esančio danguje, valia, kad nei vienas iš šitų mažų- jų nepražūtų“ (Mt 18:14).

„Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažus vaikus ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“ (Mt 19:14). Nors Krikščionys amžių amžius nesutarė, kada bręstantis žmogus (motinos įsčiose) įgyja nemirtingą sielą, dabar daugelis tiki, kad tai įvyksta apvaisinimo metu.

  • Rojaus gyventojai leidžia savo „laiką“ tarnaudami Dievui ir jį garbindami. Nors ir sakoma, kad Rojuje visada diena, šventieji (t.y. išgelbėtieji) tarnauja Dievui ir jį garbina dieną naktį. „Todėl jie yra prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną bei naktį jo šventykloje; o sėdintysis soste gyvens tarp jų.“ (Apr 7:15) Kai kuriose ištraukose sakoma, kad ištikimieji gaus karūnas, kurias galės paaukoti Dievui kaip dovanas. Kai kurie priima tai pažodžiui, kai kurie ne.

Pastaba: nesistengiau išanalizuoti ar paaiškinti, ką šios ištraukos galėjo reikšti originaliame kontekste atsižvelgiant į evangelikų tikslus. Mano tikslas yra parodyti, iš kur Moderniojoje Krikščionybėje atsirado Rojaus paveikslas, taip dažnai sutinkamas giesmėse, pamoksluose, mene ir populiariojoje kultūroje.

Kodėl toks Rojus būtų pragariškas

Daugeliui žmonių užtektų vien tik biblijinio Rojaus aprašymo, kad jis pasirodytų nepatrauklus. Ypač jeigu į kompaniją pridėtume itin nemalonius visuomenės veikėjus – Pat Robertson, Mel Gibson, Sarah Palin, Ken Ham ar Anita Bryant (kodėl Dievas turi tokį prastą maketingo skyrių?). Bet problema glūdi ne tik prastoje kompanijoje. Kuo atidžiau žiūri, tuo labiau Biblijoje aprašyta Rojaus versija atrodo kaip dar viena amžina kankynė. Leiskite man paaiškinti.

1. Tobulybė reiškia monotoniškumą. Nuolatinis mokymosi ir atradimo procesas, augimas ir kaita daro gyvenimą vertu gyventi. Mes džiaugiamės naujovėmis ir juokiamės išgąsdinti netikėto įvykio. Smalsumas yra vienas iš didžiausių malonumų, augimas yra viena iš giliausių vertybių ir pasitenkinimų. Iš tiesų, visa mūsų psichologinė prigimtis yra pritaikyta nuolatiniams pokyčiams, nepamirštant ir pojūčių. Kai nuolat skleidžiamas tas pats garsas, mes jo nebegirdime; statiškas vaizdas akyje registruojamas kaip aklasis taškas (mes tos vietos nebematome). Netgi menas remiasi netobulumais, trūkumais ir naujumu, kad sukurtų grožį ar pažadintų mūsų estetikos pojūtį.

Evangelijoje pagal Matą, Jėzus paliepia: Todėl būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, esantis danguje, yra tobulas“ (Mt 5:48), ir Rojuje, tikriausiai, tas tobulumas galiausiai yra pasiekiamas. Tik yra problema – tobulas reiškia pabaigtas. Tai reiškia, kad nebėra vietos tobulinimui, augimui ir pokyčiams. Tobulybė yra tuščia, kiekviena šio žodžio prasme.

2. Tavo geriausios savybės yra nereikšmingos. Jeigu viskas yra tobula, tai daugelis savybių, kurias vertiname savyje ir vieni kituose, yra nieko vertos. Gailestingumas ir gerumas yra beprasmiai, nes niekas nieko neskriaudžia ir niekam nieko nereikia. Atleidimas? Nereikalingas. Kūrybingumas? Drąsa? Ištvermė? Ryžtas? Įžvalgumas? Viskas nereikšminga. Zigmundas Froidas kartą yra pasakęs, kad psichinė sveikata yra sugebėjimas mylėti ir dirbti, bet tobulumo būsenoje tai praranda prasmę. Nėra jokio poreikio kurti ar gaminti, nėra vertės mūsų prisirišime ar įsipareigojime kitam žmogui, nes jis ir taip 100 procentų tobulas ir užbaigtas be mūsų.

3. Nebėra jaudulio dėl prisiimamos rizikos. Kartu su meile ir kūryba, kai kurios labiausios įkvepiančios gyvenimo patirtys reikalauja rizikuoti: be kontrolės šliuožti nuo kalno, šokti su parašiutu, dalyvauti automobilių lenktynėse, būriuoti, atlikti pasirodymą. Adrenalino antplūdis ir po jo sekanti euforija mus užplūsta tik dėl to, kad, nepaisant mūsų įgūdžių ir pasiruošimo, vis tiek buvo nesėkmės šansas.

