Mokslinės fantastikos žanras klestėjo per visą kino istoriją. Bet ne visi puikūs mokslinės fantastikos filmai gali pasigirti, kad tapo populiarūs, sukūrė išvystytą franšizę ar yra buvę dideliu superhitu su A sąrašo žvaigždėmis bei dideliu biudžetu. Kai kurie išleidžiami fantastiniai filmai yra paklydę tarp ilgos ir nuobodžios premjerų virtinės arba ilgainiui yra pamirštami.
Puikią fantastiką dažnai galima aptikti nedidelio masto nepriklausomų filmų sąraše. Šis sąrašas garantuoja nuotykių kupiną įsivaizduojamos ateities kelią, galimas praeitis, dirbtinį intelektą, virtualią realybę, svaiginančią satyrą ir dar daugiau. Pasimėgaukite!
10. „Kaip nukabinti nežemišką paną“ (How to Talk to Girls at Parties, 2018) Šis Džono Kamerono Mičelio filmas, kaip ir jo kiti darbai yra savito skonio, kuris patiks tik tam tikroms auditorijoms, ieškančioms kultinio filmo su mokslinės fantastikos elementais. Šiuo tikslu Mičelis panaudojo savo slaptą įgūdį, nes jo šlovingoji ir niūrioji mokslinės fantastikos komedija „Kaip nukabinti nežemišką paną“ – tai neįprastas rašytojo Neilo Gaimano 2006 m. ikoninių komiksų/mokslinės fantastikos pritaikymas („Smėlio žmogus“, „Koralaina“, „Geri pranašai“).
Mičelis nenuvilia, nes tai yra vėlyvo vakaro, pribloškiančių rūpesčių filmas, kuris pradžiugins gerbėjus mėstančius tokius miuziklus, kaip „Phantom of the Paradise“ ir „Rocky Horror Picture Show“.
Enas yra drovus paauglys, bandantis žengti žingsnius 1970-ųjų Londono pankroko scenoje, kur jis susitinka su Zana, charizmatišką jauna mergina, kuri su savo įspūdinga merginų grupe dalyvauja viename energingiausių vakarėlių, kokiame Enas kada nors yra buvęs. Netrukus įvyksta susitikimas tarp pankų ir ateivių – su Nikole Kidman kaip senosios mokyklos pankų dvasininke, vardu Karalienė Baudišė priešakyje.
Juostoje „Kaip nukabinti nežemišką paną“ pankiško roko muzikinis aspektas, deja, gali būti silpniausia vieta, bet žvelgiant į tai kaip į paauglių meilės istoriją su mokslinės fantastikos intarpais ir juokingais pagrindinių aktorių pasirodymais, tai tikrai geras būdas prasiblaškyti ir patirti džiaugsmingą jaunystės kelionę į maištą.
9. „Tas, kurį myliu“ (The One I Love, 2014) Su įžvalga ir jautrumu juosta „Tas, kurį myliu“ pateikia rafinuotą santuokos vaizdą, su keliais įstabiais mokslinės fantastikos elementais, kurie puikiai tarnauja tam, kad sukeltų įtampą. Režisieriaus Čarlio Makdovelio ir rašytojo Džastino Laderio sumaniai pastatytame kameriniame kūrinyje iš tikrųjų vyksta nemažai dalykų, susijusių su susituokusia pora (Markas Duplasas ir Elizabeta Mos), kuri bando išsaugoti savo santuoką per netradicinės terapijos specialistą (Teda Dansonas) praleisdami savaitgalį jo dvare.
„Tas, kurį myliu“ nėra vienintelis šiame sąraše esantis filmas, kuris mus verčia prikąsti liežuvius, kad nesugadintume labai nuotaikingų ir jaudinančių siužeto netikėtumų. Taigi, sakykime, kad filmą „Tas, kurį myliu“ gali apibūdinti pačiame filme vilties netekęs vyras Etanas, kuris savo žmonai Sofijai pasako „…tai kas čia vyksta kažkas keisto ir panašus į „Prieblandos zonos“ šūdą, ir aš tik noriu kuo greičiau viską sutvarkyti“.
