Denis Villeneuve rašytojo ir režisieriaus karjera bendrai tęsiasi jau 27-erius metus. Šis, iš Kanados kilęs, kūrėjas savo kelią pradėjo nuo trumpametražių filmų, o pats pirmasis „La Course Destination Monde“ 1990 metais pelnė Radio-Canada jaunimo konkurso apdovanojimą. Tuomet jis nusprendė žengti daug didesnį žingsnį savo karjeroje ir pristatė pirmą paties parašytą bei prodiusuotą pilnametražį filmą.
Romantinė drama „Rugpjūčio 32-oji Žemėje“ kino ekranus pasiekė 1998 metais ir taip plačiai atvėrė režisieriui kino industrijos duris. Denis Villeneuve kino kelias išties ypatingas – pradėjęs nuo paprastų filmų, kurie nebuvo itin populiarūs, šiandien jis gali pasigirti prisidedantis prie tokių filmų, kurių biudžetas yra mažiausiai 150 mln. dolerių, kūrimo. Režisieriaus apdovanojimų sąraše, kuris yra tikrai įspūdingas, galime pamatyti dvi „Oskarų“ statulėles (Geriausias filmas užsienio kalba – „Moteris, kuri dainuoja“ 2011 m., Geriausias režisierius – „Atvykimas“ 2017 m.), Auksinę palmės šakelę („Sicario: narkotikų karas“ 2015 m.), Auksinį liūtą („Atvykimas“ 2016 m.) ir begalę kitų.
1. Rugpjūčio 32-oji Žemėje (August 32nd on Earth, 1998)
Ši romantinė drama tapo puikiu režisieriaus debiutu, kuris buvo aptarinėjamas „Oskaruose“. Daugelis prognozavo, kad būtent šis filmas turėjo tapti 1998 metų Geriausiu filmu užsienio kalba. Net ir negavus apdovanojimo, ši kino juosta neabejotinai įrodė, kad šis režisierius turi daug ką parodyti pasauliui ir tai tikrai nėra paskutinis jo filmas.
Fotomodelis Simona (akt. Pascale Bussières) patenka į automobilio avariją, kurioje vos nežūva. Po šio įvykio jai kyla didelis noras susilaukti vaiko ir taip suteikti savo gyvenimui prasmės. Kadangi antros pusės ji neturi, o norą išpildyti nori čia ir dabar, Simona paprašo savo geriausio draugo Filipo (akt. Alexis Martin) jai padėti. Vyras iškelia vieną sąlygą – viskas turi įvykti dykumoje.
Išskirtinis skonis vaizdo efektams ir neeilinis scenarijus paverčia šią kino juosta tikrai įdomia ir, netgi, keista. Šiuo filmu Denis Villeneuve nori kino pasauliui parodyti, kaip vyksta asmeninės ir tarpasmeninės žmonių, savęs atradimo, kelionės, žiūrovams pateikiant gilius dialogus ir jaudinančius konfliktus.
2. Sūkurys (Maelström, 2000)
Žodis keistas būtų per švelnus apibūdinti šį antrąjį Denis Villeneuve, pilno metro, kūrinį. Vien tai, kad visą istoriją pasakoti pradeda kalbanti žuvis, kuri turi būti sukapota, mums pateikia faktą, kad tai nebus eilinis filmas.
Viskas prasideda nuo vienos moters vardu Bibiane (akt. Marie-Josée Croze), kuri nuolat pasiduoda visiems gyvenimo sunkumams ir yra labai išlepinta. Didžiausios gyvenimo problemos yra išgyventas abortas ir žymios mamos palikimas. Moteris viską stengiasi užgniaužti savyje ir bėdas laisto alkoholiu bei vartoja narkotikus. Vieną dieną visi blogi įpročiai sugriauna gyvenimą ir viskas pradeda slysti iš rankų – Bibiane išgėrusi padaro avariją, nužudo žmogų ir pabėga iš nusikaltimo vietos. Neiškentusi kaltės jausmo ji bando nusiskandinti upėje, tačiau išgyvena ir priima tai, kaip antrą šansą gyventi. Vėliau moteris sutinką Evianą (akt. Jean-Nicolas Verreault), kuris, kaip paaiškėja, yra nužudytojo vyro sūnus. Keista drama virsta į dar keistesnę meilės istoriją.