4. Pamirškite fizinius malonumus – maistą, gėrimą, miegą ir seksą. Ar savo naujame ir tobulame kūne prisikėlęs Jėzus turi penį? O angelai? Valgymas, gėrimas ar sanguliavimas – visi šie fiziniai malonumai susiję su vienokiu ar kitokiu alkiu. Ledinio vandens skonis – dangiškas, kai karšta ir esi ištroškęs. Miegas pats saldžiausias, kai tiesiog nebegali išbūti vertikalioje padėtyje. Realybė tokia, kad mūsų kūnai ir smegenys yra sukurti vienas kitam ir optimizuoti gyvenimui šioje planetoje, kur malonumai yra neatsiejami nuo išlikimo.

Kad situacija taptų dar labiau komplikuota, reiktų nepamiršti, kad mes esame plėšrūnai sudėtingame gyvenimo raizginyje. Valgymas, kuris suteikia mums tiek daug pojūtinio malonumo bei maistingumo, sunaikina kitas gyvybės formas ir palieka atliekų. Krikščionys nesutaria dėl maisto Rojuje. Kai kurie įvardija vaišes Apreiškime Jonui (Apr) ir nuramina gurmanus – Rojuje gaus ir pavalgyti, ir atsigerti. Tačiau niekas nedrįsta spekuliuoti apie tobulą skerdyklą ir kanalizaciją.

5. Laisva valia nebeegzistuoja. Kai kurie Krikščionys aiškina kančias ir blogį pasaulyje kaip Dievo būdą sukurti būtybes (t.y. mus), kurie pasirinks jį mylėti laisva valia – duodamas pasirinkimą juo netikėti. Bet Rojui jie pranašauja visiškai atvirkštines sąlygas – čia nėra nuodėmės, nėra galimybės nuodėmei ir, pagal pačių Krikščionių apibūdinimą, nėra laisvos valios. (Kai kurie skeptikai pabėžia, kad požiūris „mylėk mane arba aš kankinsiu Tave amžinai“ irgi nesukuria sąlygų tikrai meilei. Kodėl, jie paklaustų, Dievas, kuris nori, kad meilė būtų laisva, turi gąsdinti mus pragaru? Bet apie tai kitame straipsnyje.) Filosofai ir neurologai diskutuoja, ar laisva valia yra tikra, ar tik labai plačiai pritaikoma iliuzija. Bet kuriuo atveju, Biblijinėje Rojaus versijoje, dingsta net ir iliuzija.

6. 98% Rojaus gyventojų yra embrionai ir maži vaikai. Žmogaus reprodukcinė sistema yra kaip didelis piltuvas. Daug apvaisintų kiaušinėlių miršta prieš įsitvirtindami gimdoje; persileidimo metu žūsta embrionai ir jau paaugę vaisiai; o kur dar gimę kūdikiai ir maži vaikai. Tyrėjo Greg S. Paul rimta bei tulbinanti statistinė analizė rodo, kad jei mes į skaičiavimus įtrauktume negimusius vaikus, daugiau kaip 98% Rojaus gyventojų, apie 350 mlrd., būtų tie, kurie mirė anksčiau nei būtų galėję savanoriškai priimti „išganymo dovaną“. Didžioji dauguma dangaus tarnų būtų moraliniai robotai, nes jie niekada nebuvo turėję moralinės autonomijos ir niekada neturėjo šanso pasirinkti, ar nori būti Rojuje ar ne. Ironiška, tačiau krikščionių būtų 1 ar 2 %, net jei visi tikintieji iš tiesų ten patektų.

Teologijos įsitraukimas yra milžiniškas. Krikščionių teologai paaiškina blogį tuo, kad šis pasaulis buvo geriausias iš visų galimų; blogis – vienintelis būdas sukurti laisvą valią ir ugdyti moralines vertybes (tokias kaip drąsa, gailestingumas, atleidimas ir t.t.); blogis padaro mus geresniais Krikščionimis ir paruošia mus Rojui. Bet jei mes žiūrim į skaičius, pasirodo, kad Dievui nereikėjo viso laisvos valios-nuodėmės-išganymo dalyko, kad pripilldytų savo Rojų tobulomis būtybėmis, nes iš tiesų nereikia jokios kančios, blogio ar moralinės laisvės kelyje į didybę.