Kaip pilnametražiui debiutiniam filmui, Makdovelis yra užtikrintas ir vysto veiksmą taip, kad auditorijai būtų pateikti intelektualiai malonūs rezultatai. Turėdamas tokią komandą bei išties intriguojantį ir labai šmaikštų scenarijų, jis sukuria filmą apie santykius, turintį nemažai pukių mokslinės fantastikos elementų.
8. „Keistuoliai“ – (Freaks, 2018) Šio labai ambicingo, mažo biudžeto mokslinio trilerio „Keistuoliai“ geriausias vaizdinis bruožas, regis, yra Briuso Derno pasirodymas, tačiau režisierių Zako Lipovskio ir Adomo Steino duetas taip pat turi keletą rimtų kūrimo idėjų.
„Keistuoliai“ pristato artimą ateitį/kitokią dabartį, kurioje genetiniai „keistuoliai“ su panašiomis į „Iksmenų“ tipo supergaliomis slepiasi tarp žmonių, bijodami, kad juos sugaus ir eutanazuos dėl visų žmonių saugumo. Štai kodėl pernelyg paranojiškas tėtis yra susirūpinęs, kad jo dukra Kloja supras, kokia galinga ji yra ir koks grėsmingas pavojus artinasi prie jų namų slėptuvės.
Komiksų gerbėjai ir tiems, kuriems patinka keliantys nerimą ir šiek tiek sentimentalūs filmai, tokie filmai kaip „Divergentė“ (Divergent) ir „Bėgantis labirintu“ (Maze Runner), gali drąsiai žiūrėti „Keistuolius“, nes šis filmas beprotiškai stengiasi įtikti savo auditorijai. Filmas gali sulaukti pagirų atsižvelgiant į tai, koks puikus vaizdas šiame filme už tokį mažą biudžetą. Pasidomėkite daugiau šiais ne „Marvel“ superherojais, keliančiais sumaištį ir keršijančiais tiems, kurie to nusipelnė.
7. „Jūrų žvaigždė“ (Starfish, 2019) Gimęs Jungtinėje Karalystėje, Los Andžele įsikūręs režisierius/kompozitorius/rašytojas A.T. Vaitas (A.T. White) debiutuoja su pabaisų persmelktu, apokaliptiniu nepriklausomu filmu „Jūrų žvaigždė“. Tai meniškos, siaubo tematikos filmas, kuriame pagrindinė veikėja Aubrė (Virdžinija Gardner) apraudoja netikėtą savo geriausios draugės Greisės (Kristina Masterson) mirtį.
Sielvartas yra asmeniška ir sudėtinga kelionė, ir „Jūrų žvaigždė“ tyrinėja kaip savęs pasmerkimas gali būti skaudus atsisveikinimo veiksnys. Apsigyvenusi mažame Greisės bute, Aubrė netrukus sužino, kol ji buvo paskendusi kaltėje, kažkas visiškai kataklizmiško nutiko visam pasauliui. Aubrės laimei, Greisė paliko daugybę slaptų įkalčių apie atsiveriantį Armagedoną kasečių juostose, kurias ji išklaidė mieste. Ant vienos iš jų yra užrašas „šis rinkinys išgelbės pasaulį“ ir to pakanka, kad Aubrė pasinertų į visišką chaosą šiame melancholiškame ir vaizdingame filme.
6. „Vivariumas“ – (Vivarium, 2020) Veiksmas klostosi panašiai kaip juostoje „Tas, kurį myliu“, tik galbūt mažiau pasisakymų apie „Prieblandos zonos“ siužetą airių režisieriaus Lorkano Finegano paslaptingame filme „Vivariumas“. Tarkime, kad jauna pora Gema ir Tomas gauna daug daugiau, nei buvo sutarę, kai dėl užgaidos priima patarimus iš nekilnojamojo turto agento Martino ir išvažiuoja į priemiestį pavadinimu „Artumas“, kad apsižvalgytų.
„Artumo“ horizonte slypi santuokos ir tėvystės košmarai, ir ne tik. Fineganas ir rašytojas Garetas Šenlis rodo negailestingą ir žiaurią istoriją, ir šis mokslinės fantastikos siaubo filmas žiūrovus priveda prie sumaišties. Drąsaus žiūrovo laukia sutrikimai ir įdomus spėlionių žaidimas.
5. „Trupiniai“ – (Crumbs, 2015) „Trupiniai“ pasakoja apie siurrealistinę nuotykių ieškotojo istoriją, kuris kartu su savo mylimąją Birde gyvena apleistame boulingo klube, tačiau turi kartu iškeliauti norėdami surasti tironišką Kalėdų senelį ir paprašyti jo, kad perkeltų juos į erdvėlaivį. Herojus apsiginklavęs tik savo išmintimi, žaisliniu kardu – vis dar originalioje pakuotėje – ir Maiklo Džeksono albumo „Pavojingas“ (Dangerous) disku bei nacių papuošalu iš pamėgtos dolerio parduotuvės. „Trupiniai“ yra beprotiškas režisieriaus Miguelio Lansó debiutas.
O, ar mes minėjome, kad Birdė ir Kendis turi bendrą šventovę Maiklui Džordanui? Tai kažkokia dievybė ateinančiame afro-futurizmo užplūstame pasaulyje, arba bent jau taip atrodo. Taip yra ir televizijos serijose „Vėžliai nindzės“ (Teenage Mutant Ninja Turtles), kurių figūrėlės turi nepaprastai aukštas kainas juodojoje rinkoje.
Post-apokaliptinė melodrama ir savotiškas popkultūros įkaitas – tai istorija prieš miegą tolimos ateities vaikams. Niekada nematėte tokio filmo kaip „Trupiniai“ ir tokio niekada nepamiršite.
4. „Paralelė“ (Parallel, 2018) Netipiškas meksikiečių režisierius Izaokas Ezbanas, žinomas savo aukštos koncepcijos idėjomis, neigiamų emocijų ir stipraus antgamtinio kadrais, o „Paralelėje“ – šis malonus žanrų derinys yra ne išimtis.
„Paralelė“ pasakoja apie ne kokią keturių programuotojų draugų istoriją; Devinas, Džošas, Lena ir Noelis yra nusivylę tiek finansinėmis, tiek asmeninėmis nesėkmėmis. Grupė dalijasi senu namu, turinčiu istoriją, ir vieną naktį jie aptinka nematytus laiptus, vedančius į namo dalį, apie kurią niekas net nežinojo.
Tarp apleistų palėpės erdvės elementų yra veidrodis, kuris, pasirodo, yra portalas į begalinę alternatyvių visatų įvairovę. Taigi veikėjai yra suviliojami į daugialypį ekspedicijų ciklą, tarsi didelę kompensaciją už keletą praleistų galimybių, įgyjant gerovę ir visuomenės pagarbą.
„Paralelė“ greitai eina link finišo, o auditorija yra pasinėrusi į sudėtingus laiko, tapatybės, moralės ir technologinės analizės etikos pavyzdžius, suplanuotus kaip ypač sliddžią ir dar niūriai niuansuotą keistą mokslo psichodramą.
Be galo išradingas ir nuostabus Ezbanas sumaniai užfiksuoja „jeu d’esprit“ žanrą, pateikdamas mums vieną iš stipriausių pastarojo meto mokslinės fantastikos filmų.
3. „Imitacija“ – (Imitation Girl, 2017) Parašytas ir surežisuotas Natašos Kermani, šis baisus disonanso ir moteriškos tapatybės tyrinėjimas yra tai, kas padaro filmą stulbinančiu, jausmingu ir siurrealistiniu. Palyginimas, kurį greičiausiai bus iš auditorijos pusės, yra Džonatano Glaizerio filmas „Po tavo oda“ (Under the Skin), ir abu filmai turi panašią prielaidą ir giminingą svajonių vaizdą bei idėjų ir intrigų sudėtingumą.
Laurena Ešlė Karter yra mūsų herojė. Ji pasirodo pietvakarių dykumoje ir, papuošta tik plonu apsiaustu. Netrukus jai pasiseka, kai sukuria draugiškus santykius su Sagiu ir jo seserimi Kahara, kurie yra Irano imigrantai. Neilgai trukus mergina jaučiasi vis geriau savo keistame naujame kūne ir sužino, kad turi dvynę, su kuria gali turėti daugiau panašumų, nei vien tik išvaizda.
Ši nedidelio masto odisėja, kuri yra nuostabiai nufilmuota (dailus „Tyger“ garso takelis taip pat prideda malonaus efekto), yra bauginantis ir, nepaisant palyginimų su panašiomis žanrinėmis juostomis, šokiruojančiai originalus filmas iš daug žadančio režisieriaus.
2. „Ilga naktis“ – (The Vast of Night, 2020) „Ilga naktis“ yra stulbinantis režisieriaus Andriu Patersono debiutas, kuris vėl ir vėl parodo, koks pasitikintis savimi, išradingas ir įdomus jis yra pasakotojas. Pristatomas kaip vienas nenuobodaus ir neramaus „Paradokso teatro“ epizodas, „Ilga naktis“ vyksta 1950-aisiais Naujojoje Meksikoje, Kajago mieste. Paauglė Feija yra komutatoriaus operatorė, kuri džiaugiasi savo naujuoju magnetofonu ir yra lengvai išsiblaškiusi, išmintinga ir be galo bendraujanti su savo kolega – radijo didžėjumi Everetu.
Pora dalijasi spėjimais apie mokslą ir ateitį ir atrodo, kad jiems pavyksta įsitraukti į tam tikrą nuotykį. Vėliau paaiškėja, kad pora atranda signalą, kuris yra nežemiškos kilmės.
Patersono potraukis kurti intrigą ir laikyti auditoriją nežinioje, kai artėjame prie tiesos, yra dalis to, kas „Ilgą naktį“ padaro tokia grėsminga ir užburiančia pasaka. Laukimas jaudina beveik labiau nei tiesos atskleidimas.
1. „Valdytoja“ (Possessor, 2020) Nuostabus ir žiaurus filmas iš Brandono Kronenbergo, kuris yra režisieriaus Deivido Kronenbergo sūnus, jo „Valdytoja“ vyksta pasaulyje, kuris yra labai panašus į mūsų, tačiau yra apledėjęs, susvetimėjęs ir beveik sunaikintas.
Žudikė Tasija Vos, savitos įmonės atstovė, dirbanti Girderei, naudoja pažangiausias smegenų implantų technologijas, kad nužudytų savo taikinius. Pasamdyta žudikė, Vos apsigyvena savo subjekto kūnuose prieš jų valią, vykdydama žmogžudystes per juos, prieš priversdama minėtus asmenis baigti savo gyvenimą tobulo nusikaltimo scenarijuje.
Veiksmui vykstant toliau, palikusi žiaurias nusikaltimo vietas, Vos ir vėl stebi asmenį, kurio kūną netrukus užvaldys, pritaikydama jų manieras ir kalbėjimo įpročius abejotiniems tikslams. Ar ji demonstruoja abejones ar vidinį pasipriešinimą? Sąžinės graužimą? Ar yra kažkoks sąmokslas?
Nuo pat „Valdytojos“ pirmųjų kadrų iki kruvinos pabaigos, Kronenbergas visiškai kontroliuoja ir nebijo šokiruoti savo auditorijos. Panaudojant stilingą, tačiau dažnai griežtą Karimo Husaino (kuris taip pat įamžino ankstesnius Kronenbergo kūrinius) kinematografiją, taip pat talentingą produkcijos dizainerį Rupertą Lazarą, „Valdytoja“ yra nelengva, bet vis dėlto nuostabi patirtis. Pasiskolinsime vieną frazę iš režisieriaus tėvo filmų: „Bijokite. Labai bijokite“.
Taip pat skaitykite: Top 10 geriausių XXI a. pradžios mokslinės fantastikos filmų