Tai istorija, kaip žmogus sugeba įžvelgti savyje gėrį. Aktorė Marie-Josée Croze puikiai atranda balansą vaidindama Bibiane ir neperžengia ribos, nepervaidina. Atrodo, kad moteris pasidaro geresnė ir atranda savo laimę, bet tada supranta, kad teks prisipažinti įvykdžius nusikaltimą ir tai jai sukelia daugybę abejonių. Visa tai nuveda iki netikėtos ir labai stiprios pabaigos, kas filmą padaro išties įspūdingu.
3. Politechnikumas (Politechnique, 2009)
Filmas paremtas tikra istorija. 1989 metais jaunas vyras, Montrealio (Kanada) Politechnikos institute sušaudė dvidešimt aštuonis žmones, iš kurių keturiolika mirė, o po išpuolio nusišovė ir pats. Laiške, kurį paliko žudikas, jis pasakoja, kad buvo įpykęs ant feminisčių moterų, kurios, pasak vaikino, iš jo atėmė visas gyvenimo galimybes ir todėl jis nusprendė išžudyti moteris šiame institute. Režisierius nusprendė skaudų įvykį perkelti į kino ekranus ir iš skirtingų kampų parodyti, kokį vaidmenį atlieka lytis ir visuomenė kasdieniniame gyvenime.
Visą istoriją galime pamatyti iš dviejų perspektyvų – pirmoji yra inžinerijos studento Žano-Fransua (akt. Sebastien Huberdeau), kuris artimai bendrauja su dviejomis savo klasės draugėmis. Jų klasė buvo pirmoji, kurioje pasirodė žudikas (akt. Maxim Gaudette). Jis liepė vyrams palikti klasę, kad galėtų iššaudyti tik ten likusias moteris. Žanas pasirodo drąsus ir stengiasi surasti pagalbą, tačiau žudikas savo tikslą įvykdo greičiau. Vyras lieka gyventi su dideliu kaltės jausmu, kad tądien paliko klasę ir merginas joje. Antroji perspektyva – mergina Valeri (akt. Karine Vanesse), kuri buvo sužeista įvykio metu, bet jį išgyveno. Iš moters pusės galime pamatyti kitą keliamą problemą – lyčių nelygybę, kuri yra aktuali ir šiandien. Valeri dalyvauja inžinerijos praktikos pokalbyje, kurio metu vyras, su kuriuo ji kalba, teigia, kad moterys turėtų pasirinkti lengvesnę profesiją, ar netgi tik sėdėti namuose ir auginti vaikus.
Politechninis 2010 metais pelnė net devynis „Genie“ apdovanojimus: Geriausia scena, Geriausias filmas, Geriausi garso efektai, Geriausias montažas, Geriausia antro plano aktoriaus vaidyba, Geriausia pagrindinės aktorės vaidyba, Geriausia režisūra, Geriausia kinematografija ir Geriausias garso montažas. Nedažnai tikromis istorijomis paremti filmai yra iki galo išpildomi, tačiau šis – emociškai sukrės ir neleis pamiršti šūvių garsų.
4. Moteris, kuri dainuoja (Incendies, 2010)
Šis filmas neabejotinai yra Denis Villeneuve karjeros lūžio taškas, nuo kurio daug kas pasikeičia. Jis visapusiškai atskleidžia savo supratimą apie paprastumą, kuris yra būtinas, norint sukurti kažką tikro ir genialiai sudėtingo.