Suaugusiųjų ir embrionų santykis Rojuje turi ir socialinę prasmę. Po abortų kunigai kartais sako moterims, kad Rojuje jos turės šansą atsiprašyti savo negimusių vaikų, kurie ten bus visiškai išsivystę asmenys. Kaip psichologas, aš tikrai nežinau, ką tai reiškia, nes mūsų smegenys ir mintys, mūsų individualumas ir tapatybė – kitaip tariant, asmenybė – yra kuriame tik per patirtį. Įsivaizduokite, jei 98% “žmonių“, kurie yra aplink jus, niekada nėra priėmę sprendimo, jautę liūdesio ar patyrę kažką panašaus į dviejų suaugusių žmonių pokalbį. Pono Robertson kompanija nebeatrodo tokia baisi.

7. Brangakmeniai ir auksu grįstos gatvės apibrėžia dieviškuosius turtus ir grožį. Mūsų desperatiški, ožkas ganę Geležies Amžiaus protėviai tikriausiai troško karališkų papuošimų. Galbūt jie buvo girdėję gandus apie faraonų, karalių ar karo vadų auksą ir brangakmenius ir linkėjo sau to paties. Gobšumui ir nelygybei laikotarpiai neegzistuoja, ir istorija apie Karalių Midą nuskambėjo nesuskaičiuojama galybe variacijų per tūkstantmečius. Taigi Bibilijos autorių žavėjimasis auksu ir brangiai akmenimis yra suprantamas.

Bet būkime sąžiningi. Jų brangakmeniais inkrustuotas Rojus yra ribotos fantazijos vaisius ir nesugebėjimas svajoti peržengiant savo laikmečio meno, technologijų ir mitologijos ribas. Biblijinė Rojaus versija yra tarsi aksominis paveikslėlis iš turistų parduotuvės lyginant su kalnų pieva, debesų mišku ar koraliniu rifu (ar lyginant su visu pasauliu, kaip tai padarė Tracy Chapman savo dainoje „Heaven‘s Here on Earth“ („Rojus čia Žemėje“, liet.).

8. Pasirink tarp sadizmo ir neišmanymo. Viena iš Rojaus mažų purvinų paslapčių yra tai, kad jis egzistuoja kartu su Pragaru. O galbūt tai visai ne paslaptis. Gal tai džiaugsmas. Kai kurie teologai teigia, kad prakeiktųjų kančios stebėjimas yra vienas iš Rojaus džiaugsmų. Puritonų superžvaigždės Jonathon‘o Edwards‘o, kuris šia tema paskelbė visą pamokslą, žodžiais tariant: „Kai šventieji didybėje matys prakeiktųjų liūdesį, kaip tai sustiprins jų pačių palaimą, tokią skirtingą nuo prakeiktųjų! Kai jie pamatys kokie nelaimingi kiti, buvę tokie patys, kaip ir jie, išgyvenę tas pačias situacijas; kai jie pamatys jų kankynės dūmus, liepsnas, kuriose sudegė, girdės nelaimingiausius klyksmus ir raudas, tuo pat metu suprasdami, kad jie yra palaiminti ir tokie bus visą amžinybę, kaip jie džiūgaus!”

Jeigu tikėsime nuoširdžiais Krikščionių neapykantos laiškais, kuriuos Bonnie Weinstein iš Karinio Religinės Laisvės Fondo (Military Religious Freedom Foundation) sudėjo į knygą, ar „meilės laiškais“, viešai skaitytus biologo Richard‘o Dawkins‘o, bus nesunku patikėti, kad kai kurie ištikimieji gali sunkiai sulaukti šou pradžios.

Tiesą sakant, dauguma Krikščionių mano, kad šios mintys yra siaubingos ir kai kurie iš jų tiki universaliuoju išganymu ar tiesiog piktadarių sunaikinimu. Bet tikintiems Pragaru piktdžiugiškas prakeiktųjų stebėjimas irgi nėra ką geresnis: arba ištikimieji yra palaimintai ir palaimingai abejingi nesibaigiančiam prakeiktųjų kentėjimui, arba jų džiaugmas priklauso nuo nežinojimo, o tai reiškia, kad neišmanymas yra jų amžinos palaimos sąlyga.

