Lietuviško kino pasiilgę žiūrovai nekantriai dairosi į kalendorius sekdami kada didžiuosuose kino ekranuose bus galima išvysti vienuolikai „Sidabrinių gervių“ nominuotą ir šešias iš jų laimėjusį Andriaus Blaževičiaus filmą „Šventasis“, ar dar tik baigiamą montuoti Audriaus Juzėno „Pelėdų kalną”. O mes vietoje įžangos itin glaustai atsakysime į aktualų klausimą: „Kodėl tik TOP 7?”

– Todėl, kad lietuviškų filmų kuriems neturėtume didelių priekaištų TOP 10-kui kol kas nesusikrapšto. Tad būkime biedni, bet teisingi…

7. „Redirected“ (2014) / Rež. Emilis Vėlyvis

Trenksmas – efektyvus ir nuotaikingas, tačiau tuo pačiu metu žeminantis. Jau „Zero II“ aiškiai jaučiamas hiperbolizacijos perteklius, o „Redirected“ tik įrodo, kad šis režisierius mėgsta paaštrinti. Skirtumas tik tas, kad šį kartą tas aštrumas gali įžeisti… Arba priversti šypsotis. Visai ne savo noru keturi Didžiosios Britanijos piliečiai patenka į Lietuvą. Ši ketveriukė ne šiaip sau eiliniai turistai, o sumanę greitai praturtėti kriminalinio pasaulio atstovai. Lygiai taip pat ne savo noru jiems iš paskos į šį Dievo užmirštą kraštą atvyksta ir daugiau šešėlinės veiklos propaguotojų. Užverda tikras pragaras ir nėra čia nei herojų, nei anti herojų, tik didelė košė. Pats filmas sukaltas iš nesibaigiančių veiksmo ir puikių juoką keliančių scenų. Daug kokybiškų vaizdų ir neprasto humoro. Atsigręžta į britų kiną ir atidžiai panagrinėta. Tačiau pats Lietuvos vaizdas piešiamas pasitelkus tokių TV laidų kaip 24 valandos ir TV pagalba epizodus. Kadangi to dar negana pridedamas ir kriminalų dešimtukas. Apskritai juosta palieka keistas emocijas. Jis pykdo ir džiugina vienu metu. Tenka pripažinti, kad tai vienas profesionaliausių lietuvių kūrybos darbų ir už tai lenkiam galvą. Tačiau tuo pačiu metu šis filmas ir pykdo už Lietuvos įvaizdžio sugretinimą su gūdžios Bratislavos uždraustu užkampiu. Turint bent šiek tiek sąmojingumo bus galima pasijuokti iš savęs, iš to kokie esame ir kur gyvename, tačiau vien sąmoningumo neužteks, kad filmas keltų tik ironišką juoką. Norint vien juoktis iš to kas matoma dar reikia turėti ir šiokį tokį kiekį neapykantos savam kraštui.

6. „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017) / Rež. Donatas Ulvydas

Patriotizmo bei laisvės temos lietuviams visuomet buvo svarbios, apraudotos, artimos. Istorijos veiksmas nukelia mus į 1972-ųjų metų Kauną, kur tuo metu vyko kultūrinis pasipriešinimas, Jono Jurašo spektaklių statymas ir uždraudimas, Kalantos susideginimas ir t.t. Žmonės, protestuodami prieš TSRS valdžią, rizikavo viskuo, kas brangu, bet aukojosi ir buvo drąsūs, tikintys laisva Lietuva. Tai pasakojimas apie sunkius laikus, kuomet reikėjo rinktis tarp dorybės ir blogio, puikus pavyzdys, kaip Lietuvos sunkmečio istoriją, meniškai apipavidalinus, galima paversti sukrečiančiai emocingu reginiu. Vis labiau įsigalėjant okupacinei sistemai žmogus priverstas apsispręsti – susitaikyti su esama padėtimi ir išlikti, ar leistis būti sunaikinamam, neišsižadant principinių vertybių. Veiksmo epicentras – Kauno valstybinis dramos teatras (dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras), išskirtinė Kauno vieta, kurioje net sovietmečiu pasipriešinimas skatino daugumą miesto gyventojų jungtis į ideologinę kovą su priešu. Negana to, jog istorija vystoma būtent teatre, daugelis filmo scenų primena spektaklį. Stiprūs monologai, aiški kalba, šiek tiek teatrališka, perdėta vaidyba, kuri taip būdinga lietuvių aktoriams. Tačiau jausmas, kurį sustiprina ypač mobilios kameros bei drąsus montažas, įmanomas tik kino ekrane. Pagrindinė filmo veikėja – Emilija, iš naivios, linksmos merginos, svajojančios tapti dramos teatro aktore, ji tampa žmogumi, kuris kentėjo, bet nepasidavė. Drąsos nestokojanti Emilija žengia Laisvės alėja nešdamasi sunkią naštą, kuri įkvėpė kitus taipogi nepasiduoti ir kovoti dėl savo gerovės. Dėl savosios šalies laisvės.

5. „Aš esi Tu“ (2006) / Rež. Kristijonas Vildžiūnas

Naujausių technologijų laikais sunku nustebinti ar sudominti viską jau mačiusį žiūrovą. Tačiau Lietuvos kino kūrėjai, nevengdami pavadinti savo padėties beviltiška, vis tiek pasiryžta populiarinti lietuvišką kiną. Lietuviški filmai dažnai kritikuojami dėl veiksmo stokos, paprastumo ir veikėjų poetizuoto požiūrioį pasaulį. Režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“ būtent toks. Režisierius šiuo filmu stengiasi užčiuopti sunkiausiai užčiuopiamą – žmogaus vidų. Juostoje galime išvysti italų įžymybę Silvia Ferreri, o mįslingas filmo pavadinimas „You am I“ reiškia majų genties pasisveikinimą, kurį filme ištaria netikėtai pasirodantis aborigenas.  Tai istorija apie vienišą, gyvenimu nusivylusį architektą, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – pasistatyti namelį medyje ir apsigyventi miške.  Herojus trokšta užmiršti visus rūpesčius ir ramiai bei laimingai gyventi miške. Baronas primena šiuolaikinį Lietuvos Robinzoną, kuris nori pamiršti civilizacijos suniokotą žmogų. Architektas išpildo savo svajonę – pasistatyti futuristinį namelį medyje. Namelyje yra įrengtas netgi mažas generatorius, kuris veikia tekančio vandens dėka ir gamina pakankamai energijos, kad nakties metu aprūpintų namą šviesa. Ramus Barono (Andrius Bialobžeskis) gyvenimas yra sutrukdomas, kai į netolimą kaimą atkeliauja grupė jaunuolių, kurie nori pasilinksminti gamtoje. Baronas netikėtai patenka į netoliese triukšmingai švenčiamą Dominykos (akt. Jurga Jutaitė) gimtadienį. Kūrėjams puikiai pavyko žiūrovams perteikti apčiuopiamą natūralų pasaulį. Veiksmas vyksta Lietuvos provincijoje, filmuota vasarą, kai aplinkui gausu gyvybės – medžių, čiulbančių paukščių, žydinčių gėlių. Parodoma nuostabi gamtos pusiausvyra, kurioje tik ir norisi pasilikti.

4. „Eurazijos aborigenas“ (2010) / Rež. Šarūnas Bartas

Berlyno kino festivalyje pristatytas filmas jau pelnė pripažinimą tiek užsienio šalyse, tiek Lietuvoje. Juosta buvo apdovanota trimis „Sidabrinėmis gervėmis“ – Lietuvos kino apdovanojimais. Aktorė Klavdija Koršunova buvo pripažinta geriausia aktore, Šarūnas Bartas – geriausiu režisieriumi, o „Eurazijos aborigenas“ – geriausiu 2010 m. sukurtu lietuvišku filmu. Šiame kino projekte Š. Bartas – ne tik režisierius, operatorius, bet ir scenarijaus bendraautoris bei pagrindinio vaidmens atlikėjas – pasakoja apie klajokliškas buvusio narkotikų prekeivio Genos naujo gyvenimo, artumos ir laisvės paieškas, išsitęsiančias tarp Vilniaus, Maskvos ir Paryžiaus. Kuriant „Eurazijos aborigeną“ buvo suburta marga, įvairiatautė kino profesionalų komanda. Šalia Lietuvos režisieriaus filme pasirodanti aktorė Klavdija Koršunova vadinama Rusijos nepriklausomo kino veidu. Kita Šarūno Barto partnerė filme – italų ir egiptiečių kilmės pasaulinio garso fotomodelis ir aktorė Eliza Sednaoui. Filme taip pat pasirodo Lietuvos aktoriai Arūnas Storpirštis, Ineta Stasiulytė ir Raimundas Šilanskas.

3. „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) / Rež. Donatas Ulvydas

Istorinis veiksmo filmas savo laiku tapęs komerciškai sėkmingiausiu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Filmo biudžetas siekė apie 3,5 mln. litų. Kino teatruose filmas surinko virš 3 mln. 700 000 Lt pajamų, jį pamatė per 300 000 žiūrovų. Filmas vaizduoja legendinio „svieto lygintojo“ Tado Blindos jaunystę ir įvykius, sukrėtusius Žemaitiją 1863 m. sukilimo išvakarėse. 1861-ieji. Baudžiavos panaikinimą apraizgiusios politinės intrigos atokiame Žemaitijos kaime netikėtai virsta kautynėmis, kurioms vadovauja iš Sankt Peterburgo atsiųstas jaunas intrigantas, caro kariuomenės karininkas Janekas (Mykolas Vildžiūnas). Įsisukusios istorijos girnos įtraukia ir taikius baudžiauninkus, ir praeities vaiduoklių kankinamą dvarininką Bernardą Gruinių (Vidas Petkevičius), ir jo gražiąją dukterį Kristiną (Agnė Ditkovskytė). Į veiksmų sūkurį netyčia patekusiam Tadui (Mantas Jankavičus) tenka atsisveikinti su nerūpestinga kasdienybe ir prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už mylimų žmonių gyvybes. Mėgindamas suvokti savo vietą žiaurioje tikrovėje, herojus atranda vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti. Kova už laisvę, teisingumą ir meilę prasideda. Naujasis kino projektas nenuvylė daugiau kaip prieš 40 metų pasirodžiusio TV serialo „Tadas Blinda“ gerbėjų. Puikus režisieriaus ir operatoriaus tandemas, įspūdingi Lietuvos vaizdai, vykę istoriniai kostiumai, sėkmingas aktoriaus amplua debiutavusio dainininko Manto Jankevičiaus pasirodymas ir bene paskutiniuose kino vaidmenyse įamžinti Antanas Šurna bei Donatas Banionis sukūrė stebuklą grąžinusį lietuviško kino gerbėjus į kinoteatrų sales.

2. „Ekskursantė“ (2013) / Rež. Audrius Juzėnas

Intriguojant, realiais faktais paremta istorinė drama nukelia žiūrovą į itin sudėtingus Lietuvai 1948-uosius metus. 11-metė Marija (Anastasija Marčenkaitė) su besilaukiančia mama gyvulių vagonuose buvo vežamos į  Sibirą, tačiau jai pavyksta pasprukti. Sušalusi ir pasimetusi mergaitė desperatiškai stengiasi išlikti. Savo kelyje ji susiduria su įvairiausio plauko žmonėmis. Vieni iš gailesčio mergaitę priglaudžia ir ja rūpinasi kiti be jokios sąžinės graužaties stengiasi ja atsikratyti. Nepaisant to Marija nepraranda vilties ir visais įmanomais būdais stengiasi grįžti į Lietuvą. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų mus įtraukia jaudinanti, sukrečianti, sudėtinga istorija. Įdomu ir tai, jog filme lygiagrečiai naudojamos dvi kalbos ir jas verčiantys subtitrai. Tai suteikia realumo, sutapatina žiūrovą su to meto įvykiais. Vaizdo kokybė nepriekaištinga. Tinkamai parinkti gamtos vaizdai, scenų konstravimas padeda žiūrovui išgyventi kartu su personažu. Ir nors filme labai daug įspūdingų, gražių scenų, visgi čia veikėjai groja pirmuoju smuiku. Visi filmo veikėjai labai skirtingi, su savo istorijomis, su savo tikslais. Alkoholikas nusikaltėlis Vytiokas, kuris mergaitėje mato savo vaikystę. Nepriteklių kenčianti, vienkiemyje gyvenanti močiutė Nadia, kurios dukra nelankė daugiau nei tris metus. Vyresnę moterį įsimylėjęs lakūnas, kuris dėl jos galėtų ir kalnus nuversti, bei kilniaširdis daktaras, kuris kovodamas su savo vidiniais demonais ištiesia Marijai pagalbos ranką.  Visi šie veikėjai, nors ir bijodami tarybinės valdžios stengiasi mergaitei padėti. Aktorių darbas tiesiog puikus. Anastasija Marčenkaitė labai natūrali. Iš drovaus, išsigandusio vaiko, ji virsta savim pasitikinčia, užsibrėžto tikslo siekiančia asmenybe, kurios nepalaužė net siaubinga patirtis.

1. „Lošėjas“ (2014) / Rež. Ignas Jonynas

Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ pasakoja neįtikėtiną istoriją, kuri akimirksniu tampa be galo artima kiekvienam žiūrovui. Vincentas (Vytautas Kaniusonis) – greitosios medicinos pagalbos darbuotojas, kuris aplinkybių bei skolų įspraustas į kampą, sugalvoja liguistą lažybų žaidimą, kuriame lažinamasi toli gražu ne dėl mėgstamos komandos ar greičiausiai bėgančio šuns. Būtent moralės tema labiausiai įtraukia stebint veikėjų pasirinkimus. Sprendimai, kuriuos priima filmo herojai, priklausomai nuo žiūrovo individualios asmenybės, gali būti šokiruojantys, kraštutiniai arba neišvengiami. Svarbiausia, kad siužetui plėtojantis, norom nenorom išnyksta ta moralinė bedugnė tarp to, kas anot visuotinės normos, yra bloga ar gera. Nejučia šypseną sukelia veikėjo džiaugsmas dėl mirusio ligonio, ar diskusija, kokio lažybų statymo nusipelno mirštanti nėščia moteris. Galiausiai vidinė Vincento kova užverda ir žiūrovo galvoje, provokuojančiai kylant klausimui, kaip korupcija persmelktoje sistemoje elgtumeisi pats? Kurie iš aplinkinių tau taptų savais, o kurie svetimais? Kiek žiaurus galėtum būti svetimų atžvilgiu, kad išgelbėtum tau brangius žmones? Stulbinantis operatoriaus darbas privers ne tik pajausti pyktį, neviltį, džiaugsmą, ironiją, bet ir užuosti žalio lietuviško miško kvapą ar mintyse įbristi į balzganą Baltijos jūrą. Režisieriui pavyko preciziškai atvaizduoti tai, ką jaučia kiekvienas lietuvis, kasdien klaidžiodamas tarp sovietmečio paminklais tapusių pilkų daugiabučių ir lygiai taip pat žaisdamas moralinį žaidimą, jau senai supuvusiuoje sistemoje.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. animacinių filmų