Tai istorija apie ieškojimą, bandymą chaose suprasti tai, ką pagrindiniai veikėjai paveldėjo. Dvyniai, Žana (akt. Mélissa Désormeaux-Poulain) ir Simonas (akt. Maxim Gadette), mirus jų motinai Naval (akt. Lubna Azabal), gauna keistą palikimą – du laiškus, kurių jie negali perskaityti, o turi pristatyti tėvui, kurio niekada nėra matę ir broliui, kurio nežinojo esant. Brolis ir sesuo leidžiasi į kelionę, kurios metu sužino daug dalykų ir supranta, niekada taip iki galo ir nepažinoję savo tikros motinos.
Istorija sudėtinga ir vingiuota. Sugebėjimas atleisti, karo absurdiškumas, tiesa, kurios nenori žinoti – visa tai persipina ir pavirsta į, tarsi, detektyvą, pateikiantį daugybę klausimų žiūrovams. Ši šeimos drama ir politinis trileris yra paremtas rašytojo Wajdi Mouawad pjese, kurią įkvėpė libanietė kovotoja Souha Bechara. Filmas 2011 metais buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias metų filmas užsienio kalba.
5. Kaliniai (Prisoners, 2013)
Režisierius Denis Villeneuve dar kartą įrodė, kad jis yra vienas gabiausių režisierių tokiam žanrui – tikroviškos smurto scenos, painus siužetas ir nenuspėjama pabaiga. Tai pirmasis Villeneuve filmas anglų kalba, kuriam scenarijų parašė Aaron Guzikowski.
Pensilvanijos miestelyje dingsta dvi mažos mergaitės. Bylos imasi detektyvas Lokis (akt. Jake Gyllenhaal), kuris ilgai netrukus suranda įtariamąjį – Aleksą Džounsą (akt. Paul Dano). Pritrūkus reikiamiems įrodymams vaikinas yra paleidžiamas ir detektyvas praranda viltį rasti nusikaltėlį. Rankas taip pat nuleisti ruošiasi ir, vienos iš mergaičių, tėvas Keleris Doveris (akt. Hugh Jackman). Tačiau, supratęs, kad, jei ne jis, tai niekas to nepadarys, pats imasi iniciatyvos ir susiradęs Aleksą, nusprendžia įvykdyti teisingumą ir visais įmanomais būdais išgauti informaciją apie mergaites.
Kiekviena filmo minutė (trukmė 153 min.) yra neiššvaistyta ir pateikia daugybę informacijos. Ši ekranizacija yra geniali ne tik dėl Gyllenhaal ir Jackman vaidybos, bei Villeneuve režisūros, bet ir dėl, daugybę kartų Oskarams nominuoto, operatoriaus Roger Deakins. Jo dėka filmas perteikia visą niūrią atmosferą ir suteikia istorijai daugiau dramatiškumo, po truputį žiūrovas priartinamas prie žiaurių ir nemalonių akims vaizdų. Tai kino juosta, kurios galvosūkį išgyvena kiekvienas, o pasibaigus filmui nejučia paklausi savęs: kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš?
6. Priešas (Enemy, 2013)
Ši kino juosta vienus gali sužavėti ir sudominti, o kitus palikti nesupratusius ir nepatenkintus, tačiau abejingų nepaliks nei vieno. Filmas paremtas 2002-ųjų metų Nobelio premijos laureato Jose Saramago romanu „Antrininkas“.
Tai jau antrasis režisieriaus Denis Villeneuve ir aktoriaus Jake Gyllenhaal darbas. Šioje psichologinėje dramoje vietos veiksmui mažai, tačiau kūrėjai pasistengė ir sukūrė tokį siužetą, kuris įtraukia nuo pat pirmosios minutės ir neleidžia atsikvėpti nei sekundei. Priešas pasakoja apie jauną koledžo dėstytoją Adamą Belą (akt. Jake Gyllenhaal), kuris netikėtai atranda žmogų, kuris, lyg du vandens lašai, atrodo kaip jis pats. Adamas užsidega noru rasti antrininką, tačiau jis net nenutuokė, kad išvaizda – tik pirmasis jų panašumas. Noras pažinti savo Alter ego pamažu tampa manija.
„Priešas“ nėra tas filmas, kurį lengva žiūrėti, suprasti jį taip pat nėra paprasta. Tai – kietas riešutėlis ir, norint jį perkąsti, reikia pasukti galvą. Nors filme veiksmo beveik nėra, režisierius geba meistriškai įtraukti žiūrovus į įvykius ekrane, skatindamas spėlioti, kas bus toliau, kaip istorija baigsis. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi suvokti, ar filmo įvykiai iš tiesų vyksta, ar tai tėra pagrindinio herojaus fantazijos vaisius. Režisierius nepatiekia visko ant sidabrinės lėkštutės, filme netrūksta paslaptingų simbolių ir alegorijų, o pasitelkiant įtaigų garso takelį ir monochromines spalvas kuriama įtampa ir niūri atmosfera. Ši ekranizacija nėra viena lengviausių ir norint ją suprasti teks pagalvoti ir stengtis nepraleisti nei vienos detalės. „Priešas“ – tai filmas-mįslė, kuriai išspręsti gali tekti pasikapstyti giliau.
7. Sicario: narkotikų karas (Sicario, 2015)
Filmų, apie narkotikų kartelius, yra tikrai nemažai ir ši tema – nesenstanti laike. Tačiau Denis Villeneuve šią problemą nusprendė pateikti naujai ir nenuvalkiotai. Sicario yra puikus pavyzdys, kad nebūtina ekrane rodyti begalę veiksmo scenų, kad išlaikyti žiūrovų dėmesį.
FTB agentė Keitė (akt. Emily Blunt) dalyvauja specialiojoje operacijoje, kurios metu turi išgelbėti įkaitais paimtus žmones. Paaiškėja, kad įtartiname name nėra gyvų žmonių – visur lavonai. Operacijos metu žūva keli jos kolegos. Vėliau Keitė išsiaiškina, kad tas pats namas priklauso Meksikos narkotikų karteliui. Agentės viršininkas pasiūlo prisijungti prie itin slaptos grupuotės, kuriai vadovauja Metas Greiveris (akt. Josh Brolin), kartu su savo partneriu Alechandru (akt. Benicio Del Toro). Laikui bėgant, merginai kyla vis daugiau klausimų, o pagrindinė dilema – kur baigiasi įstatymas ir prasideda nusikalstamumas? Ji jaučiasi lyg išduodama tai, dėl ko ir pradėjo dirbti saugumo pajėgose.
Šio filmo stiprybė slypi netvarkingume, nešvarume ir tikrume. Režisierius vėl randą bendrą kalbą su operatoriumi Roger Deakins ir kartu mums pateikia drąsų pasakojimą, apie tai, kaip gyvenant tokiame pasaulyje, pačiam nevirsti pabaisa ir neperžengti įstatymo.
8. Atvykimas (Arrival, 2016)
Režisierius Denis Villeneuve sugeba žiūrovus ir vėl priblokšti savo kūryba. Atvykimas, toli gražu, nėra dar vienas filmas apie ateivių invaziją ir žmonių baimę jiems. Šis kino kūrinys yra apie evoliuciją ir kitos, mums neįprastos, realybės atradimą. Filmas veiksmo atžvilgiu yra lėtas, čia daugiau dėmesio skiriama dialogams ir veikėjų asmenybių vystymui.
Skirtingose Žemės vietose nusileidžia dvylika kosminių erdvėlaivių. Armijos pareigūnas Kolonelis Vėberis (akt. Forest Whitaker) pagalbos prašo pas lingvistę Luis Benks (akt. Amy Adams) ir fiziką Ianą Donelį (akt. Jeremy Renner) , kurių pagrindinė užduotis yra padėti suprasti, koks yra ateivių tikslas Žemėje. Luis ir Ianas ateivius pramina heptapodais ir bando su jais komunikuoti. Ateiviai bendrauja keistu būdu – ore piešdami neaiškius paveikslus, kuriuose atsikartoja vaizdai ir taip sudaro atskirus sakinius. Kol pasaulis eina iš proto ir likusios vienuolika šalių yra pasirengusios blogiausiam, Luis išsiaiškina, kad heptapodų tikslas nėra Žemės sunaikinimas, jie čia, kad padėtų žmonių rasei tobulėti.
Šį filmą reikia žiūrėti labai atidžiai. Atvykimui pasibaigus paaiškės daugybė atsakymų į iškilusius klausimus. Denis Villeneuve filmo metu labai sklandžiai pateikia pagrindinės veikėjos, kaip asmenybės, augimą ir sugeba priblokšti žiūrovus susiedamas viską, kas, filmo eigoje, atrodė neaišku. Atvykimas 2017 metais pelnė „Oskarą“ už geriausią garso montažą bei buvo nominuotas dar septyniose kategorijose, viena iš jų – Geriausias metų filmas.
9. Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 (Blade Runner 2049, 2017)
Pastaraisiais metais, lyg mada tapo, senų, didelės sėkmės sulaukusių, filmų perkūrimai, tęsiniai ir priešistorės. Šis filmas būtų ne išimtis, jei stebėtinas ne faktas, kad pratęsimas sugebėjo pralenkti originalą. Denis Villeneuve nusprendė sukurti tęsinį 1982 metų, režisieriaus Ridley Scott filmui „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Gerbėjai gana skeptiškai sutinka tokius kūrinius, tačiau Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 visiškai pateisino savo vardą.
Veiksmas nusikelia į 2049 metų Los Andželą. Pasaulyje gyvena Nianderio Volaso (akt. Jared Leto) sukurti naujieji „replikantai“ – bioinžineriniu būdu sukurti androidai. Policijos departamente, „likvidatorių“ (angl. blade runners) būryje, dirbančio agento K (akt. Ryan Gosling) pareiga – sugauti ir sunaikinti visus, senosios kartos replikantus, kurie pradėjo maištauti ir kelti pavojų kitiems. Vienos operacijos metu, K atranda kapą, kuriame yra nėščia replinkantė, kas, jo manymu yra visiškai neįmanoma, ir gali sukelti tikrą sumaištį pasaulyje. K nusprendžia surasti senai dingusį pareigūną Riką Dekardą (šį vaidmenį atlieka Harrison Ford, taip pat vaidinęs ir pirmojoje filmo dalyje). Prasideda ilga K kelionė savęs pažinimo keliu, jis bando prisiminti savo praeitį ir suprasti, ką reiškia būti žmogumi.
Šis filmas duos žiūrovams visišką laisvę savo interpretacijoms, palikdamas daugybę neatsakytų klausimų. Vizualiai, tai yra tobulas kino kūrinys, kuris puikiai perteikia pirmtako istoriją ir neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Verta paminėti, kad prie filmo vėl prisidėjo operatorius Roger Deakins, kuris dėl šio filmo, pagaliau, pelno „Oskarą“ už geriausią kinematografiją 2018 metų ceremonijoje. Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 toje pačioje ceremonijoje atsiima dar vieną apdovanojimą – už Geriausius vaizdo efektus. Nepamirškime ir dviejų BAFTA (Britų akademijos kino apdovanojimai) laimėjimų – už Geriausią kinematografiją ir Geriausius vaizdo efektus. Filmas klausia – ką būtent reiškia būti žmogumi? Žiūrėdami „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ mes priversti šį klausimą užduoti sau, ir pabandyti patiems į jį atsakyti.
Taip pat skaitykite: 10 režisieriaus Kventino Tarantino filmų