9. Dangiškosios dienos (ir nakties) darbas – nuolatinis Dievo šlovinimas. Ką ištikimieji veikia Rojuje? Tą patį, ką ir angelai. Jie garbina ir šlovina Dievą. Apreiškimo Jonui autorius netgi pasiūlo būdą, kaip tai daryti. Vienoje ištraukoje, „dvidešimt keturi vyresnieji puola žemėn prieš sėdintįjį soste ir garbina gyvenantįjį per amžių amžius, ir meta savo vainikus prieš sostą, sakydami: „Esi vertas, o Viešpatie, priimti šlovę ir garbę, ir jėgą, nes tu visa sutvėrei, ir dėl tavo noro tai yra ir buvo sutverta“ (Apr 4:10-11). Kaip vienas studentas, baigęs Evangelijos Koledžą (Dievo Susirinkimo), ironiškai pastebėjo, „Praleidęs šiek tiek laiko Šiaurės Korėjoje, kur nepaliaujamos šlovininimo dainos ir propaganda buvo privaloma ir visa persmelkianti, aš vis galvodavau, ar tik nebus dinastiniai lyderiai prisirinkę idėjų iš seniausios knygos“.

Yra sakoma, kad vienintelis Dievas, vertas garbinimo, yra tas, kuris to nenori ir jam to nereikia. O ką mes galvojame apie dievybę, kuri sukūrė Žemę ir jos gyventojus – iš tiesų, ir visą Visatą – ir apie kelis dvikojus primatus, kurių didžioji dalis net nebuvo gimę, kurie gali praleisti pomirtinį gyvenimą tą dievybę šlovindami ir liaupsindami?

10. Šis Rojus amžinas. Dauguma iš mūsų rinktumėmės ilgesnį gyvenimą, negu mums duotas. Senėjimas užknisa, o mylimo žmogaus praradimas yra skaudžiausia žaizda, kurią galime išgyventi. Bet amžinai? Amžinai yra begalybė. Tai niekada nesibaigia. Pagalvokite apie pačią geriausią patirtį, kokią tik galite sugalvoti – Jūsų mėgstamiausią simfoniją ar roko koncertą; gražiausią vietą, kurioje teko pabuvoti; patį intymiausią ar intensyviausią seksą; kūdikio laikymą ant rankų… bet kurią patirtį išplėtus iki begalybės, ji tampa nepakeliama.

Grožinės literatūros rašytojai, kurie rimtai tyrinėja nemirtingumo idėją, retai laiko tai siekiamybe, ir tai puikiai suprantama. Netgi vaikai suvokia šią problemą, pavyzdžiui skaitydami knygą „Tuck Everlasting“ („Takiai Amžinieji“, liet.). Autorius Edgar‘as Shoaff pasako tai tiesiai šviesiai: Nemirtingumas – blogiau už mirtį. Filmas „Groundhog Day“ („Švilpiko diena“, liet.) yra komedija. Bet tai, kas žiūrovams atrodo juokinga – gyvenimas toje pačioje dienoje vėl ir vėl – pagrindiniam herojui yra beprotybė, iš kurios jis nori pabėgti bandymas nusižudyti. Ką galėtų padaryti Rojaus, kurį ką tik apibūdinau, gyventojas, kad nutrauktų tokią egzisteciją?

Ar galėjo visagalis Dievas sukurti tokį pomirtinį gyvenimą, kuris tikrai panašėtų į Rojų? Tikriausiai. Ir be jokių abejonių, įskaudinti tikintieji, kurie perskaitė šį straipsnį, primygtinai sakys, kad jų Dievas būtent taip ir padarė. Kai kurie remsis Pauliaus žodžiais ir teigs, kad jie (ir aš) net nenumanau, koks bus Rojus – o jis negali būti kitoks, nei amžinai nuostabus.

Bet faktas tas, kad Krikščionys amžių amžiais teigė, kad įsivaizduoja, kaip atrodo Rojus. Naujojo Testamento autoriai, kunigai, vienuoliai, ikonografai, kryžiuočiai, inkvizitoriai, reformatoriai, konkistadorai, misionieriai, šventikai, vienuolės, Sekmadieninių mokyklų mokytojai, tikėjimo gydytojai, televangelistai, interneto stebukladariai… du tūkstanmečius tikintieji viliojo mažus vaikus, vargšus ir patikėtinius prižadėdami čia aprašytą žeminantį ir menkavertį, amžinai trunkantį pomirtinį gyvenimą. Ir šiandien jie vis dar tai daro. Pardavinėja šio Rojaus – multi-milijardinės industrijos – akcijas.

Karūnos, balti chalatai, auksu grįstos gatvės ir angelų chorai yra Krikščionybės morka su gąsdinimu apie amžiną kankyne vietoj pagalio. Milijonai žmonių gyveno ir mirė bijodami vieno ir tikėdamiesi kito, niekada nepastebėdami apgaulės – kad šios dvi pomirtinio gyvenimo versijos yra lygiai tokios pačios.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: